Anelė puola šen, puola ten, ir niekur nespėja: nei karvę pamelžė, nei puodus užkaitė, nei grindis išplovė, nei patalynę pakeitė. Galėjo iš vakaro paskambinti, pyksta ant anūkės, bet ne, jai visai nerūpi, kad aš dabar visą rytą suksiuos kaip voverė rate. Dieve, dar kartą už galvos susiima močiutė, atvažiuoja ne viena, o su kažkokiu Žanu, dargi ne lietuviu, o prancūzu, kaip aš su juo ir susišnekėsiu? Sako, kad kartu studijuoja universitete, kad jis visai nieko toks, gražutis, draugiškas. Tai ką, tyliai svarsto Anelė, greičiau nei įprastai tampydama karvės tešmenį, jau Francijoje nėra kur mokytis, kad į Lietuvą lekia, tokią tolybę trenkiasi. Susimaišė tas svietas dabar, susijaukė, nežinau, ar čia gerai, tikrai nežinau. Lietuviai, ieškodami turtingesnių lizdų ir skanesnio lesalo, kaip paukščiai skraido po visą pasaulį, o kitataučiai, gal iš smalsumo ar dėl bala žino ko, pamažėle meta tinklus ant Lietuvos. Niekada šitame krašte, svarsto Anelė, nebuvo ramybės: rusai, sovietų okupacija, karas, baisūs trėmimai į Sibirą, paskui Hitleris, žydų šaudymai ir kitokia velniava. Labiausiai nukentėjo mano teta Antanina: du mažučiai jos angelėliai mirė iš bado kažkur Sibiro ledynuose, jos vyras nuskendo, o pati grįžo ligota, tyli kaip žemė, pusiau akla, raiša...

– Labas rytas, Aneliuke, – staiga už nugaros išgirsta kaimynės Onos balsą, –­ ko taip skubini karvę melžt, ar atsitiko kas?

Anelė ištiesia skaudamą nugarą ir, patraukusi apypilnį pieno kibirą į šalį, sako:

– Anūkė atvažiuoja, ir ne viena, su draugu, kažkokiu prancūzu. Prašė, kad bandų ant kopūstų lapų pečiuje iškepčiau, tai ir skubinu, nežinau, ar iki pietų spėsiu...

– Spėsi, dar vakaras toli, – nuramina kaimynė, – aš irgi anūkų laukiu. Tai, sakai, su prancūzu? Gal jau ir vestuvėmis kvepia, ką? Graži ta tavo Gabija, išaugusi kaip liepa.

– Eik jau, apie vestuves tai nė negirdėt, neskuba dabar jaunimas...

Kaimynės taip įsiplepa, kad net pamiršta savo rūpesčius ir laukiamus svečius. Jeigu ne Ona, ūkininkaujanti su vyru ir sūnaus šeima, Anelė tikrai čia negyventų viena; būtų sodybą pardavusi ir išlėkusi pas dukrą į Kauną. Mirus vyrui, neretai tokios mintys lindo į galvą, o ir dukra kalbino, sakė: bijosi, drebėsi per naktis. Tačiau laikui bėgant apsiprato, pardavė dvi karves, veršį, pasiliko tik žalmargę ir dešimt vištų. Bet vienai ir tokio ūkio per akis, dar kur daržai, gėlynai. Nedidelis Alšios kaimas, besi­driekiantis palei upę, labai pasikeitęs, tikrai ne toks, koks buvo Anelės jaunystės laikais: trys sodybos stovi tuščios, niūrios, vaikai ar anūkai tik vasarą atvažiuoja, laukai dirvonuoja, du namai visai nugriauti, žemė kažkam parduota. Apsukresni žarsto Europos Sąjungos fondų pinigus, tingesni numoja į viską ranka, kukliai gyvena iš savo mažų ūkelių ir jiems gerai.

Prancūzas visai ne toks, kokį įsivaizdavo Anelė. Priešais ją stovi ne aukštas stambus tamsiaplaukis, o liesas, smulkutis, beveik visa galva už Gabiją žemesnis, rudaakis. Gražiai rodydamas baltus kaip sniegas dantis šypsosi, juokingai pasako keletą žodžių lietuviškai, tačiau tarpusavyje jiedu šnekasi prancūziškai. Valgydamas karštas, ką tik nuo kopūsto lapo nuplėštas bulvines bandas su spirgintais lašinukais, varške ir grietine, Žanas gražiai lietuviškai sako: ,,La-ba-ai ska-a-nu." Gabija šypteli ir kažką jam atsako prancūziškai. Anelė nieko nesupranta, tačiau pastebi, kad anūkė šiek tiek iš jo šaiposi. Negerai daro, pagalvoja, negerai...

