Norėdamas iškrapštyti nosyje susikaupusius nešvarumus, giliai įkišo smilių į šnervę ir piršto galiuku užčiuopė kažką svetimą, kietą, kietesnį už kaulą. Pirštu iškrapštyti nesisekė. Pabandė su pieštuku, nepavyko. Kai į nosį įsikišo šakutę, ši cakt prikibo prie svetimkūnio. Iš kur nosyje magnetas? Į klausimą šakutė neatsakė. Seniai buvo pastebėjęs, kad prie jo labai traukia moteris. Negi tai susiję su magnetu? Tos moterys, matyt, turi žandikaulius, pilnus metalinių implantų. Kalbėdamos nuolat šypsosi ir rodo dantis. Bet į žandikaulius neįlįsi. Neįmanoma iš akies nustatyti, kad dantys dirbtiniai. Moterų žavesys – metalas žandikauliuose, ir jį traukia magnetas nosyje. Sunku patikėti, bet tai faktas. Greičiausiai vaikystėje įsikišęs į nosį užmiršo. Sudėtinga situacija. Bet geriau su magnetu nosyje nei vienam lovoje. Protinga išvada. Belieka tik išspręsti problemą su šakute.

Jei tu nesi tu, tai tas, kuris manipuliuoja tavo organizmu, jutimais, minčių draiskalais, dailiais siuviniais, yra apsimetėlis, daugiaveidis, imitatorius, taisykles išgalvoja žaisdamas, čia pat jas perkuria, naikina, vėl griežtai taiko, džiaugiasi rezultatais, staiga pasikeitęs kaukę nusispjauna, nubraukia skreplių ašarą, springsta juoku, žiūrėdamas iš už nugaros į nešvarų delną, spiria koja ir vejasi riedantį vartų link, paspiria kitam žaidėjui, šoka į vartus, pagauna, išleidžia orą, guldo ant lovos, atsuka sapne dujų čiaupą, tu knarki, knarkimas erzina šalia pabudusią žmoną, bet sapne jos nėra, apglėbi nematytą gražuolę, pagadini orą, gauni niuksą, pabundi šalia tos, kuri seniai atsibodo, įkyrėjo, bet negali jos palikti, nes kitų namų neturi, neturi kitos lovos, pinigų, drąsos likti vienas, todėl vėl užsimerki ir sapnuoji toliau, kad gyveni, esi savo likimo kalvis su kūju rankoje šalia priekalo, šalia žaizdro, žaizdre anglys, malkos ir popierius, o kur degtukai?

Ateina šuns metai. Noriu kaukti. Katinas gulėdamas neužsimerkia. Kažką įtaria. Kol kas nekaukiu. Langų prieš naktį neatidarau. Myliu katiną, bijau, kad iššoks net pro uždarą langą. Tikiuosi, sėkmingai nusileis nežinia ant ko. Kaukti norisi vis labiau. Dantis laikau sukandęs. Katinas blizgina geltonas akis su labai dideliais juodais vyzdžiais. Kai už lango pradeda šnypšti, pokšėti saliutai, šoka nuo palangės ir slepiasi vonioje. Po vidurnakčio noras kaukti prapuolė. Katinas išlindo iš vonios, apsidairė, nunešė aukštai pakeltą uodegą į miegamąjį, padėjo ant lovos, prispaudė galva ir atsipalaidavęs užsimerkė šuniškam miegui.

Už lango po kriauše stovi didelis senis besmegenis, angliukų akimis žiūri į namą, šypsosi juoda šypsena ir oranžine morkos nosimi rodo į savo atspindį lange. Seserys krykšdamos laksto aplinkui ir pirštais rodo į mane. Aš dar mažas ir po ligos man į lauką negalima. Tai pirmas mano matytas senis besmegenis. Gerai pamenu, kad ilgai stovėjo sode. Labai šalta žiema buvo. Visi kiti seniai besmegeniai ilgai neištempdavo, o ir tokie įspūdingi kaip pirmasis nebuvo.

Dainavau viena apie saulę prie žvakės. Kai nutilusi sėdžiu prie stalo, kažkas per pečius apkabina. Lyg vyras, bet jau seniai numirė. Niekad anksčiau nesisapnavo, nesivaideno. Numiręs paliko viską, kas lieka žmogui numirus. Gyvenu jo pastatytame name. Kai dainuoju, man gera. Kai nutylu, gerumas neprapuola, tik susigeria į sienas. Katinas tupi ant kelių ir atidžiai stebi šalia krosnies virpantį tamsų šešėlį.

