Dar prieš rusų armijai išvažiuojant iš Latvijos, prieš išvagiant tris milijonus iš „Latvenergo“ ir prieš tai, kai oligarchai čia viską suprivatizavo, srėbdami iš lovio, kol tauta kovojo, kad išgyventų, prieš pasibaigiant antrosios Škelės vyriausybės valdymui, o pirmosios atėjimo tikriausiai dar net nebuvo, prieš Europai liepiant mums sunaikinti cukraus fabrikus, nuvedant mus ten, kur dabar esame, prieš į RBS muzikos topą patenkant „Nirvanai“ su daina apie vyrą, kuris pardavė pasaulį, liepiant man parduoti savo sielą tam roko ir panko hibridui, kurį mes vadiname grandžu, prieš visa tai buvo pati dešim­tojo dešimtmečio pradžia, aš buvau mažas berniukas, kuris sėdi virtuvėje prie stalo ir karpo talonus; jų reikėjo, kad būtų galima parduotuvėje nusipirkti degtinės arba cigarečių. Kadangi mums degtinės ir cigarečių nereikėjo, mama juos atiduodavo kaimynui, kuris už tai duodavo tirpstančios lietuviškos kavos ir lenkiško muilo „Kamilla“, – taip aš sėdėjau, karpiau talonus, kai man staiga suskaudo pilvą.
Aštrūs, veriantys skausmai dešinėje pusėje, truputį žemiau bambos. Aš atsistojau, truputį pavaikščiojau, bet geriau nepasidarė. Skaudėjo dar smarkiau. Atsiguliau į lovą ir truputį pagalvojau. Tuo metu buvau tylus ir susimąstęs vaikas, daug piešiantis, mažai kalbantis ir aiškiai žinąs, kad užaugs didelis ir taps gydytoju. Tam tikru atžvilgiu mano karjeros pasirinkimui įtakos darė šeimos tradicijos ir mūsų namų biblioteka – matote, vienas mano senelis buvo garsus vaikų chirurgas profesorius Spundė, todėl mūsų namai buvo pilni medicinos knygų. Tiksliau sakant, jokių kitų knygų pas mus lyg ir nebuvo. Chirurgijos ir neurologijos vadovėliai. „Tarybinio gydytojo kalendorius“. „Kvėpavimo takų ligų diagnostika“. „Tuberkuliozės išplitimas Tarybų Sąjungoje nuo 1956 iki 1965 metų“. „Vaikai ir jų parazitai“. „Daktare, ar aš mirštu? – Paciento vadovas onkologijoje“. Ir, žinoma, didelė balta knyga –­ „Populiarioji medicinos enciklopedija“, kurią varčiau kaip egzotiškas 1001 nakties arba dienos stacionare gydomas ligas – su smulkiausiomis graviūromis, kurios iliustravo žmogaus egzistencijos spindesį ir skurdą. Daugiausia, žinoma, skurdą. Be to, tokios spalvingos detalės, kaip viduramžių gyvenimas Rotšildo maldaknygėje ir lygiai tiek pat apokaliptinės. Mokėjau atmintinai išvardyti visas sovietų medicinai žinomas vėžio rūšis anksčiau, nei man suėjo penkeri metai. Ir per vieną Kalėdų eglutę Geležinkelininkų kultūros namuose Kalėdų Senelis vos nepatyrė šoko, kai vietoje eilėraštuko jam į ausį išvardijau devynis storosios žarnos kolapso požymius.
Paties profesoriaus Spundės, kuris padarė tokią didelę įtaką mano asmenybei, niekada nebuvau matęs, taip pat ir mama jo nebuvo mačiusi, ir išvis kartais mane kankindavo įtarimai, kad niekas šeimoje profesoriaus Spundės nėra sutikęs, mūsų giminystė yra tiktai išmonė, kad pateisintų aplinkybę, jog visos mūsų knygų lentynos ištisai prigrūstos medicinos knygų. Tai paprasčiausiai skambėjo garbingiau, negu pripažinti mūsų giminėje cirkuliuojantį hipochondrijos geną – matote, tai buvo laikai, kai hipochondrikai sau ligų prisirinkdavo ne internetu, bet iš poliklinikos laukiamuosiuose nugirstų pokalbių, nuplėšiamųjų kalendorių sveikatos rubrikų ir, aiškus dalykas, visose medicinos knygų, ant kurių jie galėjo uždėti savo sugniaužtas rankas, laukdami greito širdies smūgio. Mano senelė, užgrūdinta sovietinė hipochondrikė, turėjo ryšių leidykloje „Horizontas“, kurioje ji dar Chruščiovo laikais dirbo kasininke. Tai reiškė, kad jai buvo prieinama viskas, kur tik skaitant antraštę, skyriaus pavadinimą, kokią nors turinio nuorodą galima rasti paminėtą kokią nors ligą. Iki pat šios dienos mano mylimiausias latvių autorius yra Adamsonas dėl tokios papras­tos priežasties, kad į namų biblioteką per nesusipratimą buvo patekusi knyga, pavadinimu „Smulkūs negalavimai“.