Žanui nubėgus į lauko tualetą, atrodo, kad nuo neįprasto riebaus maisto jam suskaudo skrandį, anūkė dėkoja už pietus:

– Ačiū, močiute, taip buvau pasiilgusi bandų, niekur, jokioje pasaulio kavinėje ar restorane, taip skaniai pagaminto patiekalo tikrai negausi. Žanui gal ir nelabai patiko, bet tegul žino, ką kaimiečiai Lietuvoje valgo. Jis tai labiausiai dievina žuvį, kepsnius, daržoves, baltą vyną, – na, žinai, paryžietis...

– Tu jį myli? – staiga paklausia Anelė.

– Kartais atrodo, kad myliu, kartais... kad ne... Bet mes pora, jau pora...

– Tai gal jau ir tuoksitės?

Gabija nusijuokia ir, nužėrusi nuo kaktos auksinių plaukų sruogą, sako:

– Jums visiems tik viena galvoj –­ vestuvės. Nieko nežinau, močiute, pirma reikia universitetą baigti, nors kokį diplomą susižvejot...

Sodas pilnas prikritusių raudonšonių obuolių. Gabija paima vieną, patį didžiausią, ir ištiesia jį svečiui. Žanas šypsosi, tačiau obuolio ilgai neima; palinkęs kažką pakužda Gabijai į ausį, meiliai paglosto jos ranką, paskui degančiomis kaštoninėmis akimis aistringai glamonėja merginos plaukus, kaklą, gilią lengvos suknelės iškirptę, krūtis, liauną liemenį, stangrias, per šilką persišviečiančias blauzdas. Kai pagaliau jis nori pernokusį vaisių pačiupti, Gabija kaip vikri stirna strykteli atgal ir kiek galėdama, beveik iš visų jėgų, sviedžia jį link debesų. Obuolys, tik akimirkai pavirtęs akinamu ugnies fakelu, tik sekundei sutviskėjęs ryškiu raudoniu, sunkiai bumbteli tiesiai į dilgėlių krūmą sodo gale. Gabija juokiasi ir šaukia:

– Jeigu ištrauksi jį iš ten, išpildysiu bet kokį tavo norą!

Pribėgęs Žanas bando kišti ranką į susipynusių dilgėlių kemsyną, tačiau skaudžiai nusidilginęs atšoka atgal. Antrąkart nerizikuoja, gudrauja: pakelia nuo žolės kitą didelį raudoną obuolį ir ištiesia jį Gabijai. Ant tamsiai žalių dilgėlių lapų nuo lengvo ir šilto rugpjūčio vėjo siūbuoja voratinkliai, žmonių vaikų porą stebi baltapilviai vorai, zyzeklės musės, darbštuolės bitės, įvairiaspalviai drugiai, armijos keisčiausių vabalų vabaliukų, vis čiulbantys ir čiulbantys sodo paukš­čiai – visi, atrodo, sulaikę kvėpavimą laukia, kas bus toliau. Ar ji paims kitą raudoną obuolį, ar ne?

Mergina kito obuolio neima, jai būtinai reikia ano, gulinčio dilgėlių tankmėje. Tačiau Žanui jau gana tų vaikiškų žaidimų: ranka nuo dilgėlių glamonių paraudo, iššoko pūslės, visa dega kaip ugnyje – tikrai antrąsyk nekiš į tą peklą nė piršto. Velniai nematė to obuolio, galvoja, tegul ten supūva. Kadangi Gabija kito obuolio neima, Žanas ramiai paguldo jį ant apipuvusio kelmo ir apsisukęs pasileidžia takeliu link upės. Gabija jo nesiveja, kažkodėl nesiveja. Grįžta į kambarį, čiumpa kepuraitę nuo saulės ir sako virtuvėje tupinėjančiai močiutei:

– Vakarienei nieko negamink, sotūs, sukrimsim kokį vaisių ir gerai.

Gabija, kažką gražaus ir lengvo niūniuodama po nosimi, basa šoka ant žalio upės krantelio. Balti lengvos šilkinės suknelės padurkai plaikstosi vėjyje, aplinkui jos galvą ratus suka drugiai – matyt, jiems tinka šokėjos draugija, tokia netikėta, smagi. Drobinė kepuraitė rankoje, plaukai vėjyje, plast plast, tarytum kokie paukščių sparnai, tarytum laivelio burės.

