Virgina Šukytė. Mano didžioji ir vienintelė meilė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Visą tą ilgą, baisų ir beprotišką mėnesį, kai skaudančia siela klajojau po miestą iš vieno baro į kitą, galutinai supratau, kad be Romuko negalėsiu gyventi. Tie ilgi ketveri metai, kol jis sėdės kalėjime, liks išbraukti ir iš mano gyvenimo. Kartais tas velniūkštis mane taip sunervindavo, kad sprukdavau iš namų neatsisukdamas ir žadėdamas niekada nebegrįžti, bet tą rytą, kai policininkai jam uždėjo antrankius ir išsivedė, jis taip švelniai, liūdnai ir beviltiškai į mane pažiūrėjo, kad sugniaužė širdį. Ir iki šiol neatleidžia...

Tarsi būčiau netekęs pusės savęs. Ir viso pasaulio. Nes Romukas man buvo viskas. Pirmąsias tris naktis išvis negalėjau užmigti, klaidžiojau po miestą kaip išprotėjęs ir blioviau nesavu balsu. Nėjau net į darbą, ir gyventi nesinorėjo... Alkoholis manęs neveikė – gerdamas vis blaivėjau, vis skaudžiau jutau, kad Romukas buvo didžiausia ir vienintelė meilė per visus dvidešimt mano gyvenimo metų.

Tik su juo gyvendamas supratau, kas yra tikras draugas. Nei internate, nei pagalbinėj mokykloj nieko neturėjau. Gal tik vienintelę gerąją siuvimo mokytoją Radzevičienę, kuri mus mokė nuo trečios klasės. Ji nemušdavo vaikų net susinervinusi, nesukinėjo ausų, nepyko, nerėkavo, jei kuriam kas nors neišeidavo – prieidavo, parodydavo. Mane dažnai pagirdavo – mergaitės per mėnesį pasiūdavo suknelę, o aš –­ per savaitę. Bet kokį drabužį moku sukirpti, pasiūti. Buvau susimeistravęs madingas kelnes su didelėm kišenėm –­ iš „Burdos" katalogo. Dar mezgimo mokytoja Ševelkaitienė man buvo labai gera – mokėjo ramiai išaiškinti ir visuomet padėdavo, kai sumaišydavau akis, todėl ir megzti, ir nerti vąšeliu išmokau.

Visi kiti mokytojai ir auklėtojai buvo bjaurūs. Triukšmauji per pamokas arba naktį – neduoda valgyti, neleidžia į lauką. Užtinka rūkančius arba alų geriančius – kad šveis į kuprą šepečio kotu arba šluota. Neapsikęsdami su vaikais surašėm laišką į Švietimo ministeriją, atvažiavo komisija –­ penki žmonės. Direktorius ir auklėtojos gynėsi, išsisukinėjo, bet parodėme mėlynes ant nugarų, rankų ir kojų – neišsisuko, papeikimus gavo... Paskui gyvenimas kiek pagerėjo.

Ir tarp vaikų neturėjau nei vieno draugo – tik priešus, kurie tyčiojosi, mušėsi, skundė ir apvaginėjo, todėl buvau ne kartą pabėgęs iš internato, o dar ir dėl to, kad labai norėdavau aplankyti vyriausiąjį brolį. Iš mūsų dešimties vaikų jis vienintelis kaip žmogus gyvena: savam bute su žmona ir dukrele, nes užaugo ne vaiknamy, o su tėvu ir mama. Kartą neradau jo namuose, bet nė už ką nenorėjau grįžti į internatą – jau geriau pernakt prasitrinti geležinkelio stotyje...

