Vido Drėgvos piešinys

 

Didžiakrūtė, laibakojė, mėlynakė. Mėgstu ją taip prisiminti. Nežinau, kodėl ją įsimylėjau, bet tiesa ta, kad įsimylėjau beprotiškai ir iš pradžių, turiu galvoje pirmąsias dienas, pirmąsias valandas, viskas klostėsi gerai, paskui Klara grįžo į savo miestą Ispanijos pietuose (Barselonoje ji atostogavo) ir viskas ėmė griūti.

Vieną naktį sapnavau angelą: užsukęs į didžiulį tuščią barą išvydau jį sėdintį kampe prie balintos kavos puodelio, alkūnėmis pasirėmusį į stalą. Ji – tavo gyvenimo moteris, – tarė pakeldamas galvą ir per visą barą nužvelgdamas mane ugningu žvilgsniu. Pradėjau šaukti: padavėjau, padavėjau, – tada atmerkiau akis ir ištrūkau iš to beviltiško sapno. Kitomis naktimis nieko nesapnavau, bet prabusdavau verkdamas. Tuo metu su Klara susirašinėjome. Jos laiškai buvo lakoniški. Labas, kaip sekasi, lyja, myliu tave, sudie. Iš pradžių jie mane gąsdino. Viskas baigta, – pagalvojau. Tačiau po kruopštaus tyrimo priėjau prie išvados, kad jos epistolinį taupumą lėmė siekis paslėpti gramatines klaidas. Klara buvo išdidi ir nenorėjo rašyti netaisyklingai, net jei jos akivaizdus šaltumas man kėlė kančias.

Tuo metu jai buvo aštuoniolika, po mokyklos mokėsi muzikos privačioje akademijoje ir piešimo pas pensininką peizažistą, tačiau tiesa ta, kad muzika nelabai ją domino, tą patį galima pasakyti ir apie tapybą: tapyti patiko, bet nesugebėjo tuo užsiimti aistringai. Vieną dieną gavau laišką, kuriame Klara lakoniškai pranešė, kad ketina dalyvauti grožio konkurse. Savo trijų iš abiejų pusių prirašytų puslapių atsakyme išliaupsinau jos grožį, akių saldumą, liemens tobulumą ir panašiai. Laiškas dvelkė vulgarumu, todėl pabaigęs ėmiau dvejoti, išsiųsti ar ne, nors galiausiai išsiunčiau.

Kelias savaites iš jos nieko negirdėjau. Galėjau paskambinti, bet to nepadariau – iš dalies dėl atsargumo, iš dalies dėl to, kad tuo metu gyvenau skurdžiau nei žiurkė. Klara konkurse užėmė antrą vietą ir savaitę sirgo depresija. Netikėtai atsiuntė man telegramą, kurioje rašoma: Antra vieta. Stop. Gavau tavo laišką. Stop. Atvyk pas mane. „Stop“ paryškinti.

Po savaitės pirmuoju traukiniu nuvykau į jos miestą. Prieš tai – turiu omenyje, po telegramos – kalbėjomės telefonu, taigi turėjau progą kelis kartus išklausyti istoriją apie grožio konkursą. Matyt, Klara labai nusiminė. Taigi susikroviau lagaminus ir, kai tik galėjau, sėdau į traukinį, o kitą rytą, labai anksti, atvykau į tą nepažįstamą miestą. Prie Klaros namų slenksčio atsidūriau pusę devynių ryto. Stotyje išgėriau kavos ir surūkiau kelias cigaretes, kad užmuščiau laiką. Duris atidarė stora, susivėlusi moteris, o kai pasakiau, kad ieškau Klaros, pažvelgė į mane kaip skerdyklon einančią avį. Kelias akimirkas (jos atrodė pernelyg ilgos, bet kai vėliau tai prisiminiau, supratau, kad iš tiesų buvo ilgos) sėdėjau ir laukiau Klaros svetainėje, kuri man atrodė neapsakomai jauki, nors pernelyg prirūkyta, bet jauki ir sklidina šviesos. Klara atrodė kaip deivė. Žinau, kad kvaila taip galvoti, žinau, kad kvaila tai sakyti, bet taip buvo.

