Živilė Galdikienė. Tandemas. Šokantis gyvenimą

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu 27-erių teisininkė. Rašymas mane išlaisvina iš rėmų, į kuriuos įspraudžia teisininko darbas. Kūryba – integrali tikrojo „aš" dalis, asmenybės branduolys, be kurio sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą.

 

TANDEMAS

– Apie ką galvoji? – Irkos paklausė Maja.
– Kaip reikės ištvert dar metus, – rūgščia mina burbtelėjo Irka, kramtydama sultingą, pro lūpų kampučius lipniais syvais tekančią apelsino skiltelę ir kartu sumaniai už mažo apelsino gabalėlio slėpdama iš liūdesio virpančias lūpas. Nenorėjo, kad Maja pamatytų jos silpnumą... Ar kas nors kitas.
Puikiai įsivaizdavo, kokią jos fizionomiją ką tik matė Maja. Svarbu, ne ašaros – to sau neatleistų. Tegu ir rūgšti išraiška, bet ne bliovimas. Be to, pakili nuotaika, paradinių šypsenų vaidyba nebuvo jos stiprioji pusė. Niekada neslėpė esanti Tamsiųjų pusėje (buvo įsitikinusi, kad jiems slapčia prijautė ir teisuoliškoji Maja), todėl be reikalo vypsniais ir patenkinto žmogaus grimasomis kairėn dešinėn nesisvaidydavo (tuo labiau, nerodydavo ašarų ar graudulio) – juk ir galvon už tai galėdavai gauti. Ir dabar prisiminė, kaip pirmą savaitę, dar jai nė nespėjus padoriai apšilti kojų (gal pietų, o gal talkos metu – tiksliai nebepamena) kažkokia metais vyresnė mergiūkštė kvailu vardu – lyg Zarina (ir kokie pridurkai savo vaikui duoda tokį vardą?), spyrė jai į koją ir per sukąstus dantis iškošė:
– Ko žvengi, durne, dantų burnoj per daug? Galiu pabūt superine stomatologe, atvečiaju.
Irkai nueinant pavymui girdėjosi gargaliuojantis ir visai nevaikiškas Zarinos juokas, o jai tada buvo ką tik suėję šešiolika... Irka puikiai prisiminė, kad tądien ji tikrai šypsojosi. Nedrąsiai, bet šypsojosi. Prisimindama tas žalias pirmąsias dienas pagalvojo, kad iš dabartinės perspektyvos jai žiauriai gaila tos anų dienų savęs.
– Nu tikrai buvau pridurkė. Pff, nu totaliai – kaip draugų susirast atvažiavus, – pati nejausdama pusbalsiu su savimi ėmė kalbėti Irka.
Maja tik klausiamai pasižiūrėjo į draugę, bet klausimas taip ir liko pakibęs kažkur ore. Dažnai taip. Maja pagalvojo, kad juodvi su Irka nuo pat pradžių galėdavo visiškai nesikalbėti – suprasdavo viena kitą iš mimikų, gestų, jautė viena kitos nuotaikas. Pasisekė. „Mus turbūt likimas suvedė", – po pirmųjų metų ironišku tonu, tramdydama krizenimą Irkai pasakė Maja. Irka tada jai nieko neatsakė, bet Maja suprato, kad ji galvoja, jaučia tą patį. Na, beveik tą patį. Visada manė, kad jai Irka patiko labiau nei ji Irkai. Ji (Irka) Majai visada atrodė tokia savimi pasitikinti (nors buvo metais su puse jaunesnė), nebijanti Tamsiųjų, tokia atsaini ir šelmiška. Ji nieko nebijojo. Priešingai nei Maja. Save visada laikė pernelyg skysta šitai vietai. Pateko per žioplumą ir durną galvą. Manė, neišliks. Pirmomis dienomis įsivaizdavo save kaip nuodėmingąją užmėtomą akmenimis... Kaip musulmonę moterį, kuri rimtai prasikalto. Kažkada buvo mačiusi tokį vaizdą „Youtube". Nežinojo, kodėl vaizdavosi save būtent šitaip, bet... Bet viskas pasikeitė atėjus Irkai. Maja pasijuto stipresnė. Nesąmoningai jautė ore plevenant kažkokį suvokimą, kad tai ne ji pati tapo stipri – Irka ją ramstė, palaikė, saugojo, kaip koks metalinis strypas tuščiavidurį, drevėtą, išpuvusį medį. Jautėsi kažkaip panašiai. Dviese. Tandemas buvo tikroji jėga ir tikroji Majos stiprybė. Jos buvo dvi susigrojusios išlikimo žaidėjos. Nors nei Lopams, nei Tamsiesiems nepriklausė, pastarieji jų už neutralumą kažkaip stebuklingai nekliudė, nebandė palenkti į savo pusę.
Abi tylėjo. Ta tyla visiškai neslėgė. Irka savo mėlyno megztinio rankogaliu, atbula ranka (atsainiai, kaip visada mėgdavo – ir tai žavėdavo Mają) nusišluostė lipnius, apelsino sultimis aptekėjusius lūpų kampus ir smakrą.
– Ei, Maja? – po ilgos tylos pauzės klausiamai ištarė Irka.
