Marga kaip austa juosta Angis išsitiesusi šildėsi prieš saulutę ant savo mėgstamo akmens, stūksančio sunkiai įžengiamuose brūzgynuose. Pietums sukirtusi pora pelių, jautėsi soti ir aptingusi, atrodė beveik kaip negyvėlė, kurią kažkas prismaugė ir paliko nugaišti. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad gyvatė negyva, kietai įmigusi ar praradusi budrumą; deja, jeigu kas nors būtų sumanęs pagriebti ją už uodegos galiuko, būtų skaudžiai apsirikęs, oi, kaip apsirikęs! Tačiau kvailiems ir nereikalingiems judesiams Angis energijos nešvaisto, ne taip, kaip tie žmonės, gyvenantys tolėliau jos lizdo, ant kalnelio: skuba, lekia, amžinai kažką dirba, kilnoja, kasa, važinėja arkliais ir mašinomis, šūkalioja. Gyvatei jie atrodo neprotingi ir negražūs, savo baltą pliką odą slepiantys po visokiais spalvotais skudurais, be to, dar ir žiaurūs; ne kartą matė, kaip šeimininkas botagu talžė arklį ir metaline grandine tramdė įsismarkavusį bulių. Kvailiai, kartais pagalvodavo Angis, ko jie vergauja tam pabaisai, geriau pabėgtų į mišką, laukus ir gyventų ten laisvi kaip aš ar šimtai kitų šios žemės gyvių.
Nelabai gyvatei patiko ir du ūkininko sūnūs, mėgstantys karstytis medžiais, amžinai apibalnotomis nosimis, apdraskytomis rankomis. Susipykę jiedu susikibdavo, griūdavo ant žemės ir ilgai raičiodavosi. Kartą didesnis berniukas, garsiai rėkdamas ir mosuodamas lazda, atsivijo jaunesnįjį net iki pelkės, gyvačių valdos. Jaunesnysis paslydo, įsmuko į smaragdo spalvos maurais tviskantį liūną ir pradėjo pamažu burbuliuodamas grimzti.
„Skęstu! Gelbėkit! – šaukė išsigandęs. –­ Broli, daryk ką nors, aš skęstu, ar girdi tu?!"
Vyresnysis iš pradžių stovėjo kaip stabo ištiktas, paskui staiga apsidairė, griebė pirmą pasitaikiusį storą pagalį ir pribėgęs ištiesė jį broliui.
„Stipriai įsikirsk! – šūktelėjo karvedžio balsu, – bandysiu traukt!"
Angis, tūnojusi už samanomis apžėlusio kelmo ir stebėjusi šią dramatišką sceną, nustebo: „Chim... o jis ne toks jau ir kvailas, šitas žmonių vaikas..."
Iš pelkės ištrauktas berniukas drebėjo, kaleno dantimis ir atrodė kaip koks didelis permirkęs žąsinas.
Vis dėlto labiau gyvatę domino ūkio šeimininkė: nedidukė, putli kaip bandelė, baltos odos, šviesių plaukų, greita, darbšti kaip bitė, o svarbiausia, šilta, spindinti, prisigėrusi saulės; Angis labiausiai dievino šilumą ir jaukumą, todėl šeimininkė tarytum magnetas ir traukė jos akį. Karštomis saulėtomis dienomis, kai švarą ir tvarką mėgstanti moteris išnešdavo į lauką išvėdinti pūkinius patalus, atkutusi gyvatė pakeldavo galvą ir paslapčia nuvinguriuodavo į juos pasišildyti. Ta truputį kitokia negu saulės šiluma gyvatei sukeldavo ryškius spalvotus sapnus; kartą, kai gerokai įmigo, pamatė save, pavirtusią pusiau gyvate, pusiau moterimi. Jai išaugo ilgos kojos, sustorėjo šlaunys, atsirado liaunutis liemuo ir dvi kaip dideli obuoliai dailios krūtys. Deja, rankos buvo trumputės, juokingos, o galva liko kaip buvusi: gyvatiška, su nuolat iškišamu vikriu liežuvėliu, tyrinėjančiu aplinką ir laukiančiu grobio. Kai ūkio šeimininkas tokią ją pamatė, taip išsigando, kad net prarado balsą; norėjo kažką pasakyti, bet neišspaudė nė jokio garso, nė žodžio. Paskui staiga susvirduliavo ir aukštielninkas tarytum stulpas nuvirto ant kiemo žolės.
