Paweł Sołtys. Negyvo poeto su švarku baladė

Pawełas Sołtysas gimė 1978 m. Varšuvoje. Varšuvos universitete studijavo rusų filologiją. Populiarus dainų kūrėjas ir atlikėjas, sceniniu  Pablopavo vardu koncertuoja su grupe „Ludziki“. Radijo stotyje „Roxy FM“ vedė autorinę laidą. Dviejų apsakymų rinkinių – „Mikrotikai“ („Mikrotyki“, 2017, pelnė Gdynės literatūros premiją, nominuotas Nikės premijai) ir „Nedžiaugsmas“ („Nieradość“, 2019) – autorius.

Vertėjas

 

Paweł Sołtys. Negyvo poeto su švarku baladė
Pawełas Sołtysas. Franciszeko Vetulanio nuotrauka iš „Vikipedijos“

 

Kartais sakiniai trinasi vienas į kitą. Atrodytų, nedera tarpusavyje. Nuolaužėlės, pertekliniai dalykai susitrina į dulkes, į skeveldras. Tose skeveldrose, tose dulkelėse reikia kapstytis, ten šio bei to būna. Ne visada, bet pasitaiko. Žinoma, tai nepatogu, stringa stemplėje, ypač jei vis dar gyva; gyvastis – neypatinga pagalbininkė.

Sutinki jaunystės herojų, o jis pats praplyšęs tarsi laikraštis pačioje įdomiausioje vietoje. Plaukų mažiau nei spindesio akyse – nepuoselėkim iliuzijų: ten degtinė, joks ne spindesys.

– Kaip jautiesi?

– Lyg savo paties nekrologas.

Ir tikrai tarsi beliktų prikalti prie bažnyčios durų, tik ne Vitenberge, o, kaip įprasta, prie Šventos Kotrynos Služeve; čia nebebus jokios revoliucijos. Tiesa, ta bažnyčia irgi ne iš kelmo spirta, seniausia Varšuvos parapija, o dar anksčiau neva alkavietė nuo šimtmečius ten nešamų prašymų, nuo tyro tikėjimo, kad yra šiokia tokia instancija, laikas ima painiotis, ir vėl devyniasdešimt ketvirtieji, gretimas namas. Tai Varšuvos Mokotuvo tuntas, didžiojoje salėje, miegmaišiuose, sumigo skautų vadovų kursų dalyviai. Visi, išskyrus du, nes visada būna kokie nors „du“, tokia jau esam padermė. Vaikino ranka slenka per mergaitės pilvą, pašiurpusia oda, iki kelnaičių linijos ir dar toliau, ten kur šilta, šilčiau. Abu stengiasi tyliai, bet alsavimas nepaklūsta. Jos ranka slenka panašiu keliu, bet jis staiga sustabdo ją.

– Ė, ką, bijai? – tame mergaitės klausime tiek pat patyčių, kiek ir baimės.

O jis nebijo, jam gėda, nes jau šaukštai po pietų. Abu labai jauni. Vienas iš jų tikrai myli kitą.

Na, šito nedera kalti prie bažnyčios durų, bet gal kaip tik reikėtų, tada neliktų jokių dingsčių, pranyktų architektūra, varpai būtų perlydyti į patrankas, iš kurių galima iššauti prašymus, užkeikimus, sielvartą ir laimę. Tegu lekia kur nors. Nes juk ne tai svarbu.

Kad ir tie išsiblaškę, kartais siaubo kupini žvilgsniai. Taip dabar žiūri jaunystės herojus, įpila dar po mažiuką, ta taurelė jau turėtų jį išversti. Turėtų. O jaunystės herojaus akys būtent tokios: jau nebežino, su kuo geria, bet kartkartėmis vis gaudo kambario kertėje pritūpusį siluetą, juodą juodutėlį. Vis dėlto neįtikėtinai blaiviai pasakoja tas jaunystės herojus.