Buvo ar nebuvo tarp mūsų su profesoriumi Spunde artimesnių ryšių, bet tai žinojau jau sulaukęs ankstyvo amžiaus –­ pilvo skausmai gali reikšti tik vieną: reikės pjauti. Ką reiškia pjauti, taip pat labai gerai žinojau. Buvau matęs ir vartydamas „Tarybinio chirurgo vadovėlį“, ir „Vidaus ligų almanachą“. Pjauti reiškia gydytojus baltais chalatais, kurie, paslėpę veidus už grėsmingų kaukių, knaisiojasi rankomis po tavo pilvą kaip mama po raugintų agurkų stiklainį. O šito tai jau nesiruošiau leisti. Ne, manęs nepjaus – tfu, zolotaja koroleva ir visos likusios Brasos rajono vaikams žinomos priesaikos – manęs niekas peiliu nepjaustys. Todėl tvirtai nusprendžiau ir dar tris kartus sau prisiekiau niekam jokiomis aplinkybėmis neprisipažinti, kad man skauda pilvą. Aš buvau kazokas, kurį persekioja banditai, norintys paskersti ir ištraukti žarnas, kaip daro Matiso turgaus mėsos paviljono mėsininkai. Bet kol jie neišspaus iš manęs slaptažodžio, tol būsiu saugus. O slaptažodis, kurio niekam nesirengiau atskleisti, buvo: man skauda pilvą.
Bet pilvą skaudėjo nepaisant to, sakiau kam nors apie tai, ar ne. Ir skaudėjo kiekvieną akimirką vis smarkiau. Aštrūs, veriantys skausmai. Todėl atsiguliau į lovą. Kai mama prie manęs pasilenkė ir paklausė: „Sūneli, kas tau?“, atsakiau: „Nieko!“ Ir ji paliko mane ramybėje iki kitos dienos ryto, kai atsikėliau, kiaurai suprakaitavęs ir su 39 laipsnių temperatūra, šlapias ir glitus kaip koks virtas koldūnas ir toks pat karštas, negalintis nieko nei suvalgyti, nei išgerti. Buvo aišku, kad man nėra gerai, ir mama skambino savo motinai –­ iš karto po profesoriaus Spundės močiutė, kurią mes šeimoje meiliai vadinome Babuška, kirčiuodami antrą skiemenį, buvo puikus ir nenuginčijamas medicinos autoritetas. Visas šios srities žinias, kaip jau minėjau, ji buvo įgijusi autodidaktiniu metodu. Tačiau dėl ligų diagnostikos ji nenusileido nė vienam poliklinikos gydytojui. Dažnai ji žinojo tokias ligas, apie kurias oficiali medicina dar net nenutuokė.