Likusios dienos praėjo ir maloniai, ir nemaloniai. Žiūrėjome daug filmų, beveik kasdien po vieną, mylėjomės (buvau pirmasis vaikinas, su kuriuo Klarai teko permiegoti – šis keistas anekdotas vėliau man brangiai atsiėjo), eidavome pasivaikščioti, susipažinau su Klaros draugais, užsukome į du klaikius vakarėlius, pasiūliau jai atvažiuoti į Barseloną ir apsigyventi su manimi. Be abejo, tuo metu jau žinojau, koks bus jos atsakymas. Po mėnesio vieną vakarą grįžau traukiniu, prisimenu, kelionė buvo siaubinga.

Netrukus Klara man parašė patį ilgiausią laišką iš visų kada nors atsiųstų, laiške teigė, kad nebegali toliau su manimi gyventi, kad mano spaudimas (pasiūlymas gyventi kartu) jai nepriimtinas ir kad viskas baigta. Dar tris ar keturis kartus kalbėjomės telefonu. Manau, taip pat parašiau jai laišką, pilną įžeidimų ir meilės prisipažinimų, o kartą, kai keliavau į Maroką, paskambinau iš viešbučio Alchesire, kuriame apsistojau, ir šį kartą mums pavyko pasikalbėti mandagiai. Bent jau taip jai atrodė. Bent jau taip maniau pats.

Po daugelio metų Klara man papasakojo savo gyvenimo etapus, kuriuos negrįžtamai praleidau. Net ir po daugelio metų ji (ir kai kurie jos draugai) vis grįždavo, kad papasakotų man jos istoriją, pradėdavo iš naujo arba tęsdavo nuo tos vietos, kur mūsų ryšys nutrūko, jiems buvo tas pats (juk buvau svetimas), man taip pat, net jei ir sunku pripažinti, buvo tas pats. Klara, kaip ir galima nuspėti, ištekėjo netrukus po to, kai baigėsi mūsų romanas (žinau, kad žodis „romanas“ per stiprus, bet kitokio nesugalvoju), o laimingasis vaikinas, kaip ir galima nuspėti, buvo vienas iš draugų, su kuriais susipažinau per pirmąją kelionę į jos miestą.

Tačiau prieš tai jai pakriko psichika: sapnuodavo žiurkes, naktimis girdėdavo jas savo kambaryje, o likus keliems mėnesiams iki santuokos net miegodavo svetainėje ant sofos. Spėju, su vestuvėmis prakeiktos žiurkės išnyko.

Gerai. Klara ištekėjo. O vyras, Klarą mylintis vyras, tapo staigmena net jai pačiai. Po metų ar dvejų, tiksliai nežinau, Klara minėjo, bet aš pamiršau, jie išsiskyrė. Išsiskyrimas nebuvo taikus. Vaikinas šaukė ant jos, Klara šaukė ant jo, Klara trenkė jam per veidą, vaikinas smogė jai atgal ir išnarino žandikaulį. Kartais, kai būnu vienas ir negaliu užmigti, bet nesinori jungti šviesos, pagalvoju apie Klarą, grožio konkurso antrosios vietos laimėtoją, ir matau ją su atvipusiu žandikauliu, kurio nepajėgia pasitaisyti, todėl vairuodama viena ranka (kita prilaiko žandikaulį) vyksta į artimiausią ligoninę. Norėčiau juoktis, bet negaliu.

Juoką man kelia jos vestuvių naktis. Dieną prieš tai Klarai atliko hemorojaus operaciją, todėl, spėju, buvo sudirgusi. O gal ir nebuvo. Niekada jos neklausiau, ar tą naktį galėjo mylėtis su savo vyru. Manau, jie tuo užsiėmė prieš operaciją. Nesvarbu, nors visos šios detalės daugiau pasako apie mane nei apie ją.

Tiesa ta, kad praėjus metams ar dvejiems po vestuvių Klara išsiskyrė ir pradėjo studijuoti. Ji nebaigė vidurinės, todėl negalėjo stoti į universitetą, bet, nepaisant to, išbandė viską: fotografiją, tapybą (nežinau, kodėl visada manė, kad galėtų tapti gera tapytoja), muziką, mašinraštį, informatiką – visus tuos darbą ir diplomą žadančius vienerių metų kursus, į kuriuos beviltiški jaunuoliai neria stačia galva arba žemyn galva. O Klara, nors ir džiaugėsi, kad paliko ją mušusį vyrą, giliai širdyje jautėsi beviltiška.