– Traukinys į Radomą. Dar seno tipo, apmušalai bjauriais ornamentais, šaltis ir prakaito tvaikas. Ta moteris ką tik išlipo. Tarp sėdynių liko jos rankinė. Ruda, auksine sagtimi. Eiti pas tą, kur tikrina bilietus? Kaip ten jis? – Herojui pasimetė žodis, iškrito jam konduktorius iš traukinio, eina dabar palei Mazovijos geležinkelius ir galvoja: juk conductor angliškai dirigentas, kaip dabar be manęs? Kokia luoša istorija beliks?

– Konduktorių.

– Na štai, ar eiti pas konduktorių? Patikrinau. Kaip ir tikėjausi, obuolys ir sumuštinis įvynioti į foliją, piniginė, iškart pamaniau, kad našlės, piniginėje dvidešimt zlotų, kortelės, tikriausiai dukros ir anūkų nuotrauka, asmens dokumentas – Janina Kowalska. Tikrai Janina Kowalska, gimusi penkiasdešimt pirmais. Ir išmanusis. Paspaudžiu tą mygtuką apačioje, nesąmoningai, net nežinau kodėl, įsižiebia valanda, operatoriaus pavadinimas ir nuotrauka, tikriausiai anūko. Dirsteliu viena akim, nes jau sukraunu viską atgal ir nešiu šitam, na, konduktoriui. Jis storas, atrodo kruopštus ir pagal visas instrukcijas, ką nors sugalvos. Ir staiga – tvykst! Čia ne anūkas, čia aš septyniasdešimt šeštais vasaros stovykloje. Jau užgeso tas telefonas, spaudžiu vėl, išrasojau visas – iš kur čia staiga? Išsikrovė. Tik juodas ekranas.

– Ir ką?

– Ir nieko, nunešiau. Atidaviau tam storam, jis nuneš į radinių biurą. Nors iš esmės turėtų vadintis pamestinių biuru. Žinai, buvau blaivus, ir veikiausiai tiesiog pasirodė, bet jau nebesužinosiu. Ta nuotrauka, aš vasaros stovykloje, visada stovėjo ant mamos stalo, kol pardavėm butą, tikriausiai įstrigo atmintyje. Na, paikystė, bet imk dabar ir atsikratyk tokios paikystės. Toje stovykloje pirmą kartą bučiavausi. Baisiai buvom nerangūs, mergaitės vardo irgi neprisimenu. – Taigi ir mergaitė dabar iškrito, eina kartu su storuliu konduktorium ir kalbasi lyg jaunimui skirtuose aštunto dešimtmečio filmuose, dirbtine kalba su „jaunimo šnektos“ priemaišomis apie orą, apie tai, kas yra būti kaip reikiant ir kas yra padorumas. – Prisimenu, kad buvo metais vyresnė, virš viršutinės lūpos žėlė pūkeliai ir kuteno. Kuteno ir dar nosys mudviem kliudė, nemokėjome prisitaikyti, palenkti galvas, kaip reikia, ir iš viso turėjom tam kelias minutes, vakare po kažkokios rikiuotės, už tokių bjaurių dušų, žinai, kaip tais laikais miško bazėse.

– Žinau.

– Arba vėlgi neseniai, gal prieš du mėnesius, dar buvo šilta. Einu nuo tilto, Alėja, nuo Poniatowskio. Ten dabar tas narkašų techno klubas.

– „Veidrodizz“.

– Taip, o anksčiau buvo prekybos salonas, leidyk­la „Knyga ir žinios“, tu jau neatsiminsi. Na, bet tas „Veid­rodizz“, šiaip ar taip, uždarytas, o prie įėjimo sėdi su šunimi ant purvino apkloto Bulatas Okudžava. Tai yra, žinoma, ne jis, bet panašus, praplikęs, akiniuotas, su tokiais ūsiukais. Ir elgetauja. Aš girtas net akis išpūčiau, nes aštuntame ar devintame dešimtmetyje „Knyga ir žinios“ buvo išleidę kažkurį iš tų jo istorinių romanų. Jie visi, tie padoresnieji, tada, žinoma, rašė arba vaikams, arba apie Napoleono karus. Ir gerai, ką aš žinau, taip išpūčiau tas savo apsinešusias akis, kad tiesiog panašus bičas, su šunimi tokiu nedideliu brisium, bet kodėl ten sėdėjo? Juk ten mažai kas praeina, o šalia juk Naujojo pasaulio, Krokuvos priemiesčio gatvės, toliau – Senamiestis. Yra daug geresnių vietų elgetauti.

