Einu į gatvę. Nusipirkti bilietą į giliausią save. Jis neišsemiamas, ir bilietas, ir šulinys. Vandens jame nėra. Italijoje šviečia saulė. Man iki jos toli.

Bilietas į Rojų nekainuoja nieko, tik mano gilumą ir mirksnį prieš išvykstant. Išsiunčiu laišką Motinai. Broliui irgi, bet netikru adresu. Mano laiškas pasiekia Vilniaus Pilaitės bažnyčią. Apie tą žinutę kunigai Tomui nepranešė. Nežinojo tikrojo adreso.

Einu suprakaitavęs ir nesiprausęs kelis mėnesius. Jau kvepia pavasariu, nors dar tik po Naujųjų. Baimės prakaitas. Baimė ir drebėjimas verčia tvarkyti paskutinius reikalus prieš išvykstant. Pinigų turiu tiek, kiek pavogiau iš tėvų. Tiksliau, pasiėmiau jų santaupas, skirtas man.

Interneto kavinėje Vilniuje, prie Šv. Onos bažnyčios, kalbuosi chate. Aplink buduliai žaidžia kompiuterinį game’ą. Ši mano kelionė yra lyg rusiška ruletė. Rusiška, nes mano tėvas yra rusų kilmės. Pabandęs parašyti nepažįstamoms merginoms, bet nesulaukęs atsako, išskubu į stotį. Ten susitinku su vieninteliu draugu Nerijumi. Vardas reiškia likimą. Galvoju apie tai, kas nulėmė mano kelionės tikslą. Kelionė į Kuršių neriją.

Nerijus paspaudžia dešinę, užlipam į stoties – mano bažnyčios – antrą aukštą ir pasikalbam. Sako, mažai daiktų pasiėmiau. Atsakau: prie daiktų neprisirišu. Castaneda man sakė, kad prie nieko nereikia prisirišti, nes viskas praeina ir baigiasi. Kam man tie daiktai – svarbiau žmonės. Nedaug draugų užgyvenau Lietuvoje. Kaip ir pinigų, kuriuos laikau kišenėje. Net piniginės man nereikia. Dar joje – bilietas į Pažadėtąją žemę, taip juokavo pažįstamas prieš naujametį vakarą.

Lipu į autobusą pirmas, atsisveikinu ir noriu palinkėti gerų dienų, bet skiria stiklas, aprasojęs nuo lietuvių „turistų“, keliaujančių į Varšavą. Trip without chances – ir man, ir jiems. Užsimaukšlinu ausines ir visu garsu klausausi „Little Green Bag“. Nors mano krepšys juodas, jaučiuosi kaip Tarrantino filme „Pulp Fiction“. Šita daina – iš to filmo. Kratomės per Lenkijos kelius. Jau daug geriau, nes kirtau pragaro – Lietuvos – sieną. Autobuso televizorius visu garsu rodo bajaviką. Paryčiais pasiekiam Varšuvą. Išlipu kaip po sumautos nakvynės pigiausiam motely. Bjauriai krato drebulys. Varšava vschodnia. Einu prie autobuso į Neapolį. Motinos, tėvo, brolio jau neprisimenu, ištryniau iš atminties. Staiga prišoka berniokas ir sako: suvaidink dabar filmo scenoj, mes čia filmuojam, viskas paruošta, reikia vieno aktoriuko. Be problemų, sakau. O ką reiks daryt? Stovėt vietoj ir nejudėt. Be problemų, sakau. Kamera, motoras, viskas ima suktis apie mane. Kelionė prasidėjo. Dabar jau iš tikrųjų. Nesuprantu, kas čia – pragaras, rojus, skaistykla?.. Režisierius sako, kad skaistykla. Ten vaidinama. Berniokas pribėga, sučiumpa už rankos, peršoka per tvorą. Scena baigta.

