Ak, tėtuk, aš mirštu! Trokštu užmigti, bet nepajėgiu. Mane ima miegas, bet akys nesimerkia. Na, kam man visa tai, kam man buvo reikalinga? Mamuk, išperėk mane antrąkart, kaip sakė vienas mano vaikystės draugas. Ne, niekad daugiau, niekad daugiau gyvenime! Man vieno karto užtenka. Ir tas iš tikrųjų nieko vertas. Ak, siaubas, kaip sumautai jaučiuosi. Niekam ir niekad gyvenime taip nėra buvę kaip man. Ir dar niekas nėra taip savęs nekentęs kaip aš dabar. Nekentęs ir niekinęs. Nesuprantu, kaip mane tokį žemė nešioja. Mulkis, mulkis, mulkis esu. Mulkio atlygį gavau. Taip man ir reikia! Už kvailumą visada tenka mokėti.
O vakar – vakar viskas prasidėjo taip gražiai. Buvo nuostabi diena. Nuo pat ankstyvo ryto saulutė keliavo dangumi be jokio debesėlio, oras buvo skambantis ir gaivus. Sparčiai tirpo ir nuo namų stogų slydo sniegas, spindinčioje saulėje mirgėjo varvekliai, o nuo pusnių krito tamsiai mėlyni šešėliai. Krūmuose savo kvailu džiaugsmu dalijosi žvirbliai, ir pirmąkart šių metų ore buvo justi pavasaris. Na, ne, negaliu sakyti, kad man jis labai daug ką reikštų, bet toks keistas virpulys ar net džiaugsmas nuo visos šios šviesumos širdį užliejo. Ir galėjai pagalvoti, kad kitiems taip pat. Ne, upės ir ežerai, ir pati jūros įlanka dar buvo po ledu, atviri vandenys buvo tik tose vietose, kur plūdo nuotekos ar plaukė dideli laivai, ir vis dėlto mes jautėm, kad žiema artėja prie pabaigos. Ir tokios pakilios nuotaikos apimti pakilome. Ne, mūsų pulkelis nebuvo didelis. Daugiausia buvom visi tie patys kaip paprastai. Bet kokiu atveju iš pradžių nebuvo jokio svetimojo. Tačiau, nors mūsų būta visai mažai, pakilę išdidžiai išsirikiavome į virtinę. Žiūrėk, žiūrėk, sakė žmonės, ar ten tik ne parskrendantys paukš­čiai. Žmonės –­ keisti paukščiai, bet šį susižavėjimą parskrendančiais paukščiais dar visiškai gerai gali suprasti. Juk ir jiems buvo pabodusios ilgos žiemos naktys ir trumpos žiemos dienos, visas šis šaltis, sniegas ir ledas, ir jie taip pat ilgėjosi pavasario saulės. Tad parskrendančių paukščių pasirodymas jiems pasirodė tikras ženklas, kad žiemai pagaliau atėjo galas.
Žinoma, šis žmonių apsigavimas įsivaizduojant parskrendančius paukščius mums buvo visiškai prie širdies. Mes patys save tyloje vaizdavomės kaip kažką kita: tolimą kelią įveikusią laukinę žąsį, galbūt netgi gervę, kad ir kaip tai atrodytų juokinga.
Ir aš net nežinau, kas mus apsvaigino labiau – pavasario oras ar pati vaizduotė. Mūsų virtinė skrido virš apsnigto miesto, mūsų sparnai ir širdys plakė vienodu ritmu, ir mes daugiau nebuvome paprastos ir dažnai niekinamos miesto žuvėdros. Mes buvome išdidūs laukiniai paukščiai, kurie patys nori ir sugeba kurti savo likimą, kurie niekam nieko nėra skolingi, nieko nėra priversti prašyti, nes visa, kas gyvenime reikalinga, pasiruošę siekti savo jėgomis.