Kažko norisi. Norisi labai. Galvoje sukasi norų kaleidoskopas. Sukasi greitai. Vaizdų formos susilieja į mirgantį ratą. Neįžiūriu nieko, už ko galėčiau įsikibti, o noras nepagautas neprapuola, trinasi į pakaušį, kaso sprandą, tapšnoja žandus, sukioja galvą, stuksena krumpliais, daužo sprigtais, nuvejamas šalin nesileidžia, staugia ausyse, o po sočių pietų užpiltas kompotu pradeda blėsti, akys užsimerkia, snaudžiu ir, kol virškinu maistą, esu laisvas nuo noro.

Savo klajonių kelionę užbaigęs dviratis guli šalia daržinės suverstoje metalo laužo krūvoje. Vidury surūdijusio šlamšto žiba veidrodėlio apskritime įrėminta saulė. Žingsnis į šoną ir saulės vietoje stirkso pajuodęs kaminas. Pasilenki ir medžio viršūnė uždengia apskritime įkalintą debesį. Pritupi ir išsišiepusį veidą su iškištu liežuviu apjuosia metalinis rėmelis. Ant nosies, ant stiklo lieka nenuplaunamos purvo dėmės.

Už pažaliavusių krūmų baltų plytų siena laiko gervių sparnais ir klyksmais glamonėjamą dangų. Apleistoje karvių fermoje tarp sienų burkuodamas laksto aidas, garsiai apšneka balandžio mėnesio aktualijas, sukioja kiaušinius šildančių paukščių galvas, kurių akyse labai daug kartų sumažintas ir padaugintas atsispindi pavasario rytas.

Didelius ir mažus lauko akmenis vyrai rinko, vežė, skaldė, kilojo, kasė į žemę, betonavo, dailias pamatų siūles piešė. Po darbų valgė, gėrė, dainavo, atsigavę ir pailsėję vėl dirbo, gyveno, kol vienas numirė, paskui kitas, dar kitas. Visi, akmenis krovę, prapuolė. Liko gražūs daržinės pamatai, laikantys trūnijančius rąstus ir stogą. Kas toliau – nežinia. Akmenys tyli.

Ne kasdien girgžda atidaromi, uždaromi kaimo kapinių vartai. Nuo jų krintantis šešėlis nepastebimai suka ratą ant suplūkto tako. Dailiai sukniedyti kalto metalo strypai mini žmogaus darbštumą ir saugo jo atminimą. Vartų viršus akių lygyje, ten, kur virš horizonto į dangų kyla metaliniai puslankiai karūnuoti kryželiais. Kiekvienam mėnesiui po vieną. Dvylikai saulės šuolių, begalei žmogaus žingsnių pagerbti. Kapinių tvoros vartų kalvis ilsisi po darbų po žeme, po akmeniu, po kryžiumi šalia artimųjų.

Žilos švendrių kolonos lydi upę į jūrą. Vanduo upėje be perstojo keičiasi. Kasmet keičiasi švendrių kartos. Kasdien vis kitokius dangaus atspindžius šukuoja. Vis kitos žuvys vis kitaip besikeičiantį vandenį uodegomis plaka, pelekais maišo. Vis kitokius skenduolius neša srovė. Tas pats žvejas vis kitokias žuvis traukia. Vėjas šniokšdamas stumia prieš srovę nesibaigiančius debesų kalnus. Pavargęs vėdinasi medžių viršūnėmis, žiūri į vandenį, mato jame akmenis, dangų, tarp debesų nardančias žuvis drauge su paukščiais, lėktuvais, žvaigždėmis ir planetomis. Vandens vabalas čiuožia slidžiais atspindžiais.

Mano kūną palaidojo. Nematoma dvasia pasiliko name. Negaliu kalbėti. Nejaučiu šalčio nei alkio. Nemiegu, nedirbu. Man nieko nereikia. Slankioju po kambarius. Gyvenu prisiminimais. Baterijos maitinamas laikrodis nesustodamas juos skaičiuoja. Tas pats per tą patį. Pelės ėda nuodus ir dvesia. Ateina kitos. Nuodai nesibaigia. Kaip ir pelės. Namas parduotas. Parduotame name laksto svetimos pelės. Laikas slenka lėtai. Bet ir aš niekur neskubu. Stebiu čia vasarą gyvenusio vyro daiktus. Keistas kažkoks. Mano seniai pamestą metalinių dantų protezą lauke radęs parnešė į namą ir pagarbiai padėjo palėpėje ant lentynos. Žiūriu į tave, skaitantį šį tekstą. Matau ir tą, kuris jį parašė. Kažkas tikrai taip buvo, kažkas išgalvota. Šiandien viskas, kas buvo parašyta, virsta tiesa. Viskas kartojasi, plečiasi. Kažkurią akimirką viskas sprogs. Liks tuštuma. Visiškas niekas, kuris kantriai lauks visko pradžios. Viskas ir niekas tik žodžiai.