– Gal išvarytas?

– Taip ir pamaniau, kad išvarytas, kaip tas knygynas dabar išvarytas. Bet žinai, kiek žmonių Varšuvoje būtų atpažinę, kad tai Okudžava? Du šimtai iš tų dviejų milijonų? Galbūt dabar kas nors iš tų ukrainiečių, bet juk ten vaikigaliai. Taigi klausiu jo rusiškai: „Ką čia veikiat, pone Okudžava?“ Sakau jam „jūs“, šitą patį, o tas kalės vaikas tik šypsosi pro tuos varganus ūsiukus. Tad vis labiau nebežinau, ar čia koks nors romas iš Rumunijos arba Moldavijos ir nesupranta, o gal lenkas, bet lenkas kaip nors atsilieptų, užsiustų ar ką? O gal vis dėlto Bulatas Okudžava sėdi su šunimi tokioje vietoje, kurią galbūt prisimena, nes čia, įstiklintoje vitrinoje, kadaise gulėjo jo „Susitikimas su Bonapartu“?

– Būčiau sprukęs šalin.

– O aš ne. Nuėjau nė zloto jam neįmetęs, nes neturėjau. Padorioj pasakoj būčiau už tai nubaustas. Chė, chė, tik kaip ją atpažinti tarp kitų?

(Ir per tą pabėgimą ar nepabėgimą jau nebeaišku, ar paskui storulį konduktorių ir mergaitę su pūkeliais virš viršutinės lūpos išties dabar eina susikūprinęs Bulatas Okudžava su prasta rusiška gitara, brązgindamas jiems prie tų prasmingų pokalbių gluosnių paunksmėje, ir kiekvienas iš jų tarytum sirgtų poliomielitu. Čia jau reikėtų atskiro sprendimo.)

– Įlipau į tramvajų ir parvažiavau namo išsimiegoti. Bet pakeliui prisiminiau, kad prieš porą metų jau buvo kažkaip panašiai. Dar „Ikarus“, dar jie važinėjo, gale ant tų keturgubų sėdynių – nuolatinis pamišėlis. Tikriausiai šimtas aštuntam, man šviečiasi Siekierkos, nes kaminai tolumoje ir karvės. Karšta vasara, autobuse tuščia, o tas sau transliuoja, kad Balcerowiczius, Kaczyńskis, dar, ko gero, ir Obama, neprisimenu. Šiaip ar taip, tarptautinis sąmokslas kosminiu pagrindu. Atseit ginklas iš gama spindulių, rodos, net apsiėjo be žydų, paranojikų klasika ir kad, žinoma, niekas nieko prieš tai nesiima, taigi pranašavo, priminė, įspėjo toks Siekierkų Izaijas. Apsirengęs visai padoriai: švarkas, kelnės, žinai, tas stilius iš padėvėtų, bet ne benamis, tik mažas plastikinis „Auchan“ maišelis. Nedvokė, užtat rėkavo tarsi rylininko užvestas, paskui šiek tiek pritilo, murmėjo ir vėl pasigarsino, kad viskas eina per mobiliuosius, šitą patį, per telefonus, bet taip pat iš orbitinių stočių ir taip toliau. Stengiuosi nesusitikti akimis, nes, žinoma, tada visai užsives arba dar ir prisės šalia, bet ką darysi, kai visą laiką šitaip varo. Tai galų gale pažvelgėm vienas kitam į akis. O dabar klausykis. Lyg kas ranka būtų nuėmęs. Bičas stabtelėjo ir žiūri į mane ironiškai, klaidžioja šypsenėlė. Žinai, toks intelektualas, staiga prie kavos perskaitęs ką nors įdomaus. Tarsi visa tai būtų vien burbulų pūtimas, tik ir laukiau, kada pamerks akį. Truko gal minutę, ne daugiau, dar nusisukęs į langą pasižiūrėjo į tą priemiesčių peizažą su Siekierkų kaminais, ir nieko daugiau, tik apie eilėraštį mąsto kalės vaikas. O paskui vėl užsivedė ir malė tas blėnis iki pat Trijų kryžių aikštės. Malė, beje, be ypatingo įkvėpimo, esu girdėjęs daug geresnių. Bet tai, ką per tą minutę pasėjo, per tą tylos minutę, – jau jo. Ir mano, o dabar dar ir tavo.

