Ramiro SANCHIZ. Peizažas su grupe ir moterimi

Lotynų Amerikos literatūroje paplitęs žanras confabulaciones artimas daugeliui to žemyno rašytojų, žymiausias jų – Jorge Luisas Borgesas, kurio mokiniu skelbiasi Urugvajaus rašytojas Ramiro Sanchizas (g. 1978). Confabular reiškia „sekti pasakas, pasakoti nebūtus dalykus“. Confabulaciones – tai daugmaž J. L. Borgeso mėgstamos ficciones, fikcijos, išmonės, prasimanymai (beje, psichiatrų žodžiais tariant, konfabuliãcija (lot. confabulari – plepėti) – tai psichikos sutrikimas, kai ligonis pasakoja nebūtus dalykus). Prie konfabuliantų Lotynų Amerikos literatūros kritika priskiria tokius autorius kaip Nikolajus Gogolis, Henry’s Jamesas, Benito Perezas Galdos ir daugelį kitų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neturintys nieko bendra. Ramiro Sanchizas prisipažįsta, kad didžiausią įtaką jam padarę jo skaitomiausi autoriai konfabuliantai: Jamesas Grahamas Ballardas, Jorge Luisas Borgesas, Angela Carter, Roberto Bolaño, Alasdairas Gray’us, Philipas Dickas, Williamas Burroughsas ir Mario Levrero. Ketvertą metų paklajojęs su alternatyviojo džiazo grupėmis kaip gitaristas ir kompozitorius, R. Sanchizas atrado savo tikrąjį pašaukimą ir pradėjo spausdinti savo konfabuliacijas gimtajame Urugvajuje, vėliau – Ispanijoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse. Šiuo metu dėsto filosofiją ir literatūrą, bendradarbiauja kultūros žurnaluose ir laikraščiuose.


 Pastebėjau ją slenkant gatve vėjo plaikstomu ilgu pilku paltu. Ėjo sutrikusi, pasimetusi žiemos peizaže, žvilgčiodama jūros link, į dangų, į praeivių veidus, lyg jų nematydama. Jos veidas man pasirodė stebėtinai pažįstamas – nelyginant likimo našta, anksčiau ar vėliau užgulanti pečius. Priėjau jausdamas pareigą padėti,paskatą ir pareigą padėti. Vos paklausiau, kuo galėčiau būti naudingas, ji pertraukė mane ryžtingu ir podraug vangiu balsu, metų bėgio išsekintu:
– Norėčiau nueiti į Ventomedijos šiuolaikinio meno muziejų, – tarė. – Ar galėtumėt man parodyti kelią?
Prašymas mane nustebino. Atsakiau, kad muziejus ne per toliausiai, tik kitame kvartale. Be to, pasiteiravau, kaip ji jaučiasi. Atsakė ne iš karto.
– Būtų ne pro šalį ko nors išgerti, ko nors šilta, – tarė bandydama nusišypsoti. –­ Gal pavaišintumėte, tiesą pasakius, neturiu pinigų.
Paėmęs už parankės, nusivedžiau į artimiausią kavinę. Iš pažiūros atrodė nuvargusi, visas galias sutelkusi į akis, kurios tiesiog švietė žvelgdamos į miestą, stengdamosi įžiūrėti menkiausią smulkmeną.
– Ar niekad nesate buvusi Ventomedijoje? – paklausiau, kai mudu atsisėdome palangėje prie staliuko.
– Ne, niekados nesu ten buvusi, niekados. Bet noriu žūtbūt pamatyti vieną paveikslą Šiuolaikinio meno muziejuje... tiesiog sunku pasakyti kodėl.
Bandžiau jai padėti.
– Palaukite, verčiau iš pradžių pasisakykite, kuo jūs vardu. Man rodos, jeigu papasakočiau jums savo gyvenimo istoriją, nustebtumėte... – Ji bandė nusijuokti, bet staiga užsikosėjo ir nutilo.
– Gal ko nors užkąstumėte?
– Ne, dabar ne... gal vėliau, jeigu jūs norėtumėte valgyti...
Pašaukiau kelnerį ir užsakiau dvi kavas su pienu ir po ragelį. Paskiau prisistačiau ir pasisakiau esąs rašytojas.
– Toks įspūdis, lyg prisiminčiau... gal tėviškėje būsiu mačiusi jūsų knygas, bet galvos neguldyčiau. Šiaip ar taip, skaityti nelabai mėgstu... labiau esu pasidavusi į kitus menus, tapybą, skulptūrą... bet jau kuris laikas... Kartais prisimenu lyg per sapną, kad tapiau, piešiau...
Paprašiau, kad dar papasakotų apie savo gyvenimą. Iš tolimo gimtojo miesto atvažiavo čionai aplankyti muziejaus ir pamatyti vieno paveikslo. Kiekvieną sykį, kai bandydavau išklausinėti, kodėl ne kokio nors kito, o kaip tik to – vieno iš paskutiniųjų Alasdairo Gray’aus sieninės tapybos darbų, tiesą pasakius, trečiosios Unthanko panoramos, – ji stengdavosi nukrypti nuo temos ir imdavo dėstyti miglotus prisiminimus, kol galiausiai padarydavo išvadą, kad visą gyvenimą jautusi savotišką potraukį tam paveikslui, kad, tiesą pasakius, neprisimenanti tokios valandėlės, kada jis nebūtų stovėjęs jai prieš akis. Buvęs dalis jos gyvenimo, kaip tėvų veidai ar vardai. Paskiau paminėjo sūnų ir skyrybas, tačiau probėgšmais, lyg tai būtų nereikšmingi dalykai. Gurkštelėjusi kavos, paprašė mane papasakoti ką nors apie savo gyvenimą, bet pastebėjau, kad klausia iš mandagumo, kad tiesiog miršta iš nuobodžio, vos tik nutolsta nuo Gray’aus paveikslo. Toks įspūdis, lyg visą gyvenimą būtų tyrinėjusi jo kūrybą: galėjo nusakyti menkiausią smulkmenėlę, nors prisipažino, kad nepasikliauja atmintimi, kartais užsimerkusi svarstanti, ar peizaže būta keturių žmonių figūrų, ar trijų, lyg atmintyje vienas šalia kito būtų du paveikslai ir ji pati, nepasižiūrėjusi į knygas, negalėtų nuspręsti, ar tai tiesa, ir dabar pirmą kartą eitų į muziejų. Beje, ir mane apniko ta pati abejonė: prisiminiau nebent labai ilgą, jūros link tolstančią gatvę, iš abiejų pusių apstatytą aukštais rudais pastatais, panašiais į taranus, įremtus į pilkšvą, audrinių debesų apniauktą dangų, arba tas pačias figūras, žvelgiančias ta pačia kryptimi, moters veidą.
– Eime, – pasiūliau. Buvome ką tik baigę ragelius ir kavą, ir ji spindėjo atgijusi. – Po keturiasdešimties minučių muziejus uždaromas.
Atsiskaičiau, ir išėjome. Oras atvėso, ir vėjas nešė aitrų salietros tvaiką. Kaip paprastai leidžiantis sutemoms, namų languose sušvito šilti žiburėliai. Ji kalbėjo apie paveikslą, apie tai, kad ne kartą jau perpiešė jį iki menkiausių smulkmenų, kad vis labiau trokšta atsidurti prieš jį ir, stebėdama teptuko brūkštelėjimus, sekti dailininko valios pėdsakais. Kalbėjo beveik degdama erotiška aistra, bet veikiau tokia maniera, kokia įsivaizduojame kalbant senovės laikų įsimylėjėlius, santūrius, susitaikiusius su likimu, liūdnus ir podraug šypsančius.
