Užarta kaimo riba

Lietuvoje niekas nedrįso suarti takelio – kam būtų galvon šovusi tokia šventvagystė: ištrinti giją tarp kaimo sodybų, nutraukti ryšį su kaimynais ir užsiverti nuo pasaulio? Suardavo tik taką ar kelelį, jungusį su ištuštėjusia sodybviete – lyg bijodami, kad žolėm aptekusia jo briauna neateitų kaimą naikinantis maras. Taip buvo...

Maras atėjo ne mirusiais ir net ne gyvais takais ir keliukais. Jis atburzgė tiesiai per lauką, iš paskos vilkdamas daugybe noragų žemę verčiančią žagrę. Ariant lauką radęs dešimtmečiais plūktą takelį, traktorius pūstelėdavo tamsesnių dūmų debesį, bet nei sustodavo, nei greitį sumažindavo. Kai takai ir keliukai buvo suarti, neliko vietos sodyboms – laukai turi būti dideli ir tvarkingi, jiems nevalia trukdyti! Taip buvo...

Kada tai buvo? Kai kas dar nepamiršo, kiti spėjo užaugti to jau nematę. Su tėtuku sustoję vidur lauko bandom prisiminti, kur buvo mūsų takas, mūsų keliukas. Kad nors akmuo koks būtų likęs ar medis – akims užkliūti. Nuo jų būtų galima matuoti ir skaičiuoti.

– Niekam tas takelis jau nereikalingas, – tyliai sako tėtukas. – Kur jis vestų, jei sodybų neliko? Tačiau žinai – aš nematau ir mūsų kaimo ribos, o ji tik­rai buvo. Už mane senesnių nėra, kas ją beprisimins. Negi ir ją galima suarti?

Pasirodo – galima. Suarti lauką ir lyg bevardę žemę užsėti niekam nereikalingais rapsais. Taip yra...

Tas pats vieversiukas

Ir vėl pavasaris. Jam sukurti neprireikė nei daug laiko, nei šilumos – visur dar bolavo sniegas, saulė plieskė atspindžiais nuo suledėjusio jo paviršiaus, kai išniro kupstai, keliuku nuvinguriavo murzina tirpsmo srovė ir pakvipo kažkokiu nauju, visą žiemą nejaustu aromatu. Pirmą pavasario žingsnį įvertino vieversys, praskridęs pro pat stogus ir ilgam pakibęs viršum numargusio dirvono.

– Ne taip drąsiai... pasisaugok! – nuo skiedryno jam sako tėtukas.

Jis jau kada nusivožė kepurę ir pamovė ją ant ožio malkoms pjauti – kad vieversiuką girdėtų...

– Dar nereikia skubėti, kas žino, kada tas tikrasis pavasaris bus...

Tėtukas tąkart neatspėjo. Diena keitė dieną – visos viena už kitą gražesnės, ir vieversio dirvonas visai nupliko. Virš jo paukščiui taip gera giedoti...

– Tik vieno aš nesuprantu, – tėtukas ant vinies kabina kepurę ir sėdasi stalo gale, savojon vieton. – Tiek metų prabėgo, tiek pavasarių mačiau, o vieversys virš mūsų dirvono gieda tas pats...

– Kaip – tas pats?

– Na, taip – aš gi ne kurčias, girdžiu ir prisimenu: kasmet gieda tas pats paukštis! Jo giesmė tokia sava, taip vienodai atsišaukia visuose kiemo kampuos.

– Bet vieversys gyvena taip trumpai... Gal metus ar dvejus.

– Netiesa. Vaikystės vieversys gyvena visą amžių, – tėtukas žvelgia į kiemą, kur laigo saulė ir ant malkų krūvos plazda drugiai. – Tereikia juo tikėti, ir jis niekur nepradingsta. Jei netikit – eikit kieman, pasiklausykit.

Vienos arbatos receptas

Jeigu jus kada paprašys išvirti žolių arbatos, tokios pačios, kaip virdavo močiutė, niekada nesiimkite to daryti. Manau, ir aš, ir jūs puikiai žinote, kad to padaryti neįmanoma!

