Rūta Jakutytė. Nesvarbūs atsitikimai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Saulė ir vėl paslėpė savo šilumą. Dabar daugiabučių stogai su rausvais niuansais, kuriuos dar prieš sekundę pasėjo už horizonto įkrentantis didelis raudonas diskas. Jokios paslapties, tik laiko rodiklis, nors ir kaip romantiškai mėgina dėlioti atspalvius, dramatiškai įsirėžiančius kelioms minutėms danguj ir visur aplinkui. Gera matyti dalykus baigiantis, ateina palengvėjimas užmerkiant akutę dar vienai dienai, jei ji buvo kuo nors reikšminga, galima ją uždaryt ir pasisaugot ateičiai, gal kada pravers. Atrodo, matydama ją baigiantis pro aštunto aukšto trajektoriją vis nusiraminu, kad bent šiek žinau tiek įvykių eigą, ji nusliuogia žemyn kasdien, kai jau skauda nugarą ir išgelbsti nuo daug slegiančių rūpesčių, nes oficialiai baigiasi metas juos tvarkyti.

Iš nežinia kur jaukiai nusileidžianti tamsa, kurią atremia vienas po kito oranžine spalva sprogstantys žibintai, miestą paverčia labiau miestu. Šviesa dirbtinė, ir išryškėja, apsišviečia tik tai, kas netikra, ką sukūrėm mes, čia atėję su savo betonu ir plytomis. Naktį garsai, ateinantys nežinia iš kur, tampa daug svarbesni, nes padeda geriau susigaudyti tamsoje, ir jei ilgiau paklaidžioji po nepagrindines gatves, beveik atrodo, kad tai, ką įsivaizduoji, iš tiesų egzistuoja, tik pasislėpę šešėliuose. Beveik niekas nekreips dėmesio, jei giliai rankovėj slėpsi „Cabernet Sauvignon“ ir apsimesi, kad eini susigalvotom gatvėm ir gyveni savo filme. Namų spyna rakinasi ir išmeta veik per prievartą mane lauk.

Dvi vienuolės rudomis akimis ir ilgomis sukniomis skuba namo, nes tamsa jau ne jų kasdienybė. Varpas muša devynias, nors atrodo, kad ne valandas muša, o neša žinią apie kažką svarbaus, kad norėtųsi pasileisti tekinam lyg vaikui ieškančiam mamos ar ko kito brangaus ar mažų mažiausiai dėl ko apsiverkti.

Pakvaišusi rusė stengiasi užkalbinti ir stveria už alkūnės, kuo arčiau prikišdama savo veidą, primenantį sudaužytą obuolį, ir didžiulius virpančius plastikinius auskarus. Ir vėl istorija apie pavogtą piniginę ir namus toli nuo čia, kur taip reikia sugrįžti, bet šįvakar ne ji bus mano vakaro veikėja, ir nepaaiškinusi šito tyliai išsilaisvinu iš jos rūpesčių.

Žiburių vis daugėja, tai beveik užkrečiama, ir jie nusėja visą miestą lyg gintaro akmenėliai pigiam paveiksle. Pravažiuoja daug autobusų ir tų ūsuotų taip pat, ir norisi galvoti apie stiprią juodą arbatą stiklinėj ir atverstą knygą. Bet negalima dabar grįžti, kojos neša po gatves lyg audra netyčia nutrūkusią šaką.

Vėjas daros kiek nemielas, jis sustingdo rankas, jau ir taip nelabai galinčias imtis kokios rimtos veiklos. Jis visada čia, nors atrodo – sūkuriuoja aplink ir atneša praeivių pokalbių žiupsnius, kad paskui brutaliai nutrauktų vidury sakinio, neleistų suprasti, kuo šiąnakt gyvena tie žmonės. Kokia nauda iš žmonių, jei jie moka tik kalbėti ir mylėtis, geriau save trumpam įmesti į naktį ir apsimesti, kad jie dingo troleibusų angose ir kodinių durų suveikusiuose burtažodžiuose. Gaila, šiame mieste nėra jūros, reiks sugalvoti kokį pakaitalą.

