„Prižiūrinti ranka“, drobė, aliejus, 24 x 18 cm, 2019

 

Sambuk

Būdamas dykumoje stengiausi daugiau laiko praleisti kambariuose, kur yra vėdinimo sistema. Nuolatinio gyvenimo ten ištverti negalėčiau. Savo noru išeidavau tik į nedidelę duonos kepyklą kitoje gatvės pusėje, kurioje pakistaniečiai tradiciniu būdu kepė duoną. Kai buvau dykumoje, žiūrėjau, kur dedu basas kojas, kad neįsidurčiau į šiukšles, vėjo atneštas iš šiukšlių kalnų, jau beveik užpustytų smėlio. Būdamas dykumos oazėje maudžiausi mineralinio vandens baseine su skolintomis maudymosi kelnaitėmis. Vandenyje žaidėme gaudynes. Viena kartu besimaudanti menininkė pasakojo, kad kažkurį vakarą pro sienoje atsivėrusią laiko skylę išlindo jos antrininkė iš Marso ir apsigyveno joje pačioje, todėl ji dabar turi du vardus.

Pakistanietis vairuotojas mane laikė amerikiečiu (nesu tikras, ar tai gerai). Susipažįstant keistai pakylėtu tonu tarė „amerikano“, „amerikano“, tarsi šis ištartas žodis apimtų visas projekcijas ir nuostatas. Galvojau: kad tu žinotum, iš kur aš, iš kokio mažo kaimo, dydžio kaip oazė ar didesnė datulių plantacija dykumoje. Pasakiau, jog esu iš Europos. Su juo važiavome kartu į dykumą. Daugiau nei tris valandas sename „Ford“ furgonėlyje per smėlio audrą su atidarytais langais, nes neveikė vėdinimo sistema, bent jau taip sakė vairuotojas. Dabar galvoju – tyčia nejungė. Kai sustojome pusiaukelėje nusipirkti kolos ir vandens, labai nustebo ir nenorėjo imti iš manęs, kai jam padaviau. Nepatikliai žiūrėjo ir tik akyse sušmėžavus minčiai, ką jam bosas pasakys už nepagarbą svečiui, paėmė, bet negėrė. Važiavome parvežti metalo laužo iš lėktuvų ir naftos platformų menui kurti. Nuvažiavęs į vietą tik rodžiau pirštu, ką krauti į sunkvežimį.

– Šitą ir šitą plieno lakštą, tokius du vamzdžius, tų medinių vamzdžių laikiklių, lėktuvo kėdžių ir....

Vyrai – pakistaniečiai ir filipiniečiai, senyvo amžiaus, barzdoti, gilių akių, kiti jaunesni – tyliai manęs klausė, kreipdavosi „sere“ ir vykdė nurodymus. Metalas buvo toks įkaitęs, kad be pirštinių galėjai nusideginti. Darbai vyko jų maldos laiku, tačiau meldėsi tik vairuotojas. Kol krovė visas tas atliekas, valgiau specialiai man paruoštą avieną. Paskui važiavome atgal į miestą. Smėlio audra jau buvo pasibaigusi.

 

„Žiema (ledukai iš upės mano studijoje)“, drobė, aliejus, 17,5 x 24 cm, 2017

 

Plenero paletė

Degintos umbros takai sumaišyti su prūsiškuoju mėliu. Žali smaragdiniai šešėliai medžiuose su trupučiu Peino pilkos. Šaltų spalvų vėsa ant odos nusileidžia kartu su tamsa ir motyvo šešėliai pradeda krebždėti. Reikės grįžti namo, kitą kartą sugrįšiu į šią krūmynų tankmę ir pratęsiu tapybos seansą.

Ilsiuosi pokaičio.