Tokios nuotaikos mes nusileidome prie atliekų konteinerio, esančio už didžiulės parduotuvės. Negalėčiau sakyti, kad ta vieta man labai patiktų. Kartais ten gana daug triukšmo ir net sunku susišaukti, visada nešvaru, be to, ir maistas ten ne kažkoks ypatingas. Tačiau pažįstu daugelį, kurie mano, kad tai pati geriausia miesto vieta, ir kurie ten nusileidžia jei ne kiekvieną dieną, tai bent porą kartų per savaitę būtinai. Kaip jau sakiau, pavasarinės nuotaikos buvo susukusios mums protą, apie save tai galiu sakyti visiškai drąsiai, antraip vargu ar būčiau sutikęs dar pirmoj dienos pusėj ten nusileisti. Tą akimirką, kai pasirodėme, ten dar buvo gana tylu ir ramu, bet veikiai kilo klegesys, ir tie triukšmautojai buvo niekas kitas, ,tik mes patys.
Šiaip jau esu gana tylus, net drovus, bet pakliuvęs į tokią linksmą kompaniją greitai galiu tapti neatpažįstamas. Pats savęs dėl to nekenčiu, vėliau amžinai tenka gailėtis, tačiau tuo momentu būnu per silpnas, ir taip viskas prasideda iš naujo. Dabar jau suprantu, kad kaip tik tą akimirką prasidėjo nelaimė, kurios gyvu –­ pusgyviu ar pribaigtu – įkūnijimu esu virtęs šiandien nuo pat ryto. Dar visiškai gerai atsimenu šiukšlių dėžes už parduotuvės, atsimenu save ir savo balsą –­ nesiklausydamas, ką kalba kiti, aš bandžiau rėkti už visus garsiau ir pasirodyti prasto skonio juokeliais ir daugybę kartų girdėtais sąmojais. Manęs nepajėgė sustabdyti nei priekaištingi žvilgsniai, nei atviros pastabos, kad mano žodžiai nėra nei juokingi, nei prasmingi. Be abejo, protingiausia būtų buvę jau tą minutę palikti linksmą kompaniją ir pasukti namų link, tačiau, kaip ne kartą su manimi yra atsitikę, sveiko proto ne kažin kiek buvo likę, ir kvailas tarškimas buvo tik visų nemalonumų pradžia. Nežinau, kodėl šįkart viskas nutiko taip greitai. Galbūt kaltas pavasariškas apsvaigimas, tačiau galimas daiktas, kad negeri buvo šiukšliadėžėse atrasti gardumynai. Kad ir kaip ten būtų, mes pakilome jau gerokai apsvaigę ir, vienas už kitą garsiau klykdami, leidomės ne namo, o ieškoti kokios nors kitos vietos. Na, jau neįsivaizdavome esą laukinės žąsys ar gervės, ne, mes buvome sakalai, vanagai, net ereliai. Tai nieko, kad ereliai virtine neskraido ir kad mūsų virtinė, jau pradėjusi irti, tapo kreiva. Kažkuris aštriaprotis rėkė kažką apie skrydį pas vištas, o aš dar atsimenu, kaip bandžiau – man pačiam taip atrodė – nepaprastai skambiu ir aukštu balsu giedoti: „...vanagas tave sudrasky-s-si po vien-ą plunksnel-ę..."
Giedodamas vis sukau akis į šalia pat skrendančią žuvėdrą, kurią buvau pastebėjęs jau seniai, tačiau paprastai neišdrįsdavau nei pažvelgti, nei užkalbinti. Ji apsimetė nieko nepastebinti, ir tai mane įkvėpė dar didesnei beprotybei.