Kiek nusibosta šitas ėjimas, ir prisėdu Žemaitei ant kelių parke. Turbūt praeiviai, jei taip neskubėtų, ateitų sudrausti už tokį statulos pamylėjimą, bet leidžiu sau klausytis pirmos minties, šaunančios į galvą. Kažkodėl atrodo, kad sugebėjau į praeitį įmūryti visus aplinkinius žmones, ir jie tyliai paklausę išties išnyko. Žodžiai skamba visai kitaip, kai jų garsiai netari bent savaitę. Kaip šnypščiantys užkalbėjimai, galintys reikšti bet ką. Žodžiai, nežinia ar didelės reikšmės, jei niekam jų neparodai ir lūpom nesubanguoji.

Aplink dar nuogutėliai medžiai drasko orą savo aštriom šakom, jau nujausdami, kad greit galės parodyti šiek tiek gyvybės ir užsiauginti žalius vasaros kailinius. Norėtųs bent dvi savaites praleisti prilinkus prie žemės, nepraleisti to vaizdo, kai nauja žolė išnyra lyg zombis iš žemės ir išsikovoja sau vietą po saule. Bet ne, viskas liks mistika, ir vieną kartą netyčia pažvelgęs žemyn pamatysi, kad po tavo kojom ir vėl užaugo ištisas gyvenimas. Ne mūsų nosiai šitie stebuklai.

Strykt žemyn. Ant suoliuko netoliese sėdi valkata, o greta lyg draugas pari­mę ramentai. Sutvarstyta koja, ir galva kiek aptvarstyta, akylai stebi kiekvieną mano judesį. Šitie žmonės visad aplink: beveik kaip laukinės katės išnyra iš visų kampų ir stebi, ieškodami kokio kąsnio ar pinigėlio. Kažkodėl jie taip nenervina, niekuo neapsimeta ir eina iš karto prie reikalo. Kišenėj nelabai kas žvanga, o ir šita naktis ne tam skirta, todėl reikia nesileisti į ilgus pokalbius. Žiūrim vienas į kitą kelias sekundes, tyrinėjam, bet mano veide matos mandagus atsiprašymas, viskas taip aišku. Anas vis tiek pabando:

– Ne pinigų, ne, nusiramink, man tik pakalbėt, berniok.

Aš nesėdu. Ir aš mergina. Muistaus kiek, nes nepatogu atsakyti istorijai, bet vis dėlto pakratau galva, pažargstau rankom, sukištom į palto kišenes, ir lėtai nueinu, lėtai, bet užtikrintai, ir vyras lieka su savo mintim ir Žemaite dar nepabudusiame parke.

Paprastai nakties tiek saugoti nereikia, juk, galvoji, jų dar daug taip liko, ir atsitiktinumas pats nurodo jos eigą, nuneša į vieną upės pusę ar į kitą, įspraudžia rankon suktinę ar kokios mergaitės kepto pyrago, suvelia plaukus arba kaip tik, sulipdo prakaitu kieno nors lovoj. Bet šiandien naktis ne taip lengvai nulįs užmarštin, noris laikyt ją lyg viščiuką, spurdantį į laisvę, kol neatsitiks kas nors tikro. Lyg vėjo virpinama švytuoklė, ir pati turinti savo energijos, jaučiu, kada nusekti paskui kokį nuotykį. Nors knietėtų tiesiog sėdint virtuvėj su kate ant kelių parašyti istoriją ir ją intelektualiai išgyventi, bet tikrumo noras laiko prikalęs prie šaligatvio, nors tu ką.

Aldonos Gustas piešinys

Barai pilni studentų, besijuokiančių iš antrą kartą girdimų pokštų, jei vėlesnio kurso, jau ne taip garsiai besijuokiančių. Kiekvienas stengiasi naktį paversti saviške, nesvetima, jaukia, aišku, tik ne visada pavyksta. Koks nuobodis mėginti ją formuoti pačiam, tą penktadienio naktį nuspręsti viską pačiam, susidėlioti vakaro tvarkaraštį ir tvarkingai jį vykdyti. Ši galia slegia. Geriau aklai eiti paskui menkiausią nuojautėlę, jei praktiškumas dar nenužudė viduj jos balso, ir naiviai tikėti, kad kojos nuneš, kur joms reikia, kur reikia tavęs.

