Petras Rakštikas. Namas

Vilmanto Dambrausko nuotrauka

Aš esu mažas vyras. Tėvas, senelis, dėdė, kaimynas, brolis irgi vyrai. Visi vyrai buvo vaikai. Visi berniukai bus seneliai. Visi mes panašūs, tik truputį kitokie. Tie, kurie dar tik gims, bus vaikai, vyrai, tėvai, seneliai, išskyrus moteris, kurios bus mergaitės, mamos ir senelės. Visi, kurie gimė, numirs, kurie numirė, buvo gimę, o kurie dar tik gims – gyvens, bet irgi numirs. Visi skirtingai viename rate sukdamiesi.

Skaičius 8 panašus į skruzdėlę be galvos. Jį sudaro du apskritimai. 00 reiškia du niekus. Jos nutraukta galva bevertė ir taip pat lygi 0. Skruzdėlė – tai 000 plius ūsų pora. Bendra suma 2000. Ūsų porą dalijame pusiau. 1 šalia 1 vadinasi vienuolika. Plius trys nuliai. Suma auga ligi 11 000. Penki mažos reikšmės skaičiai, o suma didelė. Prie aštuonių pridėti du ūsus, bus dešimt. Geras pažymys. Skruzdė su ūsais, tik be galvos.

Lange telpa tik dangus, laukas ir alyvos krūmas. Dangus tamsus, laukas tamsesnis, krūmas tamsiausias. Trys dėmės. Prisimerkus daugiau nieko nesimato. Jei žiūriu į dangų, matau žvaigždes, mėnulį, debesis. Stebėdamas lauką, matau karves, nematau žvaigždžių, alyvos krūmo. Skaičiuodamas alyvos lapus, nematau lauko, karvių, žvaigždžių, mėnulio, debesų. Viską vienu metu mato tik Dievas. Aš ne Dievas. Matau langą, kuriame tik trys tamsios dėmės.

Brisius pririštas grandine prie būdos jau penkiolika metų. Būda su pašiltintomis sienomis pristatyta prie daržinės. Šalia puodas su vandeniu ir lėkštė maistui. Maitinimas nemokamas ir reguliarus. Veterinaro skiepo nuo pasiutligės pažyma spintoje, prie šeimos dokumentų. Fekalijos išnešamos kelis kartus per savaitę. Penkių metrų ilgio grandinė su saikingai ant kaklo užveržtu odiniu antkakliu. Pusė apskritimo nuosavos žemės. Puikus vaizdas į kiemą su namu, su šuliniu ir viraline. Tarp viralinės ir namo – trijų metrų pločio tarpas su panoraminiu vaizdu į paupį. Teritorija aptverta metalinio tinklo tvora. Čia jo karalystė, jo laimė. Namiškiams pataikaudamas, visuomet šypsosi ir vizgina uodegą. Fanatiškai myli savo darbą. Kartais loja ir be priežasties. Svetimiems be išimčių piktas. Kelis kartus buvo nutrūkęs, bet už vartų į laukus nebėgo. Ten lapės, stirnos, kiškiai ir svetimi.

Kuomet balta ir šalta, tada būna žiema. Kai balta, šilta ir už kelių žingsnių nieko nesimato, tuomet būna rūkas. Per rūką galima eiti. Jo negalima apčiuopti. Vėjas jį lengvai nešioja ir gainioja po lauką. Kartais rūkas būna pakirptas sulig keliais. Kartais virš galvos. Rūkas gerai praleidžia garsą. Rūke galima pasislėpti. Galima pasiklysti ir atsitrenkti į ką nors. Einant per rūką atrodo, kad aplinkui nieko nėra. Lieku tik aš ir žemė po kojomis. Žinau, kad priekyje yra namas, užpakalyje sodas, bet nesimato. Melas, kad rūkas yra niekas. Jame yra viskas, kas pasirodo jam prapuolus.

Nuėjo už daržinės, pasuko galvą į vakarus, į rytus. Visur balta, tylu. Nukreipė varpą pavėjui į šiaurę, mėgaujasi lengvėjančia papilve, žavisi pilnaties žiedu. Išsižiojo, rodydamas žvaigždėmis žibančius metalinius dantis dangui, prisimerkė, nusižiovavo, staiga užpuolė čiaudulys ir dantų protezas išlėkė į pusnį. Žarstė geltonu aprašinėtą sniegą, kol rankas nušalo ir parėjo į trobą su tuščiu žandikauliu labai nusiminęs. Ryte dar ieškojo, bet nesurado. Pavasarį dantys apaugo žole ir daug metų ilsėjosi. Naujas namo šeimininkas grėbė žolę, rado vis dar blizgančius dantų protezus, atidžiai apžiūrėjo dvylika savo atspindžių ir padėjo palėpėje ant lentynos į namo sendaikčių archyvą. Senojo šeimininko vėlė naktimis jais dabar griežia, riešutus kremta ir labai džiaugiasi.