Nepaisant alternatyvios medikės gabumų, Babuška pati niekada iš tikro gerai nesijautė. Tai dar švelniai pasakyta. Babuškos savijauta svyravo diapazonu nuo „geriau net neklausk“ iki „vakaras ežere“. Tačiau tai nebuvo viena konkreti negalia, dėl kurios ji kentė. Tai greičiau buvo gili medicinai ir kitiems mokslams nepasiekiama dvasinė būsena, skatinusi Babušką gerti tabletes ne skaičiuojant, bet saujomis, jas pasirenkant pagal tik jai vienai žinomą metodiką. Aš visuomet su tylia nuostaba sekiau, kaip Babuška iš chalato kišenių išmeškerioja vis naujus šlamančius tablečių pakelius – kaip toks Hudinis, kuris traukia triušius lyg ir iš tuščios kepurės. Pentalginas, tramadolis, diazepamas, ciklodolis, analginas, validolis – trys iš vienos, dvi iš kitos, porelė tokių, porelė šitokių, ir jos visos pradingsta Babuškos burnoje, užsigeriant puse puodelio korvalolio, ir kai aš klausiu: „Babuška, kaip tu jautiesi?“ Ji atsako: „Oi, sūneli, geriau neklausk!“ arba „Ką jau čia, jau vakaras ežere!“ – ir tada nueina kaip toks buldozeris – Šleseris su skarele, farmakologiškai sustiprėjusi. Ji turėjo daugiau energijos ir jėgų su savo septyniasdešimčia negu aš su savo septyneriais. Prisimenu, kartą einant gatve iš mokyklos namo, prisikabino rusai ir atėmė dvidešimt santimų. Kai namie apie tai papasakojau Babuškai, ji pačiupo skėtį ir pasileido per visą Talino gatvę, ieškodama, kas nuskriaudė jos berniuką. Jei tikėsime Babuškos pasakojimu, ji tuos rusus ir pagavusi, o dar „įkišau rankeną tam nelaimės paukščiui į užpakalį“. Nežinau, ar tai teisybė, ar išsigalvojimas, bet nė vienas rusas mūsų rajone po to karto manęs neužkabino. Tiktai grėsmingai nužiūrėdavo, kai eidavau pro šalį, ir kartą girdėjau, kaip už nugaros šnibždėjosi: Vot tot, u kotorogo eta jobanaja babulia.
Pasilenkė prie manęs Babuška, pridėjo ranką prie kaktos, liūdnai palingavo galva ir išsitraukė iš kišenės pakelį validolio. Įsimetusi dvi tabletes į burną, trečią perlaužė ir pusytę padavė man. Ji visuomet tylomis nuo mamos mane lepindavo vaišindama validolio tabletėmis.
– Kaip galvoji, kas jam yra? – gerokai sunerimusi paklausė mama.
– Oi, dukrele, geriau neklausk, – atsakė Babuška, garsiai čepsėdama lūpomis savo validolį po to, kai buvo paglosčiusi mano kaktą ir liepusi pravėrus burną pasakyti „a“. Bet, atrodo, chana nebus.
– Nechana? – su palengvėjimu riktelėjo mama.
– Nechana, – patvirtino Babuška.'

Nepaisant didelių medicinos terminologijos žinių, jos nustatytos diagnozės buvo aiškiai bipoliarės – kiekviena liga pagal Babuškos klasifikatorių patekdavo į vieną iš dviejų didelių grupių: chana arba nechana. Paprastai visos negalios, kurios apimdavo ją pačią, visuomet būdavo chana, kai kitiems jos paprastai sukdavosi apie nechana.
– Vis tiek reikės pakviesti žydę į namus, – pasakė mama. Žyde vadino mūsų poliklinikos pediatrę, ir aš iki pat mokyklinių metų galvojau, kad „žydas“ yra žodis, kuriuo vadinami visi vaikų gydytojai.
– Ką jau ta galės pasakyti! – piktai išstūmė Babuška, bet jos akyse sužibo azartiškas spindesys.
Niekas daugiau taip nepakeldavo Babuškai nuotaikos, kaip galimybė tiesiogiai kontaktuoti su kokios nors medicinos šakos atstovu. Ji dievino juos iškviesti, susiginčyti, patikrinti, iškeikti, įvaryti į kampą, padaryti bejėgius kaip kūdikiai. Dėl šios priežasties visi rajono gydytojai buvo atsisakę ją priimti, todėl kiekvieną kartą, kai Babuška norėdavo užsirašyti su vizitu, ji registratorei turėdavo pasakyti išgalvotą vardą.
– Tegul jau ateina, blogiau nebus, – ji dar pridūrė, lyg bijodama, kad mama galėtų persigalvoti ir gydytojo vis dėlto nekviesti.
– Blogiau gali būti tiktai kape, –­ pasakė mama ir paskambino į polikli­niką.
Mano rajono gydytoja – šeimoje vadinta „žyde“ – buvo mažo ūgio tamsoka maždaug keturiasdešimt penkerių metų rusė. Smulkutė, su dideliais akiniais. Visada murmėjo po nosimi kažką nesuprantama ir viską, kas man buvo atsitikę iki šiol – nuo bronchito iki alergijų ir net kaulų lūžių – gydė taurėmis, tai buvo maži stiklainiukai, į kuriuos reikėjo įkišti ugnies ir tada greitai dėti ant odos. Šio metodo medicininis efektas mokslui tuo metu iš tikrųjų aiškus nebuvo, ir po poros metų taures uždraudė naudoti kaip sveikatai pernelyg pavojingus bandymus, bet dešimtajame dešimtmetyje jos buvo ir liko populiariausia vaikų gydymo priemone, tinkančia visoms negalioms, išskyrus visiškas chanas. Tačiau šį kartą poliklinikos gydytojai jau iš tolo buvo aišku, kad su taurėmis neapsieis. Ji pasiklausė mano plaučių, apžiūrėjo gerklę, o tada paspaudė delnu pilvą. Aš krūptelėjau –­ skaudėjo baisiai.