Tada pirmąkart pamačiau tuos diedus, kurie berniukų ieško. Ten, kur tualetai geltoname pastate, vakarais renkasi gėjai ir ieško sau partnerių. Vėliau dažnai čia atvažiuodavau prasiblaškyti. Kai nėra nuotaikos – pavaikščioji, pasižvalgai... Kas nors priei­na, užkalbina – susipažįsti, paeini už vagonų... Diedas duoda dvidešimt litų, kartais dar į kavinę nusiveda. Kai kurie klausia metų, pameluoju, kad aštuoniolika, nes ir atrodau vyresnis... Prisigeriu, paskui nusiplaunu. Čia ir sutikau Romuką. Per tuos penkerius metus jį gerai pažinau, mudu visko patyrėm, ir nė vienas žmogus man nebuvo toks geras kaip jis. Nors ir apvogė mano brolio butą, bet jam atleidau ir nepykstu.

Brolis priimdavo mane pagyventi ir per vasaros atostogas, duodavo sofą vaikų kambaryje, bet pristatydavo prižiūrėti savo mažės. Pats su žmona gerdavo užsidaręs kambaryje, paskui riedavosi abu. Turėjau tai verksnei naktimis keisti sauskelnes ir girdyti iš buteliuko. Vasarą, kai šiek tiek užsidirbau platindamas laikraščius, už tą sofą brolis dar paprašė kas mėnesį mokėti. Kaip man pas juos atsibodo... Gerai, kad turėjau savo Romuką. Matydavomės kiekvieną dieną. Kartais naktį skambindavo: atvažiuok, man liūdna –­ lėkdavau taksi, sveikas ar sergantis.

Kiek visokių nuotykių patyrėme, kiek visko esame prikrėtę! Labiausiai mokėjo prajuokinti – net kai būdavo baisu. Atsimenu, kartą su juo įlindom į sodą vogti braškių, mane užklupo diedas su boba, pagavo, iškvietė policiją. Romukas spėjo pabėgti, mane nuvežė į skyrių. O jis nepasimetė – tuoj paskambino tiems policininkams apsimetęs mano internato auklėtoju. Ir pats atėjo į skyrių manęs pasiimti. Kramčiau lūpas, kad nesijuokčiau, kai jis rimtu, griežtu balsu aiškino jaunai policininkei, kokių priemonių imsis mane perauklėti... Toji tik surašė popierių ir mane iškart paleido – nepilnametis. Išėję tiek žvengėm, kad žandai įskaudo nuo juoko...

Nieko kito taip stipriai nemylėjau kaip Romuką. Ir jis mane mylėjo. Gaudavo atlyginimą: sakyk, ko nori skanaus. Užsakydavo cepelinų, picų kad ir vidurnaktį, o šokoladinių ledų su riešutais prisivalgydavau iki užkimimo.

Su juo niekada nebuvo nuobodu –­ vis ko nors prigalvodavo. Dieną varydavom į baseiną, o vakarais – žaisti kėgliais, dar į karaokės kavines.

Romukas mokėjo daug gražių dainų – modentokingų, Merkurio, Eltono Džono... Ir mane išmokė, dainuodavome sau abu namuose. Kartą mudu išvarė iš kino, nes Romukas šiurpino bobeles garsiai dejuodamas kaip pornuškėj, o paskui rėkdamas „sninga" mėtė ant tų bobų traškučius. Ai, filmas vis tiek buvo neįdomus. Apie gėjus, bet nuobodus. Užtat prisižvengėm.

Baseine maudydavomės rytais, kai mažai žmonių. Romukas ir čia krėsdavo pokštus: panėręs po vandeniu prie plaukiojančių takeliu berniukų vienu grybštelėjimu nutraukdavo kuriam glaudes ir greitai šaudavo į šoną, kad tas nesuprastų, kas tai padarė. Bekvatodamas kartą net paspringau vandeniu. Kitą kartą vos nepaskendom iš juoko, stebėdami stovinčius po kriokliu vyrukus, kuriems stipri srovė numaudavo glaudes. Romukas nebijojo šokinėti nuo tramplino ir galėdavo ilgai išbūti panėręs. O vandens tuneliu leisdavomės tvirtai apsikabinę – ne taip baisu.