Grįžo žiurkės, depresija, paslaptingos ligos. Dvejus ar trejus metus ji gydėsi nuo opos, kol galiausiai gydytojai suprato, kad jai nieko nėra – bent jau skrandyje. Manau, maždaug tuo metu Klara susipažino su Luisu, vadybininku, jiedu tapo meilužiais ir šis įkalbėjo ją studijuoti kažką, kas susiję su verslo administravimu. Pasak Klaros draugų, ji pagaliau surado savo gyvenimo meilę. Netrukus jie apsigyveno kartu, Klara įsidarbino biure, nežinau, ar teisinėje įmonėje, ar agentūroje, tikrai įdomus darbas, be jokios ironijos sakė Klara, ir atrodė, kad jos gyvenimas amžiams pakrypo gera linkme. Luisas buvo jautrus vaikinas (niekada jos nemušė), kultūringas (manau, vienas iš tų dviejų milijonų ispanų, kurie nusipirko visus Mozarto įrašus) ir kantrus (išklausydavo ją, išklausydavo kiekvieną vakarą ir savaitgaliais). Ir nors Klara nelabai turėjo ką apie save pasakyti, be perstojo apie tai kalbėjo. Beje, ji nebesigailėjo dėl grožio konkurso, nors retkarčiais prie jo sugrįždavo – daug dažniau kalbėjo apie savo depresijos periodus, psichinį nestabilumą, paveikslus, kuriuos norėjo nutapyti, bet nenutapė.

Nežinau, kodėl jie neturėjo vaikų, gal trūko laiko, nors Luisas, pasak Klaros, dėl vaikų buvo pamišęs. Bet ji nesijautė pasiruošusi. Laiką skirdavo saviugdai, muzikos klausymuisi (Mozartui, bet vėliau atėjo eilė ir kitiems kompozitoriams), fotografavimui, kurio rezultatų niekam nerodė. Padrikai ir bergždžiai ji stengėsi išsaugoti laisvę ir tobulėti.

Būdama trisdešimt vienerių metų permiegojo su bendradarbiu. Tai buvo paprastas, abiem didelių pasek­mių neturėjęs nutikimas, tačiau Klara padarė klaidą ir papasakojo Luisui. Kivirčas buvo siaubingas. Luisas sulaužė kėdę ar paveikslą, kurį pats nupirko, prisiliuobė ir mėnesį su ja nesikalbėjo. Pasak Klaros, nuo tos dienos viskas nebebuvo kaip anksčiau, nepaisant susitaikymo, nepaisant jų bendros kelionės į pajūrio kaimą – gana liūd­nos ir nuobodžios kelionės.

Trisdešimt dvejų sulaukusios moters seksualinis gyvenimas beveik sustojo. Prieš pat savo trisdešimt trečiąjį gimtadienį Luisas jai pasakė, kad myli, gerbia, niekada jos nepamirš, bet jau kelis mėnesius susitikinėja su išsiskyrusia bendradarbe, turinčia vaikų, gera ir supratinga moterimi, ir ketina persikelti gyventi pas ją.

Iš pirmo žvilgsnio Klara išsiskyrimą (tai buvo pirmas kartas, kai ją paliko) priėmė gana gerai. Tačiau po kelių mėnesių ją vėl apėmė depresija, dėl kurios buvo priversta laikinai palikti darbą ir pradėti nelabai padėjusį psichiatrinį gydymą. Tabletės, kurias vartojo, slopino seksualinį potraukį, nors ji bandė, labiau iniciatyviai nei sėkmingai, permiegoti su kitais žmonėmis, taip pat ir manimi. Mūsų susitikimas buvo trumpas ir apibendrinant tragiškas. Klara man vėl pasakojo apie žiurkes, kurios nepalieka jos ramybėje, susinervinusi be perstojo vaikščiojo į tualetą, pirmą mūsų naktį kėlėsi šlapintis gal dešimt kartų, kalbėjo apie save trečiuoju asmeniu, kartą pasakė, kad jos sieloje yra trys Klaros: mergaitė, senė – šeimos vergė – ir jaunuolė, tikroji Klara, norinti pagaliau visiems laikams palikti šį miestą, norinti tapyti, fotografuoti, keliauti ir gyventi. Pirmosiomis susitikimo dienomis taip nerimavau dėl jos gyvybės, kad kartais neidavau apsipirkti bijodamas, kad grįžęs rasiu ją negyvą, bet laikui bėgant baimė išblėso, žinojau (galbūt todėl, kad taip man tiko), jog Klara nesiruošia atimti sau gyvybės, nesiruošia iššokti iš savo namo balkono, nesiruošia nieko daryti.