– Tau skauda? – paklausė ji.
– A-a, – papurčiau galvą.
– Tikrai? – perklausė ji netikėdama.
Palingavau galva. Kad ir kaip man skaudėtų, teisybės ji iš manęs neišgaus. Aš nenorėjau, kad mane pjaustytų, o žmogus, kuris bijo pjaustymo, yra pasirengęs daug kam. Net jeigu jam yra tik septyneri metai ir 39 laipsniai temperatūros.
– Tada aš kažko nesuprantu, – sau po nosimi murmėjo gydytoja.
– Aišku, kad nesupranta, – šnibždėjo Babuška mano mamai.
Jos šnibždesys buvo ganėtinai garsus, kad gydytoja jį girdėtų. Ši savo ruožtu, jau iš anksto būdama pažįstama su Babuškos specifika, apsimetė negirdinti šios pastabos.
– Daktaryte, atrodo, kažkas rimto? –­ nekantriai paklausė mama.
– Aišku, kad rimto. Vaikas miršta, kaip tai gali būti nerimta, – vietoj gydytojos atsakė Babuška.
– Galbūt reikia vežti į ligoninę? –­ nerimo mama. Gydytoja pravėrė burną, kad kažką pasakytų, bet ir šį kartą Babuška paskubėjo pirma:
– Ko ten ligoninėje! Ten juk pilna zarazų – susigriebs dar ką nors, ir viskas.
Zaraza buvo žodis, vaikystėje mane gąsdinęs labiau už viską pasaulyje. Jau vien skambėjimas vertė susitraukti. Kas tai buvo iš tikro, nežinojau, nes Babuška niekada to nepatikslindavo, bet ją buvo galima susigauti, jei nesiplauni rankų prieš valgį, jei lieti savo pimpuką ir jei kieme pradedi kalbėtis su rusais. „Gausi kokią zarazą“, – tokiais atvejais sakydavo Babuška, ir jau vien to užteko, kad neatsirastų jokių tolesnių klausimų. Buvau jai dėkingas, kad neleis manęs vežti į ligoninę, kur buvo pilna zarazų.
– Bet, daktare, ką mums su juo daryti? – nerimo mama.
– Taips, taips, – murmėjo sau gydytoja, matyt, stengdamasi sugalvoti kokią nors situaciją atitinkančią diagnozę.
Prieš ją buvo vaikas, kuriam nieko neskaudėjo, kuris nebuvo persišaldęs, kuris neturi jokios kitos matomos bėdos, vien tai, kad jis akivaizdžiai rengiasi greit atiduoti galus. Man kilo mintis, kad ji tikriausiai niekada nebuvo skaičiusi „Didžiosios medicinos enciklopedijos“. Aš pats jau buvau sau sugalvojęs kokias penkias šešias galimas ligas – nuo pilvo fibrozės iki oranžinės šiltinės – ir jei man taip smarkiai neskaudėtų pilvo ir nebūtų bloga, mielai su ja pasidalyčiau.
– Kad tik nebūtų dizenterijos, – pasakė Babuška. Ji klastingai pažiūrėjo į daktarę, kad matytų jos reakciją.
– Tai negali būti dizenterija, jis neviduriuoja! – atkirto daktarė.
– Na, tada vaikų tuberkuliozė.
– Juk jis nekosėja! – gydytoja pastebimai suirzo.
– O jeigu tai užslėpta forma? – nerimo Babuška.
– Na, iš kur jam tuberkuliozė! – pakėlė balsą daktarė.
Tai buvo klaida. Babuškai pasisekė ją suerzinti, o būtent to jai daugiausiai reikėjo. Babuška triumfuojančiai apžvelgė viską aplink, o tada iš lėto prižingsniavo prie knygų lentynos. Neskubėdama ji surado ten „Vaikų infekcinių ligų vadovėlį“. Mama man nuo kaktos nušluostė prakaitą – jaučiau, kad ateina pražūtis. Gerai žinojau, kas yra tuberkuliozė. Ji galbūt nebuvo tokia bloga kaip pilvo pjovimas. Bet ne kažin kiek geresnė. Gydytoja žiūrėjo čia į mane, čia į Babušką, ieškodama kokio nors atsitraukimo kelio, kad neprarastų paskutinių autoriteto likučių.