Kai brolis prapylė mano telefoną ir grotuvą – trūko kantrybė. Išėjau iš jų. Tada Romukas mane priėmė gyventi be jokio nuomos mokesčio. Tą patį vakarą pasakė: nori, dar šiandien turėsi naują telefoną, šimtąkart geresnį grotuvą ir kitokių gerų daiktų? Noriu, sakau. Tada važiuojam į stotį, pamerkė akį.

Nuvarėm, sukinėjamės aplink tą gėjų tualetą, rūkom, ir tuoj diedas kokių keturiasdešimties prie manęs prilipo: spokso, mirksi išsišiepęs... Ką vei­kiam, katinėli? Na, po darbo ilsiuosi, grynu oru kvėpuoju. Gal važiuokim pas mane, šventę pasidarysim? Nenoriu, geriau į kavinę, sakau. Nuėjom trise į kavinę, tas: užsisakykit, ką norit, vaišinu. Tik stato ir sau pila, paskui, atseit, sutikom važiuoti į jo namus pratęsti. Pakeliui užsukom į parduo­tuvę: diedas pripirko gerti ir valgyti skaniausių dešrų, vištų, lašišos, dabar, sako, išsirinkit sau dovanėles: man nupirko brangiausius plaukų dažus, Romukui – kvepalus. Sėdom į taksi, atvažiavom į diedo namus kažkur prie Dvarčionių, vėl gėrėm. Kol aš su juo glamonėjausi, Romukas namus kniso.

Žibuoklė Martinaitytė. Iš ciklo „Niujorko metro“

Po visko apsimečiau, kad miegu, ir senis pagaliau atsijungė, net klofelino nereikėjo, su Romuku susidėjom į kup­rines jo geriausius daiktus: brangų laikrodį, auksinę grandinę, naują striukę, beveik naujus sportinius batus (kaip tik mano dydžio), naujausio modelio telefoną, odekolonus ir los­jonus, dar likusį maistą susikrovėm, šaldytuve net juodųjų ikrų buvo, dar penkis šimtus litų piniginėj radom, banko kortelių neėmėm, nes neradom kodų. Išsikvietėm taksi ir parvažiavom namo. Visai nesinervinom –­ žinojom, kad senis nieko neatsimins, o jei ką ir atsimins –­ nesiskųs, nes pats sės, kad su nepilnamečiu prasidėjo.

Tokių senių pedikų mes daug apšvarinom ir nė karto neįkliuvom. O kai man suėjo aštuoniolika, pirmąkart įsidarbinau vienoje kepykloje tešlamaišiu ir formuotoju, žadėjo duoti septynis aštuonis šimtus per mėnesį, sumokėjo – du. Pasirodo, buvo priėmę mokiniu. Pragyvenk, kad gudrus. Įsidarbinau siuvykloje, ten mokėjo minimumą, bet greitai sumažino etatus ir mane atleido. Čia man vėl Romukas padėjo – surado darbą, gatvėje pardavinėjau kukurūzų traškučius. Vėliau įsidarbinau didelėj kepykloj, kur gerai mokėjo, ypač už naktinę pamainą.

Gyvenom kaip pasakoje – rūbus pirkom jau ne iš skudurynų, o naujus, iš Gariūnų, valgėm, ką norėjom, bet svarbiausia – linksmai: lankėme kavines, o penktadieniais eidavome į gėjų klubą. Romukas, kaip ir aš, mėgo romą „Malibu" su ananasų sultimis. Šokdavome tik abu ir visą vakarą sėdėdavome apsikabinę. Visuomet man sakydavo: neslėpk savo jausmų, nebijok būti savimi. Kartą sėdint gatvėje ant suoliuko Romukas mane apkabino, o aš išsigandau – trys vyrukai ateina, maniau, gausim nuo jų, bet jie tik nusišypsojo ir praėjo pro šalį.

Kai nusidažiau plaukus, bendradarbės kepykloje klausė, kodėl taip nusišviesinau, gal esu koks gėjus. O kad ir gėjus, sakau, tai ką? Gyvam į žemę lįsti? Esu kas esu. Tik Romuko dėka jau nebijau, ką apie mane pagalvos kiti. Ir nesislepiu – jei koks pažįstamas tiesiai paklausia – tiesiai ir atsakau: taip, aš gėjus. Atsibodo apsimetinėti ir vaidinti.