Praskleidusi užuolaidos kraštelį, močiutė žiūri į tą gražų judantį paveikslą, tačiau kažkodėl labai nesidžiaugia. Gal dėl to, kad vieną akimirką pamatė, kaip baltos suknelės padurkai staiga pajuodavo, apdrisko. Kas čia dabar, išsigando, persižegnojo, kokie čia velniai ją apspito? Tačiau minčių nesuvaldysi, vaizdinių taip lengvai neatsikratysi, girdi, kaip kažkas, labai pavydus ir piktas, jai kužda į ausį: „Paskutinė tavo anūkės šokių vasara, paskutinė laisvė, paskui jos pilvas išsipūs, suplėšys suknelę, išsigandę drugiai sulįs į tamsias kertes, pritils paukščiai, tamsiai mėlyną ir klampią naktį gims rudaakis kūdikis, o prancūzas staiga kaip gandras pakels sparnus ir išplasnos visam laikui į savo šalį pas kitą, pas tą, kuri ir dabar jo laukia nesulaukia. Moterys visada laukia. Kartais nuo to ilgo laukimo jos apanka ir apkursta, pražyla ir tampa panašios į raganas – tada visi nuo jų nusigręžia, susitikę apsuka ratu. Praeis metai, ateis kitas karštas rugpjūtis, anūkė stovės po raudonais obuoliais apkibusia obelimi ir sups vežimėlį su jame verkšlenančiu kūdikiu, vėjas plevens baltą užuolaidėlę, aplinkui ratus suks balti drugiai, zys akiplėšos musės, padangėje dideliais kamuoliais besivartantys debesys mes šešėlius, o karštos saulės juostos juos erzins, degins, iki skausmo degins..."

Tą vakarą porelė ilgai negrįžo, tačiau Anelė jų neieškojo, galvojo, kad niekur jiedu nepaklys; anūkė čia žino kiekvieną takelį, kiekvieną upės posūkį, srauniausią vietą, kiekvieną didesnį beržą ar ažuolą, kelmą, šaltinį, pamiškės pievelę, pramintus šernų takus, vietas, kur daugiausiai mėlynių ir grybų. Tačiau ne uogos ir ne grybai jiems tą vakarą rūpėjo. Kai juodame danguje tviska auksinės žvaigždės, o mėnulio pilnatis apšviečia net mažytį gėlės žiedelį tankiame alksnyne, širdys plaka dažniau, bučiniai aistringesni, rankos susipina kaip vijokliai, įkaitę kūnai liepsnoja kaip laužas. O rasa dar negreit iškris, lietaus dar ilgai nebus.

Kitą rytą porelė atsikėlė vėlai, buvo nekalbūs, apsnūdę. Gal susipyko, toptelėjo Anelei, gal kažkas nesiklijuoja?

Anūkė prie stalo sėdo vos patrynusi akis šaltu šulinio vandeniu, susivėlusi, pajuodusiais paakiais, paniurusi, visai nekreipdama dėmesio į kažko sutrikusį ir pasimetusį svečią. Susisukusi į frotinį chalatą, užmetusi koją ant kojos kažką mąstė, svarstė. Išgėrusi puodelį karštos kavos, padėkojo močiutei už viešnagę ir pasakė, kad jiedu tuoj važiuos. Ši kalbino svečius paviešėti iki vakaro, tačiau jiedu neklausė. Susirinkę drabužius ir daiktus, pasuko link automobilio. Viso gero! Adieu! Bonne chance... Sudie...

Dilgėlių tankmėje liūdnai pūpsojo pamirštas raudonas obuolys, ką tik iškritusio lietaus lašų sidabras tviskėjo ant nuolankiai galvas palenkusių jurginų, kiemo žolės, krūmų, aukštų klevų lapų.

Vėlai vakare, tvarkydama kambarį, kur nakvojo jaunuoliai, Anelė rado ant grindų gulinčią nuotrauką: abu linksmi, susikibę už rankų, šypsosi, laimingi, tokie laimingi, kad net kvapą gniaužia. Iš nuotraukos sklinda jos anūkės laimė, šviesa, džiaugsmas, viltis. Tai buvo tada, tą akimirką, – jausmai nesumeluoti, tikri kaip vanduo, kaip žolė, kaip rugpjūčio jurginai ar pernokę obuoliai.

Reikia šitą nuotrauką paslėpt, pagalvojo ir įkišo į šeimos albumo vidurį. Kai paaugęs proanūkis staiga paklaus, kaip atrodė mano tėvas, turėsiu jam ką parodyti...

Viskas buvo taip, kaip ir spėjo. Stulbinanti moteriška įžvalga neapgavo.