Nuo įkaitusio skardinio stogo karščio atsisagstęs languotus medvilninius, šone įplyšusius marškinius guliu pokaičio. Šią tingią ramybę drumsčia tik į lango stik­lą besidaužanti vapsva – mano įkaitė. Jos zvimbimas tolygiai slopsta, kol galiausiai paskutiniąją savo minutę nutūpusi ant palangės pradeda švarintis sparnus ir jos kūnelis susiriečia kaip džiūstanti datulė saulėje. Neišleidau jos – gulėjau ant medinės šimtametės lovos prisivalgęs dailininkų pietų, žiūrėjau, kaip daužosi į stiklą, rodos, jausdamas paskutinius bangelėmis atvilnijančius atodūsius. Rodėsi, kad jos paklaikęs priešmirtinis riksmas, jos ašaros krito man ant odos kaip žarijos, bet aš tingėjau, gulėjau prieangio karštyje tartum ant paletės auksinėje ochroje įstrigęs vabzdys.

 

„Sutiktas žmogus laukuose perspėjo, kad labiausiai reikėtų saugotis lavinos ir kelio atgal“, drobė, akrilas, 60 x 341 cm, 2020

 

Penktadienis

Kai per televizorių rodo dokumentiką apie kosmosą, žiūriu įsistebeilijęs, o tu kaskart liepi perjungti, nes tau baugu, kad esame nesuvokiamai maži.

Tikriausiai ir nereikšmingi.

Man pastaroji mintis yra baisiausia. Suvokti save tik kaip  organizmo ląstelę, galbūt kažkieno tyrinėjamą pro mikroskopą. Gyvenime veiksmai – tik judesiai žiuželiais, neaiškūs ir išnyksiantys viso gyvenimo darbai, lūkesčiai išlikti ilgiau, galų gale svarbūs tik sau pačiam.

Grįžęs po penkių nesimatymo dienų, grojant Abeliui, žiūrėdamas pro langą į naktinį Vilnių suvokiu, kad tuoj ateis žiema. Nors viduje, rodos, ji jau atėjo anksčiau. Pusto, šąla ir kiekviena kelionė į kaimą pasidaro nepakeliamai sunki. Tamsoje apverčiu ant palangės stovintį smėlio laikrodį, kurio smiltys purpurinės spalvos. Kol smėlis išbyra, laikrodis suskaičiuoja lygiai penkiolika minučių. Smėlio grūdeliai pro mikroskopą atrodo kaip įvairiausių formų ir spalvų brangieji akmenys, žmonės išrado technologijas ant smėlio krislelio lazeriu išraižyti piešinius, namus, pilis – galbūt toks kūrinys daug prasmingesnis nei visi tapybos darbai. Išbraižyti ant smėlio kruopelės rūmus ir numesti ją atgal į kopą.

Būdami dykumoje, vieną ankstų rytą kėlėmės pasitikti saulės, kol fotografavomės, mums keturračiu atvežė pusryčius. Labai laukiau, kada saulė patekės ir galėsime grįžti į miestą, į laikinus namus su kondicionieriumi ir visais patogumais, marmurine vonia ir prancūziškais aliejiniais dažais. Pusryčiavome šalia vietovės, vadinamos mirties trikampiu, ant vienos kopos gūbrio pirštu išraižiau „Šilavotas“ ir palikau.

Man patinka žaisti smėlio laikrodžio srovelės tėk­me – paverčiu ir srovelė bėga greičiau, vartau aukštyn žemyn, sukratau, paskui vėl ramiai pastatau ant palangės. Jaučiuosi lyg erzinčiau patį Laiką, esantį stikliniame veidrodyje.

Kai vaikščiodamas po Rūdiškių kaimą pakeliu akmenį laukuose, pajuntu gamtos rūstumą, tartum sugriaučiau jos tvarką, o toks įsikišimas pakeistų jos tolimesnę egzistenciją nenumatyta kryptimi. Jeigu akmenį grąžinu į tą pačią vietą, viskas lyg ir nuslūgsta, bet jeigu numetu kitur, negrąžindamas ten pat, milisekundę trunka kurtinanti tyla, tartum ant mano likimo svarstyklių mano nenaudai nukristų tasai akmuo.

Tu sugrįžti iš vonios, išjungiu televizorių ir einame miegoti. Rytoj važiuosime į kaimą apžiūrėti vietos nameliui.

 

„Alpių kalnų proskynoje susitikę su Oetziu išsimainėme peiliais. Papasakojau jam apie Rūdiškių slėnį, tačiau jam jis buvo ne pakeliui“, drobė, akrilas, 225 x 54 cm, 2020

 

Kelionės tikslas

Mano takelis prasideda nuo tėvų namų durų.