Seniai jaučiau, kad Romukui blogai baigsis. Ne kartą esu perspėjęs: neprasidėk su nepažįstamais vaikais. O jis: atsiknisk, ne tavo reikalas, žinau, ką darau. Ir motinėlė kiek jį protindavo – tos jis išvis nesiklausė. Iš pradžių Romukas mieste nelįsdavo prie vaikų –­­ patys į namus ateidavo. Vienuolikmečiai, dvylikmečiai valkatukai iš gatvės. Patys to norėdavo ir patys kelnes nusimaudavo. Sakydavo: duok dešimt litų alui ir cigaretėms, tik ne bet kokioms –­ „Marlboro" arba „Camel", ir daryk, ką nori. Lubrikanto buteliukas visada stovėjo ant spintelės šalia lovos. Nei aš jam, nei jis man niekada nepavydėjome.

Spoksodavau į juos – Romukas manęs nevarydavo iš kambario: šlykštu, bet ir įdomu. Valkatukai žinojo, kad jis geras, kad iš jo viską galėjai išprašyti. Kitam ir dvidešimt litų duodavo. Žinoma, tik kai buvo blaivus. Per daug išgėręs Romukas pasikeisdavo neatpažįstamai: tapdavo piktas ir žiaurus. Kartais ir pats jo bijodavau. Bet nė už ką nepatikėsiu, kad jis tam berniukui grasino peiliu. Vaikus jis mokėjo įkalbėti, sugundyti. Pora dienų praeina – vaikšto neramus, vietos neranda: noriu vaiko. Skambinėja visiems.

Kartą vieną vaikinuką gatvėj pakabino, kokių trylikos metų. Paprašė jo kukurūzus iškrauti ir pažadėjo penkiasdešimt litų. Tas padėjo, Romukas jį parsivedė namo, atidavė pinigus ir pripylė taurelę degtinės. Tas paragavo vieną ir jau nori išeiti. Romukas sugriebė jį už plaukų ir sukliukino į gerklę visą butelį. Tas greit apsinešė, Romukas jam kelnes nutraukė ir tvarko... Vaikinukas rėkt pradėjo kaip skerdžiamas, prašo paleisti... Puoliau jį ginti, Romukas man kad spirs: dink nachui. Buvo gaila to vaiko, pirmas kartas juk, gal pusvalandį jį virkdė. O Romukas mėgsta aršumą. Kuo labiau priešiniesi, tuo jam geriau. Jo žvėriški instinktai. Bet manęs jis niekada neskaudindavo. Gerai, kad tas vaikinukas niekam nepasiskundė.

Ne kartą Romuko prašiau, maldavau: duokis su kuo nori, aš nepavydžiu, tik neprievartauk nepažįstamų vaikų, važiuok į stotį ar prie kokio internato pasitrink, rasi sočiai norinčių. O jis: važiavau, bet nespėjau... Užėjo tokia stipri aistra, kad negalėjau ilgiau laukti. Ir ne pirmąkart taip: pamatau berniuką gatvėj ar troleibuse – ir nieko negaliu sau padaryti. Protas nebeklauso, tai stipriau už mano valią –­ kaip narkotikai. Po visko pats savimi baisiuosi, bet kitaip neišeina. Žinau, kad vienąkart geruoju nesibaigs. Taip ir buvo.

Tą naktį kažkoks narkomanėlis pirmas Romuką užkalbino, paprašė cigarečių, žodis po žodžio Romukas jį pakvietė į namus, prigirdė. Manęs namie nebuvo, dirbau naktinėj pamainoj. Romukas kaip visada norėjo savo, o vaikinukas išsigandęs šoko į balkoną ir bandė pabėgti. Kabarojosi į kaimynų balkoną, bet paslydo ir nukrito žemyn iš trečio aukšto. Laimė, apačioj augo krūmas, todėl liko gyvas, tiktai koją susilaužė. Žmonės iškvietė greitąją ir policiją, tas paskundė Romuką: atseit, grasindamas peiliu prievarta parsivedė į namus ir bandė išprievartauti. Tegul tik neskiedžia – jei pats nebūtų norėjęs sekso, nebūtų ėjęs naktį į namus pas nepažįstamą gražuolį vyrą.

