Nikolaj Gumiliov

Nikolaj Gumiliov

(1886–1921)

 

Apsėstasis

Nukauto didvyrio skydu
Danguj varinis mėnuo rieda.
Širdis – lyg veriama kardų,
Nujaučia vėl artėjant bėdą.

Ginkluota ietimi sunkia
Seniai mana lemtis graudžioji
Plynam lauke, gūdžiam miške
Ir mariose mane medžioja.

Ir veltui aš užšokt skubu
Ant ištikimo žirgo savo
Ir naktį lekiame abu
Tankmėn, kur niekas nekeliavo.

Vargu, ar kas galės įtart
Bevardėj pelkėj buvus kovą.
Aš ten palūšiu, kaip kaskart,
Prieš pratusį laimėt varžovą.

Staiga migla akis užplūs,
Ir protas apsigaus aptemęs,
Ir smūgis žaibiškas, taiklus
Iš balno blokš mane ant žemės.

Vėl nepažįstamasis švęs:
Jam tenka pergalė, man – skausmas.
Ir aš maldausiu coup de grâce,
Ankštuos šarvuos kietai užspaustas.

Artės jis eisena duslia –
Slopins žingsnius žolė ir rūkas.
Kaip visada, praeis šalia
Ir tamsoje išnyks netrukus...

Ryte – vėl atsirasiu čia.
Ir žaidžiančios sutriks merginos:
„Kokia nežemiška kančia
Kamuojas keistas paladinas?"

1908

 

Valdovė

Tau kaktą gaubia sruogų bronza,
Plieninis žvilgsnis – toks aštrus!
Ir Tibete mąslieji bonzos
Tau laužus degina šventus.

Kada žiaurus Timūras grobė
Tautų valdas – tu ten buvai,
Ir nešė per smėlynus Gobio
Tave ant skydo jo tarnai.

Ir štai tu įžengei į Agrą,
Lyg pramotė Lilit šviesi,
Ant auksu kaustytų onagrų,
Linksmam kanopų žvangesy.

...Tvankumas vakare kamavo,
Aplink gėlynuose – tylu,
Girdėjos tik palei kanalą
Gausus gaudimas vabalų.

Iš už kolonos valandėlę,
Su žynio rožine skraiste,
Sekiau, klūpėdamas šešėly,
Aš nuotaikas tavam veide.

Įsitempė raštuotas lankas –
Ir laisves mėgdamas senas
Jutau: nesudrebės man rankos,
Ir smaigalys tave suras.

Atgautų kraštas, ką pralošęs –
Karalių eisenas, šokius
Padžiunglėje, ties alijošiais,
Džiugių medžioklių laimikius.

Bet tavo lūpose slypėjo
Tokių tikrų kančių seka,
Kad Dievą tavyje atspėjau –
Ir lanką pametė ranka...

Vergų minia mane apspito.
O tu – tik lūpų kampučiu
Šypsojais, kai man nusirito
Galva po budelio kirčiu.

1909

 

Barbarai

Kai kraštas prarado malonę Dangaus nepastovią
Ir sostinėn įžengė barbarų rūsčios galybės,
Karališką guolį iškėlė į aikštę valdovė
Ir laukė jame, nepridengusi kūno nuogybės.

Skambėjo trimitai. Ir gatvėmis vėliavos skriejo,
Lyg rudenio lapų sutręšusių ištisas pluoštas.
Bangavo jų šilkas rytietiškas, plaikstomas vėjo,
Lietais gryno aukso kutais žaižaruojančiais puoštas.

Ir buvo jos grožis – grakštumas pasiutusios liūtės,
Tamsumas akių – apie laimę laukinę bylojo,
Ir perlų tinklelį kilnojo įaudrintos krūtys,
Ir ryškūs karoliai virpėjo ant rankų ir kojų.

Ir lėkė jos šauksmas kaip liutnios garsai sidabriniai:
„Skubėkite, didvyriai, nuožmūs ginkluoti grobuonys!
Beglobės tokios jūs dar nesate moters kankinę,
Ir niekieno kito nebus jums saldesnės dejonės!

Te persmeigia vinys be gailesčio pasmerktą kūną!
Skubėkit, galiūnai šarvuoti, iš tolo atkakę!
Te niršta jūs širdys ir liūdesio sklidinos būna
Ir sirpsta raudonos lyg purpuras vynuogių kekių!

Ilgėjausi jūsų, atšiaurūs narsuoliai plieniniai,
Svajojau stebėdama jūsų stovyklų pašvaistę.
Pirmyn! Sudraskykit pražydusią kančiai krūtinę.
Heroldas sugros – imkit viską, ko drįsote geisti."

Ir padavė vergas, kuris tos akimirkos laukė,
Ant vario padėklo heroldui sidabro trimitą.
Bet barbarų vyrai išdidūs tik antakius raukė,
Žygius prisiminę per ledą, sniegais užpustytą.

Jų sielas pripildė tėvynės padangė ir kopos,
Ir linksmas čiulbėjimas paukščių jų girioj gimtojoj,
Jų draugių ir motinų mėlyni žvilgsniai... ir strofos,
Kurias apie moterų garbę jų dainiai giedojo.

Triukšminga minia kunkuliavo, užtvindžiusi aikštę.
Pietų danguje ugniaspalvė vėduoklė nebluko.
Bet žirgą sustabdė grėsmingos genties kunigaikštis
Ir, paniekos kupinas, šiaurėn kariauną pasuko.

1910

 

Prie židinio

Kaupėsi tamsa... Geso židinys.
Kryžiumi rankas susidėjo jis.

Nejudriom akim žvelgė jis toli.
Liejos jo kalboj širdgėla gili:

„Aš nukeliavau pusšimtį dienų
Per svečias šalis su karavanu.

Už miškų, kalnų matėme keistų
Miestų kažkieno – rodės, apleistų.

Neretai iš jų, ypač naktimis,
Staugesys plėšrus siekė mūs ausis.

Kirtome medžius, kasėme griovius.
Kartais vakare liūtai puolė mus.

Bet nebūta mūs būryje bailių –
Įveikėm liūtus šaudymu taikliu.

Smėly šventykla – mano atkasta,
Dalinuos vardu su upe greita.

Ežerų krašte penketas tautų
Laikėsi manų įsakų griežtų.

O dabar silpstu... Ir jokia jėga
Nebegelbsti man... Sieloje liga.

Baimės pirmąkart pakirsta dvasia,
Kaliniu jaučiuos savo namuose.

Pliuškesys bangos, ginklo blizgesys –
Nustelbė net juos šitas ilgesys..."

Ir viduj pilna piktdžiugos slaptos
Moteris kampe klausės jo kalbos.

1911

 

Ji

Pažįstu moterį: kartėlis
Pavargusios kerėt žodžiu
Į žibią gelmę įsikėlęs
Jos išsiplėtusių vyzdžių.

Ji godžiai mėgaujas ir žavis
Tik muzika eilių skardžia,
O paprastiems džiaugsmams šios žemės
Ji abejinga ir kurčia.

Jos tykūs, neskubantys žingsniai
Tarytum plaukia erdvėje.
Nors jos gražia nepavadinsi,
Visa man laimė vien joje.

Kada savivalių aš trokštu
Drąsus ir išdidus – iš jos
Giliõs, saldžiõs kančiõs išmokstu
Ilgesyje ir kliedesiuos.

Liūdėdama ji skleidžia šviesą,
Žaibai jos rankoj žiebiami,
Ir jos sapnai – šešėliai vėsūs
Įkaitusiam paplūdimy.

1912

 

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas

Draugai