PRAŠYMAS
Vienintelis veiksmas
Veikėjai:
MOTERIS, vidutinio amžiaus,
VYRAS, vidutinio amžiaus.
Vidutinio dydžio kambarys. VYRAS sėdi fotelyje, stebi į kalėdinį vakarėlį darbe besiruošiančią MOTERĮ ir rūko. Visa tai (MOTERIS ruošdamasi keliskart persirengia, atlieka kitus tipinius ruošimosi į vakarėlį veiksmus, VYRAS rūko vieną cigaretę po kitos) trunka apie 20 minučių.
MOTERIS (lyriškai ir svajingai). Ar parveši mane iš Dubingių?
VYRAS (svariai ir oriai, išpūsdamas dūmus). Neparvešiu... (ir patikslina, matydamas prieš save klausiantį ir priekaištingą žvilgsnį) Tingiu.
MOTERIS nuryja kylantį graudulį, apsisuka ir ryžtingai nukaukši link laukųjų durų. Nori trinktelėti durimis, bet apsigalvoja ir durų neužtrenkia. Skersvėjo dėka iš perpildytos peleninės pakilęs pelenų gūsis pasklinda po kambarį. Pelenai, pasisklaidę kambaryje, padengia fotelyje sėdinčio VYRO galvą.
UŽDANGA
PUŠIS
Pirmas ir paskutinis veiksmas
Veikėjai:
VYRAS, vidutinio amžiaus,
MOTERIS, vidutinio amžiaus.
Jaukus kantri stiliaus kambarys, žiemos vakaras, kambaryje kūrenasi židinys, židinyje spragsi malkos. VYRAS sėdi, susikaupęs niūniuoja romantišką melodiją ir drožinėja pliauską, skiedras sumesdamas į židinį, pliauskoje ryškėja medinio žmogeliuko kontūrai. Jau matyti išdrožta ilga nosis.
Į kambarį įeina MOTERIS, pasižiūri į dirbantį VYRĄ.
MOTERIS. Įkvėpimas užpuolė? Teisingai! Kalk geležį, kol karštà!
VYRAS. Čia juk pušis, jokia čia ne geležis karštà! Ką, nematai? Tu gal višta!
MOTERIS (įsižeidusi). Aišku, kad karštà! Pats tu višta!
MOTERIS, norėdama tuoj pat įrodyti, jog ji teisi, emocingai iš VYRO rankų ištraukia pliauską ir įmeta į židinį šnabždėdama: karštà... karštà... VYRAS puola traukti, bet liepsna lyžteli pirštus. VYRAS aikteli, atitraukia rankas ir pakrato. MOTERIS atsitokėjusi apkabina VYRĄ iš nugaros per pečius, glosto jam galvą, pakedena plaukus, paima jo ranką ir pučia šaltą orą į apsvilusius pirštus. Abu liūdnai žiūri į ugnyje baigiantį sudegti nebaigtą Pinokio projektą.
UŽDANGA
RAŠALAS IR KRAUJAS
Pirmas ir paskutinis veiksmas
Veikėjai:
PAGYVENĘS POETAS, vyresnio amžiaus (metų skaičius nelabai svarbus, priklauso nuo aktoriaus meistriškumo), su visais tikro poeto atributais.
JAUNASIS POETAS, iki 35 metų amžiaus, bet pageidautina, kad atrodytų ne daugiau 27 metų ir neturėtų visų tikro poeto atributų komplekto, tik kai kuriuos jų, ar bent vieną.
Kambarys aukštomis lubomis, jame du rašomieji stalai, ant sienų žaidžia šešėliai. Ant kiekvieno stalo – tradicinis kūrėjo komplektas: raudono vyno taurė, žvakidė su trimis degančiomis žvakėmis, rašalinė, žąsies plunksna, pergamentas. Abu stalai stovi prie langų, už abiejų langų kaba po mėnulį – PAGYVENUSIAM POETUI ir JAUNAJAM POETUI atskirai. Pro PAGYVENUSIO POETO langą šviečia pilnatis, pro JAUNOJO POETO langą, suprantama, šviečia jaunas mėnulis.
