O dabar pakalbėkime apie mano seseris. Turiu jų tris, kaip ir pridera, kad šiame pasaulyje jaustumeis saugus ir nevienišas.
Kai jos atvežė mane į psichiatrinę patikrinti sveikatos, mus priėmęs gydytojas užkandžiavo. Gal buvo pietų metas...
Ramiai suslėpęs užkandžius į viršutinį stalo stalčių, jis įdėmiai pažiūrėjo į mane.
– Kuo galiu padėti?
– Jį reikia užčiaupti, – kalbėjo seserys. – Darosi per daug plepus. Daro gėdą ir mums, ir sau. Jis turi problemų.
Gydytojas žiūrėjo į mane ir tylėjo. Tas tylėjimas trikdė ir erzino. Man veržėsi žodžiai, nes kai kalbu, jaučiu, kad gyvenu, bet seserys nedavė kalbėti. Viena per kitą aiškino, kad man nuo mokslų protas pasimaišė, įsivaizduoju esąs labai išmintingas, dieną naktį postringauju, mokau visus, rašinėju savo mintis visur, kur tik pakliuvo. Net tualetinio popieriaus ritinėlius išrašinėju savo apmąstymais, paskui neleidžiu jais naudotis.
– Jį reikia užčiaupti, – kartojo seserys.
Tada gydytojas manęs paklausė, kokia dabar yra diena, kokie metai, kur aš esąs ir kas aš toks. Įprasti psichiatro apklausos formalumai, gerai juos žinau, to manęs klausinėja nuo pat pirmo karto, kai ten patekau. Todėl atsakymus esu gerai išmokęs, kad nepamirščiau iš susijaudinimo ir neapsikvailinčiau.
Nustatęs, kad tapatybės dar nesu praradęs, gydytojas susimąstė, nuleido galvą. Paskui kažkaip vangiai, lyg nenoriai, atidarė stalčių, paėmė šakutę ir pasmeigė ant jos vieną žirnelį. Paprastas, žalias konservuotas žirnelis.
Atkišo jį man ant šakutės prieš akis:
– Ar žinai, kas čia toks yra?
Suglumęs tylėjau. Nesumojau, ką sakyti.
– Ar esi tokį matęs? Ar jis tau ką nors primena?..
Buvau priblokštas. Iš kur tokia nuojauta? Kas jis – žiniuonis? Burtininkas?
– Taip, – pasakiau dusliu balsu, pats savęs nepažindamas, lyg per mane būtų kalbėjęs kažkas kitas, tolimas ir svetimas. – Žinau, kas čia yra. Vaikystėje man buvo įstrigęs ausyje...
– Na ir?..
– Labai bijojau, kad apkursiu ir nieko nebegirdėsiu. Mat pradėjo brinkti...
– Ir?..
– Rėkiau tada, man skaudėjo galvą. Seserys buvo dar negimusios, jos negirdėjo. Jos nieko nesupranta.
– Matai, matai! – sujudo seserys. – Vėl varo savo. Iš tikrųjų jis gimė pats paskutinis. Mes jį prižiūrėjome.
– Ir tada?..
– Tada – nieko. Aš nieko daugiau neprisimenu. Ištraukė man tą žirnį. Bet nuo to laiko bijau į juos net pažiūrėti.
– Tai nežiūrėk. Gyvenime yra daug gražių dalykų, koks ten žirnis – tik menka smulkmena. Pamiršk.
Ir gydytojas įsidėjo tą žirnelį į burną.
– Žiūrėk – nebėra!
Dar pasidairė po stalčių, bet daugiau nieko iš ten neištraukė.
– Kaip aš galiu pamiršti, kai seserys mane vis tais žirneliais maitina. Kai tik pamatau juos, iš karto norisi kalbėti, pasakoti... Bet iki šiol nesupratau, kad tai dėl tų žirnelių. Esu jums labai dėkingas! Ačiū, kad išlaisvinote mane iš traumos.
– Nesąmonė, – pasakė seserys, – štai ir dabar jis mus šmeižia. Jokių žirnelių mes jam neduodame. Jis apskritai pas mus negyvena ir mūsų nelanko. Kai bėda – neprisišauksi. Bet liežuviu mataruoti nevengia, iš tolo girdisi. Ir vis apie mus, apie gimines. Tauškia nesustodamas.
– Ne apie jus, apie gimtąją žemę kalbu... – pataisiau. – Aš noriu kalbėti ir rašyti apie gimtinę, apie jos žmones, apie gražias krašto tradicijas.
Gydytojas vėl įsižiūrėjo į mane.
– Ar mėgsti pasakas?
– Pasakas? – karštligiškai galvojau. – Jose – visa išmintis... Visa esmė...
– Tai jau taip. Jose – esmė... – nutęsė gydytojas. – Antai dvi seserys buvo protingos, o trečia... Kuri iš jų yra trečia, kaip tau atrodo? Amžius čia neturi jokios reikšmės.
– Labiau mėgstu apie tris brolius, – pasakiau. – Tai aš esu tas trečias, jeigu suprantate. Ir pagal amžių, ir pagal prasmę. Aš esu tas trečias.
– Ne! – užprotestavo seserys. – Jis mūsų šeimoje gimė pirmas. Bet tegul negalvoja, kad yra protingiausias!
– Kas dedasi esąs pirmas, bus paskutinis... – tylomis nutęsė gydytojas.
