Sergejus Dovlatovas (1941–1990), žymiausias XX a. antrosios pusės Rusijos rašytojas, buvo žydo, lietuvišku Donato vardu, ir armėnės sūnus (abu tėvai, teatro režisierius ir pripažinta leidyklų kalbos redaktorė, pergyveno savo vaiką). Studijavo ir nebaigė filologinių mokslų Leningrade, nes buvo dramatiškai įsimylėjęs gražiausią instituto merginą, šovėsi ir pagaliau nusitrenkė į armiją, kur pateko į lagerių apsaugą. „Viskas pasikeitė. Ėmiau galvoti apie save trečiuoju asmeniu... Faktiškai aš jau rašiau." Pirmoji knyga, jau surinkta, buvo uždrausta saugumo. Dirbo žurnalistu, taip pat atsitiktinius darbus, garsėjo boheminėje Nevskio prospekto aplinkoje. Saugumas pats pasiūlė jam emigruoti. 1978 m. su mama ir kalyte Glaša išskrido į Niujorką, kur jau gyveno jo žmona ir dukra. Čia per 12 metų išleido 12 knygų. Su draugais įsteigė greitai išpopuliarėjusį stilingą savaitraštį „Naujasis amerikietis" („Tai buvo laimingiausi laikai."), bet jo nesugebėjo išlaikyti finansiškai. Vedė autorinę laidą radijuje „Svoboda" (čia siūlomi fragmentai iš 1987 m. parašyto, anekdotiškai sumontuoto „Filialo", turinčio paantraštę „Vedėjo užrašai"). Sulaukė didelio pasisekimo, jo kūrinius ėmė versti į įvairias kalbas labiau nei kitų rusų rašytojų, rengėsi grįžti į poperestroikinę tėvynę. Nepraktiškas Dovlatovas neturėjo JAV sveikatos draudimo ir karštą dieną ištiktas širdies smūgio greitosios pagalbos buvo ilgai vežiojamas iš vienos ligoninės į kitą – automobilyje rašytojas ir mirė. J. Brodskis rašė: „Tai negarsi blaivaus proto muzika."

Radijuje dirbu dešimt metų. Jau pirmą dieną viršininkas Baris Tarasevičius paaiškino man:
– Aš nesakysiu jums – ką rašyti. Tiktai pasakysiu jums – ko mes rašyti kategoriškai negalime. Negalime rašyti, kad religinis atgimimas metams bėgant plečiasi. Kad socialistinė ekonomika išgyvena aštrią krizę. Ir taip toliau. Visa tai mes rašėme 40 metų. Per tą laiką pas mus pasikeitė 14 vyriausiųjų redaktorių. O socialistinė ekonomika vis dar gyva.
– Bet ji iš tikrųjų išgyvena krizę.
– Vadinasi, krizė – stabilus reiškinys. Nuosmukis iš viso stabilesnis nei progresas.
– Atsiminsiu.
Tarasevičius tęsė:
– Nerašykite, kad Maskva grėsmingai žvangina ginklais. Kad Kremliaus gerontokratai laiko sklerotinį pirštą...
Nutraukiau jį:
– Ant karo gaiduko?
– Iš kur jūs žinote?
– Aš dešimt metų rašiau tai tarybiniams laikraščiams.
– Apie Kremliaus gerontokratus?
– Ne, apie Pentagono vanagus.

Radijuje apie 50 etatinių bendradarbių. Tarp jų gali aptikti dvarininkų, žydų, buvusių vlasovininkų. Yra šešetas nesugrįžusiųjų – jūreivių ir turistų. Yra rusų ir vietinės kilmės amerikiečių. Yra inteligentiškas neg­ras Rudis, Achmatovos kūrybos specialistas.
Pasitaiko radijuje visai puikių asmenybių. Yra Kerenskio antros eilės pusbrolis netikėta pavarde – Buchmanas. Yra tolimas imperatoriaus palikuonis Vladimiras Tatiščevas.
Kartą pas mus vyko išgertuvės Stalino dukters garbei. Sėdėjau aš kaip tik tarp Tatiščevo ir Buchmano. Tiesiai priešais Alilujevą.
Iš dešinės, galvoju sau, Kerenskio giminaitis. Iš kairės – imperatoriaus. Priešais – Stalino duktė. O tarp jų –­ aš. Liaudies atstovas. Tos pačios, kurios jie nepasidalijo.

