Paminklas

Tokiomis naktimis, kai sparnais susikibę šoka juodvarniai aplink skvero paminklą. Bet neįleidžia į ratą tavęs, lyg dienos sugadinto statisto.
Pusė žvaigždžių galvoje, o kita – meta tinklą ir stogus kelia į viršų.
Ir čiuoži ten žemyn per žolę ar sniegą, atsisėdęs ant savo išretėjusios sielos. Ji tikriausiai išnyks, kai pasieksi gatvės asfaltą. Susilies su garais nuskalpuotų namų. Gal pavirs net veidais jau išėjusių, kurie sugebėjo nuklaikt nuo šviesos.
Tokiomis naktimis angelas neskubėdamas šliaužia link ryto. Kaip kito paminklo visiems, kurie užsibuvo nakty, prieblandos ietimis atakuodami tamsą.

Vyšnios

Štai ir vyšnios vėl atitrūko nuo medžio. Sušmėžavo raudona versme. Kaip kometos liepsnojančios. Kurios užsiuva žaizdą randais.
O šalia atsiranda kalnai. Jie suveria debesis ant savo viršūnių. Ir kaip paukščiai sulesa juodas skyles, jau pamaitintas vyšnių kauliukais.
Ir virsta dėmėm lygumų. Piešiniais, kurie rodo kaip nusileisti. Kur nereikia gyventi po smūgio. Ir nebūtina vėl prisikelti.
–  - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
–  - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
–  - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Tu guli po medžiu, ant dulkėtos žolės. Ją kramtai kaip moters šešėlį
iš praėjusio amžiaus. Melancholiškai dulkės srovena per širdį. Kol ją pasiskolina kaulai. Kaip vyšnių skonio finišo juostą.

Signalai

Taip pilka, kai gyvenimas baltas labiau nei rytoj. Užmaskuotas drugeliais ir autoportretais. Pagaliais iš tvorų paramstytas.
Kaip cypia sausi vartų vyriai, nesuspėję prispaust uodegos išbarstyto likimo. Ji kaip kūdikis bėga per sniegą ir pėdsakus vėjas užpusto.
Kaip norėtum, kad medžiai savo šaknim augtų į viršų. Bet neaugs, nes tai viršytų dozę sėkmės. Nes iš pilko sugebėjai juodą išspausti. Kaip deimantą iš grafito.
Kaip juokinga, kai verčias per galvą tavo mirusi moteris. Nors ji tiktai bando išsiveržt iš sapnų. Iš tavo ausų iškrapštyti akis ir jas įmontuot nebūty. Kaip klaidingus signalus danguje.

Poza

Atrandame save jau su pižamomis – lyg išvaryti iš ligoninės, kaip nepakankamai dar ne tokie. Ir spaudžiam prie krūtinės albumus šeimos, kur antrininkai demonstruoja linijinę laiko seką.
Kiaurymės gaudo žingsnių aidą, tačiau dangus negirdi mūsų – kaltės skarom iškloti tuneliai į laimę.
Už pertvarų kiti keliai vibruoja, kuriuos suniekino statistų bandos. Jie graibsto vidurkius nukrypimų ir juos parduoda dalimis. Kol suserga pirkėjai likimo sanitarų negalia.
Kartoja draugas: „nebuvau ir jau nebūsiu“, nustebindamas dvi muses ant sienos. Legionieriai siūlo nusišaut tiktai po vyno taurės, kai dabartis užlieja taip nerūpestingai visus kitus laikus. Ir išsilieja smegenys ant stalo, užfiksuodamos rūpintojėlio pozą.

Taikinys

Molekulėm suirusių ląstelių mes bombardavome chaoso prieigas, varpydami neužbaigtos filmuoti kino juostos dekoracijas. Mirtis – tarnaitė negailėjo šviežio kraujo, tramdydama besaikę laisvę judesių. Ir kūrė puikų foną.
Nuo jo atšokdavo gėlėti kliedesiai, skambėdami pavasariais trumpėjančiais. Ir tarsi nenorom išsiverždavo į žiemą, kaip juodos tulpės ant belaikio sniego.
Iš amžinojo įšalo gelmių dar skverbės pamesti našlaičiai, būgneliais skelbdami mums naujos eros pradžią. Kai gims iš pelenų spalvota dulkė ir nusileis ant būsimojo laiko griaučių – kaip orientyras skubantiems šauliams.

Dykuma

Sparnais išklotos oro duobės surenka balsus iš dykumų. Užsėtų vienakojais ir beplunksniais paukščiais. Kurių nespėjo niekas iškastruoti, nes jie kaskart pabėgdavo į eilinę mirties kilpą.
Išdžiūvę druskos ežerai spindėjo tarsi oro uostai. Ant jų suduždavo neturintys krypties ir sužeisti į kaktą vienišumo rožės. Čia susirinkdavo per pilnatį draugai, kurie be iškilmingo gesto pasitraukė iš kasdieniškos gimnastikos.
Jų žvilgsniai kaip prožektoriai nušviesdavo ne pakilimo tašką. Bet klaidžiojo po erdvę ir paišė danguje punktyrinius miškus. Kurie galėtų kiek sušvelnint smūgį. Jei nebežįstume šaknų tarsi spenelių nerūpestingai patikėję, kad priežastis išsilukštena, jeigu ją pasmaugi.