Vakarop, kai šeimininkė atskubėdavo sunešti patalų atgal į namus, Angis sprukdavo ir kosminiu greičiu nušliauždavo iki savo lizdo. Ilgą laiką sodybos žmonės jos lepinimųsi svetimuos pataluos nepastebėjo, tačiau vieną vakarą, netikėtai užslinkus juodam kaip pekla debesiui, sužaibavus ir kurtinančiai trinktelėjus perkūnui, namų šeimininkė pasirodė esanti vikresnė už gyvatę. Moteris taip greitai čiupo patalus, kad gyvatė nespėjo net cyptelti. Apsnūdusi Angis, su susuktomis antklodėmis ir pagalvėmis akimirksniu atsidūrusi plačioje žmonių lovoje, iš pradžių labai išsigando ir nežinojo, ką daryti, tačiau paskui kiek nurimo ir, nutaikiusi progą, kai šeimininkė išėjo į kitą kambarį, išslydo ant grindų. Pasislėpusi už senos komodos, galvojo: „Na, ir įkliuvau... Bet pati kalta: nereikia lįst į svetimus patalus ir pernelyg toli nušliaužt nuo savo lizdo."
Lietus su žirnio didumo ledukais talžė langų stiklus, auksiniai žaibai skersai ir išilgai raižė kambario erdvę, o perkūnijos trenksmai buvo tokie kurtinantys, kad šeimininkė net delnais užsikimšdavo ausis. Kai permirkusiu apsiaustu vyras įėjo į kambarį ir paklausė, kur vaikai, išsigandusi moteris atsakė: „Keista, bet jie perkūnijos nebijo, ramiai savo kambaryje žaidžia šaškėmis." Šeimininkas nieko neatsakė, susiraukęs nusivilko šlapią apsiaustą, moteris nunešė jį į koridorių ir pakabino ant rūbų kabyklos. Kai išplėstais akių vyzdžiais ir išbalusiais skruostais šeimininkė grįžo į kambarį, vyras, atsisėdęs ant kėdės, šalia komodos, – gyvatė nusistebėjo, kokie milžiniški jo batai, – pasišaipė: „Visko tu bijai: vilkų, buliaus, perkūnijos, pelių, vorų... Į kelnes pridėtum, jeigu tau reikėtų karvę prie buliaus prileisti arba kiaulę paskersti, beje, net galvos vištai nenukerti, – visus panašius darbelius aš padarau. Nuo dešimties metų visus ūkio darbus išmokau dirbti..."
Moteris, tarsi būtų negirdėjusi, ką jai sakė vyras, priėjo ir, prigludusi prie jo pečių, sušnibždėjo: „Dieve, kada liausis šita baisi pekla? Kokia keista ir nenuspėjama ta gamta: vieną dieną rami, kitą, žiūrėk, jau siautėja, kvailioja, krečia visokias išdaigas. Spėju, kad po audros rasime sode išverstą ne vieną obelį ar kriaušę, bijau, kad ir seno namo stogo nenuplėštų." Vyras sudiržusiu nuo sunkių ūkio darbų delnu paglostė laibą žmonos ranką ir tyliai, jau švelnesniu balsu ištarė: „Rodos, šviesėja, audra jau eina į pabaigą..."
Kai pora, savo lūpas sujungusi ilgam bučiniui, staiga nutilo, Angis, kuriai pabodo tūnoti už priplėkusios komodos, nusprendė išsprukti į laisvę, – nei žaibai, nei lietus jos negąsdino. Plast, ir nušuoliavo į patį kambario vidurį! Paskui dar vienas įspūdingas šuoliukas, antras, trečias...