– Ką, IRENA? – pabrėžtinai oficialiai į Irką kreipėsi Maja.
Žinojo, kad tai ją erzina, bet ant Majos ji niekada nepykdavo. Na... Bent ilgai nepykdavo.
– O ką tu žadi daryt ten, už tvoros? Juk tau liko dvi dienos – visai nedaug.
Irkos balse buvo justi graudulio gaidelė, kad ir kaip ji stengėsi maskuoti tą spontanišką emociją. Juk draugė išeis gerokai anksčiau, o ji... Ji čia supus kaip koks atsitiktinio praeivio koja paspirtas ir dėl to niekam nebeįdomus sutraiškytas pumpotaukšlis. „Šungrybis, va kas aš", – kartais juokdavosi Irka. Tai Maja ją juokais atsakydama į tokį pasakymą pavadino pumpotaukšliu. Irka iki tol tokio grybo nežinojo. „Maja, tu juk mokyta bobelė", – tada juokėsi ji.
Maja ilgokai tylėjo nuleidusi galvą, nervingai supdamasi ant kėdės. Lauke įkyriai lijo. Irka pagalvojo, kad tai lietus mėgina ją uždengti tuo bjauriu melancholijos, o gal gilaus liūdesio šydu. Kaip sentimentalu – nusipurtė. Tą žodį mėgdavo vartoti jos amžiną atilsį tėvas, kai išgėręs ir vos parsvirduliavęs namo iš kazino, kaip visada švilpiančiomis kišenėmis, pamatydavo namuose kūkčiojančią Irkos pamotę.
– Tai nežinau. Motinai reikės padėt. Dar vienas brolis gimė. Ketvirtas jau... Motina sakė, kriokia dieną naktį, miegot neduoda... Ir gyvulių apeit nespėja. Patėvio namie tai vis nebūna... Žinai – laisvas paukštis. Vaikų padaro ir vėl sparnus išskleidžia. Gandras, blemba, – nusispjovė Maja.
Irka, norėdama praskaidrinti draugės nuotaiką (o gal greičiau – savo pačios), atsakė:
– Žinai tą anekdotą apie gandrą?
– Nu nu, skelk, neatsimenu tokio, – susidomėjusi ir kiek guvesniu balsu atsiliepė Maja.
– Kur dingsta gandras, kai atneša vaikus? Atgal į kelnes!
Maja pratrūko isteriškai kvatoti. Juokėsi, kol pilvą paskaudo. Su ja kartu kikeno ir pati Irka.
– Žinai ką? – nusišluosčiusi isteriško juoko ašaras ir pagaliau atsigavusi pasakė Maja, – per tave jau ne pirmą kartą vos neprileidau į kelnes. O dar sakai, kad tu visad blogos nuotaikos ir juokaut nepatinka. Melagė! Kaip man tavęs trūks, rupke tu!
Stojo tyla. Irka neatsakė, tik kažkaip nervingai, greitai nusisuko. Maja matė, kaip jos vaikiškai siaurus šešiolikmetės pečius staiga ėmė purtyti spontaniškas, iš pat krūtinės gilumos kaip vulkanas besiveržiantis verksmas. Maja atsargiai palietė Irkos petį. Irka neatsisukdama nusipurtė draugės ranką, bet po sekundės kūkčiodama prabilo:
– Tu manęs neprisiminsi, kai būsi ten – už tvoros. Pamatysi... O ir kam?
– Irka... Kaip aš galėčiau...
– Neskiesk čia, gerai? – pertraukė Mają Irka.
– Juk mes draugės, remember? BFF? – švelniai atsakė Maja.
– Kol mes čia – KOLONIJOJ, – durnele tu! – suirzusi ir dar labiau įsikūkčiojusi į draugę atsisuko Irka.
– Žinai, – iš lėto, ramiai atsakė Maja, – už tai tave ir žiauriai myliu... Nes tu stipri.
Tyliai, be žodžių, bet labai atsargiai, lyg sėlindama prie medžiojamo žvėries, Maja priglaudė galvą prie Irkos peties ir padėjo atverstą delną jai ant kelių.
– Friends? – dar kartą neužtikrintai paklausė Maja.
– Friends, – šluostydama upeliais bėgančias ašaras ir varvančią nosį atsakė Irka.
Pasiutusiai įsilijo. Buvo girdėti, kaip lietus kliokia upeliais, bėga nuo stogo ir be jokio gailesčio teškiasi žemėn, teka lietvamzdžiais, tyška ir kapsi ant plačių apskardintų palangių iš lauko pusės. „Gerai – bent šlykštaus apsiseilėjusios slabakės kriokimo nesigirdi", – apie save karčiai pagalvojo Irka. – „Friends, tai friends..."
– Žinai ką? – staiga, deganti entuziazmu sušuko Irka, –­ kai tu išeisi, aš prisijungsiu prie tų, kur prižiūrėtojai Tamsiaisiais vadina. Bet tai kvailas pavadinimas, ką?
Maja nepatikliai pažvelgė į draugę.
– Pažadėk, kad išeisi iš čia. Greitai... Tu niekam nepriklausai ir nepriklausysi, aišku?! – pati savo nuostabai griežtai nukirto Maja.
Irka tik išpūtė akis ir nusijuokė:
– O tu čia kažko išmokai, mergaite. Čia buvo bajeris. Aš būsiu viena. Pati sau. Taip geriau... Jeigu išvis iš čia išeisiu...