Visai paprasta plikinti žolių arbatas: turi verdantį puodelį vandens, turi žolelių, jas užpili, palaikai ir – skanaus. Jei norite, kaskart keičiate arbaton dedamų žolelių santykį ir arbata visai kita. Tačiau kitokia ji būna net ir tada, kai nieko nekeičiate...

Močiutės arbata kvepėdavo taip skaniai, ją gerti buvo didžiausias ryto malonumas. Kiekvieniems pusryčiams virtuvėlėje močiutė kaisdavo seną žalvarinį puodelį, į jį mestelėdavo žiupsnelį žolių – nei matavusi ar seikėjusi, nei tam ruošusis. Tačiau arbata visada buvo be galo skani. Vienodai skani.

Kada tai buvo? Prieš pusę amžiaus ar dar daugiau. Tačiau atminty išsaugojau tų pusryčių arbatos kvapą (ja tik­rai pakvipdavo visi namai) ir skonį. Kiek sykių bandžiau surinkti žoleles, taisyti vis kitokius jų mišinius, bet nieko panašaus neišėjo. Močiutė seniai pas Dievulį, o jos užminta mįslė liko neišspręsta

Galiu ją tik aprašyti – jos geltoną šviesgintarę spalvą, maloniai svaigų aromatą ir su niekuo nesulyginamą skonį. Tačiau tai tikrai ne močiutės arbatos receptas. Gali būti, kad jo niekada nesužinosiu. Teks pačiam virti arbatas ir jomis vaišinti savo anūkus.

Autobuso ir pašto nebus!

Tik sendamas supranti, kad kažkada senelio ir močiutės pasakoti dalykai apie neišdylančią jaunų dienų atmintį yra tikri. Pagaliau – metai bėga ir pats tampi šios tiesos liudininku. Nieko čia nepakeisi, tik... ar atmintis negalėtų palikti malonių ir mielų dalykų? Tačiau kur tau: kai to nereikia, atminties slogutis įkyriai bruka bjaurius mažmožius, pakiša seną nuodėmę ar nelemtą poelgį...

Kažkada seniai (ar kam rūpi – kada?) buvo toks įprotis kasdien tik­rinti pašto dėžutę. Jis atsirado ne šiaip sau – tada kiekvieni kaimo namai prenumeravo nors vieną ar du laikraščius, kiti – daugiau, dėžutėse „nutūpdavo“ laiškai ir pranešimai. Tiesa, ar dar prisimename tas pašto dėželes –­ lyg plokščius avilius su keletu durų? Prie senosios mūsų mokyk­los dėžutė buvo įsprausta tarp eglių kamienų, šalia jos – numintas takeliukas. O greta sustodavo autobusas. Patogu taip – išlipai iš miesto grįždamas, atvėrei to avilio dureles...

– Ar laikraščius paėmei? – tai mama. Jau vėlus rudens vakaras, į langą caksi lietus. Pamiršau... Bet aš tuoj.

Ne kartą ir ne du taip buvo, užantyje nuo lietaus ar šlapdribos saugodamas laikraščius ėjau per juodą tamsą, kojomis apčiuodamas savo takelį. Svetimo būčiau neradęs...

Daugybė metų prabėgo. „O laikraščiai?“ – blyksteli mintis ir net sapne pamatau aviliuką – laiškų dėžę po eglėmis. Ji pilna laikraščių ir žurnalų, jų pribirę ant žemės. Kaip negerai... O, kad tai būtų nutikę tik vieną kartą. Tas prisiminimas toks gilus, kad jį matau dažnai.

Važiuodamas prošal sustojau prie senosios mokyklos. Kur ta laiškų dėžė? Jos nelikę, nėra ir eglių. Takelio – nė žymės. O autobusas sustoja...

– Cha, cha, cha! Autobusas!.. – juoku pratrūksta pakalbinti vaikai. – Kokio jums autobuso? Čia jau šimtą metų niekas nesustoja...

Štai ir viskas – pamaniau. Dabar išsitrins ta senoji atmintis, nes pašto niekas neneša, o autobuso neliko. Kur tau! Ir šią naktį vėl pamačiau visa tai, ką regėdavau: aviliuką su durelėm tarp eglių, takeliuką, ir girdėjau mamos balsą: „O laikraščius paėmei?..“