Tamsa skverbiasi į kiekvieną kampą, ir, rodos, jos dalelės beveik matomos ore, o héros tragique, aš, eina per miestą ir lyg nakties inspektorius surinkinėja jos prisiminimą. Prisiminiau saulės rutulį, besispjaudžiusį savo šviesos draiskanėlėm šiandien ir supratau, kokia banali, bet tikra laimė, kad ryt viskas pasikartos, todėl ir ši naktis turi reikšmę, ir tokią didelę, kad man atrodė garbė ja vaikščioti ir stengtis įžiūrėti tamsos molekules, zujančias kiek tolėliau nuo žibintų.

Gera, gera, jei tik nesi vienas tų, kurie iš vienatvės siunčia patys sau žinutes ir nustebę jas priima. Žmonės, kaip norėtųsi juos paneigti. Pamenu pasižadėjimą būti gražiai ir vėl pamiršau. Kaip tiems medžiams norisi kiek pažydėti, taip ir man, dažnai tam jausmui nubloškus vis pasiglemždavo savin durys ir vienos, ir anos, žadėjo gražų buvimą. Sunku atsilaikyti prieš nežinomybės plyšelius, bet tai tik jaunystė, o už tų durų tik dar vienos durys. Graži ar ne, namams, pavyzdžiui, nesvarbu, kas perbraukia per juos pirštą, o gatvėms –­ kas praskalauja jų vingius, surinkdamas šiek tiek pro geltonus langus prasibraunančio spindėjimo.

Nuklydus kelias minutes, o gal kelias valandas, prieš akis vėl išnyra senukas, beveik kybantis ant ramentų, kažkokia lipnia juosta klijuotų perklijuotų. Iš Žemaitės kiemelio, tik jau atsitokėjo ir gal pamatė, kad aš ne vaikinas, nes metė vertinamą žvilgsnį, tokį nepatiklų, ir pasakė:

– Klausyk, mergyna, nepadėtum tu man? Baisiai šalta, ainam kur šilčiau, netoli.

Sunku būtų patikėt, kad šita gyvenimo sumušta siela nori parsivesti mane namo, nes juk tokių neturi, tik suraukiau veidą ir sustojusi pažargsčiau vėl į palto kišenes įkištom rankom.

– Nu netoli, toks baras jest, manęs tik iš ten neišmeta. Padėk nueit ir paliksi, jei v pasimatymu skubi.

Tas v pasimatymu kiek sukreivino lūpas, ir turbūt mano beveik šypsnis pasirodė esąs teigiamas atsakymas, nes šis be ceremonijų staiga griebė už parankės, lyg tai būtų gelbėjimosi ratas tuoj priburbuliuosiančiam, ir pradėjo krypuoti tvirtai spausdamas alkūnę Žaliojo tilto pusėn. Maniškiai radarai kažkodėl nespėjo paneigti tokios eigos, ir miestas mus matė vos besivelkančius tolyn, nežinia kur, per balandžio nelemtą šaltį.

Kely nedaug tebuvo ištarta žodžių, kiekvienas žingsnis jo veide pagimdydavo skausmo grimasą, kaskart vis ryškesnę ir ilgainiui jau visai okupavusią jo raudoną išpurtusį veidą su nežymiais pamelsvėjimais. Perėjus tiltą ir mus suvarpius vėjui, kuris bent trumpam panaikino šito žmogaus spinduliuojamą šlapimo ir surūgusio pieno tvaiką, supratau, kur mes einame, nujaučiau, kad naktis vėl siunčia ten pat, kur šnervės dar prisimena kvapą.

Išties, palikus šone visus dangoraižių žiburius, prieš akis išniro gelsvas namiokas, iš tolo išduodamas skurdą ir Kalvarijų gatvės džentelmenus. Ironiška, bet ką tik per kelią perbėgo ir Bélos Tarro šunys, turbūt susimaišę tarp filmų.