Priešais redaktoriaus kabinetą sėdi mašininkė Polina. Kadaise ji dirbo mūsų Frankfurto sekcijoje. Susipažino su vokiečių aktoriumi. Ištekėjo. Persikėlė su vyru į Niujorką. Ir štai šitas Klausas sėdi be darbo. Aš sakau Polinai:
– Reikėtų jam nuvažiuoti į Holivudą. Jis gali vaidinti esesininkus.
– Argi Klausas panašus į esesininką?
– Aš jo dar nemačiau. Į ką jis panašus?
– Į žydą.
– Jis gali vaidinti žydus.
Polina giliai atsidūsta:
– Čia ir savų žydų užtenka.

Tarasevičius seniai domėjosi:
– Ar turi kokių nors politinių idealų?
– Nemanau.
– O kad ir menkutę pasaulėžiūrą?
– Pasaulėžiūros nėra.
– Ką gi tu turi?
– Pasaulėjautą.
– Argi tai ne vienas ir tas pats?
– Ne. Skirtumas maždaug toks, koks tarp etatinio darbuotojo ir neetatinio.
– Manau, tu pernelyg gudrauji.
– Stengiuosi.
– Ir vis dėlto, kaip dėl tų idealų? Tu juk tarnauji politinėje radijo stotyje. Idealai tau nepakenktų.
– Tai būtina?
– Etatiniams – būtina, neetatiniams – pageidautina.
– Na, gerai, – sakau, – tuomet klausyk. Aš manau, kad po 50 metų pasaulis bus vientisas. Geras ar blogas –­ tai jau kitas klausimas. Tačiau pasaulis bus vientisas. Su bendru ūkiu. Be jokių politinių sienų. Visos imperijos grius, suformuodamos vientisą ekonominę sistemą...
– Žinai ką, – pasakė redaktorius, –­ geriau pasilaikyk tokius idealus sau. Pernelyg jau jie progresyvūs.

Panajevas išsitraukė kišeninį laikrodį didumo sulyg desertine lėkšte. Ciferblatas buvo papuoštas neaiškia, raityta monograma. Įsižiūrėjau ir perskaičiau kaligrafinį užrašą: „Laikas atsipagirioti!!!" Ir trys šauktukai.
Panajevas paaiškino:

– Turiu dar nuo karo – draugo dovana, gvardijos eilinio Muraškos. Unikalus buvo gėrimo specialistas. Poe­tas, dailininkas.
– Ankstoka, – sakau.
Panajevas nusišaipė:
– Na ir jaunimas dabar...
Po to pridūrė:
– Turiu apie du šimtus degtinės. Ne čia, o Paryžiuje. Už televizoriaus paslėpta. Patikėkite, aš fiziškai jaučiu, kaip ji ten šyla.

Minėjom masinių šaudymų prie Babij Jaro metines. Vyko neoficialus mitingas. Tarp jo dalyvių buvo ordininkas Panajevas. Jis priėjo prie mikrofono, pradėjo kalbėti. Iš minios pasigirdo:

– Ten buvo sušaudyti ne vien žydai.
– Taip, – atsakė Panajevas, – teisingai. Tačiau žydai buvo sušaudyti vien tiktai už tai, kad jie žydai.

Atsiguliau ir susimąsčiau – kas vyksta?! Kažkokios keistos, abejotinos aplinkybės. Beprasmiškai erdvus kambarys. Už lango per visą dangų nutįsusi „Pearl" reklama. Mano galvugalyje padėta Biblija svetima kalba. Švarko kišenėje – bloknotas su vieninteliu neaiškiu užrašu: „Humoras –­ proto inversija." Ką visa tai reiškia?
Kas aš ir iš kur? Vardan ko esu čia?