Ugnis skaudžiai kanda. Popierių, pjuvenas, žabarus lengvai virškina, medį, anglį prasčiau, bet, kai įsidega, tai sunkiai beužgesinsi. Nuo ugnies atsiranda dūmai. Tai toks į rūką labai panašus niekas, tik dar smirdi ir akis graužia. Kuo daugiau ugnį šersi, tuo smarkiau degs. Didelis laužas ryja sausą ir šlapią medį. Dideliame lauže daugiau ugnies, mažiau dūmų. Dūmais virsta viskas, kas dega. Vėjas žaidžia su dūmais, vaiko apie laužavietę, kol tie pamiršta kuo buvo, vieni su kitais susimaišo ir kyla į dangų kaip vienas didelis medis. Kam dūmai dangui reikalingi, nežinau. Dangus turėtų labai smirdėti, bet kiek uosčiau – nesmirdi, jei laužas nedega.

Krosnies skylė nedidelė. Kamino skylė dar mažesnė, bet per šimtą metų pro jį į dangų pakilo visas senasis sodas, sausi paupio medžiai, miškelis ir kalnas anglių. Pragarišką karštį kaminas patyrė per tą laiką. Velnišką puotą galima įsivaizduoti, jei visus virtus, keptus patiekalus vienu metu sode išdėliotų. Dar ir netilptų. Viso kaimo lėkščių neužtektų jiems sudėlioti. Dar ir burnų neužtektų. Karves, avis, kates, šunis, vištas ir laukinius gyvūnus susikvietę, kelis mėnesius be perstojo valgytų, srėbtų, gertų. Bet keli mėnesiai per daug. Maistas sugestų, tiek šaldytuvų kaime nėra. Tikrai vaizdas baisus būtų. Gal ir gerai, kad negalima praeities susigrąžinti.

Brisius pririštas grandine prie būdos jau penkiolika metų. Būda su pašiltintomis sienomis pristatyta prie daržinės. Šalia puodas su vandeniu ir lėkštė maistui. Maitinimas nemokamas ir reguliarus. Veterinaro skiepo nuo pasiutligės pažyma spintoje, prie šeimos dokumentų. Fekalijos išnešamos kelis kartus per savaitę. Penkių metrų ilgio grandinė su saikingai ant kaklo užveržtu odiniu antkakliu. Pusė apskritimo nuosavos žemės. Puikus vaizdas į kiemą su namu, su šuliniu ir viraline. Tarp viralinės ir namo – trijų metrų pločio tarpas su panoraminiu vaizdu į paupį. Teritorija aptverta metalinio tinklo tvora. Čia jo karalystė, jo laimė. Namiškiams pataikaudamas, visuomet šypsosi ir vizgina uodegą. Fanatiškai myli savo darbą. Kartais loja ir be priežasties. Svetimiems be išimčių piktas. Kelis kartus buvo nusitraukęs, bet už vartų į laukus nebėgo. Ten lapės, stirnos, kiškiai ir svetimi.

Musė ant lango stiklo braido po drumzliną debesį, užlipa ant daržinės stogo ir meldžiasi. Drugelis pak į debesio atspindį lange, pabaidė ją ir pats išsigandęs nulapnojo atgal. Musė apsuko kelis ratus apie lempą ir nutūpė ant rudo musgaudžio. Jos numeris dvidešimt antras. Visos musės tyli ir laukia mirties. Kai kurios jau mirusios. Kelios prilipo sparnais, kelios nugaromis, bet daugelis kojomis laiko po lempa kabančią mirties juostą, tarsi liptų į dangų.

Senis žiūri į televizoriaus ekraną ir mato jame atsispindintį kambarį, šventuosius ant sienų, stalą, jurginų puokštę vazoje ir save. Mirkteli akimis ir šventieji prapuola. Ekrane kalba vakar seneliu tapęs prezidentas. Jis seka vakaro žinių pasaką apie sparčiai augantį pragyvenimo lygį šalyje. Senis užsimerkia ir žiūri į kastuvus, numestus ant žemės šalia duobės. Duobėje kūnai. Daug kūnų. Palieptas pila žemes į duobę. Kūnai greitai pradingsta. Žemė lieka. Pabudęs žiūri į kalbantį prezidentą. Prezidentas žiūri į jį, tik kalbančiojo akyse senis neatsispindi.