Įėjus į mus niekas neatkreipė dėmesio, keli išpurtę nelaimėliai knapsėjo pasilenkę prie savo litrinių bokalų, kai kurie kinkavo galva, sunkiai ją nulaikydami ir tęsdami savo beprasmiškų žodžių skiemenis. Sunku pasakyti, ar grojo muzika, greičiausiai ne. Barmenę, riebią vidutinio amžiaus moteriškę, mergino kažkur dantis palydėjęs, bet dar naujais rūbais vilkintis vyras, todėl ši į mus nė negrįžtelėjo, tik vis sudrebindavo savo gerkliniu juoku daug savy skysčių sugėrusius medinius suo­lus, ir pasidarė dar liūdniau, kai juokas nutildavo.

Kai prisėdom į patį kampą, valkata sunkiai klestelėjo ant suolo, išleisdamas iš savo kūno keistą gargesį. Tai buvo tas pats baras, kur mane nusivedė kadais draugas, kai dar manė, kad esu šis tas gero ir kad galime iškalbėti pasaulio būtį ir prasmę. Kol dar nebuvo manęs atidavęs vienos misti banalia būtimi, pas­kui net leisdavo miegoti savo apleistoj gamykloj ir dalytis siauručiu čiužiniu, įsikūrusiu tarp daugybės sulčių pakelių su šlapimu, gitarų ir kitų instrumentų. Buvo laikai.

O gal man tik rodės, kad niekas čia nekreipia dėmesio į merginą su valkata, nes po kelių sekundžių prieš nosį dunkstelėjo du alaus bokalai ir sušmėžavo riebi ranka, kuri turbūt niekad neatsikratys vos ne vos užmaukšlinto žiedo ant vidurinio piršto. Barmenė nusišypsojo, o gal tik jos skruostuose susimetė raukšlės, patapšnojo vyrui per nelaimingą kuprą ir nukrypavo valdinga eisena, lyg būtų svarbiausia moteris šitam geltonam name, o turbūt ir buvo. Atrodo, naktis klostėsi už mane, tikrąja to žodžio prasme, bangavo šios akimirkos eigą be pritarimo ar priekaišto, tai iš vienos, tai iš kitos pusės, bet reikėjo likti, nes rodės, jau darėsi aiškūs šitos istorijos kontūrai, kuriuos beliko apvilkti beprasmiu, bet vis dėlto į atmintį įsirėžiančiu įvykiu.

Kitam baro kampe, akies krašteliu pastebėjau, sėdėjo ir poetas, jau nuo seno persekiojantis mane įvairiuose tekstuose, bet jam teks dar palaukti, kol susidursim kur akis į akį ir aš papasakosiu jo istoriją.
Beveik nenustebino, kai vieną bokalą pakeitė kitas ir kad iš pirmojo beliko vos tuščias balzganas stiklas. Kai niekas tavęs niekur nelaukia, sunku sustabdyti akimirkas ir jas pakeisti kitomis, juk vienas trumputis veiksmas gali pagauti ir nepaleisti, kol nepašauks mama, moteris ar proto balsas. Atrodo, akimirkai visi sulaikė kvapą, nes pasigirdo, visai nelauktai ir netikėtai, vienas tų senų lietuviškų šlagerių, kuriuos visi jau kadais užmiršo, bet pridvisusią salę pripildę akordai ant kojų vieną po kito pastatė veik visus gėrėjus. Vargiai būtų galima pavadinti jų judesius šokiu, na, nebent moderniuoju, nors ore sklendžiančios rankos ir neįtikėtinai raitomos kojos buvo bent jau nuoširdžios šitame girtame Vienos pokyly. Vyrai šoko su vyrais, riebi barmenė skriejo iš rankų į rankas, padovanodama po kelis apsisukimus ir galimybe ranka bandyti aprėpti jos liemenį kiekvienam iš baro svečių, valkatai teko tik (o gal net) pakštelėjimas į skruostą jai prasklendžiant raudonu veidu pačiam priedainio įkaršty, kurio, deja, neatsimenu dabar nė eilutės.