Veda per kiemą, pro kluoną, per sodą ir pro sodo vartus. Tada apie 40 metrų augančia pušų alėja, kurią daugiau nei prieš 15 metų sodinome patys tuščiame lauke. Toliau takas tęsiasi palei kapų tvorą, kol išeina į palaukę, kurioje turėtų tekėti požeminiai vandenys, nes net vasaros vakarais būna geliančiai vėsu.

Prieinu pušų trakelį, kurį žmonės rankomis pasodino, kad sustabdytų žemyninių kopų – vietinių vadinamų Pieska – slinkimą ant kaimo ir seną takutį, kuris vingiuoja į kalną, eina pamiške gūbrio viršumi ir nusileidžia į Davatkyną. Ilgai jame neužsibūnu, einu toliau. Čia takelis išsišakoja. Priklausomai nuo to, kurių kaimynų nėra namuose, pro tų namus ir praeinu. Toliau leidžiuosi prie Lašašos šaltinio žemumų, kur prasideda lygumos – buvusio ežero dugnas. Čirena ir čirpia durpyno kemsynuose žiogai, gieda cikados, prie šių garsų prisideda nuolatinis sraigių traškesys po kojomis. Kitas, patogesnis, kelias yra daug ilgesnis. Einu stengdamasis statyti kojas ant batų briaunų, kad kuo mažiau liesčiausi su žeme – kuo mažiau sraigių sutraiškyčiau. Tokia atkarpa tęsiasi apie 300 metrų. Pereinu per Lašašą lieptu – senomis durimis, tokiomis kaip kalėjimo ar psichiatrijos ligoninės, metalinėmis su nedideliu langeliu akių lygyje. Seniau pro langelį matydavosi vandens tėkmė ir nedidelės žuvelės, dabar jis užneštas dumblu. Išėjus į lygumas tolumoje, kairėje yra pilkapiai, dešinėje – Jiesios upė. Mano tikslas yra ją pereiti, kartais, jeigu upė būna nuslūgusi, pereinu elektros stulpu, paguldytu per upę, jeigu vanduo pakilęs, ieškau gyvūnų takų ir nukritusių medžių, kuriais būtų galima persikelti į kitą krantą.

 

„Kelionės tikslas“, drobė, aliejus, 128 x 170 cm, 2020

 

Vasario 22 d.

Dar prieš tapybos studijas rašiau sau, kad ateityje, kai jau būsiu tapytojas, noriu tik tapyti, tobulėti tapyboje, gyventi kaip Paulis Cézanne’as, atsiskyręs trobelėje gamtos apsuptyje, pašventęs gyvenimą tapybai. Dabar rašau sau į praeitį – atsiprašau, kad neišėjo taip, kaip norėjai, dažų netepiau jau kelis mėnesius, tačiau tu dar nežinai, kad tapyti galima ir netepant. Esu atsiskyręs nuo savęs, pasidalinęs į septynias daleles. Viena dalis – usnynuose, Lašašos šlapynėse gyvenančioje sraigėje, kita – pušelėje, kurią žiemomis nugraužia stirnos, dar kitos – po prosenelės namo grindimis, už lango šaltyje, smėlio grūdelyje, subatominėje erdvėje.

Sau į praeitį taip pat galėčiau parašyti, kad dabar ilgiuosi šienapjūtės darbų. Šieno vartymo, išdžiūvusios žolės krovimo į kūgius, paskui vežimo į kluoną, tos darbo nuotaikos, gulėjimo jau ant suvežto šieno, vakaro, kai baigdavome darbus, drėgmės, užpildančios laukus, rūko, atslenkančio nuo Jiesios lygumų. Gyvename ant kalno ir jis iki namų nepakildavo, sustodavo kalno apačioje ir rymodavo. Močiutė, turėdama daugiau jėgų, eidavo į savo gimtinės vietą tose įlomėse, prisikraudavo šieno po vaikystės ąžuolu ir numigdavo, dabar man šis jos veiksmas nebeatrodo toks keistas. Dabar toje žemėje esu pasodinęs purpurinių bukų, kurių sėklas parsisiunčiau paštu iš Didžiosios Britanijos. Šie bukai yra invaziniai, jie sunkiai prigyja, laistau, trešiu, kada nors galbūt išaugs dideli medžiai, iš tolo matysis purpurinis plotelis – potėpis žalioje drobėje. Jau trečius metus mėginu pasodinti ir baltažiedžių robinijų – dar vieną invazinę medžių veislę, tačiau žemė niekaip jų nepriima. 

