BERŽINĖ VANTA

– Jau, – riktelėjo pavasaris ir kamanė garsiai zyzdama plačiu skrydžio kaspinu apvyniojo karklo krūmą, žuvis iššoko iš vandens, parodė žvejui žvynus ir uodegą, žvejys liūdnai atsidusęs išleido iš plaučių į paupį tabaku dvokiantį orą, degtukas įšoko į švendres ir liepsna nuėjo, nulėkė, nutratėjo paupiu juodindama krantą ir gerą žvejo vardą sprunkančių kolegų akyse.

Beržo šešėlių vanta vėjas plaka gatvės viduryje paklotą baltą juostą, papučia, papučia ir vėl plaka, plaka, kol saulė pasuka medžio šešėlį ant šaligatvio. Tada vėjas peria grindinio plyteles, kol pavargęs užmiega ant jų šalia numestos vantos, o pabudęs vėl talžo viską aplinkui, nes neturi galvos, neturi smegenų, kuriose galėtų gimti mintis apie užtarnautą poilsį.

Eugenijus žiūri į Jėzų už stiklo, Jėzus padažytomis akimis žiūri į mane, aš žiūriu į stiklą, ant kurio atsispindi šventorius, Eugenijus ir aš. Prie mūrinės koplytėlės prikalta lentelė su užrašu ,,ANT ATMINTIES LAIMINGAJ PABAJKTO DEVINIOLIKTO AMŽIO, NO UZGIMINIMO CHRYSTUSO JŽGANYTOJAUS SWIETO 1901 M."

Barstydama kar, kar, kar, juodas plunksnas kuosa neša į dangų. Migla brenda per ežerą užsidėjusi paukščių giesmių ornamentais išsiuvinėtos tylos nuometą. Tą akimirką, kuomet žuvį atskiria nuo vandens, žvejys džiaugiasi tyliai. Tyliai žuvį nužudo. Su meile.

Dvi mergaitės su mėlynomis ir žaliomis kelnėmis ant šaligatvio mokosi važiuoti riedučiais. Viena draugei sako: ,,Jaučiuosi kaip be kelnių." Antroji atsako: ,,Aha, aš taip pat."

Aukštai pasikaišiusios žalius sijonus rausvakojės pušys eina abiejose kelio Šaukėnai–Užventis pusėse, barsto aštrius spyglius, kankorėžius. Pakelės – kelio žmonos. Kelias turi dvi žmonas. Jos niekada nesusieina, nėra mačiusios viena kitos ir labai patenkintos savo santuoka su keliu. O pušys, piktai, gal pavydžiai šnypšdamos, apšneka kelio žmonas.

Juodos sėklos byra į baltą liepos mėnesio debesio dirvą. Vėjas liūliuoja, liūliuoja neužmiegančių kregždžių cypimą, kol apsisuka galva ir pats užsnūsta.

Praeidamos pro samanotą, betoninę estradą parke, nusenusios panelės prisiminė, prikėlė ir apšnekėjo baltomis sukniomis pasipuošusius savaitgalius. Pagal linksmas melodijas juos šokių žingsneliais garbino jaunystėje drauge su kavalieriais, kurie, pasitraukę už krūmų, talžydavo vienas kitam žandus, kad mažiau gražūs būtų ir svetimų panų neviliotų. Šiandien įsimylėjėliams gyventi sunkiau. Parko krūmais naudotis negalima, nes juose gyvena blogosios erkės.

Nubyrėjusiais žiedlapiais išbalintu šaligatviu juodas šuo, iškišęs raudoną liežuvį, ilgais šuoliais vejasi mėlyną savo šešėlį ligi 13 valandos, kol pasiveja ir prispaudęs kojomis ilsisi ligi 14 valandos. Tada šešėlis išlenda iš po jo ir bėga į rytus. Šuo vejasi jį, vejasi, bet vis labiau atsilieka, kol pavargsta ir atsigulęs užmiega. Sapne žiūri į savo uodegą ir juokiasi iš atsiliekančio šešėlio. Iš ryto, užpakalinę koją prie stulpo pakėlęs, minutei apmiršta pamatęs padžiautą šešėlio kailiuką.