Vėl pasidairė po stalčių. Pamaniau, kad jam knieti pabaigti savo užkandžius. Prisiminiau, kad ir aš nevalgęs. Mėginau akies krašteliu įžvelgti, kas tame stalčiuje.
– Supranti – tu esi Bebenčiukas, – pavargusiu balsu kalbėjo gydytojas, atsigręždamas į mane. – Esi toks dėl savo psichinės struktūros. Tavo seserys nori tau padėti, nori išgelbėti tave, o tu ką? Tik bu-bu, tik be-be... Juk Bebenčiukas – tai žmogus be vardo, tai nesubrendęs asmuo. Mes tai vadiname Bebenčiuko sindromu. Kiekviena smulkmena tokį subjektą dirgina, visur toks prisigalvoja nebūtų prasmių. Ar supranti, kad tos tavo fantazijos – liga. Mesk jas iš galvos. Daiktai yra tikri, o tu pats – nelabai...
Seserys nuščiuvusios klausėsi, kartais pasidairydamos viena į kitą. Toks posūkis joms, matyt, patiko.
– Jis neturi nei žmonos, nei vaikų, nei namų, – pasakė trečioji sesuo. – Yra visiškai nesubrendęs. Mes turime juo rūpintis. Mąstytojas, atseit...
– Mąstyti man patinka, – gyniausi, bet vis silpniau. – Tik veikti nemoku, neturiu valios.
– Tik pamanyk – žirnelis! – tęsė gydytojas, ir nuovargio jo balse buvo vis daugiau. – O jeigu būčiau tau parodęs ką nors svarbesnio? Tarkim, kiaušinį? Ar Velykų zuikį? Juk šventės artėja. Kas tada?
– Bijau aš tų švenčių, – sumurmėjau. – Per daug visokių simbolių. Už tų švenčių – nesuvokiama paslaptis.
Gydytojas pasidairė po stalčių, bet lyg kažko ten nerado, todėl atrodė nusivylęs. Siekė paties apatinio stalčiaus, bet ranka nusviro. Man tas apatinis irgi buvo baisus. Jame kažkokia paslaptis, o jau žemiau nėra nieko.
– Daugiau nieko nepasakosiu, – ryžtingai pasakiau.
– Tikrai? – gydytojo akys pažvelgė į mane jau kur kas šilčiau. – Gal ir rašyti, fantazuoti nustotum? Tau būtų tik į naudą. Padėtum ir sau, ir kitiems. Pagalvok gerai, juk viskas, ko žmonėms reikia, jau yra parašyta. Gerai parašyta.
Tylėjau. Man visai nerūpėjo, ko tiems žmonėms reikia. Aš nežinau, ko reikia man pačiam. O kol nežinau, negaliu nusiraminti. Didžiausią nerimą kelia tie apatiniai, žemiausi daiktai. Kurie yra prie pat žemės. Nusilenk motinai žemelei, sakydavo man mama, iš jos viskas auga. Bet aš nenorėdavau lenktis, aš stengdavausi užsilipti kur aukščiau. Aš žiūrėdavau į paukščius, į žvaigždes.
Kai išėjome iš gydytojo, mano baimės tik dar labiau padidėjo. Jeigu priverstas to psichiatro ir savo praktiškų seserų nustosiu fantazuoti, prieš mane atsivers pasaulis toks, koks jis yra. Koks jis yra šalia manęs, už manęs ir be manęs. Juk manęs ten nėra, juk aš esu tas, kuris tik mato ir mąsto, bet pats kaip ir nesusivokia. Aš pats savęs nemąstau, niekaip nesuprantu, kas toks iš esmės esu, kaip čia atsidūriau ir ką veikiu. Niekada nežinau, kas bus toliau. Niekas nežino, net psichiatras, net seserys. Visiškai nežinau, kur dabar yra mama.
Manęs nėra namie, kaip sako seserys. Užtat tame pasaulyje be namų vyksta kažkas grėsmingo. Iš jo tamsos žiūri žvairos zuikio akys, iš jo veržiasi gūdūs sapnai, bloškiantys mane į tolimus laikus: tas tolimas zuikių trepsėjimas speiguotomis naktimis, nepadorūs jų spiegimai spindinčiuose mėnesienos laukuose. Kaip baisiai jie kvykdavo po aukštu žvaigždėtu dangumi, apimti savo kvailo rujojimo kvaitulio. Atrodė, kad rujoja apsėsti mirties baimės, kad visas jų geismas – iš siaubo. Kuo daugiau siaubo, tuo stipresnis geismas, bet gal atvirkščiai. O ant spindinčio sniego – raganos smegenys, sakydavo man seserys, traukdamos mane ant rogučių namo, tai raganos smegenys čia tau spindi, sakydavo jos man. Vežkite mane namo, prašydavau verkdamas. Bet savo sapnuose tų namų kažkaip niekuomet neprivažiuojame, jie yra nepasiekiami.
Iš tamsos pakraščio, iš gyvenimo krašto žiūri kažkas į mane ir jokios seserys man nepadės. Pasistenk tu pats joms padėti, ir būsi išgelbėtas, pasakė kartą gydytojas, ir aš juo šventai tikiu, bet nežinau – kaip. Ir esu tarsi geismas naktyje – kažkas manyje bręsta, kyla, auga, lyg norėtų mane suplėšyti. Bet kol fantazuoju, gyvenu.