„Į sąvartyną! Į sąvartyną!" – aš bravūriškai šaukiau ir nurimau tik tada, kada prisijungė likusi mūsų kreiva virtinė. „Į sąvartyną! Į sąvartyną!" – tada jau šaukė visi. Tylėjo vien tik jinai. Nuostabiausia, kad tuo metu buvau dar tokios aiškios sąmonės, jog galėjau tai pastebėti. Tada dar pajėgiau trumpam akimirksniui atmintyje atgaivinti panašius skrydžius. Labai gerai žinojau, kuo visa tai gali baigtis. Ypač tais momentais, kada visus staiga apima neprotingas troškimas traukti sąvartyno link. Neatsitiktinai esame ją praminę prakeikta duobe. Jei tavo budrumas yra tiek užmigdytas, kad ten skrendi ir leidiesi, gali būti tikras, kad geriausiu atveju pakilsi vos gyvas. Nelaimė, kad prakeiktai duobei paprasčiausiai negali atsispirti. Ji paima tave savo valdžion, tave ir tokius kaip tu, likęs pasaulis su visais jo nemalonumais, kasdienybės bėdomis ir rūpesčiais, atrodo, nustoja egzistuoti, ir akimirką, kai tavo prote sužiba viena vienintelė protinga mintis: reikėtų skristi namo, tu mitriai įsikalbi, kad dar kokią valandėlę gali likti, dar kokiu trupinėliu pasimėgauti, dar truputėlį su draugais patarškėti. Ir jei neįsikalbi, už tave tai padarys kažkas kitas. „Juk dar labai anksti, – jie tau sakys. – Kur tu dabar taip anksti lėksi? Prašau, pasilik dar truputį!" Ir jeigu tai nepadės, sakys taip: „Tai ar nesam draugai? Tu, rasi, mūsų nemyli? Mums atrodo, kad pastaruoju metu mes tau esam per prasti." Na, kaipgi po tokių žodžių išskrisi?
Šįkart neleido skristi šalin viena dingstis. Dingstis, žinoma, buvo ji. Valandėlę, kai nusileidom, iškart išsisklaidėme. Aš kartu su pora pažįstamų likau prie krūvos, kur buvo sustumti iš greitojo maisto restorano atvežti likučiai, jinai nutūpė ne ką toliau – ten, kur buvo atvežta sugedusi mėsa. Tačiau per pažįstamų klegesį ir savo paties bandymus nuo rėkimo prikimusiu balsu ginti kažkokias abejotinas tiesas aš iš tolo girdėjau jos balsą – galimas daiktas, kad dabar tik įsivaizduoju, nes triukšmas iš tiesų buvo beprotiškas ir labiausiai tikėtina, kad tiesiog mačiau, kaip ji krutina snapą šnekučiuodamasi su draugėmis. Mūsų žvilgsniai nė karto nesusitiko, ir dabar man atrodo, kad ji sąmoningai bandė mane ignoruoti. Be abejonės, buvau pradėjęs jai įkyrėti jau pirmoje vietoje ir kai skridom link šios nelemtos duobės, tačiau tuo metu aš, žinoma, tokios minties iš tolo baidžiausi. Buvau įsitikinęs, kad jai patinka kažkuris kitas –­ kuris gerokai nuo manęs atsilieka žavumu, augumu, neturi man įprasto humoro jausmo ir mano neįveikiamo žavesio.
Iš, žiū – ten tas išdvasa pasirodė. Prie jos artinosi niekad šiose vietose nematytas jaunuolis. Nežinau, ką jie tarpusavy šnekėjosi, tačiau galėjau labai gerai įsivaizduoti tas banalybes, kurioms tokie jauni ir neišsilavinę paukščiai yra gabūs.
„Atsiprašau! Atleiskite!" – pasakiau savo draugams ir svirduliuodamas pakilau.
„Tai ką, paukšteliai, susigiedojot?" –­ sunkiai nusileidau jiems priešais.
„Tu jį pažįsti?" – šis klausia mano gražuolės, bet toji apsimeta manęs nematanti.
„O, žinoma, kad pažįsta", – sakau aš.
„Kas jis per paukštis?" – anas teiraujasi.
„Neturiu supratimo", – ji nusipurtė taip, tarsi jai būtų šalta.
„Palikit mus ramybėje!" – tas mažis jau išdrįso pakelti balsą.
„Apsiramink pats! – įspėjau. – Ir skrisk, iš kur atskridęs. Mes čia kiek paburkuosim."