Man 45-eri. Visi normalūs žmonės seniai jau būtų nusišovę arba bent nusigėrę. O aš net rūkyti ir tai vos nemečiau. Gerai, kad vienas poetas man pasakė:

– Jeigu nežinotum, kad ryte galėsi užsirūkyti, tai tuomet ir atsibusti būtų kvaila...
Suskambo telefonas. Pakėliau ragelį.
– Jūs užsakėte keturis brendžio?
– Taip, – sumelavau beveik nedvejodamas.
– Nešu...

Štai ir puiku, pagalvojau. Nuostabu. Kiekviena situacija – su lašeliu absurdo.

Religijos seminarai vyko cerkvės bibliotekoje. Ten susirinkdavo stačiatikiai, judaistai, musulmonai, katalikai. Kiekvienai grupei buvo skirta atskira patalpa.

Per pertrauką tarp dalyvių ėmė cirkuliuoti dokumentai. Judaistai rinko parašus Anatolijaus Ščaranskio gynybai. Stačiatikiai siekė Glebo Jakunino išlaisvinimo. Islamo sūnūs rūpinosi Mustafa Džemiliovu. Katalikai mėgino išgelbėti Juozą Boleslauską.

Dėl parašų kilo netikėtų sunkumų. Judaistai atsisakė ginti stačiatikį Jakuniną. Stačiatikiai nepanoro siekti žydo Ščaranskio išlaisvinimo. Musulmonai pareiškė, kad jiems užtenka nuosavų problemų. O katalikai iš viso ėmė kalbėti lietuviškai.

Paskui įvyko diskusija. Kiekvienam žmogui buvo skirtos 7 minutės. Atėjo Kovrigino eilė. Savo kalbą jis paskyrė Eduardo Limonovo kūrybai. 7 minutes Kovriginas kaltino Limonovą dėl chuliganysčių, pornografijos, rusiškų humanistinių tradicijų užmaršties. Pagaliau jam buvo pasakyta:
– Laikas baigėsi.
– Aš dar nebaigiau.
Čia staiga įsikišo amoralusis Limonovas:
– Lovoje galite ilgai nebaigti, Ruvimai Isajevičiau. O čionai malonėkite paklusti reglamentui.
Visi ėmė šaukti:
– Neįžeidinėkite Kovrigino! Jis toks pažeidžiamas!
– Laikas baigėsi, – pakartojo moderatorius.
Kovriginas nėjo nuo tribūnos.
Tada Limonovas kreipėsi į moderatorių:
– Man taip pat paskirtas laikas?
– Be abejo. 7 minutės.
– Ar aš galėčiau savąjį laiką perleisti Ruvimui Kovriginui?
– Tai jūsų teisė.

Ir Kovriginas dar septynias minutes keikė Limonovą. Dabar jau jo sąskaita.

Ir dar aš liūdnai pagalvojau:

„Dievas davė man tai, ko aš jo prašiau. Jis padarė mane paprastu literatu, tiksliau – žurnalistu. Kai man pasisekė juo tapti, paaiškėjo, kad aš pretenduoju į kai ką didesnio. Tačiau buvo vėlu.
Pretenzijų, vadinasi, būti negali."

Aš jaučiau kažkokį keistą tikrovės trapumą. Tarsi sėdėčiau perpildytoje salėje. Tiksliau, būčiau salėje ir scenoje vienu metu. Bijau, kad nesugebėsiu šito išreikšti.

Beje, todėl aš ir nesu menininkas. Juk tuomet, kai jausmas miglotas, rašyti ankstoka. O tada, kai tu viską supranti, viena, kas lieka, –­ tylėti.

Vertė Jūratė Visockaitė

Сергей Довлатов. „Малое собрание сочинений". – Санкт-Петербург: „Азбука", 2013.