Atėjome į muziejų, kur kaip tik vyko vieno šiuolaikinio Ventomedijos dailininko paroda: serija koliažų ir aliejinės tapybos paveikslų – duoklė Boschui, ypač „Žemiškųjų malonumų sodui“ ir „Šventojo Antano gundymui“. Puikiai, prisimindamas, kur išdėstyti kokie paveikslai, nuvedžiau ją pro lankytojų minią per XX a. antrosios pusės, poparto, hiperrealizmo, neoklasicizmo, postmodernizmo sales. Viena salė buvo visaskirta Alasdairui Gray’ui. Mudu sustojome – aš stabtelėjau, ir ji sustojo šalia – priešais Lanarko ciklo sieninės tapybos paveikslus, ir tą akimirką suvokiau, kad jau daugel metų nesu jų matęs, lyg nežinia kodėl būčiau tyčia apsisprendęs jų nepastebėti. Ir drauge suvokiau, kad atrandu kažką neregėtą, kad šie paveikslai atsiveria prieš akis nelyginant naujas pasaulis.
– Patikėkite, man atrodo, kad pirmą kartą regiu šiuos paveiks­lus, – tariau jai. – Nors jau seniai esu juos matęs, man rodos, kad niekada nebuvau sustojęs ir dėmesingai į juos pažvelgęs. Galimas daiktas, mane paveikė jūsų užsidegimas.
Ji sutiko.
– Tačiau eikime pažiūrėti to paveikslo, kurio ieškau, – tarė. –­ Paskiau galėsite grįžti.
Jos balsas skambėjo dusliai, lyg iš po žemių. Netaręs nė žodžio, nusekiau iš paskos į kitą salės galą, kur kabojo mažesnio formato paveikslai. Tasai, kurio ji ieškojo, Unthanko miesto vaizdas, kabojo tarp dviejų Glazgo peizažų. Ji beveik bėgo tekina, pasišokėdama, ir aš ėjau įkandin, neatplėšdamas akių nuo miesto vaizdo, ilgos gatvės, kuri vingiavo jūros link, tarytum raitydamasi per kalvas. Dūlavo trys žmonių figūros, veidai atrodė susitraukę nuo šalčio. Dvi žiūrėjo į trečią, o šios žvilgsnis buvo įsmeigtas į tuščią vietą paveiksle. Vaizdas savotiškai priminė Ventomediją, Ventomediją žiemą, laukiančią manęs gatvėje. Mane apėmė jausmas, vadinamas déjà vu, paprastai susijęs su kitais gyvenimais, sapnais, amžinybe. Paveikslas nenumaldomai prikaustė mano dėmesį, sužadindamas tokius pat jutimus, kokie kilo bežiūrint į sieninę tapybą. Mane pakerėjo meistriškai parinkta spalvų gama, gaivalinga kompozicija, ryškūs potėpiai paveikslo pakraščiuose, lyg dailininkas būtų košiamas to paties žvarbaus vėjo, koks, regis, šėlo pavaizduotame mieste. Apačioje, pačiame krašte, po dešinei, buvo užrašas smulkiomis raidytėmis: „Now my maps are out of date“, primenantis man kažką lyg skaitytą, lyg rašytą prieš daugelį metų. Buvau beužsimenąs apie tai moteriai, bet pamačiau, kad jos nebėra. Krūptelėjau. Apsižvalgiau – nėra, nepastebėjau nė prie kitų paveikslų. Tik tuomet susivokiau, kad paveiksle keturios figūros (visada būta keturių, to reikalavo kompozicija) ir kad vyras, kaip prisimenu, žiūrėjęs į tuštumą, iš tikrųjų žiūrėjo į moterį – kokių trisdešimt penkerių metų amžiaus, rusvais plaukais, ilgu pilku paltu. Moteris šypsojosi; visi kiti paveikslo elementai – namai, automobiliai, kitos trys figūros, debesys – sukosi aplink, lyg ji būtų verpeto centras ar veikiau apsukui vykstančios dramos uragano akis.
Pasukau durų link. Atrodė, lyg sapnuočiau. Perėjau per erdvias muziejaus sales, įsimaišiau tarp dailininko, Boscho pasekėjo, gerbėjų, lyg bandydamas dingti toje minioje. Oficiantė įrėmė man į krūtinę padėklą su taurėmis baltojo vyno. Paėmiau vieną ir, atsirėmęs į koloną, išgėriau. Svaigo galva. Dingtelėjo mintis, kad gryname ore galėčiau atsigauti, bet bijojau išeiti į miestą, vėl išvysti tuos pačius pastatus, gatves jūros link, žiemos malonei pasidavusius praeivius. Dingtelėjo mintis, kad kas nors galėtų mane išgelbėti: žiburėliai languose, truputis jų skleidžiamos šilumos. Aplink vaikščiojo žmonės, kalbėdami apie Michelangelą, Boschą, Beconą. Išeidamas paskutinįsyk pabandžiau atgauti blaivų protą –­ tarp visų tų veidų įžiūrėti nepažįstamąją. Niekur jos nepastebėjau. Pagaliau supratau, kodėl jos veidas man pasirodė pažįstamas: prieš daugelį metų mačiau jį tame Gray’aus  paveiksle.


Iš ispanų kalbos vertė VALDAS V. PETRAUSKAS

Versta iš: Ramiro Sanchiz. PAISAJE CON GRUPO Y MUJER. Axxón 194 – febrero de 2009.

Jono Meko filmo „As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“ kadras