Į saulės įkaitintą kapinių sieną atrėmusi nugarą, prispaudusi juodą savo šešėlį, stovi sena moteris ir akis ranka prisidengusi žiūri į tolį. ,,Gyvenu Dievo kūrybos pasaulyje. Kiekviena akimirka – stebuklas. Gaila, kad labai tankiai mirksiu ir daug akimirkų pralekia nepastebėtos."
Saulės sukruvintus debesis upė plukdo į vakaro teismą. Vakaras sėdi prie stalo ir už lango einantiems skelbia nuosprendį. Nuosprendis vienodas visiems: tamsioji, tamsioji, tamsioji. Visi nuolankiai eina į naktį.

APIE VISKĄ

Visko negalima laikyti kur ir kaip pakliuvo, nes tuomet bus visiška netvarka ir chaosas. Viskas turi būti surūšiuota ir kiekviena visko rūšis privalo turėti savo vietą. Net šios dienos oras vakar meteorologų išpranašautas ir aprašytas laikraštyje jaukiai ilsisi paskutiniame puslapyje. Viską patartina laikyti dėžutėse. Ant dėžučių, į kurias surūšiavę sudėliojote viską, galima užrašyti, kuri visko rūšis kurioje padėta. Šalyje, kur nėra stebuklų, viskas labai paprasta, nes viskas yra aprašyme prie kainos.

Baltų kirų pulkas klykdamas plaka sparnais ant rudo po mėlynu urzgiantį traktorių su raudonskruosčiu vairuotoju oranžinėje kabinoje.

Ilgai pragulėjęs po sapnų prikimšto debesio kalnu, akimirkų bėgiais katinas grįžta namo prie savo lėkštės. Tyla skaičiuoja tiltą liečiančių kojų žingsnius ir suskaičiavusi vėl pasineria į save.
Vėjas ore šokdina raudoną polietileninį maišelį aukštyn žemyn, gąsdina kuosas ir pakšt pamauna ant medžio šakos. Maišelis spurda ir džiaugiasi, kad mato visus, kurie mato jį, ir visai jis ne šiukšlė pasmirdusi, o visų daugiabučio langų dėmesio cent­ras, ąžuolo vėliava.

Saulės pirmas bučinys. Kuosos sparno mostas. Zylės civik. Viso to nereikia įamžinti. Tai kartojosi, kartojasi ir kartosis. Nėra didesnės prasmės, kaip šlovinti pasikartojimus.

Diena šuniui ant uodegos būna tuomet, kai eidamas į parduotuvę pamatai prie durų šunį su pakelta uodega, o parduotuvėje įsitikini, kad maisto produktų kainos vėl pakilo.

Iš Stambulo parlėkusios kregždės balkone čirkšdamos tyčiojasi iš padžiautų mano apatinių rūbų dizaino, apšneka Daugėlių gyventojų keistą tarmę ir nusenusio trikojo šuns šlapinimosi ypatumus.

Esi dinozauro, dilgėlės, katino, karvės, senelio, tėvo ir motinos palikuonis, vaikų tėvas, anūkų senelis, miglota proanūkio vizija su sakinių karoliais ant kaklo, su pieštuku vienoje rankoje, su molio gabalu kitoje, stebi aprašytą pasaulį molinėmis akimis, kurios tyrinėja žibančias anūko sūnaus akis.
Rytas kažkur paslėpė pusryčius. Juodas strazdas po medžiais aršiai varto ir krato sudžiūvusius pernykščius lapus.

Dieną mūsų pušyne retai galima sutikti baltus arklius, bet pavakary, ypač sutemus, jie žvygauja ir trepsi, prunkščia, kanopomis spardo medžių kamienus, rengia lenktynes medžių tankmėje, aktyviai poruojasi, degina dreves eglėse, pjausto pušų kamienus. Rytais pušynas pražysta šiukšlėmis, buteliais, prezervatyvais, apatinio trikotažo detalėmis – ir jokių baltų arklių pėdsakų. Lyg nebūta. O būta, būta!

Šulinio rentinyje antrininkas vaiko nuo galvos muses, debesis, lėktuvus, raketas, rėkauja, bet kol balsas iš vaikystės ateina, užmirštu praeities katakombose pasiklydusių sąvokų reikšmes.

Nežiūrėsi – nematysi, bet žiūrėjimas – tik matymo įžanga. Matančių žmonių pasaulis prikimštas stebuklų, o žiūrinčių – objektų, daiktų, gyvūnų, spalvų, garsų, kvapų, vardų ir jų kainų.

Žali nėriniai ant medžių, ant žemės, svogūnų legionas paslėptas šviežiai sukastoje lysvėje, žvirblių vestuvės alyvų krūmuose, pirmasis gulbių karavanas į šiaurę, pirmasis apsilankymas be striukės parduotuvėje už gatvės, balandžio paskutinių dienų apkalbos lauke ant suoliuko.