„Prašyčiau mandagiau, – šis jau pradėjo grasinti ir ėmė judėti artyn. – Prašyčiau skristi iš čia, atrodo, esat kiek padauginęs."
Nors jo elgesys atrodė visiškai mandagus, kažkas šiame judesyje buvo nepaaiškinamai grėsminga, tačiau tai nebuvo svarbiausia priežastis, kodėl ėmiau trauktis atgal. Supratau, kad esu jau senas ir prieš šį jauną patinėlį mano šansai menki.
„Aš pats žinau, kiek man yra per daug ir kiek per mažai!" – traukdamasis tolyn, užrinku. Kaip tik tuo metu apėmė juodas pyktis, nesusivaldžiau ir išdrožiau: „Linkiu sėkmės su tuo varnos išpera. Ir daug daug mažų kuosiukų."
Jau tą pačią akimirką supratau, kad per daug sau leidau, kad man taip visiškai nereikėjo sakyti, tačiau kartu jaučiau kažkokį keistą pasitenkinimą. Ypač, kad maniau, jog šis riteriškas pasiaukojimas buvo dėl baltosios žuvėdros garbės. Žinoma, aš nelaukiau, kada jis mane pasivys, aš pakėliau sparnus ir, kiek jie mano pavargusį ir sunkumo apimtą kūną pajėgė nešti, moviau iš ten.
„Ė, kurgi tu?" – užpakaly šaukė mano pažįstami.
„Į šokius! Varom į šokius! Čia nėra veiksmo!" – atsiliepiau, ir nežiūrėdamas atgal, dūmiau tolyn nuo tamsios duobės.
Kas nutiko po to, atminty atkuriu labai vargiai. Atsimenu, kad aš ir kai kurie kiti pakilę iš duobės nakties juodumoj nusitrenkėme iki pat atviros jūros. Pakeliui buvome nusileidę prie kažkokios šiukšlių dėžės, ir iš pykčio, kuris pranoko mane patį, pradėjau siausti ir mėtyti visa, kas pasitaikė po snapu. Kaip per miglą matau, kaip mes sukamės ir kratomės tame atgrasiame jūros griausme. Žybteli svetimi veidai su išplėstomis akimis, jūros vanduo stingdančiai šaltas, o žvejų laivo prožektoriai tave kartais apakina taip, kad tu kurį laiką nesuvoki, ar esi tamsoj, ar šviesoj, gyvas ar miręs.
Neturiu supratimo, kaip grįžau. Ar mes skridome pavieniui, ar virtine, ar kas mums padėjo, ar man pavyko susidoroti pačiam. Tačiau tai man rūpi mažiausiai. Mane apima stingdantis siaubas atsimenant jos žvilgsnį tada, kai pavadinau jį varna. Jos žvilgsnyje buvo ir panieka, ir gailestis, ir aš niekad gyvenime nenorėčiau tokio sutikti darkart. Aš niekad gyvenime negalėsiu pažvelgti jai į akis.
Ir kaip tik todėl man nėra nė mažiausio noro gyventi. Ir todėl iš tiesų yra gerai, kad aš taip sumautai jaučiuosi. Noriu, kad man būtų dar blogiau! Nėra abejonės, kad būta pasenusio ar apnuodyto maisto, tikriausiai tai buvo užnuodyta tyčia, kad numarintų mane. To jau seniai buvau nusipelnęs.
Ir ypač todėl, kad pats to net nenorėdamas nujaučiu – ateis naujas vakaras, ir jei horizonte pasirodys koks pažįstamas, kuris kvies prisijungti prie jo virtinės, aš suplasnosiu sparnais ir skrisiu kartu. Gera suprasti, kad labiausiai gydo tai, kas susargdina, ir todėl savęs amžinai nekenti.

Iš latvių kalbos vertė Aurelija Mykolaitytė

Versta iš: Pauls Bankovskis. „Zvēru zvaigznājs. Pasakas pieaugušajiem". – Rīga: SIA „Dienas gramata", 2012.