Netrukus išvažiavau, nors šį kartą nusprendžiau retkarčiais jai paskambinti ir neprarasti ryšio su viena iš jos draugių, kuri mane informuotų (bent retkarčiais), kaip Klarai sekasi. Taip sužinojau tam tikrus dalykus, kurių galbūt būčiau norėjęs nežinoti, įvykius, kurie man nedavė ramybės, istorijas, nuo kurių visada savanaudiškai stengiesi apsisaugoti. Klara grįžo į darbą (nauji vaistai, kuriuos vartojo, darė stebuklus) ir netrukus, galbūt keršijant už ilgą nebuvimą darbe, ją perkėlė į skyrių kitame Andalūzijos mieste, netoli jos gimtojo miesto. Ten Klara atsidavė sporto salei (sulaukusi trisdešimt ketverių toli gražu nebuvo tokia gražuolė, kokią pažinojau, kai buvo septyniolikos) ir susirado naujų draugų. Taip susipažino su Paku, išsiskyrusiu, kaip ir ji.

Netrukus jie susituokė. Iš pradžių Pakas pasakodavo apie Klaros nuotraukas ir paveikslus visiems, kas tik klausydavosi. O Klara manė, kad Pakas – protingas ir gerą skonį turintis vyras. Tačiau ilgainiui Pakas nustojo domėtis Klaros estetinėmis pastangomis ir užsimanė vaiko. Klarai buvo trisdešimt penkeri ir iš pradžių ji stokojo entuziazmo, bet ilgainiui pasidavė ir jie susilaukė vaiko. Pasak Klaros, vaikas išpildė visus jos troškimus, būtent tokį žodį ir pavartojo. Draugų teigimu, jai kasdien vis blogėjo, kad ir ką tai reikštų.

Kartą dėl nesvarbių priežasčių turėjau praleisti naktį Klaros mieste. Paskambinau jai iš viešbučio, pasakiau, kur esu, susitarėme susitikti kitą dieną. Norėjau pasimatyti tą patį vakarą, bet po paskutinio mūsų susitikimo Klara galbūt ne be priežasties laikė mane savotišku priešu, todėl nespaudžiau.

Išvydęs Klarą, sunkiai atpažinau. Priaugo svorio, o veidas, nepaisant makiažo, labiau nei laikas išdavė nusivylimą, ir tai mane nustebino, nes niekada netikėjau, jog Klara ko nors siekia. O jei nieko nesieki, kaip gali nusivilti? Jos šypsena taip pat pasikeitė: anksčiau buvo šilta ir šiek tiek kvailoka, juk tai buvo jaunos merginos iš provincijos sostinės šypsena, o dabar tai buvo pikta šypsena, skaudi šypsena, kurioje lengva įžvelgti nuoskaudą, pyktį, pavydą. Pabučiavome viens kitą į skruostus kaip du idiotai, tada atsisėdome ir kurį laiką nežinojome, apie ką kalbėti. Tylą nutraukiau aš. Paklausiau apie sūnų, ji atsakė, kad jis šiuo metu darželyje, tada paklausė apie mano sūnų. Jam gerai, atsakiau. Abu supratome, kad jei nieko nedarysime, tai bus nepakeliamai liūdnas susitikimas. Kaip aš atrodau? – paklausė Klara. Klausimas skambėjo taip, tarsi prašytų manęs ją papurtyti. Kaip visada, – atsakiau automatiškai. Prisimenu, išgėrėme kavos ir pasivaikščiojome platanų alėja, kuri vedė tiesiai į stotį. Mano traukinys netrukus turėjo išvykti. Bet mes atsisveikinome prie stoties vartų ir daugiau jos niekada nebemačiau.

