Nijolė Drungilaitė. Daiktai

Visi daiktai nurimę glaudžias viens prie kito
Melsvam, tyliam ūke.
V. Mykolaitis-Putinas

Ričardo Šileikos nuotrauka

Naktimis ji kartais negrįždavo. Prieš išeidama rūpestingai apžiūrėdavo kambarius, patikrindavo, ar išjungė televizorių, radiją, ar užsuko vonioje čiaupą. Keletą minučių pasisukiodavo prieš veidrodį – o taip, vėl atrodo prastai. Arba patenkinta nusišypsodavo. Timpteldavo žemyn megztinį. Arba suknelę. Arba nervingai puldavo ieškoti telefono, kurį būdavo palikusi virtuvėje ant stalo. Arba miegamajame. Arba... Koks skirtumas – juk čia jos namai. Svečių nėra, tad gali sau atleisti už šiokią tokią netvarką. Išjungdavo šviesą koridoriuje, girgžtelėdavo durys, sudejuodavo spyna, atsidauždami vienas į kitą skambtelėdavo raktai. Paskui – kulniukų kaukšėjimas laiptais žemyn.
Bet šįkart viskas buvo kitaip. Nebuvo jokio ženklo, kad ji nakvos svetur. Ėjo tik apsipirkti – dirstelėjo į šaldytuvą (baigiasi sūris, rūkyta dešra, pomidorų dar yra). Mėgo garsiai vardinti. Jos balsas buvo duslokas, kimtelėjęs, bet švelnus. Retkarčiais vakarais ji pusbalsiu deklamuodavo eilėraščius. Vis tų pačių poetų eiles. Romanus skaitydavo tyliai. Kartais paverkdavo – siužetas ją pagaudavo ir nunešdavo tolyn, į išgalvotą pasaulį.
Taigi ji turėjo greitai grįžti. Bet valandos tirpo, sieninis, iš močiutės paveldėtas prisukamas laikrodis neramiai mosikavo svarsčiais. Ėmė temti. Vėjas atnešė nedidelį lietaus debesį, lašai įkyriai beldėsi į langą, kliudė klausytis žingsnių laiptinėje. Ne, ne jos. Ji eina kitaip. Iš eisenos, durų stumtelėjimo, numestos rankinės galima buvo suprasti, kaip ji nusiteikusi. Liūdna ar linksma, pavargusi ar ne, laukia svečių ar bus visą dieną viena.
Jos draugų nemėgo. Kambariuose jie palikdavo netvarką, čiupinėdavo įrėmintas ir padėtas ant spintelės nuotraukas (tarsi būtų pusakliai ir kitaip nematytų), vartydavo knygas, numesdavo kur papuola, pritrupindavo ant kilimo, būtinai (ak, netyčia, ir vėl netyčia) išpildavo ant ką tik patiestos staltiesės vyno taurę. Tačiau būdavo dar blogiau, kai čia kas nors apsigyvendavo: kokia nors iš toli atvažiavusi pusseserė (jos čiauškėjimas vesdavo iš proto, ir visi kampai kampeliai, visi čia esantys daiktai ilgėdavosi tylos), serganti, konsultuotis su gydytojais atvykusi teta. Ir vis dėlto tai būdavo niekis, palyginus su kokiu nors parvestu vyru (tiesą pasakius, jų buvo tik keli). Tada grindys liūdnai atsidusdavo – dideli juodi batai pripėduodavo rūpestingai išblizgintą parketą, apysenė lova vis labiau įdubdavo nuo per didelio svorio. Ant stalo gulėdavo šūsnis laikraščių. Iš virtuvės atsklisdavo ruošiamos vakarienės kvapai, tų kvapų prisigerdavo baldai – nelikdavo tikrojo namų kvapo. O juk butas turėjo kvepėti jos kūnu, jos kvepalais, kremais. „Jauku pas tave, – apsidairęs sakydavo svečias. – Bet trūksta vyriškos rankos." Ji stengdavosi, norėjo būti kaip visos. Turėti šeimą, auginti vaikus, bet parvesti vyrai buvo nevykėliai. Vienas, kol ji maudydavosi, skambindavo žmonai ir sakydavo, kad dar negali grįžti – komandiruotę ir vėl pratęsė. Tokio melo niekas nepakęsdavo, neįžvelgiamos sąmokslo teorijos buvo kuriamos be žodžių, o kerštas - tylus ir saldus: tyčia užstrigdavo duryse raktas, susiveldavo po kojomis kilimėlis, čiaupas paleisdavo per karštą vandenį, imdavo mirgėti televizoriaus ekranas, slysdavo iš rankų indas ir apliedavo rūpestingai išlygintus marškinius arba kelnes. Tie vyrai dingdavo nepasakę jai nieko blogo. Išgaruodavo ir viskas. Ji verkdavo. Paskui apsiramindavo. Viskas grįždavo į įprastas vėžes.