Nepatenkintas šuo aploja į parduotuvę įėjusią šeimininkę. Kai ji išeina su pirkiniais, šuo nutilęs uodega vėdina orą. Moteris šypsosi. Abu šešiomis kojomis maigo grindinio plyteles ir labai pagarbiai veda vienas kitą namo.

TVOROS STATINIAI

Po krepšinio lanku kabo sportininkas su prie delno prikibusiu kamuoliu, ant grindų guli tamsus jo šešėlis, kitas sportininkas jį pailgina savuoju. Atsimušęs į sieną, šešėlis užlinksta aukštyn, kur žiūri abu sportininkai.

Viršuje nieko nėra. Nuotrauka tuo ir baigiasi.

Kairysis ir dešinysis kelkraščiai veda į tašką tarp akių, šiek tiek virš nosies, prie mašinos lange įtemptos horizonto linijos. Besisukantys mašinos ratai skaičiuoja metrus ir kilometrus. Jiems akompanuoja kelio ženklai, eismo juostų punktyrai ir vienodais žingsniais nuo horizonto atlekiantys stulpai.

Debesys išberia lietaus lašų naštą ant lauko. Lašai susijungia ir vandens sliekai žemės raukšlėmis šliaužia į Ventą, kurioje juos be perstojo ryja, košia ir maišo uodegomis neužsičiaupiančios žuvys.

Alijošiaus pinklėse įstrigęs daugiabučio langas. Tarp užuolaidos gėlių ornamentų moters akys tyrinėja dailiai sudygsniuotą gatvę, gatve rieda juoda mašina su gelsvu numeriu, su susiraukusiu vyru šalia žmonos, žmona laiko mašinos ir bendro gyvenimo vairą, suka į kairę nuo parduotuvės, dar labiau liūdina pagiriotą vyrą.

Mašina juoduoja kitoje alijošiaus šakų kilpoje.

Be perstojo sproginėja dėžutėje įkalintų sekundžių apkaba. Nematomos jų sielos, susikibusios rankomis, nuo vidurnakčio iki vidurnakčio tveria tvorą ir, aptvėrusios Parą, be pertraukos vėl pradeda kitą.

Dega vaikystės meškiukas, dega kaladėlės, mašinos, namai, lėktuvai, žvakės, o palieka tik šiluma, kurią pagarbiai galvą nuleidęs prie krosnies saugojo tėvas su kailiniais, su žiemine kepure ir prisiminimais apie žvarbią vaikystę. Vieną akį atmerkęs žiūri į mane iškritęs iš sapno.

Vėjo šukuojami debesys stumdosi eilėje prie balų veidrodžių ir nepatenkinti atvaizdais skuba iš šiaurės į pietus paskui paukščių pulkus. Ten geriau. Ąžuolas serga gelta, klevas raudonlige. Daktarė voverė kaišioja į dreves riešutus – gal medžiai pagis.

Jei nori rašyti, tai ir rašai. Atsisėdi prie stalo (galima atsigulti ar atsistoti) ir tampi rašytoju. Nėra svarbu apie ką rašyti. Rašytojai rašo apie viską ir visaip. Springdami iš jaudulio, dusdami iš nuobodulio. Svarbiausia, kad nori rašyti. Tas pats ir su skaitymu. Atsisėdi prie stalo (patogiau atsigulus) ir tampi skaitytoju. Skaitai, skaitai, skaitai. Kai perskaitai, ilsiesi arba darai kitus darbus –­ rašai arba skaitai ką nors kitą.

Seniau zirzė musės, bitės, uodai, dabar – mašinos, kompiuteriai, radijas, televizorius. Nieko nauja. Truputį kitaip, bet zirzia.

Debesio kraują saulė varvina į sklidiną ežero taurę, kurioje žvejo irkluojama valtis girgžda namo.

Prie baro šypsosi taurės. Žarnų labirintais klaidžioja vynas ir suradęs pagirių kambarėlį jaukiai įsikuria.

Kaimyno namo šešėlio lopą uždėjusi ant Jono namo, saulė matuoja, derina, taiko, bando prisiūti, bet vis kreivai, negerai, negražiai, tad supykusi numeta lopą ant kiemo ir imasi kitų popietės darbų.
Jau savaitė, kaip kasdien įsimetu po puslitrį, vakar 750 gr, o šiandien – litras! Kada baigsis tie voveruškų tiltai? Šaldymo kamera jau pilna!