Prieš jos mirtį kelis kartus kalbėjomės telefonu. Skambindavau kas tris ar keturis mėnesius. Laikui bėgant išmokau pokalbiuose su Klara niekada neužsiminti apie asmeninius, intymius dalykus (panašiai baruose su nepažįstamais žmonėmis kalbama tik apie futbolą), todėl kalbėjomės apie šeimą, abstrakčią šeimą, panašią į kubistinį eilėraštį, apie jos sūnaus mokyklą, apie jos darbą įmonėje, tą patį kaip anksčiau, kuriame per daugelį metų ji sužinojo kiekvieno darbuotojo gyvenimą, kiekvieno vadovo reikalus, paslaptis, kurios ją domino gal net per daug. Kartą pabandžiau iš jos išpešti ką nors apie jos vyrą, bet Klara užsidarė savyje. Kartą jai pasakiau, kad ji nusipelnė geriausio. Tai juokinga, – atsakė Klara. Kas juokinga? – paklausiau. Juokinga, ką tu sakai, juokinga, kad tai sakai tu, – atsakė Klara. Bandžiau greitai pakeisti temą, įrodinėjau, kad man trūksta monetų (niekada neturėjau ir neturėsiu telefono, visada skambindavau iš telefono būdelės), skubiai atsisveikinau ir padėjau ragelį. Supratau, kad nebegaliu daugiau ginčytis su Klara, nebegaliu klausytis dar vieno iš nesuskaičiuojamų jos pasiteisinimų.

Vieną netolimą vakarą ji man pasakė, kad serga vėžiu. Balsas buvo kaip niekad šaltas, tas pats balsas, kuris prieš daugelį metų pranešė, kad ketina dalyvauti grožio konkurse, tas pats balsas, kuris kalbėjo apie savo gyvenimą su prasto pasakotojo atsainumu, dėdamas šauktukus ten, kur jiems ne vieta, ir praleisdamas tai, ką turėjo aptarti, vietas, kurias turėjo iškart paminėti. Prisimenu, kaip paklausiau, ar ji jau buvo pas gydytoją, tarsi pati (arba su Pako pagalba) būtų diagnozavusi sau vėžį. Aišku, kad taip, – atsakė. Kitame telefono gale išgirdau kažką panašaus į kūkčiojimą. Ji juokėsi. Paskui trumpai pasikalbėjome apie vaikus, o tada ji paprašė manęs, matyt, jautėsi vieniša arba nuobodžiavo, papasakoti ką nors apie savo gyvenimą. Papasakojau pirmą į galvą šovusią istoriją ir pažadėjau paskambinti kitą savaitę. Tą naktį labai blogai miegojau. Vienas po kito sekė košmarai, staiga pabudau šaukdamas ir įsitikinęs, kad Klara man melavo, kad ji nesirgo vėžiu, buvo akivaizdu, kad jai kažkas negerai, per dvidešimt metų jai nutiko visko, visokių mažmožių ir painiavų, pilnų šūdų ir šypsenų, bet ji nesirgo vėžiu. Penkta valanda ryto atsikėliau ir patraukiau link Maritimo alėjos, vėjas pūtė į nugarą, o tai keista, nes vėjas visada pučia nuo jūros į miestą ir retai kada atvirkščiai. Nesustojau, kol nepasiekiau telefono būdelės šalia vieno didžiausių barų Maritimo alėjoje. Terasa buvo tuščia, kėdės grandinėmis prirakintos prie stalų, bet ant šiek tiek toliau esančio suoliuko, beveik ant jūros kranto, miegojo benamis, pakėlęs kelius ir kartkartėmis nukratomas drebulio, tarsi kankintų košmarai.

Paskambinau vieninteliu savo knygelėje esančiu Klaros miesto numeriu, kuris nepriklausė Klarai. Po kurio laiko atsiliepė moters balsas. Prisistačiau, bet staiga supratau, kad daugiau nieko negaliu ištarti. Maniau, ji padės ragelį, bet išgirdau žiebtuvėlio spragtelėjimą ir pučiamus dūmus. Ar tu dar esi? – paklausė moteris. Taip, – atsakiau. Ar kalbėjai su Klara? – Taip, – atsakiau. Ar ji tau sakė, kad serga vėžiu? – Taip, – atsakiau. Na, tai tiesa, – patvirtino moteris.