Užuolaidos pirmiausia turėjo pamatyti per kiemą artėjantį blausiai lempų apšviestą siluetą, bet kiemas buvo tuščias. Įsukęs taksi buvo tik trumpa vilties kibirkštėlė, kuri tuoj užgeso. Nerimą kėlė artėjantis vidurnaktis – tokiu metu jau užsidaro visos parduotuvės. Prisukamas sieninis laikrodis ėmė seniokiškai bambėti, kad greitai nebepajudins svarsčių, nes jo niekas neprisuka. Tada kambaryje įsivyraus spengianti tyla – nebesigirdės laikrodžio širdies plakimo. Knygos (jose buvo sukaupta šimtmečių išmintis) žinojo, ką reiškia sustojęs laikrodis, kieno jis simbolis. „Plak, tiksėk", – sakė jos laikrodžiui. Tokiu metu šeimininkė jau būdavo vonioje, tarp kvapnių putų. Iškeldavo vieną koją, nutrindavo švelnia kempinėle, paskui kitą, rankas. Jos į viršų užkelti plaukai išryškindavo kaklą, ir nuo garų aprasojusiame veidrodyje atrodydavo, kad tuoj iš vandens išplasnos gulbė. Ji įsisupdavo į ilgą chalatą ir nutipendavo į savo guolį. Jaukiai kaip katinas burgzdavo televizorius, beveik jau miegodama nuspausdavo pulto mygtuką, tamsoje likdavo budėti tik raudona, žirnio dydžio lemputė.
Vienišos moters džiaugsmai, monotonija. Ak, kaip šitiems namams būtų ramu, išgirdus šeimininkės lygų kvėpavimą, spyruoklės girgždesį, kai ji verčiasi ant šono. Bet dabar – tik stringantis laikrodžio plakimas. Jie nieko negalėjo padaryti. Negalėjo vaikščioti, kažko griebtis. Jie buvo tik daiktai: maži, dideli, reikalingi ir ne, nutriušę, nuzulinti iki blizgesio ir visai neseniai nupirkti. Bet visi jie buvo pajutę jos rankų prisilietimą, jie buvo jos gyvenimo dalis. Nenorėjo jaukintis kitų žmonių.
Ant lentynos padėta porcelianinė dvariškio skulptūrėlė stovėjo sustingusi reveranso poza. Balerina suko paskutinį suktuką (bet kita jos koja niekada nepalies žemės). Apsunkusi nuo drabužių spinta buvo nepajudinama kaip uola. Ant kriauklės paliktas kavos puodukas rodė likusį lūpų atspaudą, kuris kėlė visiems liūdesį.
Šviestuvas didvyriškai ryžosi kristi ant grindų, kad kas nors apačioje išgirstų triukšmą ir ateitų: galbūt susirūpins, kodėl niekas neatidaro durų, – kaimynė juk tokia tyli, o čia toks bilsmas! Ir tada ledai pajudėtų, pradėtų ieškoti buto šeimininkės. Deja, vos vos patilindžiavęs krištolo lakštais, šviestuvas taip ir liko kaboti virš ovalinės formos stalo. Svajonėms ir viltims lemta žlugti.
