* * *
Krūtinėj manoj visada tu gyva,
Iš tolių toliausių grįšiu aš pas tave.
Nušvis vėl klėtelė nuo bučinių kaitrių, –
Tik lauk tu manęs ir vėjo iš vakarų.

 

* * *
Meilė staigi ir sunki kaip liga,
Kas dar nesirgo, tas nesupras.
Mylinčiam jo išrinktoji, dievaž,
Gražesnė už žemės visas aušras.

 

* * *
Ko virpa pečiai, ko svyra galva, ko liūdi –
Lyg lelijų žiedai balti, liūčių užplakti?
Tu ašaroj mano spindėsi, kol tvinksi širdis gyva.
Tik tave aš miniu, tik tave – ko liūdi?

 

* * *
O Dieve, iš kur man žinoti išvis,
Kad sodai pagels, kad gėlės nuvys?
Iš kur man žinot, suvarpytam skausmų dygių:
Ne ašaros – kraujas lašės iš mano akių.

 

* * *
Aš – belaisvis, o mano tėvynė – toli.
Kur suka šis kelias ir sutema nebyli?
Jeigu mane kas išves per užtvaras akmenines,
Reiškia – Aukščiausias tikrai pagailėjo manęs.

 

* * *
Girele žalioji, lenkiamės tau žemai,
Tai sergsti tu mus, tai tu mus glaudi.
Kai priešą pakirsim, atgis vėl gimtieji namai, –
Šlamėsi ir oši kasdien tu mūsų širdy.

 

* * *
O pavasario kvapsni! O žiede saldus!
Argi slėptųs mirtis už ąžuolo žalio?
Išvysim užplūdusius priešus piktus, –
Ir brolių šalis Lietuva lengvai atsidus...

 

Raseinių r., 1949 m. rugpjūtis

 

Pažodinį vertimą iš azerbaidžaniečių kalbos parengė Mahiras Gamzajevas. Vertė Alfonsas Bukontas