Jau daug metų niekas kaime arklio nematė. Tik viena kita pasaga ant durų, ant sienų jį primena. Sako, kad pasaga laimę neša, bet taip tik anais laikais buvo, kai arklys sunkiausius ūkio darbus dirbti padėjo. Dabar pasaga tik papuošalas, priminimas senų laikų. Šiandien kaimo laimė ratuota, dyzelinu, dūmais pasmirdusi, į traktorių pasivertusi, laukais laksto kompiuterio valdoma. Senos padangos palei tvorą prisodintos gėlių. Gražu ir tai laimę neša. Dabar padangos rato laimė daug kartų didesnė už kalvio suriestą pasagą, pro kurios kiaurą tarpą visos gėrybės po arklio mirties išsilakstė.

Tai vyšniai buvo 18 metų. Jau didelis medis. Aukštesnis už traktorių. Šiemet nuo jo nuskynė pilną kibirą uogų. Labai skanios. Labai saldžios. Labai raudonos ir didelės. Didelį puodą uogienės išvirė. Vyšnią nupjovė. Kelmą išrovė. Liko tik glėbys rankos storio pagalių, supjautų į malkas ir polietileninis šiukšlių maišas su sulaužytomis šakomis, šaknimis, lapais. Labai nedidelė krūvelė. Ne vietoje augo. Ne vietoje šešėlį metė, pastatytos mašinos stogą braižė. Bet uogienė labai skani.

Stoviu ant betoninės tako plytelės. Kita plytelė apsemta vandens. Baloje plūduriuoja debesys. Lipu ant debesų. Debesys išsisklaido ir pradingsta vandens ratiluose. Vanduo šlapias, batas šlapias, kojinė šlapia. Kai ratilai baloje nurimsta, matau save danguje, šalia debesyse paskendusio bato. Danguje šalta. Debesys irgi šalti.

Praėjusio amžiaus pradžioje senelis traukė burtus su kaimynais. Blogą ištraukė ir dešimt metų Rusijos caro kariuomenėje tarnavo rekrutu. Visą Rusiją ir Sibirą apkeliavo. Daug matė. Rusų-japonų kare kariavo prie Geltonosios jūros. Ten buvo patekęs į nelaisvę. Kai kas penktą vyrą iš belaisvių eilių rinko ir prie duobės varė sušaudyti, garsiai meldėsi. Tada dantis šautuvo buože jam ir išmušė. Japonas nieko nesuprato lietuviškai. Dievas suprato ir senelis liko gyvas. Paskui metalinius dantis jam sudėjo už nuopelnus kare.

Pasilenkusi moteris meta šešėlį ant žemės. Šešėlis krinta ant morkų. Morkos meta savo šešėlius ir pasiduoda moters šešėliui. Basos kojos po sijonu jį prilaiko. Iš kūno šešėlio kyšo rankos su morkų puokšte šešėlis. Kitos rankos šešėlis neturi. Kita ranka stveria eilinę morką už žalių plaukų ir peša iš galvos šešėlio. Morkos tyliai kaukšt, kaukšt viena į kitą, nusipurto žemes, šešėlius ir kabo virš lysvės. Ranka griebia šešėliui už nosies, rauna morką, kaukšt, kaukšt, paduoda kitai rankai. Moteris atsitiesia. Šešėlis keletą žingsnių pailgėja ir, galva daužydamas tvoros statinius, juda link namo. Nei rankų, nei morkų šešėlių. Morkos klusniai tabaluoja prie kojos.

Daug metų palėpėje stovėjo didelis medinis kubilas. Į jį motina mesdavo sudžiūvusius, duonos, batono likučius ir uždengdavo balta paklode. Kiaulių nebelaikė. Vieną dieną liepė kubilo turinį išnešti į daržą ir užkasti. Klausiau, kam tiek metų laikė? „O jei vėl karas“? – atsakė. Darbą atlikęs, akmenyje prie šulinio išbandžiau tėvo kaltą. Iškaliau skaičius 1968. Buvau jau raštingas. Skaudžiai ausį nusuko. Bet metus įamžinau ir karo nebebuvo.

Trumpiausiai name gyveno Lukas. Gimė, savaitę prasnaudė, dar tris dairėsi, mirksėjo, prunkštė, verkė, žagsėjo. Mėnesio sulaukęs, vakare atsigėrė motinos pieno, pirmą kartą nusišypsojo, užsimerkė ir užmigęs nebepabudo. Dar tamsu buvo, kai tėvas atsikėlęs jį palietė. Šaltas. Motina palietė. Šaltas. Atėjo senelis. Palietė. Šaltas. Ir aš liečiau. Visiškai šaltas. Kodėl numirė – neaišku. Daktarai skėsčiojo rankomis. Pasitaiko. Laidojant lijo ir snigo. Karstą nuleido į balą ir užvertė šlapiu moliu.