Alis Balbierius. „Apie tris pagrindines formas“, iš ciklo „Haiku“, 2010

 

ŠOKANTIS GYVENIMĄ

Į vietinę maisto krautuvėlę įeina jis – Šokėjas. Grakščiai keliauja pro lentynas, lūžtančias nuo prekių gausos ir įvairovės: teatrališkais, dėmesį prikaustančiais ir kartu labai plastiškais judesiais sukasi kažkokiu magišku ratu tarp daržovių ir pieno skyrių – tarytum atliktų pagrindinį vaidmenį, o krautuvėlės pirkėjai tebūtų jo didžiojo debiuto stebėtojai, žiūrovai, kurie nusileidus sunkiai vyno raudonumo scenos uždangai, prapliuptų plojimais ir šūksniais „bravo", „bis".

Šokėjas keliauja lengvu žingsniu – lyg jokie gyvenimo rūpesčiai jo būties nekamuotų. Smulkus, šiek tiek kumptelėjęs, septintą dešimtį bebaigiantis, iš pirmo žvilgsnio, net impozantiškas vyriškis, dar išlaikęs jaunystės grožio ir dailios laikysenos trupinius. Pilkšvos, įdubusios akys spindi ta neužgesusia gyvenimo aistros ugnimi. Aplink akis, lyg kokie nudrykę saulės spinduliai, spiečiasi ryškios juoko raukšlelės – tokios gilios, spinduliuojančios šilumą, lyg visą gyvenimą būtų tik juokęsis ir šypsojęsis (pamanykit –­ koks Dievo pokštas tas gyvenimas, – štai ką sako tos juoko raukšlės). Lūpų kampučiai nenusvirę žemyn, kaip dažno senolio – ne. Jie kaip iššūkis senatvei ir liūdesiui, šauna dangaus link, iš paskutiniųjų nepasiduoda kovoje su senatvine melancholija.

