Sabina Brilo – baltarusių poetė, žurnalistė. Gyvena Minske. Rusų ir baltarusių kalbomis rašo publicistiką, esė, apsakymus. Tai tekstai, kuriuose tarsi nieko nevyksta, nieko nenutinka, tačiau šiose mažytėse gyvenimo atkarpėlėse jaučiami keisti tektoniniai virpesiai, verčiantys suklusti, pajusti. O paskui ir užjausti – visus, visus mus.

 

 

* * *

Jei tėvai, tai mama arba tėtis,
jei vaikas, tai mergaitė arba berniukas,
jeigu karas, tai geri ir blogi –
vien toks va pasirinkimas, trečio neduota.

Jeigu medis, tai tuopa ar beržas,
jei mėsa, tai vištiena arba kiauliena,
jeigu jūra, tai Juodoji ar Baltijos –
čia toks sąlyginis pasirinkimas, negriežtas.

Bet – būna ir taip, kad visai be pasirinkimo:
pavyzdžiui, septinta palata, lova prie durų,
dvidešimt trečią – pas budinčią, susileisti vaistų.
Ir kaimynas alkoholikas, visada kažkodėl – Volodia.

 

* * *

Ir aš parašysiu apie karą,
kuris nesibaigia
Čia tiek daug svetimųjų
visur vien svetimi
Tik parodyk silpnumą –
ir tave nustums
Tik parodyk jiems jėgą –
įsmeigs į nugarą peilį

Tu gali išgyventi
tik jei būsi beprotiškai silpnas
Tu gali išgyventi
tik jei būsi be galo stiprus
Jei apsimesi mirusiu
jie bjaurėsis tave paliesti
Jei pasakysi tiesą
juos apims siaubas

Vienintelė taisyklė –
būk visada vienas
Tavo vienintelis priešas –
kito žmogaus ilgesys
Vienintelis patarimas –
netikėk niekuo
Vienintelė garantija –
tau skaudės

 

* * *

Paskambino ir paklausė, kaip reikalai.
Aš pasakiau: geriau nei blogai.
Jis pasakė, kad čia geras pavadinimas knygai,
užsirašyk-nepamiršk.
Aš pasakiau: tokių man pilna galva.
Ir va, užsirašiau.

 

* * *

Nepatiko mums kaitra
Tai todėl kad buvo karšta
Tai todėl kad buvo karšta
Nepatiko mums kaitra

Nepatinka mums lietus
Tai todėl kad būna šlapia
Tai todėl kad būna šlapia
Nepatinka mums lietus
Nepatinka vėjas mums
Tai todėl kad baisiai pučia
Tai todėl kad baisiai pučia
Nepatinka vėjas mums

Nepatinka sniegas mums
Tai todėl kad mes nežinome
Kodėl, bet puikiai žinom:
Nepatinka sniegas mums.

 

* * *

Melancholikas – toks žmogus, kuris tau niekados
nepaplos per petį
Ir juo labiau niekada nepliaukštels per užpakalį

Jis nepapasakos tau apie vaikus, apie darbą
Nepapasakos naujienų apie senus pažįstamus
Jisai žino, kad tu žinai, kad jisai nežino –
Todėl jūs neturite vienas kitam jokių klausimų

Melancholikas – toks žmogus, kursai neįkyri Dievui
Jis panašus į laivelį bekraštėje jūroje
Mažą laivelį, kurio burės suglebusios
Kurio denyje nėra nė vieno matroso

Gali sau žiūrėt, kiek tik nori, kaip plaukia laivelis
Jei nori – įsivaizduok sau, kas ten triume sudėta

 

* * *

Pradžioje aš galvojau: ak, tu jau daugiau nebe mano!
Bet paskui pagalvojau: ar maža kas nėra mano!
Daug kas, tiesą sakant, nėra mano.
Kalbant iš esmės, visi nėra mano.
Išeitų, kad nieko ir nėra visai,
Išskyrus tuos, kurie yra mano.

 

Tiras „Biblio“

Užmušk beletristą
Užmušk novelistą
Užmušk detektyvų rašytoją
Užmušk fantastą
Užmušk fantasy rašytoją
Ir receptų knygos autorių
Užmušk vadovėlių sudarytoją
Dokumentinės prozos meistrą
Užmušk memuarų rašytoją
Biografijų kūrėją
Vaikų rašytoją
Būtiniausiai užmušk
Tas visų gudriausias
Klastūnas

 

* * *

o kai aš purčiau iš balkono
žalią kepurę su lapėmis
ir tarp kuto ir kepurės prapuolė ryšys
kutas liko mano rankoje
o kepurė smigo bedugnėn

ji nusklendė ir nutūpė ant medžio šakos

aš pagalvojau: tiek to, vis tiek nenešiojau gi
bet atėjai tu
aš pasiskundžiau:
žinai, žalia kepurė
pakibo ant medžio šakos
po balkonu, ir jau nepasiekt jos

tada tu pasiėmei savo meškerę
kurios iki šiol nėkart nenaudojai
ir nukeliavai žemyn, po medžiu
o aš į balkoną, pasižiūrėti

kol aš laukiau kol tu pasirodysi
su paltu ir meškere
praėjo apie penkias minutes
(nusileisti iš dvyliktojo, apeiti namą)
tuo metu aš galvojau:
koks puikus oras
gėrėjausi tirštomis snaigėmis
spiečiančiomis tamsios žemės ir
ramaus pilko oro fone

 

* * *

Negaliu žiūrėti į tą vaikiną,
kuris su tavimi visur vaikšto.
Ne todėl, kad pati norėčiau būti jo vietoje,
o tiesiog šiaip, tikriausiai jis man tiesiog nepatinka.