Trys žalios širdys ant vieno koto. Dobilas trilapis. Jei lapeliai keturi, tai keturlapis, o jei daugiau rasi, tai laimingas būsi. Laimės reikia ieškoti. Jei laimės lapelių puokštę surasi, būsi labai, labai laimingas. Bet visą dieną nuo ryto ligi vakaro laimės ieškoti pabosta. O ir laimingas gali būti tik trumpai. Po minutės laimė nebegalioja. Reikia vėl ieškoti kitos. Laimė yra gerai, bet ir be jos ieškojimo yra kas veikti.

Baltos obels žvaigždyne zyzia nuo avilio sukilusios bitės ir apdulkina žiedus. Jei bičių nebūtų, nebūtų ir obuolių. Jei žiedai naktį nušals, obuolių nebus. Žiedai beskoniai, bet po kelių mėnesių medus avilyje bus saldus. Labai tiks ant balto sūrio. Gražu, kai balta. Saldu, kai geltona. Skanu, kai geltonas ant balto.

Keikėsi ūkininkas, žolės pjovimo agregatą į akmenis sudaužęs. Jaunas dar, nežino, kad ta akmenų krūva lauke buvo slėptuvė karo metu. Joje, pamatę svetimus kareivius ateinant, slėpėsi, o po karo žemėmis užvertė, kad tų baisių laikų neprimintų. Prisiminimai užsimiršo, bet liko žolėje pasislėpę akmenys. Tikras peilis žolės pjovimo agregatui, slaptos vietos nežinančio pjovėjo prakeiktas.

Man miegoti patinka. Jau daug kartų miegojau. Gaila, kad ne kasdien sap­nus pamenu. Dažniausiai sapnai kaip pasakos. Pasakose visko nutinka. Esu skraidęs, kritęs iš dangaus, visai, visai prie pat žemės sustojau ir vėl lėkiau aukštyn. Kaip angelas, tik be sparnų. Rankas plačiai išskėtęs. Net neplasnojau. Pasitaiko įdomių, gražių ir baisių pasakų. Gera, kai rytą pabudęs supranti, kad košmaras buvo tik sapnas. Gaila, kad šiandien nesapnavau laumės, kuri gali nusakyti mano likimą. Pabudau vis dar be likimo. Visiškai neaiškus.

Pirmos eglės sėklą arkliai vežime parvežė iš miško drauge su malkoms nupjautomis eglėmis. Kitas pasodino geniai. Kai paaugo, kelias nupjovė, kelias paliko. Dabar palei daržinę jau dideli medžiai stovi. Ant vienos kamieno buvo prikaltas lankas nuo kubilo ir tarnavo mažajam krepšininkui, kol tas užaugo. Ant kitos buvo pakartas neaiškia liga susirgęs rudas kiemsargis. Paskui prie tos eglės prikalė metalinio tinklo tvorą. Medis ilgai sakų ašaras varvino, kol vinys ir tinklas į kamieną įaugo. Kai surūdijusią tvorą nuėmė ir medį pjovė, įaugusias vielas kliudė pjūklo grandinė ir nutrūkusi sužeidė eglę pjovusį vyrą. Tas mirti šlubas nuėjo. Sužalotą eglę paliko stovėti. Trečioji irgi tvorą laikė. Įaugusias vinis, vielas slepia dar ir dabar. Aukštos užaugo. Iš toli matosi. Nuo vėjų daržinę, namą, kiemą saugo. Jų pakibintos apie tai tešneka.

Vaikystėje norėjo būti gydytoju chirurgu. Mažu peiliuku operavo kirmėles, varles, vabalus. Plaktuku skaldė sraiges, moliuskų geldeles. Eidamas dešimtus metus, rado nematytą varinį daiktą. Operavo ir jį. Sprogmuo sužalojo tris pirštus. Chirurgas ligoninėje nupjovė. Liko nykštys ir smilius. Chirurgu netapo. Rašyti galėjo. Dar ir šiandien rašo receptus savo pacientams. Geras šeimos gydytojas.

Dėdė prunkščia, ligi smakro upėje paniręs, rankomis po akmeniu grabinėja ir atsitiesęs meta į kibirą vėžį. Daug vėžių. Baisūs. Juodi. Žnyplėmis karpo kibiro baltumą, vienas kitą žnaibo, ūsais mojuoja, tyliai, tyliai kibiro sienas brazdina. Namie juos gyvus į verdantį vandenį metė po vieną iš lėto. Kad vanduo neatvėstų. Kad tie nesikankintų. Trumpai kankinosi. Kai išvirė ir į lėkštę ant stalo sukratė, stebėjausi, kad tie raudoni pasidarė. „Stebuklai“, – sakė dėdė, atskirdamas raudoną nevalgomą nuo labai gardaus, balto valgomo. Nedaug balto iš juodo vėžio, raudonu virtusio, lieka.

Draugai