Kitą rytą į duris paskambino policininkai. Buvau ką tik grįžęs iš darbo ir atsigulęs, Romukas nenorėjo leisti, tie ėmė laužti duris, aiškindami, kad turi kratos orderį. Puolė ieškoti įkalčių: iškraustė spintą, sekciją, ištraukė stalčius, visą butą apvertė aukštyn kojom... Išsivežė visą pornuchą, kai kuriuos Romuko drabužius ir jį patį su antrankiais. Pasodino ketveriems metams. Jo motinėlė teisme labai verkė. O man leido čia pagyventi tik porą mėnesių – butą kažkam išnuomos. Reiks ką nors sugalvoti, nes pas brolį nė už ką nenoriu.

Kai Romuką areštavo, pirmą mėnesį gėriau kasdien – kad negalvočiau. Vis tiek galvojau, kaip jis ten Lukiškėse kenčia. Gali iš ten gyvas negrįžti. Dabar jau šiek tiek atsigavau –­­ kai susipažinau su Peepu. Jis – bankininkas iš Talino, dvi savaites dirbo Vilniuje. Bet negalėjau su juo sėdėti gėjų klube –­­ viskas per daug primindavo Romuką, taip suskausdavo širdį, kad neišlaikydavau neapsižliumbęs... Išvis noriu išvažiuoti iš Vilniaus – taip ir pasakiau Peepui. Jis pažadėjo mane nusivežti į Taliną ir – ištesėjo. Tik ne nusivežė, o nuskraidino. Pirmąkart gyvenime keliavau lėktuvu.

Jis gyvena privačiame name – per du aukštus viskas balta: sienos, užuolaidos ir baldai. Iš pradžių jaučiausi keistokai, kaip ligoninėj. Jis rytais išeidavo į darbą, mane palikdavo vieną, sako, daryk, ką nori, eik, kur nori... Kur aš Taline eisiu, sėdžiu namuose, bet nebuvo nuobodu. Vien ko verta masažinė vonia, daugiau nei šimtas erotinių ir pornuchos kompaktų, net du kompai. Peepas mane šiek tiek pamokė, kaip naršyti internete, rodė, kaip kompu pervedė pinigus iš savo sąskaitos į mano vilniškę sąskaitą už telefoną. Buvo mane net į savo darbą nusivedęs – prisegė svečio kortelę ir visur apvedžiojo, aprodė – ten vien kompai ir seifai.

Buvom pora kartų nuėję į gėjų klubą – kur kas kiečiau nei Vilniuje. Pas mus striptizą šoka vienas, o čia – dvie­se, glamonėjasi ir nusirenginėja iki nuogumo, viską rodo tiesiai šviesiai –­ iki orgazmo. Vėliau vyrukus keičia lesbės –­ daro tą patį. Taline daug didelių, gražių parduotuvių, Peepas man nupirko dovanų: brangių kvepalų ir krištolinę vazelę. Ji labai gražiai skamba, kai užgauni metaliniu raktu.

Pamačiau, kad Peepas geras žmogus, bet nemėgsta dainuoti. Ir nekrečia pokštų, kaip Romukas, užtat labai skaniai gamina valgyti. Ir visada rimtas, beveik nesijuokia, tik labai gražiai šypsosi. Bet tegul nesitiki, kad mylėsiu jį taip stipriai, kaip Romuką. Nieko daugiau taip nemylėsiu... Lauksiu ilgus ketverius metus – ir sulauksiu, nes Romukas yra mano pirmoji ir paskutinė, vienintelė ir didžiausia viso gyvenimo meilė. Va, ir vėl apsiverkiau jį prisiminęs.