Pakilimas

Dažniausiai kildavom į viršų per žiedus jau nuvytusių gėlių – prieš rytą, kai taip be galo noris nusišauti. Ir nukankinę atminimą savo moterų, jų iškamšomis šlavėm savo naują būstą.
Atrodė tuoj pasveiksim nuo dienos naktinio žvilgsnio. Ir tamsą iškedensim pirštais drebančiais. Ir susiliesim su išsiritusiais iš ateities vaiduokliais. O sugalvoti išlikimo pliusai smigs į nugarą kaip kryžiai.
Medžius prie kelio pavaduos nepavojingi bepročiai, linkėdami bent kartais pasivaikščioti tarp nuolaužų avarijos. Sau prisirišti vairą prie krūtinės ir nepaklysti blėstančiame peizaže.
Kol mus sugaus kaip briedžius tuščios aikštės. Jau nebemokančius net oriai nusilengvint prie paminklų.

Gimnastika

Kai josim ir nujosim ant gimnastikos ožių. Apžergę tai, kas dar neišbyrėjo.
Ir dūriais adatų į obuolius akių tikėsimės iššaukti jūros vaizdą. Putas virš sudaužyto laivo stiebo, kurias banga nuskus kartu su pavadinimu.
Kai nupešioti angelai plunksnomis sparnų žymės likimo lauką. Ir leis nuskęsti aukštoje žolėj, kai ji supančios ožio kojas.
O šokantis per viršų aplips pūkais ir juos į dykvietes išneš. Kaip akmenų trąšas. Ir susilies su balzgano dangaus skutais.

Būsime

Pasklisime lizdais, bet neplačiai. Iš medžio išdrožtais kiaušiniais viliosim vegetarus. Ir moteris, kurios svajoja iškastruoti mylimus.
Atsižadėsim šmėklų prijaukintų. O kiek vėliau pamilsim jas platoniškai. Kaip vėlių antrininkes, kurios taškus suvalgo tarp minčių. Jei jos neužterštos prasme.
Plazdėsim kaip drugeliai, kaip atsiklijavusios kvailystės. Tačiau dangaus režisierius pagailės vaidmens nepakaltinamo idioto. Suvers ant aukštos įtampos laidų ir tokius kibirkščiuojančius paliks. Tarsi šventųjų parengiamojoj klasėj.
Ir trečią valandą popiet, ir po mirties išgersim nuoviras visų jausmų neparagautų. Turbūt apsvaigsim. Bet nestipriai. Kad užtektų valios nebegrįžti.

Dovana

Šita saulė išliks, nes niekad nešildė. Dovanos mums dievai tiktai tašką, o langą teks išstenėti patiems. Kad pro jį mus išspjautų – net nesuvirškinę.
Peilis vibruos virš bedugnės lyg lieptas. Ant skardžio plėš dainą choras klaustukų nuogų.
Kai sukaupsim savy pakankamai nuosėdų, gal išvysim kas ten – toliau. Kaip supas ant kablio mūsų švariausioji pusė. O nuodėmės maudosi pieno vonioj. Mankštinasi raukšlės rytais, kad nuo medžiotojų žaizdų skaičių nuslėptų.
Mėnulis pakils lyg paminklas virš užkastųjų. Tų, kurie sušunėjo per daug ir virto vilkais. Kurie staugė, kai nugaras raižė žvaigždynai. Kaip irklai, kai esi be ramentų. Kiek užplūsta spalvų, kai miegi šiukšlių konteinery.

Saulėlydis

Ant savo nugarų atneš saulėlydį bizonai. Nuskusdami svajonę tarsi bulvę. Nusausins šaltinius ir pagrindinę upę. Tarp svetimųjų paklaidins savus ir sugrąžins tą mėšlą, kurį davėm palaikyti.
Pramuš danguj dar vieną skylę kaip pakabą visiems takams, kurie neįsileido mūsų.
Pakels nuo sielos milijoną kandžių tarsi archyvą būsimoms kartoms, taip greit įaugantį į molį. Kad jį galėtų palaižyt per sausrą.
Ir tamsą būsimą jie kąsniais sukapos. Kad juos galėtume apžioti ir išeit į sceną, kol niekas dar neploja. Kad neturėtume ko kaltinti, jog esame laisvi.

Skambutis

Kai apsinuogina klevai ir sielos prieangy žiemos. Gotikos adatos nuskausmina purvą. Sukirčiuoja tyla ir ramybė monotoniškai skaisčiai. Krenta norai ant grindinio, netilpę kiaušiniuose. Ir nieks nesikeičia, keičiant juos vietomis.
Įsmunka stuburas į kelnes tarsi vaiko vystyklai. O susitraukusios smegenys ginasi žiedais. Kol tuščią erdvę galvoje užpildo gilzės šovinių. Jos švilpia švilpia, įvardydamos ištuštėjusias vietas ir sukramtydamos galutinai. Kol kaukolę suskaldo. Ir nebeleidžia tapt dainuojančiais lavonais.
Ir nebelieka laiko net kableliui paskutiniam. Ir vieną kartą neateina tas „rytoj“, užmušdamas kitus kartus.
Bet mes paskambinam ir po mirties. Kai lango stiklas suskamba, nuplėšdamas šaknis nuo dulkių.