Manau, šitas vaikinas
ne iš tų, kurie teikia džiaugsmą.
Jeigu jis išvažiuotų dviem savaitėms, išskristų lėktuvu,
o tu bijotum likti viena, – aš atvažiuočiau!

Ir tegul jis ten nustoja rašyti tau,
tegul ten įsimyli per tas dvi savaites.
Tu taip graudžiai verktum, prašytum, kad neišvažiuočiau, –
o aš nežinočiau, ką daryti, nes nu kaipgi čia.

Ir tegul jis ten liktų sau,
gautų politinį prieglobstį.
O tu pintum man plaukus nakčiai, dainuotum
ir mūsų būtų bendros pižamos ir kaspinai.

 

* * *

Mažyli, tu bijai likti vienas.
Nebijok, mažyli, – liksi.
Iš visų pusių apsuptas žmonių,
Kurie reikalaus
Netriukšmauti,
Vykdyti užduotį,
Veikti nedelsiant,
Sakyti viską kaip per išpažintį,
Pakęsti, nekęsti, varyti šalin...
Ir kartą tu pajusi,
Kad kalbėjimui trūksta žodžių,
Neapsakomai, tarsi oro,
Ir daktaras pasakys: prolapsas.
Ir tu uždainuosi: valio, valio!
Ir tu uždainuosi: aš turiu prolapsą!
Ačiū, daktare, ačiū, daktare!
Aš jau nebe vienas!

 

* * *

O būna, kad jam nieko nebelieka.
Nieko – pačia tikriausia to žodžio prasme.
Čia ne tai, kad „buvo daug, o dabar sumažėjo“ –
Tiesiog nieko neliko. Įskaičiuojant ir – nieko švento.

Ir tada jis pakyla visu ūgiu, šimtu aštuoniasdešimčia
centimetrų,
Pakelia veidą į dangų, išskečia rankas...
Ir liežia jį saulė, ir vėjai apgaubia,
Ir liūtys liejasi jam už striukės apykaklės.

 

* * *

Už eilėraščio ribų
Kartais norisi sekso
Arba ką nors veikti rankomis
Arba tiesiog gulėti

Kartais apima nesuvaldomas linksmumas –
Kažkas panašaus į psichozę –
ir gerai, kad niekas tavęs nemato

Kartais apima šis tas kito
Apie tai sakoma: „apsėdo“
Tada jau vis vien, mato kas ar nemato

Tada vaikštai, guli, atsakinėji,
vaikštai, guli, dirbi,
atsakinėji, klausinėji, valgai,
vaikštai, ruoši pietus, atsakinėji, dirbi,
žiūri į laikrodį – ten ketvirtadienis,
galvoji: keista
juk galėtų būti pirmadienis,
ar bent jau antradienis

 

* * *

O kartais, kai ima atrodyti – viskas svetima
(na, daugių daugiausiai trečios eilės giminystė)
Ir iš liūdesio norisi ką nors pakramtyti –
Tai paimi duonos pjaustymui
tamsią medinę lentelę, pirktą šeimos biudžeto
priešaušriuose –
Šypsaisi ir sakai jai: o ką, mieloji,
tu dar visai nieko sau,
po šitiekos peilių.

 

* * *

– Padėk man, mama, aš kraustaus iš proto.
Šiandien praverkiau ištisą naktį, lig ryto.
– O tu įsivaizduok, dukrele, kaip ant kabliuko sliekui.
O tu įsivaizduok, kaip veršeliui skerdykloje.

– Nesuprantu, mama, kuo aš kalta.
O juk žinau, mano kaltei nėra atleidimo.
– Visa, kas paslėpta, dukra, būtinai bus atverta.
Apvyniok kol kas bintu, pakišk po bintu vatos.

– Patark man, mama, patark, kaip išsigelbėti.
Aš norėčiau nubusti, o nubudus pradėti gyventi.
– Prižiūrėk tešlą, dukrele, saugok broliuką.
Ir šukas štai paimk, susišukuosi, kaip pridera.

 

* * *

Mes neperžengsime ribos – nei aš, nei tu.
Ir tu, ir aš vienas nuo kito liksim per pusę žingsnio.
Riba, pusė žingsnio – štai apie ką bus
Mūsų mintys, kol laikas suks savo ratą.
Ir net jeigu kartą aš leisiu savajai rankai
Praskrieti tą liniją, virš kurios sutirštėja oras,
Vienintelis, ką sugebėsiu aš – tau skruostą paglostyti.
Vienintelis, ką tu galėsi – atstatyti antrąjį skruostą.

 

* * *

jeigu nebūtų būtina daryti viską kaip reikia
jei nereikėtų atrodyti kaip visi normalūs žmonės
man nereikėtų saugoti nuo jos savo vyro
aš tada pasakyčiau:
Drauguže mano!
Gal nori mano vyro?
Imk, imk!

 

Iš rusų kalbos vertė Gintaras Grajauskas