Staiga atmintin grįžo visi metai nuo tada, kai sutikau Klarą, visa, kas nutiko mano gyvenime ir su kuo Klara beveik neturėjo nieko bendra. Nežinau, ką dar sakė moteris kitame laido gale, už daugiau nei tūkstančio kilometrų, manau, kad nenoromis kaip Rubeno Darijo eilėraštyje pravirkau, kišenėse ieškojau cigarečių, girdėjau istorijų fragmentus, apie gydytojus, operacijas, amputuotas krūtis, diskusijas, skirtingus požiūrius, svarstymus, judesius, kurie man priminė Klarą, kurios niekada nebegalėsiu pažinti, paglostyti, kuriai nebegalėsiu padėti. Klarą, kuri nebegalėjo manęs išgelbėti.

Kai padėjau ragelį, benamis buvo šalia manęs, mažiau nei už metro. Negirdėjau jo ateinant. Jis buvo labai aukštas, šiam metų laikui per šiltai apsirengęs ir žiūrėjo į mane tarsi būtų trumparegis arba bijotų netikėto mano veiksmo. Jaučiausi toks prislėgtas, kad net nepanikavau, nors vėliau, grįždamas atgal vingiuotomis vidinėmis miesto gatvelėmis, supratau, jog tai buvo pirma ir vienintelė akimirka, kai pamiršau Klarą.

Kalbėjomės dar daug kartų. Buvo savaičių, kai skambindavau jai du kartus per dieną, trumpi, absurdiški pokalbiai, kai vienintelio dalyko, kurį norėjau pasakyti, negalėjau ištarti, ir tuomet šnekėdavau apie bet ką, apie pirmą į galvą šovusį dalyką, kokią nesąmonę, kuri, tikėjausi, privers ją nusišypsoti. Kartais mane apimdavo nostalgija, bandydavau priminti praeities dienas, bet Klara pasidengdavo ledo kiautu ir greitai pasislėpdavo nuo nostalgijos. Artėjant operacijai, mano skambučiai tapo dažnesni. Kartą kalbėjausi su jos sūnumi. Kitą kartą su Paku. Jie abu atrodė gerai, skambėjo gerai, bent jau nervinosi mažiau nei aš. Veikiausiai klystu. Esu įsitikinęs, kad klystu. Visi dėl manęs nerimauja, – vieną vakarą prasitarė Klara. Maniau, kad turi omeny savo vyrą ir sūnų, bet iš tikrųjų „visi“ apėmė daug daugiau žmonių, daug daugiau, nei galėjau pagalvoti, visus žmones. Paskambinau Klarai dienos, kai turėjo vykti į ligoninę, išvakarėse. Atsiliepė Pakas. Klaros nebuvo. Dvi dienas apie ją niekas nieko negirdėjo. Iš Pako tono pajutau: jis įtaria, jog ji gali būti su manimi. Pasakiau jam tiesiai: ji ne pas mane, bet tą vakarą iš visos širdies norėjau, kad Klara pasirodytų mano namuose. Laukiau jos įsijungęs šviesą, galiausiai užmigau ant sofos ir sapnavau gražią moterį, kuri nebuvo Klara – aukštą, mažomis krūtimis, liekną, ilgomis kojomis, giliomis rudomis akimis, moterį, kuri niekada nebus Klara ir kuri savo buvimu ją pašalino, pavertė vargše keturiasdešimtmete, drebančia ir prarasta.

Ji pas mane neatvyko.

Kitą dieną vėl paskambinau Pakui. Po dviejų dienų paskambinau dar kartą. Klara vis dar nesirodė. Trečią kartą paskambinus, Pakas kalbėjo apie savo sūnų, skundėsi Klaros elgesiu. Kiekvieną vakarą galvoju, kur ji, – tvirtino jis. Iš balso tono, iš pokalbio krypties supratau, kad jam reikia mano draugystės, bet kokios draugystės. Tačiau tokios paguodos pasiūlyti negalėjau.

Iš ispanų vertė Simonas Bernotas

Roberto Bolaño. „Llamadas telefónicas“, 1997.

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba