Nuo Konarskio gėlių turgelio iki Santariškių vaikų ligoninės – penkiolika minučių kelio automobiliu. Maždaug per tiek laiko Sinanas padaro keturis kebabus, o Dovilė „Fėjų kepyklėlėje" aptarnauja aštuonis klientus. Kiekvienam po nepilnas dvi minutes. Du klausimus ir du atsakymus. Du „laba diena" ir du „viso gero". Tuomet viskas vyksta labai greitai. Net nepastebiu, kaip du virsta trimis, ir kažkur ties Kalinausko sakiniai pradeda trumpėti, o atsivėrusias tuštumas užpildo balsai galvoje. Dažniausiai jie skleidžiasi kažkada populiarių šlagerių tekstais arba ne kartą girdėtomis ir jau seniai nuvalkiotomis frazėmis. Netrukus kuri nors užsikabina ir nepaleidžia. „Tik nereikia mūsų gąsdinti, tik nereikia mūsų gąsdinti, tik nereikia..." – kartoju lenkdamas vieną banką po kito, kol iš atminties iškyla troleibusas ir ant vairuotojo kabinos durų užklijuotas lipdukas su tokiu pačiu užrašu. „Tik nereikia mūsų gąsdinti, – kartoju toliau, nuo savęs pridėdamas, – kostiumuotais vyrais, sėdinčiais dangoraižių bokštuose, ar dideliais juodais šunimis, pratursenančiais pro šalį ir net nežvilgtelinčiais į mūsų pusę." Atrodo, būtent jų ledinėje Graikijos širdyje ieško Saulius V., vartantis slaptų knygynų puslapius. Nereikia mūsų gąsdinti ir tuo, kuris ateina prie Santuokos rūmų su savo kėdute ir visiems jaunavedžiams iš eilės groja tas pačias jau spėjusias nusibosti melodijas. Ir nors kartais kėdutę pakeičia suoliukas stotelėje prie cerkvės, melodijų nepakeičia niekas. Jos skamba troleibusų ir autobusų keleiviams. Skamba kontrolieriams, stovintiems ratu šalia savo raudono autobusiuko ir trinantiems sušalusias rankas. Skamba kioskelyje gyvenančiai pardavėjai. Skamba tol, kol važiuodamas Geležiniu Vilku prisimenu: tas minkštas balsas sklindantis iš pavargusių kolonėlių – tai Marijos radijas. Dvasingas, tačiau gyvas – primenantis rožes ant palangės šeimos gydytojos kabinete. Nesinori jam prieštarauti, tad nesikišu, neperjungiu ir pro rūką pinamas Vilniaus voratinklis raizgosi toliau. Įklampina kaip musę. Kaip tą, kuriam pro akis bėga gyvenimas. Toks beviltiškai panašus į visur skubančią, tačiau niekur nespėjančią padavėją sausakimšoje kavinėje. Ji sklaidosi pirmyn ir atgal, tačiau viskas krenta iš rankų. Krenta ir dūžta. O tuomet – šukių šukės. Ir tik palinkus prie jų, pavyksta sustoti, sulėtinti tempą. Tik tada galiu pamatyti save, bėgantį per šią perėją į Domanto R. koncertą, o tuomet – laukiantį, kol prie manęs prisijungs ji. Laikau vietą paskutinėje eilėje, tačiau kažko pritrūksta. Kažko kas apčiuopiamą pavidalą įgauna tik skambant paskutinėms dainoms. Tada – ir vėl ta pati perėja, autobusai ir troleibusai, nykstantys į naktį, kurios dangus atsispindi vyno ir šampano taurių šukėse. Ir nors jau galėčiau (juk turiu teisę), vis dar nevairuoju, todėl negaliu įsivaizduoti, kad nuo Konarskio gėlių turgelio iki Santariškių vaikų ligoninės – tik penkiolika minučių kelio. Tuo metu toks atstumas vertas bent valandos. O gal ir dar daugiau, įskaitant pasiruošimą ir pastangas prisiminti maršrutą. Didžiąją jo dalį esu matęs pro taksi langą. Į Ateities gatvę teko važiuoti daugiau negu penkis kartus, tačiau išliko tik paskutinysis, kai taksistas supyko, kad neperspėjau apie reikiamą posūkį. Mano abejingumas ir tyla privertė jį apsisukti sankryžoje pažeidžiant bent kelias eismo taisykles. Tada iš jo akių, atsispindinčių galinio vaizdo veidrodėlyje, išskaičiau daugiau negu jis pasakė. Nė vienas keiksmažodis neišsiveržė į paviršių, nesutepė sėdynių, nevirto traumomis, nuo kurių buvau visai netoli, kai po kelių savaičių, braukiant pro Santuokų rūmus, automobilio antena kliudė šakas ir išdaužė galinį stiklą. Vairuotojas buvo nustebęs ne mažiau už mane, tačiau pro ausis švilpiant pavasario vėjui kelionę baigėme, kaip sutarta, Konstitucijos prospekte. Pastarasis – vis dar kitoje upės pusėje. Nors ši po truputį blunka ir Vilniaus voratinklis raizgosi taip, kad greitai nebeliks skirtumo tarp dviejų krantų. Ir du Vilniai taps vienu. Tuo, kuris prasideda Savanorių prospekto pabaigoje ir baigiasi prie Santariškių. Nors pabaigų yra ir daugiau – prie Saulėtekyje įsikūrusiame garaže remontuojamų automobilių, prie Rasų kapinėse aidinčio traukinių bildesio, prie psichologiškai bankrutavusio Belmonto ir, sprendžiant pagal paslaugų kainas, niekada nebankrutuosiančio Televizijos bokšto. Pabaigų daugiau nei pradžių, o ši – šiandien viena ir jos vidurinėje juostoje pilna šulinių dangčių, priverčiančių stabtelėti ir pastebėti, kaip esu lenkiamas iš abiejų pusių. Nekantruoliai šauna į priekį, neieškodami akių kontakto. Prisiveju juos prie raudonos. Tai – pomidorų padažas, kurio reikia nepamiršti nupirkti. Tai – kraujo lašas ant piršto galiuko, kuriam įprastai pakanka vieno bakst, tačiau šį kartą kraujas bėga sunkiai, tad seselei rodomąjį tenka masažuoti papildomai. Pirštas toks mažas, kad palyginimų jam neatsiranda. Tiesiog mažas vaiko pirštas. Net prie šviesoforo sustoję automobiliai yra didesni ir su kiekvienu metru vis didėja. Jie niekada nuo manęs nepabėgs. Prisiveju juos vėl ir vėl. Tai – armonika. Susispaudžia – išsitempia, susispaudžia – išsitempia. Ir man nuoširdžiai įdomu, ar visiems jaunavedžiams patinka tas vyras. Pradedu galvoti, kiek jam reikėtų sumokėti, kad tam tikrų vestuvių metu negrotų. Padarytų minutės pertraukėlę, nueitų už kampo. O gal išsiskleistų savo kėdutę prie Profsąjungų rūmų ir nužvelgtų Vilniaus panoramą, kurioje greitai ir vėl pasigirs per Naujuosius sproginėjančių fejerverkų ritmas. Smarkiai nejaukus ir nebekviečiantis sugrįžti antrą kartą. Priešingai – parginantis atgal į namus ir praveriantis balkono duris. O peržengus jų slenkstį, laikas išnyksta ir baimė virsta rudenį-vasarą-pavasarį iš Vingio parko ataidinčiais ten koncertuojančių atlikėjų balsais. Ne tiek balsais, kiek balsų šešėliais, kurių raštas neatpažįstamas ir sunkiai įskaitomas. Galima stengtis jį iššifruoti, tačiau visa tai bergždžia. Tai vienų gydytojų raštas kitiems gydytojams. Slaptas kodas jungiantis Kalinauską su Santariškėmis ir Santariškes su Molėtais. Kad nepravažiuotum reikiamo posūkio, svarbu stebėti ženklus. Lentelė su užrašu „Europos parkas" – siūlė, jungianti šiuos krantus. Pasukus į dešinę tolimiausiame taške įmanoma surasti ir šio siūlo galą, tačiau iki jo – dar daug kelio ligoninės koridoriais, sovietiniais liftais ir palatomis, kurių sienos plonos tarsi kartonas. Per jas girdisi viskas. Ir jeigu ligoninė virstų namais, o ši palata – valgomuoju, su kaimynais galėtume susišnekėti pusbalsiu. Dabar monologas vienpusis. Iš viršaus – keiksmažodžiai ir krintantys daiktai. Iš kairės keiksmažodžiai ir trankomos durys. Iš dešinės – pianino pamokos. Iš užnugario – vos girdimas vaiko verksmas. Visa tai primena dėlionę. Jungiu detalę prie detalės, kol pradeda ryškėti piešinys. Dar sunku pasakyti, kas jame, bet kontūrus jau galima įžiūrėti. Iš jų, galiausiai, išsisluoksniuojame mes. Stovintys prie Bernardinų bažnyčios, pozuojantys šventinei nuotraukai. Kiekvienais metais sugrįžtame, kad pamatytume save iš šalies. Vis dar gražūs ir jauni. Vis dar suvokiantys, kas ir kodėl čia įvyko. Pastebintys, kad akmenimis grįstas grindinys – tėra atspirties taškas, vienus išblaškęs po londonus, lenkijas, norvegijas, o kitus – atskyręs nuo mylimųjų. Perkraustęs iš vienų namų į kitus arba nuo vieno parko suoliuko ant kito. Dar liko treti – tokie, kaip mes, besislepiantys nuotraukose, kurias vartant sunku suprasti, ar žvelgiama į jas ar iš jų, tačiau visuose žvilgsniuose, nepaisant krypties, jau juntamas ruduo. O nuo jo iki sniego – vos keli žingsniai. Vos kelios į Vilnelę prie Užupio įmerktos kojos. Prie to paties Užupio, kuriame kol kas gatvės dar neturi pavadinimų, ir jeigu reikia susišaukti, tai ten – tik angelas prie picerijos, parkelis ir mokykla. Šioje prie baltais ir juodais akmenukais nukrautos lentos teko susėsti su tais, kurie mokyklines kėdes išaugo gerokai anksčiau už mane. Tačiau, kad mano vardas atsidurtų bendrame sąraše, reikėjo įveikti ne tik Basanavičiaus, Trakų ir Vokiečių. Dar teko prasibrauti pro ankstyvą šeštadienio rytą, tuščias gatves ir sportiniu kostiumu aprengtą vyrą, pasodintą ant suoliuko prie kazino. Linguojantį, dūsaujantį, rankomis sugriebusį svyrančią galvą. Būtent toks tuomet man buvo Vilniaus veidas. Skustas, greičiausiai neblaivus, visą naktį praleidęs kazino. Jis pralošė. Aš laimėjau tris partijas iš penkių. O gal dvi. Dabar tai nesvarbu, dabar pamenu tik tiek, kad taip karšta tebuvo rugpjūtį po kelerių metų. Maišant Naujamiesčio kiemus, tikintis juos įrašyti į atmintį. Kai kuriuos įrašiau. Kai kurie įsirašė mane. Ir nors daugelis jų vis dar slepiasi bevardėse gatvėse, voratinklis plečiasi, ir iki geležinkelio stoties jau galiu nusigauti daugiau negu dviem keliais. Iki žiedo, kuris kažkada buvo vienintelė ir nepakeičiama pradžia. Pavyzdžiui, ieškant leidyklos, Gedimino kalno ar Žalgirio stadiono. Pavyzdžiui, klaidžiojant po Pylimo pirmą kartą išgirdus Dramblius, bet niekaip jų nerandant. Voratinklis plečiasi tik pradėjus judėti. Tik keliaujant Kalėdinės eglutės į Lazdynus, perkant palapinę tarp Šeškinės ir Fabijoniškių ar mėginant išvengti nuobodžių taksistų kalbų, besitęsiančių iki Naujosios Vilnios. Vėliau supratau, geriausias būdas jų išvengti, tai nustoti sėstis į automobilio priekį. Tačiau tai – tik Mindaugo N. aprašytas judesys vietoje. Padedantis tik iš dalies. Globojantis, bet tik tol, kol įvyksta rokiruotė ir jau nebesu keleivis. Jau pats užpildau baką ir šąlančiomis rankomis gremžiu stiklą aptraukusį ledą. O tuomet suku raktelį. Variklis neužsiveda. Po kiek laiko, įvyksta rokiruotė ir variklis užsiveda. Voratinklis plečiasi. Palaidi šunys uostinėja vienas kitą už Santuokų rūmų, nekreipdami dėmesio į šalimais besiilsinčius žmones. Kažkur tarp jų, ant margaspalvės skaros krašto randu save. Panašia poza dabar sėdžiu lovoje. Tik vasara spėjo pavirsti į žiemą, o pigius arbūzus pakeitė dar pigesni mandarinai. Dešinėje – du tolygus kvėpavimai. Kairėje – tylintis veidrodis iš Vytauto S. kaimynystės. Virš galvos – voratinklis. Jo likučius dar galima pastebėti lempų gaubtuose ir po radiatoriais. Žvilgsnyje, skrodžiančiame Santariškių kiemą. Ten. Arba čia ir dabar, galvojant apie tai, kad visai nebūtina skubėti gyventi, nes, kaip tame eilėraštyje, – juk nežinai, kada tai nutiks kitą kartą.