Privažiuoja autobusas. Man filmas nesibaigia. Įlipu, bet vis tiek vaidinu. Visus judesius išmokau iš žiūrėtų filmų. Paskutinis prieš kelionę rodė bičą, apsirūkiusį žolės. Pabėgusį nuo žmonos. Žolės nerūkau. Ir nerūkysiu. Palydovė nei iš lėktuvo, nei iš autobuso. Mano kelias veda į Romą. Ji pasodina mane prie merginos. Ji prisimena apie senį prie Adrijos jūros. Tikiuosi ten gyventi visada ir žiūrėti į jūrą. Visą gyvenimą. Be dienos ir nakties. Gyvenu, nes suprantu, kad kelias yra žiūrėjimas. Krokuva, Katovicai, Viena, Venecija, Florencija.

Išlipu parūkyt. Pamatau geštaltą visam gyvenimui: aprasojusios langinės traukia mane į italų namų vidų. Ten šilta ir jauku tokiam tipui kaip man –­ be namų. Negerai. Be namų negerai, sakė serialas. Įlipu atgal. Klausau DDT. Vėliau muzika man atrodys kaip Leviatanas, pakilęs kovai. Iki to dar bus daug laiko.

Roma. Visi išlipa. Likimo pirštas: esu vienas ir beprotiškai prakaituoju. Šįkart nuo šilumos. I will always love you, sako palydovė. Išlipu Garibaldžio aikštėj. Kaip Costneris, pamatęs Houston, išpučiu akis. Visa aikštė pilna juodukų. Berniokas prišoka ir siūlo telefoną.

Mano filmas tęsiasi. Einu ir paskui bėgu nuo persekiotojų. Jų daug. Mano paranoja vystosi didžiuliais tempais. Auga kaip Vezuvijaus kalnas. Prie jo ketinu važiuoti. Vaidinu turistą iš Amerikos. Nusiperku italų žodyną, kad pasakyčiau nieko nesuprasdamas.

Vakaras prie parduotuvės. Šokinėju prie kiekvieno praeivio. Iš žodyno išmokau sakinį Cerco lavoro. Niente lavoro1, sako italai. Amerikiečiams čia ne vieta.

Atsiduriu benamių prieglaudoj. Pinigai baigėsi, ėst nėra ko. Čia maitina daržovėm. Sakau, Io non credo. Jie sako, viskas ok, gali čia gyvent. Sporco, tutto sporco2. Purvas mane aplimpa, nenoriu plauti grindų. Aš ne tarnas, I’m american, sakau valytojai. Ji apsirauda. Man jos nė kiek negaila. Antonioni formos suterštos. Manęs nedomina jokie pastatai, jokios būdos.

Išeinu ir pasijuntu kaip civilizuotas lietuvis. Pagaliau radau vidurį tarp tiesos ir melo. Tiesa ta, kad aš esu literatūros bakalauras, joks ne budulis, ir paprastai taip šiurkščiai nesielgiu. Prie katedros iškyla mamos veidas. Matau ją girtą nuo mano kvailystės. Pats negeriu, nes neleidžia tėvų vertybės. Visos antenos pastatytos gėriui. Nelinkėjau savo tėvams bloga. Manyje tebėra holivudinis sacharinas, o mamos burnoje –­ butelis degtinės vienu mauku. Ieškau motinos, net negalvodamas apie ją. Jos vardas Natalija, pasiūlo man penkis eurus, kad paskambinčiau mamai. Vietoj skambučio pasirenku vaisius turguje. Serialas „Lenkijos keliai“ man užtveria visas telefono linijas. Ko tu noji, paklausčiau mamos. Ji atsakytų: gyvenimo, ne mirties. Aš atsakau, kad esu Stalinas ir Hitleris viename, iššaudysiu visus nedorėlius, iššokęs iš apkasų. Ir žūsiu nuo kulkos į kaktą. Cilindras sukasi, kamuoliukas sustoja ties 13.

1 it. Ieškau darbo. Nėra darbo.
2 it. Purvina, viskas purvina.