 

 

Klajoklis

Aš esu senas namas ir artimiausia upė nuo manęs yra toli. Stoviu ant kalnelio, įlomėlėje apsuptas pušyno, kartais pas mane ateina svečių, giminaičių, pabūna, iššluoja grindis, pakuria krosnį, dažniausiai ateina trumpam, bet apsilanko beveik kasdien patikrinti, ar kas neįsibrovė, nepavogė kokių senų rakandų. Apžiūri, ar spyna nesulaužyta, ar langai neišdaužyti. Jeigu užsibūna ilgiau, atidarę duris ir langelį išvėdina vidų, kad neįsiveistų pelėsis.

Šį tekstą jau buvau parašęs anksčiau, tačiau pamečiau lapelį ir dabar stengiuosi iš atminties atkurti. Teksto pradžioje rašiau, tartum senas namas kalbėtų iš savo pozicijos, paskui nuosekliai pereitų į mano pasakojimą, kaip rekonstravau prosenelės namuko vidų. Bėda ta, kad nepamenu, kaip perteikiau šį perėjimą. Pamenu, kad parašiau nuosekliai, be minties šuolio, lyg tuo metu, kai užsiėmiau namelio rekonstrukcija, būtume buvę viena. Tris mėnesius dirbau: lupau plokštes, skutau tinką ir iš naujo tinkavau sienas. Keičiau senas grindis, traukiau vinis iš sienų, jas nušveičiau ir kalkėmis perdažiau. Emaliniais latviškais dažais perdažiau grindis, lubas, duris ir langus. Tinkuojant medines sienas pirmiausia reikia jas sušlapinti, kad tinkas priliptų ir ne taip greitai išdžiūtų. Darbui naudojau tik natūralias medžiagas. Dažant sienas kalkėmis, kad išdžiūvusios neteptų, gesinant į jas reikia įmaišyti laukinio gyvūno taukų ir medaus, ir neatvėsusias tepti ant sienų. Rekonstruodamas namelį šildžiausi kūrendamas krosnį, valgydavau tyloje, kalbėjausi su sienomis, išeidavau laukan tik į tualetą ir atsinešti malkų. Atkūriau istoriją sunaikindamas kitą, iš tiesų neapsiėjau be „makroflekso“, užpurškiau išpuvusių sienojų ertmę po langu ir dar kelis didesnius plyšelius lauke.

 

„Rytoj vėl mėginsime surasti pabėgusią bandos dalį“, drobė, aliejus, 155 x 201 cm, 2020

 

Lapkričio 28 d.

 

1.

Prosenelės namelyje stengiuosi miegoti bent kartą per tris mėnesius. Tai būna kelionė į save, savotiška askezė – namelis nedidelis, perstatytas iš svirno, jame nėra patogumų, senoviškas, su išlikusiais baldais. Man tai lyg grįžimas į praeitį. Nors prosenelės nepažinojau, tačiau ji yra man artima ir būdamas ten jaučiuosi lyg būčiau pas ją svečiuose, stengiuosi elgtis kukliai, nedaryti to, ką daryčiau būdamas vienas. Žodžiu, elgtis taip, lyg kažkas stebėtų. Taip aš vėl susirenku patį save.

 

2.

Šiandien būdamas namelyje išnaudojau mėnesio mobilių duomenų kiekį – 8 GB, iki mėnesio galo likus 4 dienoms. Tai nutiko pirmą kartą. Dažniausiai apsieinu su 7 GB, todėl apėmė keistas netekties jausmas, rodos, dingo dalis manęs. Esu įpratęs telefoną visuomet turėti prie savęs, pasiimu, patikrinu, pažiūriu, kas kuo pasidalino, kokią istoriją sukūrė, tai darau maždaug kas 10 minučių, o dabar, kai neturiu duomenų, pasiėmęs telefoną iš įpročio ir neturėdama ką veikti slampinėju po aplankus, apžiūriu fotografijas, kurią nors pasididinu, pamažinu, paskui keliauju į užrašus, pasižiūriu, ką esu parašęs.