PAGYVENĘS ir JAUNASIS poetai sėdi prie rašomųjų stalų. Abu intensyviai rašo, retkarčiais pamirkydami plunksnas į rašalines. JAUNAJAM vis nesiseka rašyti plunksna kaip priklauso, ne tas formatas, išeina kažkaip negrabiai. Kai jis dar kartą nekoordinuotai pamirko plunksną į rašalo buteliuką, buteliukas krenta, rašalas išsilieja. Įsiutęs JAUNASIS beda plunksną į stalą, ši lūžta.
JAUNASIS (paskubomis rausiasi visose kišenėse ir susinervinęs murma). Kur šratinukas? Kur tušinukas? Nejau man šratinuko niekas nepaduos... Kaip man gyvent, jei tušinuko nieks neduos...
PAGYVENĘS (atsisukęs šūkteli). Krauju rašysi iš bėdos!
JAUNASIS POETAS nustoja raustis po kišenes, klusniai linkteli, išsitraukia tokią adatėlę, kokia poliklinikoje iš piršto ima kraują (ar vizualiai tinkamą smeigtuką, atsižvelgiant į teatre turimus rekvizitus) ir įsiduria į kairės rankos bevardį pirštą. PAGYVENĘS prieina prie JAUNOJO, apžiūri ištryškusį kraujo lašelį ir apalpsta. JAUNASIS meta žvilgsnį į apalpusį PAGYVENUSĮ, skubiai nužingsniuoja prie jo darbo stalo, padažo PAGYVENUSIO plunksną į savo kraujuojantį pirštą ir tęsia vyresniojo kolegos pradėtąjį kūrinį.
PAGYVENĘS POETAS atsigavęs pamato, kad jo stalas užimtas ir išsliūkina iš kambario paskui save palikdamas rašalo šliūžę, nes jo koja buvo JAUNOJO POETO išpilto rašalo klane. Sliūkina gana lėtai, panarinęs galvą, stengdamasis nepažvelgti į kraują, kuriuo iš bėdos rašo įsijautęs JAUNASIS POETAS.
UŽDANGA
GALA KONCERTAS
Vienintelis veiksmas
Veikėjai:
ATLIKĖJAS, atrodantis kaip atlikėjas,
PUBLIKA, įvairi visomis prasmėmis.
Scena apšviesta spalvotais lazeriais ir prožektoriais, po ją kairėn dešinėn bėgioja suplukęs ATLIKĖJAS. Skamba garsi ritmiška muzika.
ATLIKĖJAS (bandydamas išjudinti PUBLIKĄ, energingai į mikrofoną). Daugiau triukšmo! Rankas į viršų!
PUBLIKA (akivaizdžiai tingėdama judintis, choru). Kad negalim! Rankas namie pamiršom!
ATLIKĖJAS (pabando dar kartą, dar energingiau). Kur jūsų rankos? Rankas į viršų!
PUBLIKA (ATLIKĖJUI atgal unisonu). Tu gal kurčias? Juk sakom – namie pamiršom!
ATLIKĖJAS, praradęs viltį įkaitinti PUBLIKĄ žodžiais, imasi veiksmų: šaukdamas „I am flying to you! Take me! Yeah!“ įsibėgėja ir nuo scenos „neria“ į žmonių jūrą, tikėdamasis, kad PUBLIKA jį panešios ant rankų ir užkels atgal ant scenos.
PUBLIKA organizuotai prasiskiria kaip Raudonoji jūra ir padaro „kelią“ ATLIKĖJUI.
ATLIKĖJAS žnekteli ant žemės. PUBLIKA paniekinamai nužvelgia gulintį ATLIKĖJĄ ir lėtai skirstosi. Lazeriai vienas po kito gęsta, prožektoriai perdegę pokši, muzikos kompaktas užsikerta kaip sugedusi plokštelė. Tamsa.
UŽDANGA