Beveik nepastebėjau, kaip man už rankos stvėrė ir į patį vidurį pastatė dar kiek guvus rusas su kailine apykakle ir dantų krapštuku dantyse, ir mes šokome beveik valsą, o galbūt tai labiau panėšėjo į grumtynes, bet lėtas. Iš pradžių priešinaus, nosį rietė silkės kvapas jam iš burnos, bet paskui banalūs ir papras­ti dainos žodžiai mane užhipnotizavo ir privertė pamiršti, kodėl gi aš nenorėčiau dabar pašokti, kuo aš prastesnė ar geresnė prieš šią naktį nei kiti susirinkusieji, tarsi tas purvinas baro slenkstis būtų nuvožęs visų skrybėles, diplomus ir svajones apie filosofavimą Liuksemburgo sode. Ilgainiui praktiškai nesipriešinau, nes beveik atrodė, kad viskas būtent taip, kaip ir turi būti, net jei didžioji smegenų dalis veik nesiejo įvykių su mano menka asmenybe.

– Sičias ty maja žena, – išgirdau kažką sakant, turbūt savo makabriško šokio partnerį, ir niekas neprieštaravo, nė nesijuokė. Jis čiulpė savo dantų krapštuką šypsodamasis, ir aš net nenuleidau akių ar nespėjau išsigąsti, tik žiūrėjau į išpurtusius veidus, kurie tai priartėdavo, tai nutoldavo lyg karnavale šmėžuojančios ryškiabruožės kaukės.

Šitie žodžiai, maja žena, įsigėrė giliai į medžiu dengtas baro sienas, ir tapo nepagarbu, o gal ir nevalia to užginčyti. Turbūt tą akimirką aš buvau tiesiog maža skiedrelė, niekas nebūtų galėjęs patvirtinti nei mano tapatybės, nei savybių, kurios būtų įsirėžusios giliai šeimos ir draugų, kuriuos turėčiau, atmintyse ir liudijimuose. Aš pati trumpam pamiršau visus savo apibūdinimus, mėginimus tapti ar atrodyti, praeities metus su visais žmonėmis, paliktais atgalios, ir šią akimirką, šitam girtuly ir keistam judėjime niekas nebūtų galėjęs užginčyti, kad aš buvau išties vieno pas­kutinius grašius pragėrusio nelaimėlio sutuoktinė, šokanti bandoje laukinių arklių, kuriems nepavyko pasiekti jokio svarbesnio finišo šiame gyvenime, nuvarytų ir laimingų tik skambant šitiems nudėvėtiems ir į užmarštį nugarmėjusiems šlageriams.

Jau švito, ir baras jau buvo nurimęs, galutinai nugirtęs. Tyliai vienas po kito išslinko puotautojai, žinoma, kurie dar pastovėjo ant kojų, linkteldami kiekvienam atskirai, pagarbiai, beveik kaip bažnyčioj linkteli linkint ramybės. Poe­to nebebuvo, ir aš jau pravėriau duris eiti, kai iš dangaus pasklido sūkuriuojantis sniego konfeti, reiškiantis, kad pavasariui vėl tenka grįžti iš kur atėjus ir laukti, aplink nė nebesimatė jau sužaliavusių vietų, jos visos buvo užklotos miegoti. Dar vienas praradimas, dar šiek tiek laiptelių atgal, bet tirpstančios snaigės ant mano nešvarių plaukų nebuvo taip jau blogai, ir aš supratau, kad dar turiu porą ėjimų, šiek tiek laiko. Naktis manęs nenuvylė, tik vėl pavedžiojo savo keistais takeliais, pažaidė ir vėl pastatė, bet ne atgal, o jau kitoj vietoj, ne tokioj numindžiotoj, kaip paprastai, kaip kad šuo prie būdos išmindžikuoja visą žolę penkis metrus aplinkui. Lėtai, bet užtikrintai kaip voras nuropojau tolyn, ir kažkurioje Tilto gatvės atkarpoje sutikau ir pasveikinau šviežią šeštadienio rytą, kuris galėjo reikšti bet ką ir tapti bet kuo, kaip tik virptels mano ir Vilniaus švytuoklės.