Vyras, išvydęs tokius akrobatinius gyvatės triukus, iš pradžių pagalvojo, kad sapnuoja, paskui, suvokęs, kad šis staiga prieš jo akis surengtas šokis, visai tikroviškas, išbalo kaip drobė ir, paleidęs moters ranką, pašoko rėkdamas: „Gyvatė! Iš kur čia ta baisi gyvatė atsirado? Užmušt ją, užmušt!" Išsigandęs šeimininkas kaip koks mažvaikis blaškėsi po kambarį ir nežinojo, ko čia griebtis; kaip tyčia, po ranka nepasitaikė jokio sunkaus daikto, kuriuo būtų galėjęs užvožti gyvatei per galvą.
„Nebijok, – nusijuokė moteris, – nebijok, tau tik kad užmušt."
Šeimininkė lengvu žingsniu prisėlino prie netikėtos viešnios, – Angis beviltiškai plakėsi į sandariai uždarytas duris, –­ ir plikomis rankomis sučiupo gyvatę už sprando.
„Kokia gražuolė! – sušuko, iškeldama gyvatę į viršų. – Pažiūrėk, kokia ji nuostabi: kaktoje žvaigždė, nugara raštuota tarytum kojinė, oda blizga, tviska."
Vyras buvo labai išsigandęs, tačiau vis tiek nenorėjo išsiduoti. Piktai paliepęs moteriai kuo greičiau ištrenkti gyvatę lauk, galvojo: „Ji, pasirodo, nebijo gyvačių ir moka su jomis elgtis! Čia tai bent, nežinojau... O aš, atvirai prisipažinsiu, jų bijau, tiesiog paniškai bijau ir nekenčiu, nes per tą prakeiktą gyvatę dar vaikystėje netekau tėvo, – jis mirė nuo nuodingo angies įkandimo..."
Išlaisvinta Angis vikriai pradingo skardžio krūmynuose, perkūnija taikiai nudundėjo kažkur tolyn tolyn ir tik vienas kitas žaibas vis dar linksmai raižė pragiedrėjusį dangų. Mažyčiai sidabro karoliukai buvo nusėję visą kiemo žolę, jie tviskėjo ir ant kvapnių gėlių žiedų, krūmų, medžių lapų. Moteris, tarsi norėdama įsitikinti, kad tai tikrai ne sidabras, o viso labo tik vandens lašeliai, tviskantys prieš saulę, pasilenkė ir delnu perbraukė žolę, paskui dar kartą, ir dar... Drėgnais delnais nusipraususi skruostus, pasijuto lengva, švari, laiminga ir, jeigu ne vyro kvietimas kuo greičiau grįžti į kambarį, dar būtų neskubėjusi. Šeimininkui labai knietėjo sužinoti, kas žmoną išmokė taip saugiai elgtis su gyvatėmis, jis tiesiog netilpo savo kailyje.
Iš tiesų istorija buvo visai paprastutė. Moters vaikystė prabėgo prie miško ir pelkėtų vietų, kur gyvačių anuomet buvo nors vežimu vežk; kaimiečiai jų nebijojo, niekas nuo jų nebėgo, pačios jos prie žmonių be rimtos priežasties nekibo. Kartą draugė jai pasiūlė neįprastą būdą užsidirbti vieną kitą pinigėlį; tereikėjo pagauti gyvatę, įkišti ją į butelį ir nunešti į miestelį vaistininkui žydui, jis, sako, pats gamino iš jų kažkokius vaistus. Medžioklė joms sekėsi, tiesa, anuomet mergaitės gaudė gyvates ne plikomis rankomis, bet vietos kalvio nukaltomis metalinėmis žnyplėmis, – capt už sprando, ir gyvatė jau butelyje tupi!
„Visų mūsų patirtys skirtingos, – pasakė nustebusiam ir dar vieną jos vaikystės istoriją išklausiusiam vyrui, – kartais tokios skirtingos, kad net sunku patikėti."