Pamenu, kai ėjome iš Sarginės kaimo. Ėjome namo per tiltą, sumeistrautą iš elektros stulpų. Buvo vasara, pamenu, sukaitau nuo ėjimo. Man leido išsimaudyti, ten, kur negilu. Laikiausi liepto. Išsimaudžiau greitai – kelis kartus atsitūpiau, kad vanduo apsemtų iki kaklo. Išlipau, apsirengiau ir keliavome toliau. Besimaudydamas stengiausi kojomis neremti dugno, nes žinojau, kad ten yra stiklų. Nors beveik nejudėjau, tačiau vis tiek įsipjoviau padą ir likusį kelią ėjau vienos kojos batą statydamas ant briaunos. Dabar lieptas iš elektros stulpų yra apsemtas, ir kelias, kai grįžęs einu pasivaikščioti į protėvių žemes, kur stovėjo jų namai, būna nelengvas, bet įveikiamas. Pabūnu buvusiose sodybvietėse, parsinešu dar išlikusios sulaukėjusios obels vaisių ar šakelių, kurias naudoju teptukų kotams. Vasaromis ir rudenimis prie obels einu atsargiai, nes jos kamiene gyvena vapsvos ir jų žvalgės pasitinka mane iš tolo. 

 

„Tolesnis epizodas“, drobė, akrilas, 287 x 156 cm, 2021

 

Soda

Soda yra būtina namuose. Mūsų bute soda visada stovi kampe prie kriauklės. Ji kaip paminklas praeičiai, vienas iš vaikystės prisiminimų. Močiutė, kai mama nematydavo, duodavo išgerti „purškės“, kurios receptas paprastas: soda, citrinų rūgštis ir cukrus. Geriama užpylus vandeniu ir nuolat maišant. Tėtė pasakojo, kad šį gėrimą gerdavo visi kolūkio darbininkai, tai buvęs jų jėgų šaltinis.

Man gaila išmesti tuščius sodos pakelius. Nežinau kodėl, bet juos kaupiu. Turiu ir studijoje, ir namuose. Pamenu laikus, kai nebuvo tiek plastikinių maišelių, močiutė surinkdavo maišelius nuo duonos ir cukraus, juos suvyniodavo, perrišdavo ir padėdavo toliau naudoti. Taip ir aš kaupiu sodos dėžutes, tik naudoju kitaip, aš jas tapau.

Šias tris savaites saviizoliacijoje kamavausi nuo viruso, kuris, jaučiau, yra klastingas ir protingas – keliavo po kūną kaip įsigeisdamas: į galvą, po to į kojas, pabuvojo ir krūtinėje. Dar ir dabar jaučiu jo pėdsakus. Jis man priminė tarakoną, išlindusį iš vamzdžių bute Niujorke. Veržlus, blizgantis, rudos spalvos, sumanus bei ambicingas. Žaidė su manimi slėpynių: tik nusisuku, nubėgęs pasislepia už lovos, vėl nusisuku – nubėga už fotelio ir tik jo ilgi ūsai išduoda, kur slepiasi. Prireikė laiko, kol pagavęs išleidau į lauką.

Jaučiuosi kaip ilgai neišvėdintas namas, kad tik nebūtų įsimetęs į sienas pelėsis, kuriam nevėdinamos patalpos pati geriausia terpė. Suėda sienojus, palieka tik medžio viršutinį sluoksnį. Užkaliau langus, užrakinau duris, sukūriau jam terpę. Pelėsis pro mikroskopą atrodo kaip ilgai naudoto teptuko šereliai. Pelėsis gali gyventi žmogaus plaučiuose, vešėti, ardyti plaučius tarsi namo sienojus. Pelėsinės mintys, naikinančios savo pačių namus. Man reikia sodos ir „purškės“, kad pajėgčiau nešti šiuos grūdų maišus.