Mano daiktai tavo koridoriuje atsidūrė per greitai. Turbūt pajutai impulsą manimi pasirūpinti, o tai, ką jutau aš, buvo noras sujungti atskilusį ankstesnį gyvenimą su naujuoju. Nepatenkintas ritualo poreikis. Tatuiruotė, kurios nepasidariau. Japonų natsukashii, vokiečių sehnsucht, portugalų saudade. Lentynoje knygos, kurių dar neskaičiau, kalbomis, kurių nesimokiau. Niekas mūsų nelaimino, nieko nelinkėjo ir nedovanojo. Nešlakstė švęstu vandeniu, nebarstė žiedlapiais, neplojo ir neliejo džiaugsmo ašarų. Nežinojau, kur tai nuves. Negalvojau, kad nebijočiau. Mane vedė geismas, bet sveikos moters instinktai dar nebuvo pažadinti. Neliesta, nepatyrusi, naivi. Nežinanti savo vertės. Patogi. Patikau tau tokia, nemokanti visų tų žaidimų.

 

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 

Žemos lubos, maža virtuvė, besilupančių grindų dažų sluoksniai ir slegianti pilka daugiabučių virtinė už lango. Žengiant per slenkstį trupantis laiptų aikštelės betonas. Kelio atgal nebėra – mūsų bendro gyvenimo pradžia siaurame koridoriuje rikiavosi padrikai supakuotų daiktų eile. Nežinojau, kad po 8 metų būsiu dviejų mūsų vaikų mama, kad man skaudės širdį tiek pat, kiek ją tai džiugins. Kad išmoksiu ne tik lupti kiaušinį viena ranka, bet ir verkti tyliai, tamsoje, vaikams miegant.

Verčiau pabūčiau ta, su kuria susipažinai per tūsą rūkydamas lauke. Prie kurios laiptinės su jauduliu ir geismu spaudei durų kodo mygtukus. Kurią spaudei prie savęs negalvodamas apie šeimos gyvenimo rutiną. Su kuria galėjai būti toks, kokiam tau leido būti instagramas. Kietam, pošlam, sėkmingam. Skaldančiam gerus bajerius. Tokiam, kokį kartais matydavau tave tarp draugų.

Vos ištvėriau pirmuosius motinystės metus mažame sovietiniame bute. Turbūt turiu dėkoti astrologiniams šeimyniško atsidavimo aspektams. Maža erdvė man kelia pyktį. Tiksliau, tai, ką ji atspindi, – nusilpusią moterišką jėgą. Gal dar neatrastą ar praėjusių kartų užmarintą. Nekenčiu savo kuklumo ir gebėjimo gyventi su egzistenciniu minimumu. Taupymas, anot vienos draugės, – nemalonus būdas leisti pinigus. Įstrigusi ankštame betoniniame daugiaaukščio vazone leidžiu šaknis gilyn. Keturiais aukštais žemiau, po mūriniais pamatais, tamsioje gelmėje yra ir vandens, ir maisto. Tereikia sulaukti, kol išdrįsiu pajusti alkį.

Kol kas neverta plauti langų – po jais kieme pražydo obelys. Viskas tuoj bus nuklota žiedadulkėmis. Netoliese dar yra medinių namų, užspeistų penkiaaukščių šonais. Atverti duris ir po kojomis jausti žemę, žvelgti į plačią erdvę, kvėpuoti grynu oru – visos tos romantinės miestietiškos svajonės, pamirštant gyvenimiškus praėjusių amžių vargus, buvo užvaldžiusios ir mane. Gyventi natūraliu ritmu, prikaišiojus virtuvės kampus džiūstančių vaistažolių, lipdyti molį, kepti duoną, šluostytis lininiu rankšluosčiu, kol betoninės sienos iš mano žmogiško kūno trauks šilumą, o radiatorių išdegintas oras džiovins odą.

Reikia pakabinti užuolaidas, saulė jau labai spigina. Langai išeina į pietus. Matyti medžius už lango – tokia prabanga mieste. Čia beveik negirdėti gatvės triukšmo. Jaučiuosi beveik kaip kaime. Ir tos senos užuolaidos, ir čia rasti sovietmečiu kaupti daiktai dar saugo obelų sodų ir neseniai stovėjusių sodybų atmintį. Į miestą atvykę kaimiečiai ir toliau kūrė kaimą mieste. Vilnius – toks didelis kaimas, nors po asfaltuotu paviršiumi dūsta nedirbama žemė. Čia ilgai nedžiūsta balos ir tvenkiasi miesto teršalus sugėręs vanduo.

Sako, esi tikras vilnietis, jei tavo seneliai gimė Vilniuje. Kelią į miestą man nutiesė močiutė, kuriai tėvai neleido tuoktis su rusų kilmės traktoristu, o vyras, gavęs paskyrimą Vilniuje, buvo sutiktas palankiai. Gaila, per vėlai paaiškėjo jo potraukis degtinei. Užtat močiutė daug skaitė. Nuo skaudžios realybės gelbėjosi storiausiais romanais. Dirbo bibliotekoje ir, regis, turėjo dar vieną darbą. Mano mama daug skaitė. Buvo pirmūnė ir mokyklą baigė su pagyrimu. Aš nuo vaikystės daug skaičiau. „Princesės Dianos dienoraštį“, „Karą ir taiką“ – visą namų biblioteką ir visus mokyklinius vasaros atostogų skaitinius. Po mokyklos studijavau literatūrą, gal tam, kad vasaromis ir toliau turėčiau ką skaityti.

O jeigu taip kaip vienoje meditacijų, – įsivaizduoti save gulint lovoje be galvos. Mano močiutė be galvos. Mama be galvos. Ir aš. Erdviuose kambariuose, ant šilko patalų, apsuptos šviežių gėlių kvapo kokiame nors senamiesčio name arkiniais langais, už kurių – „Maserati“ ir „Porsche“ vijokliais apaugusiame buvusio vienuolyno vidiniame kieme. Mūsų atsipalaidavę, juslūs, iš proto gniaužtų išsilaisvinę kūnai. Atlėgę kaklo ir pečių raumenys. Nuo gilaus kvėpavimo tolygiai besikilnojančios krūtinės. Gyvybingos rankos, atpalaiduoti juosmenys, lengvos kojos.

Savimi pasitikinčios moters žingsniai senamiesčio grindiniu – apie tai galvojau pirkdama naujus batus. Jie turėtų būti tvirti, storu paaukštintu padu. Juodi. Ne tik todėl, kad taip praktiškiau, jei bent pusmetį brisiu per purvą, sniegą ir balas. Noriu jaustis solidi, nesustabdoma, neįveikiama. Ar galiu pakeisti save, pakeitusi eiseną? Fake it till you make it? Moterims jausti save per išorę labai įprasta, – sakė mano psichoterapeutas. Išeiti į gatvę po terapijos su naujais batais. Tvirti, spartūs žingsniai. Man patinka greitis. Aš nesustabdoma kaip žmogus, pažinęs savo šešėlį. Aplenkęs nelygiu senamiesčio grindiniu. Eik drąsiai, laikyk kardaną, moterie.

Ramunė Balčiūnaitė subjektyviai tyrinėja moterų patirtis ir kasdienybę, nardo po kultūrinį gyvenimą, skaito, kuria tekstus.