Lapė eina per lauką. Stop. Uosto katino paliktus kvapus. Katinas pro plyšį daržinėje žiūri į sustingusią lapę, raito uodegą ir siunčia jai nesuprantamus ženklus. Lapė nosį į žemę įbedusi slenka nubėgusios pelės kojomis, įsiklauso į tylą zuikio ausimis, žiūri paukščio akimis, uodegos šluota vėdina paliktus pėdsakus ir pasaulį supranta kitaip nei katinas. Stop. Pakelia galvą. Dairosi ir ištirpsta aukštoje žolėje.

Kraujo laše, raustančiame danguje juodi mirties žingsniai be perstojo budina tylą. Horizontas nuo žemės atriekė saulės šviežiai iškeptų debesų riekę, žvilgsnis patiesė jų atspindį ant vandens, pamirkė, paskalavo, nugręžė, padžiovė lange į rytus ir paveikslo apačioje šnypščiančio virdulio garais pasirašė. Vyras žiūri į muilo putomis išbalintą veidą veidrodyje, švariu skuduru valo raudoną nuo ištepto žando ir vėl atsargiai, atsargiai skustuvu gremžia prasikalusius skruosto želmenis.

Diriguojamas vėjo, pilkšvos ochros melodiją tyliai groja paupio švendrių orkestras. Juodo atspindžio solo partiją kuosa plukdo per upę ir kar kar kar sparnų šešėlį išskleidusi greitai braukia per švendres.

Žolė nupjauta, susukta, sukišta į balto polietileno pakuotes. Ant jų atsispindi pieva, šakų viršūnėmis vėjo draskomus debesis šukuojantys medžiai. Debesys šliaužia ant baltų šieno ritinių ir nuo dangaus atspindžių šokinėja aukštyn. Keli įsiamžino fotografijoje prie pakuotės prispausti trijų juodų musių su neįžiūrimomis šypsenomis. Musėms labai patinka fotografuotis ant baltų ir ant pilkų debesų, kai vanagas viską laimina juodu kryžiumi.

Kai atsigulu į lovą, nieko nebereikia. Rūbai guli ant kėdės, batai po ja. Miegant jie visai nereikalingi. Sapne nei šilta, nei šalta, nei šlapia. Sapne viskas labai tikra ir natūralu. Nestebina, kad skraidau, einu kiaurai per sienas, išlendu vaikystės kaime, pakylu į medį, kalbu su paukščiu, kuris spjaudosi mano sviestais akmenukais, sutinku mirusiuosius ir su jais bendrauju. Sapnas lyg akiniai. Juos užsidėjęs jaučiuosi kaip jaunas, o nusiėmęs prisimenu kiek man metų.

Žmogus piešinyje, tai tik linija apvedžiotas balto popieriaus lapo niekas. Linija primena kažką žinomo. Priminimas iš nieko kišenės ištraukia jau matyta ir atpažinęs padeda į lentyną su žinomo antrašte. Piešinys tik vos primena žinomą, apie jį kalba užuominomis, paslaptingai, daugiaprasmiškai. Linijinis žmogus piešinyje slapstosi po geometrinėmis formomis, dangstosi pažinimo medžio lapais, kurių niekas dar nėra matęs.

Taku einanti moteris suka dešinėn, leidžiasi žemyn, kyla aukštyn, suka į kairę. Kai pradingsta už kalvos, takas sustoja, pasirąžo, pasiraito ir vėl eina. Einu ir aš. Lėtai eina laikas. Gerai eina rytas. Tingiai kyla dūmai iš kaminų. Skuba į tikslą ryte velniop pasiųstas piktas kaimynas. Takas lenda po tiltu. Juo lekia bildantis traukinys. Vagonais eina graži palydovė. Prie siūbuojančių klubų prilipę vyrų žvilgsniai lekia daug, daug, daug, daug greičiau negu takas ir aš.

2018 02 18