– Vaikų tuberkuliozė, – skaitė Babuška, atvertusi knygoje reikalingą skyrių, pabrėžtinai garsiu ir pamokamu tonu. –­ Infekcinė liga. Plinta lašų būdu. Charakteringas gilus kosulys su atsikrenkštimais, dažnai kraujuojančiais. Sutinkamos netipinės proceso formos be akivaizdžių nusiskundimų.
Ji metė nuodingą žvilgsnį į daktarę. Daktarė apsimetė, kad trina savo stetoskopą. Mama suėmė galvą rankomis. Mačiau, kad ji arti ašarų.
– Vaikų tuberkuliozė, – šnibždėjo ji sau. – Kažkas yra pikta akimi nužiūrėjęs, kaip kitaip gali tokia nelaimė atsitikti.
– Jei bus pikta akis, tai dar gerai, –­ Babuška numojo ranka. – Pastatysi bažnyčioje žvakutę, ir viskas dings. Kad tik nebūtų ko nors blogesnio!
– Aš juk sakiau, kad kažkas mus prakeikė, – mama pradėjo nervintis. –­ Tai man nugarą skaudėjo, tai bute vamzdžiai sutrūko, dabar šita... tuber... tuber... – ji negalėjo pro lūpas išspausti baisaus žodžio ir pasruvo ašaromis. Babuška atskubėjo prie jos ir apkabino pečius.
– Neverk, mergele, neverk, – sakė ji, kas akimirką užmesdama tokį piktą žvilgsnį į gydytoją, kad niekam nekilo abejonių, – būtent žydė buvo kaltinama dėl piktos akies. – Dabar jau prie kiekvieno kampo ekstrasensai, kurie panaikina nužiūrėjimą. Sugebėk tik išsirinkti. Nebe taip kaip rusų laikais, kai viena Mėlynojo kalno Marta ir tos pačios metų metus reikėjo laukti eilėje.
Akimirką mus visus gaubė grėsminga tyla. Apie ekstrasensus nieko nežinojau, bet skambėjo beveik taip pat prastai kaip chirurgai. Aš jau pradėjau svarstyti, ar neprisipažinti savo pilvo skausmų, kai pirmajai nervai neišlaikė gydytojai.
– Kas per kvailystės, ką jūs čia kalbate! – suriko ji. – Kokie ekstrasensai, kokios piktos akys. Na tikrai kaip tokie, aš nežinau, kas...
– Na tada pasakykite jūs, kas tam vaikui yra, – atšovė Babuška.
Buvo aišku – arba gydytoja turi pateikti kokią nors įtikinamą diagnozę, arba atsitraukti pažeminta ir išniekinta, pripažindama savo bejėgiškumą prieš ekstrasensus. Tai nebebuvo kova tarp jos ir Babuškos. Čia susidūrė mokslas ir prietarai, išsilavinimas ir tamsumas, medicina ir šundaktarystė – kitais žodžiais sakant, senas pasaulis ir naujas, ką tik atėjęs.
– Neseniai turėjau vieną panašų atvejį... – lėtai pradėjo gydytoja. Mama pakėlė savo užverktas akis. Babuška žvelgė įtariai, bet nieko nepasakė. –­ Dabar daugeliui tokios problemos –­ lyg ir viskas gerai, bet staiga suserga ir miršta kaip nunuodytas, – gydytojos balsas atgijo. Net nedidelis raudonis užliejo jos veidą.
– Na, na, kas gi jiems buvo? – Babuška nors ir bandė, bet negalėjo paslėpti smalsumo. Kaip ir kiekvienam hipochondrikui, jai kiekviena nauja, dar neatskleista, liga buvo kažkas tokio, ko ji ilgisi, panašiai kaip žmogus gali ilgėtis didelio laimėjimo loterijoje.
– Jūs jau žinote, kad dabar veža visokias chemijas ir iš Lenkijos, ir iš Lietuvos, – gydytoja nesirengė atskleisti visų kortų iš karto. Tai buvo jos triumfo prieš Babušką momentas, ir ji planavo tai ištęsti pagal galimybes ilgiau.