Pagaunu save galvojant, jog malonu žiūrėti į tą senatvės grimasų nesubjaurotą, šilumą spinduliuojantį, gyvastį skleidžiantį veidą. Lyg pajutęs mano mintis ar žvilgsnį, Šokėjas atsisuka į mane – jam, artistui, tas dėmesys malonus. Gera pasišildyti kadaise zenite buvusios šlovės spindulių likučiuose. Taip, jis supranta, kad jaunoji karta jį vargiai bežino, o ir vyresni primiršę. Prieš daugelį metų šoko Operos ir baleto teatre, atliko didžiuosius vaidmenis –­ oooo, koks stuomeningas, aukštas ir pasitempęs gražuolis jis tada buvo... Gražuolis, dėl kurio vešlių garbanų ir degančių akių visos moterys tirpo: ir šokėjos, ir aistringos žiūrovės, ekstaziškai dūsaudavusios jam skriejant per sceną kulminaciniais momentais. Dūsavo ir teatro bufetininkės, ir net valytojos, vogčia į jį, Dievaitį, spoksodavusios iš įvairiausių teatro pakampių, ką jau kalbėti apie gatvės praeives, troleibusų vairuotojas ir pardavėjas... Buvo laikai... Triumfo laikai. Ir šiandien jis verda savo prisiminimuose, nes ateities jau nėra – yra tik čia, dabar ir tai, kas buvo, ko nesugrąžinsi, bet gali vėl ir vėl mintyse išgyventi tą stebuklingą praeitį – nelyginant kokį nepakartojamo grožio sapną susapnuoti. Ir jis gyvena tame sapne –­ toliau stebiu, kaip vikriai ir grakščiai sukasi tarp lentynų. Pirkinių krepšelis nė iš tolo neprimena to senųjų laikų baleto primarijaus ar garbingai į užtarnautą pensiją išėjusio žmogaus, galinčio sau leisti šiokius tokius saldžius senatvės džiaugsmus, mažyčius pasilepinimus. Krepšelyje ridinėjasi keli murzini svogūnai, kyšo kopūsto galva, pigaus pieno maišeliūkštis ir varganų makaronų pakelis – tai visas Šokėjo laimikis šiandien. Bet jis, rodos, nė kiek dėl to neliūdi, neišgyvena, tik dar labiau akių kampučiais šypso – ypač priėjęs prie apvalainos kasininkės. Ji senąjį artistą sutinka su kaip reta šios profesijos atstovėms šilta šypsena. Pažvelgia Šokėjui tiesiai į pilkšvas, bet dar neužgesusias akis – ir ji turbūt mato tą ugnį. Šokėjas kiek atsitraukia nuo kasos ir padaro teatrališką reveransą, skirtą, iš pažiūros, daug kartų jo matytai ir jį pažįstančiai kasininkei. Moteris jaunatviškai koketiškai kikena ir jos skruostus išmuša stačiai paaugliškas raudonis. Tas mažytis flirtas, mažytė intymi jų akimirka tokia žavi ir kartu juokinga – negaliu susilaikyti nenusišypsojusi.

Sukrovęs savo skurdžias prekes ant prekystalio, Šokėjas plastiškai ranka perbraukia per savo apskurusio, ne vieną dešimtmetį skaičiuojančio lietpalčio rankovę, lengvu judesiu iš palto kišenės ištraukia nušiurusią, bet kažkada labai brangią buvusią piniginę. Kol pardavėja, atgavusi žadą, skenuoja prekes, jis iš plonulytės, pustuštės piniginės ištraukia apglamžytą banknotą. Vogčiomis dirsteliu į tą jo vienoje rankoje gniaužomą piniginę – be to vieno ką tik ištraukto banknoto joje daugiau nieko nėra. Jis nepaliauja šypsotis akimis net ir tada. Sumokėjęs ir darkart nusišypsojęs pardavėjai, ištaria labai keistus žodžius: „Tik nesakykit mano sūnui, kad aš čia šiandien buvau ar dar kada būsiu. Žinau, kad jis vėl ateis manęs ieškoti, nes sužinojo, kad retkarčiais šiame rajone šen bei ten apsiperku, tik nežino, kad dažniausiai apsiperku čia ir, ačiū Dievui, nežino, kad gyvenu nakvynės namuose... Labai prašau nieko jam nesakyti – jūs manęs nematėt." Pardavėja, mano nuostabai, aiškiai bent iš matymo pažįstanti net ir Šokėjo sūnų, geraširdiškai ir suokalbiškai mirkteli ir pamoja Šokėjui, o jis, kiek dar leidžia jo senatvės gniaužtų pamažu rakinamas kūnas, lengvai jai nusilenkia darkart ir plaukte išplaukia iš krautuvėlės.

Gyvenimo Šokėjas su kažkada išgyventa spindesio ir nežinomo nuopuolio istorija. „Tik nesakykit mano sūnui..." Aidi jo žodžiai mano mintyse. Turbūt kiekvienas šokis turi savo kulminaciją, bet neišvengiamai ateina momentas, kai kojos po lengvo ir grakštaus skrydžio turi vėl paliesti žemę... Kartais labai skaudžiai, bet artistai juk moka šypsotis net ir tada, kai beprotiškai skauda.