Sėdim dabar su jaunystės herojumi beveik tyloje, girdėti tik pirmieji tramvajai. Baigiame gerti ir rūkyti kažkokias baisias kiniškas cigaretes su panda ant pakelio.

– Pažįstamos dovana, Mao mėgstamos cyzos.

Visai įmanoma, nes ir skonis žiaurus.

– Jau eisiu, – sakau ir keliuosi eiti; jaunystės herojus prisnūdo.

Uždarau duris, laimė, užtrenkiamos. Žinoma, kyla pagunda pasukti iš paskos susikūprinusiam Okudžavai, konduktoriui ir mergaitei, bet papurtau galvą ir man pavyksta įlipti į dvidešimt ketvirtą, viduje šilta, tenka atsirišti šaliką, prasisegti striukę. Bijau, kad užsnūsiu ir mane nuveš iki Generalinio štabo stotelės, prie Szypowskio-Eigulio parko. Taigi, kad neužmigčiau, kapstausi po atmintį: Szypowskio biografijos pakaktų penkiems. Osovieco tvirtovės, niekad nepaimtos tvirtovės, didvyris 1915-aisiais gynėsi ten aštuonis mėnesius, nepasidavė net po dujų antpuolio, nors nebuvo jokių kaukių. Jis „paveiktas“ tų dujų, taip buvo rašoma. Chloro ir bromo debesis neva išplito per aštuonis kilometrus. Po karo Prancūzijoje derėjosi dėl ginkluotės pirkimo ir parsivežė iš ten žmoną, vėliau tapusią Batoro licėjaus legenda. Paskui, žinoma, Armijos Krajovos ginkluotės skyriaus viršininkas, jo rūsyje buvo gaminamos granatos, Varšuvos sukilimo didvyris. Okupacijos metais naudojosi dokumentais Jano Kochanowskio pavarde.

Išlipu Vašingtono žiede. Čia iš priešingų pusių nuo postamentų vienas į kitą žiūri Paderewskis ir Washingtonas, Paderewskis iš aukšto, nes jam padarė aukštesnį postamentą, ir, šiaip ar taip, buvo to forteklepo žvaigždė. Einu nuo žiedo namo, šešta ryto, bjaurus gruodis. Priešais mane vyras su užrašu „Erfurtas“ ant striukės. O aš perskaitau: „Eufratas.“ Taigi pirmoji civilizacija eina sau apyaušriu ir plėšia cyzą. O kas aš toks, kad jau grįžtu? Atlantida? O mano jaunystės herojus? Paslaptinga griovėjų Jūros tauta? Dar nežinau, kad buvo, o jau nėra. Tuoj imsiu transliuoti kaip tas iš „Ikarus“, per daug sakinių trinasi vienas į kitą, per daug istorijų, braižančių viena kitą kampais, miegoti, miegoti, kad tik nepažadinčiau Agatos, raktas jau paruoštas rankoje, sušildyti jį, kad negirgždėtų.

 

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Paweł Sołtys. „Nieradość“. – Wydawnictwo Czarne, 2019.

 

Pablopavo su grupe „Ludziki“. „Dancingowa Piosenka Miłosna“

Draugai