Laikrodžio mechanizmas vis labiau dejavo.
Šeimininkei reikėjo pagalbos. Tą jautė net į giliausius kampus užkišti daiktai, net tie, kurie buvo čia atsiradę trumpam, tie, kurie buvo pasiruošę keliauti į sąvartyną (kiekvienam sava mirtis).
Enciklopedijos ir simbolių žodynai karštligiškai ieškojo žodžių, kurie virstų idėja, o ši – veiksmu. Ilgai čiuženo lapai, kol pagaliau negirdimas vilties atodūsis nuvilnijo per visus kambarius.
...Tokiu metu niekas jai neskambindavo. Pagyvenusi moteris krūptelėjo nuo čaižaus garso – jau buvo užsnūdusi, gal net kažką sapnavo, dabar galės vartytis visą naktį be miego. Skambina koks girtuoklis, o gal šiaip žmogus sumaišė numerius. Nebuvo nė minties apie nelaimę. Vienmarškinė, basa nupėdino iki laidinio telefono, tačiau, kai pakėlė ragelį, pajuto, kaip smarkiai ėmė daužytis jos pačios širdis. Tyla dar labiau išgąsdino. „Alio. Alio. Klausau. Kalbėkite. Čia tu. Naktį? Dukra, tu?"
Jie negalėjo atsakyti, nes nemokėjo kalbėti, bet žinojo, kad tuoj jų namuose suskambės telefonas. Tuo numeriu būdavo skambinama beveik kasdien, kartais kalbama nervingai, kartais saldžiai, rūpestingai. Anapus ragelio – daugybė pamokymų, kaip reikia gyventi, ką valgyti, ką apsirengti, kad neperšaltų, ką pasikviesti, ko ne. Skambins ir skambins. Ir ten iš tos tylos žinos, kad kažkas atsitiko.
Atvažiuos neprašvitus. Nervindamasi atrakins duris, aplakstys visą butą, ieškos pakaruoklės, skenduolės vonioje, užmigusios plačioje lovoje amžinu miegu nuo saujos tablečių, nežinia dėl ko parkritusios ant grindų (infarktas griebia vis jaunesnius). Nurims, neradusi įsilaužimo pėdsakų, kraujo klano. Daiktai savo vietoje. Trūkčiojantis laikrodžio gvergždesys privers pasižiūrėti, kiek dabar valandų. Beveik keturios. Paims šalia gulintį masyvų raktą ir prisuks mechanizmą. Tarsi gavę deguonies linksmai sulinguos svertai.
„Daiktai savo vietoje."
Kartos ir kartos. Tarsi tvarka namuose būtų mistiškai susijusi su jos dukros būsena.
Iš pradžių nežinos, ko griebtis. Gal duktė susirado kavalierių? Keldama paniką, visus tik suerzins, prajuokins – negalinti atplėšti nuo savęs seniai suaugusio vaiko. Bet tegu juokiasi, šaiposi. Tegu ji lieka kvailio vietoje.
Iš susijaudinimo pamiršo, kur reikia pirmiausia skambinti. Tik paskui, kai jau viskas bus aišku, kai skubės į gatvę, kur mosikuodama rankomis stabdys pirmą pasitaikiusią mašiną, netikėtai pajus savyje tokią stiprybę, tokią jėgą, kuri padės jai iš komos pažadinti automobilio partrenktą dukrą. Išves ją tuneliu iš tamsos į šviesą. Pakelėj reveransą pagarbiai rodys porcelianinis dvariškis, šypsodama suksis ir suksis balerina. Laikrodžio dūžiai virs jos vaiko širdies dūžiais ir su kiekviena akimirka plaks vis lygiau ir lygiau, kol gydytojas pasakys, kad pavojus praėjo.