– Aš jau taip stengiuosi jam jokios chemijos neduoti, – įsiterpė mama. –­ Viską tiktai turguje perku. Ir kai ką „Interpergo“. Bet iš rankų niekad!
– Bet ar muilu jūs jį prausiate? – paklausė daktarė.
– Prausiu, – atsakė mama.
– Kokiu muilu?
– Tuo, kurį duoda už talonus, – pasakė mama.
– Tiktai tuo?
– Tiktai... ir dar kaimynas mums atidavė kažkokį importinį, gerą.
– Aha! – gydytoja buvo pataikiusi į dešimtuką.
Jai viskas pasidarė aišku. Babuška piktai žiūrėjo, bet nieko nesakė – kamuoliukas buvo gydytojos pusėje, čia jau nieko nepadarysi.
– Ir iš kur tas muilas?
– Iš lenkų, – mamos balsas staiga pasidarė tylus ir atsargus.
– Aha, iš lenkų! Ir kaip vadinamas šis muilas?
– Neprisimenu, kaip vadina, – išsisukinėjo mama.
– „Kamilla“, – sušnibždėjau aš, iš paskutiniųjų jėgų stengdamasis atsisėsti lovoje. Visos trys moterys nustebusios pažiūrėjo į mane, lyg staiga susigriebusios, kad aš taip pat ten esu ir dar iki šiol kvėpuoju. – „Kamilla“! „Kamilla“!
– Aš taip ir galvojau! – pirmoji nuo netikėtumo atsipeikėjo gydytoja. –­ „Kamilla“ – numirėlių muilas!
– Numirėlių muilas?! – suriko mama.
– Na, vakaras ežere! – pritarė jai Babuška. – Kas tai yra?
– Numirėlių muilas, – pasakė gydytoja. Dabar jos balso tonas buvo toks pat didaktinis kaip anksčiau Babuškos, kai ji skaitė vaikų tuberkuliozės aprašymą. – Atidarė sienas, dabar jie ir veža į Latviją numirėlių muilą.
– Jėzus Marija, – atsiduso Babuška. To net jai buvo per daug.
– Prausia numirėlius ir tada siunčia mums. Mes jau čia jiems antros rūšies piliečiai. Ir koks čia stebuklas, kad žmonės prausiasi ir miršta.
Kai gydytoja išėjo, mama su Babuška, priešingai negu jos rekomendacijos, uždėjo man šnapso kompresus.
– Ką ta žydė gali žinoti, – pasakė Babuška, įtrindama man į odą 0,7 „Royal“ spirito, – šitas dezinfekuos ir numirėlių dvoką.
Paskui mama dėl visa ko nuėjo į bažnyčią uždegti žvakutės, ir mes likome dviese su Babuška. Ji davė man validolio tabletę – šį kartą visą, nes prarasti jau vis tiek nebebuvo ko, – ir, apkabinusi mane per pečius, sūpavo, kad užmigčiau.
„Gyvenimėli, gyvenimėli, sūpuojuosi tavyje...“ – niūniavo ji sau, švelniai glostydama mano plaukus. „Daug tu man žadėjai...“ Tačiau tada jos balsas užlūžo, ir toliau nieko nebeišėjo. Babuškos akyse susikaupė ašaros. Nežinau, nuo skausmo, nuovargio ar spirito tvaiko, bet ir aš pasijutau begaliniai sentimentalus ir pradėjau visu balsu verkti.
– Babuška, – pasakiau, – aš sumelavau.
– Aš žinau, sūneli, – atsakė ji, glostydama mano plaukus.
– Man skauda pilvą.
– Tai nieko, sūneli.
– Reikės pjauti, Babuška!
– Nieko, sūneli, nieko, – ramino ji mane. – Dabar juk pjauna kaip per sviestą – nieko nejauti. Nebe taip, kaip rusų laikais.
– Ačiū, Babuška, – sušnibždėjau aš ir patekau į gilų, sunkų miegą, iš kurio prabudau ligoninės palatoje po dviejų dienų.
Cukraus fabrikai iki šiol nebuvo likviduoti, Škelės antroji vyriausybė dar nebuvo kritusi ir tikriausiai nebuvo išrinkta net pirmoji. Tauta tiktai rengėsi pradėti tikrą kova, kad išgyventų, ir Kurtas Kobeinas dar nebuvo patekęs į RBS muzikos topą. Aš buvau mažas berniukas ligoninės palatoje, kuriam ką tik išpjauta akloji žarna. Viskas tuo metu dar buvo prieš akis.

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius