Dovidas Umru (tikr. Liackovičius) gimė 1910 m. Alytuje. Literatūrinis pseudonimas Umru jidiš kalba reiškia „nerimą“. Tai kairiųjų pažiūrų rašytojas, aktyviai veikęs ketvirtojo dešimtmečio Kauno žydų literatūriniame lauke. Jo kūriniai pasirodė laikinosios sostinės jidiš kalba leidžiamoje periodinėje spaudoje ir literatūriniuose almanachuose. Kaune išleido dvi apsakymų knygas: „Rūdys“ („Žaver“, 1937) ir „Erškėčiai“ („Derner“, 1939). 

Kūryboje plėtojo socialinę tematiką, gręžėsi į visuomenės pakraščius, atstumtuosius, jautriai vaizdavo jų likimus: į rašytojo akiratį pateko karo pabėgėliai, neįgalieji, džiovininkai, neteisingai nuteistieji, bedarbiai ir t. t. Apsakymai jaudina įtaigumu, pasižymi intensyvia metaforų paieška, netikėtais vaizdiniais. Kauno jidiš literatūros kontekste D. Umru apsakymus galima priskirti prie meniškai stipresnių kūrinių. 

Pirmosios sovietinės okupacijos metais rašytojas dirbo Vilniuje ėjusio laikraščio „Vilner emes“ („Vilniaus tiesa“) redaktoriumi ir Valstybinio žydų teatro direktoriumi. 1941 m. liepą suimtas Vokietijos slaptosios policijos agentų, jis dingo be žinios.

Apsakymas „Panna Malinowska“ yra iš 1940 m. Kaune pasirodžiusio literatūros almanacho „Bleter. Zamlung far literatur un kunst“ („Puslapiai. Literatūros ir meno rinktinė“). 

Vertėja

 

Dovidas Umru. Odile Suganas nuotr.

 

Panna Malinowska

 

Panna Malinowska gąsdinosi radijo imtuvo. Bet kur buvusi, kur nebuvusi vėl prie jo atsirasdavo ir pradėdavo slankioti rodyklę po mįslingas pasaulio stotis. Labiau už šnekas bijojo staiga pasigirsdavusio ūžesio, kuris jai primindavo atskrendantį aeroplaną.

Erdvioje menėje pro sunkias užuolaidas besiskverbianti blyški rudens ryto šviesa liūdnai atsispindėjo ant užapvalintų puošnaus veidrodžio raižinių, o panna Malinowska kamputyje prie aparato atrodė labiau susitraukusi ir sena, negu iš tiesų buvo. Čiuopdamos reguliavimo rankenėlę jos rankos drebėjo, pusiau vyriška, pusiau moteriška galva, tarsi kam perbraukus grubiu pirštu, gaužėsi į kaulingus pečius. 

...Mūsiškiai pralaimi, atsitraukia iš visų frontų... Kas žino, kur dabar mano brolis?.. Ar nekliudė kulka?.. Neištaškė į gabalėlius granatos?..

Nuo tolimo sprogimo suvirpėjo langų stiklai, ir sulinkusi pannos nugara nuėjo pagaugais. 

– Jėzulėli mieliausiais, – suvapėjo, – argi neįspėjau Pardeso, kad vokietis susivienys su Antikristu, jeigu nepasiduosime?

Išjungusi aparatą atsiduso, išsitiesė ir pradėjo vaikštinėti po menę. Čeženo kilimais vyriškai sunėrusi rankas už nugaros, galva nuleista, ant nosies – dideli raginiai akiniai. 

– Reikėjo brolienę su vaikais atsivežti. Baisu tokiais laikais vienai. 

Nors iki šiol sudrebėdavo nuo neapykantos brolio žmonai, savo vienišumą juto su tokiu nepakeliamai aštriu skausmu, kad prieš jį viskas nublanko ir nutolo. Rodės, toli toli liko tas laikas, kai šioje menėje skambėjo juokas ir taurių stiklai. Toli, labai toli liko ir Paryžius, Roma, Neapolis, kitos vietos, metai iš metų atrodžiusios pasiekiamos ranka, – net džiaugsmingoji Varšuva su aukščiausios klasės brolio salonais. 

Pabudęs slaptas keršto jausmas ištryško širdies kertelėje piktdžiugos šaltiniu: dabar išlepinta brolienė subombarduotoje Varšuvoje sukiojasi po apleistas ir galbūt išgriautas menes be vyro, visai kaip ir ji, Malinowska. Ar varšuvietės grožis šią akimirką ne labiau apgailėtinas negu senmergiška vienišystė čia, dvaro rūmuose? 

Stabtelėjusi priešais didelį sieninį veidrodį pirmą kartą gyvenime pasigėrėjo savo išvaizda. Dėl aukšto ūgio, vyriškai kirptų plaukų, plokščios krūtinės, plačių kaulingų klubų juto išskirtinį savarankiškumą, kokį anksčiau retai kada patirdavo. Ji priėjo arčiau, nusiėmė ir vėl užsidėjo akinius, net šyptelėjo.

– Reikėtų pakviesti ekonomą. Tegu ir jis pasigroži. 

Dvarininkei paskambinus, užėjo viena iš tarnaičių. Išgirdusi paliepimą nuolankiai pasišalino. Staiga menėn įsiveržė motoro ūžesys, su brutalia įžūlybe vėl grąžindamas panelę į tikrovę. Sulaikiusi kvapą ji prišoko prie lango ir pažvelgė į apsiniaukusią padangę. Aeroplano nesimatė, bet griausmas stingdė kraują. Panorusi sumažėti kartu su visais dideliais rūmais, panna Malinowska susigūžė. Tokią susitraukusią, prisispaudusią prie stiklo ją ir aptiko ekonomas. 

Aukštas, sudžiūvęs senbernis iki blizgesio sušukuotais pavieniais plaukais ant nedidelės plikos galvos priėjo prie lango ir žvilgtelėjęs laukan pratarė:

– Jis kitoje pusėje, panna. 

– Vokietis?

– Atrodo, kad ne.

– Mūsiškis?

– Man rodos, – sušnabždėjo jis, ir mažos žvitrios akutės nežmoniškai išsiplėtė, – man rodos, panna, sovietų. 

– Ką-ą-ą?

Jos burna liko pravira, akys už stiklų atrodė didelės ir sutrikusios, veidas įgavo žalsvai blyškų atspalvį. 

– Taip, panna. 

Malinowska lėtai atsitraukė nuo lango, išsitiesė. Ant aukštos kaktos ir arogantiškos nosies galiuko ištryško prakaito lašeliai. 

– Ar jie juda link mūsų?

– Nežinau... Turbūt. 

Kaip pamišusi ji metėsi prie kabineto durų. Po akimirksnio pasigirdo nervingai sukamas telefono diskas ir kimus prislopintas balsas.

Ekonomas iš pradžių norėjo eiti paskui, bet išskėtęs liesas kojas liko stovėti vidury menės ir pakreipęs galvą į šoną klausėsi. Rodės, oras aplinkui bangavo, raibuliavo akyse ir galvoje. Staiga jo vergišką gyvenimą šiuose rūmuose, tenkinant slapčiausius dvarininkės troškimus, nuklojo tie šlykštūs prakaito lašeliai, kuriuos išvydo jai ant veido. Pastaraisiais dešimtmečiais kildavęs pasibjaurėjimas tarsi susivijo į milžinišką kamuolį ir taip negailestingai trinktelėjo per galvą, kad link kabineto žengė kone be nuovokos, lyg girtas. Malinowska jau buvo padėjusi ragelį ir įgriuvusi į odinį fotelį prie rašomojo stalo. 

– Gelbėkit mane, pan Czerniawski, turime bėgti... Susikrauti viską, kas įmanoma, ir bėgti link sienos. 

Ekonomas žiūrėjo stiklinėmis akimis tarsi nesusigaudydamas. 

– Pan Czerniawski!

Priėjusi paėmė jam už rankų. 

– Raudonieji banditai jau mūsų šalyje... Įsakykite kinkyti arklius... Viską išvežti... Viską...

Ekonomas lengvai krūptelėjo nuo prisilietimo. 

– Darbininkai nekinkys. 

– Nekinkys?..

Malinowskos veidas vėl žalsvai perbalo, akys blykstelėjo, ūmus pyktis krauju siūbtelėjo į galvą. 

– Kaip nekinkys?.. Su bizūnu priverskite, dantis jiems, šunims, iškulkite! Kas čia šeimininkas, aš ar jie? 

Dvarininkė tarsi pakvaišusi pasileido per kambarius laukan į kiemą. Ekonomas prisivijęs pastojo jai kelią. 

– Leiskit man, panna... Dabar piktai negalima, panna... Prašau jūsų, geriau likite prie lango... Aš pats pasirūpinsiu...

Išėjęs kieman apsižvalgė. Kamputyje pastebėjęs iš lėto ašį smaluojantį senąjį vežiką, riktelėjo jam. Tas prisiartinęs nusiėmė kepurę. 

– Skubiai sušauk valstiečius... Turime bėgti... Vokiečiai ateina... 

Senio galva su išsitaršiusiais retais žilais plaukais pradėjo drebėti. Jis persižegnojo. 

– Negaišk laiko, Juzefai. Bėk. Greičiau!

Iš kluonų, tvartų pradėjo rinktis valstiečiai ir valstietės. Atėjo sutrikę, išsigandę, apspito ekonomą ir dėbsodami jam į burną bandė tiksliai išgirsti žodžius. 

– Tik dabar telefonu paskambino, – susijaudinęs kalbėjo Czerniawskis, o akutės bėgiojo nuo susirinkusios minios prie lango, už kurio matė stovint dvarininkę. – Jie eina greitai ir turbūt dar šiandien bus čia. 

– Tai panna irgi išvažiuoja? – atsklido klausimas. 

Czerniawskio žvilgsnis klaidžiojo minioje ir susidūrė su įdubusiomis žydromis jaunojo Trachimo akimis, kurios žvelgė į jį su neslepiamu įtarumu. 

– Ko pannai bijoti? – nelaukdamas atsakymo tėškė antrą klausimą Trachimas. 

Czerniawskis pajuto, kaip nuo galvos iki kojų nutvilkęs silpnumas pakirto kelius. Reaguoti reikia greitai. Plačių Trachimo žandikaulių raumenų kauburėliai akiplėšiškai įsitempė ir, rodės, tuoj tuoj vėl sprogs. Ak, kodėl to jaunuolio neatidavė kariuomenėn?

– O kad pannos brolis karininkas, manote, vokiečiai nežino?

Geniali mintis! Pirmas ją suprato senasis Juzefas ir palingavo galva. Pikta pusamžė valstietė kone įniršo ant Trachimo, kad tas gaišina laiką tauzydamas niekus. Ekonomas pradėjo skubinti:

– Kinkykite vežimus!

– Trys iš jų tegul laukia prie dvaro laiptų!

– Piotrai, Ivanai, Vercje, ir tu, Nikolka, į rūmus paskui mane... Żiwo, żiwo! Gyviau!

Kieme ir erdviose menėse kilo sąmyšis. Panna Malinowska ėmė darinėti spintas ir skrynias. Iš slėptuvių buvo ištraukti karta iš kartos paveldėti brangakmeniai, sidabras, papuošalai. Dešimtmečiais zulintas vietas paliko statulos, paveikslai, brangios vazos. Baldus, kandeliabrus, kilimus, – viską, ką tik žmogus galėjo išturėti, – kėlė, nešė, vilko per erdvias sales, pro plačiai atvertas duris, o tada laiptais iki vežimų. Apsipylę prakaitu plušo tarnai. Pirmą kartą gyvenime iš arti matydami tokius turtus valstiečiai iš pradžių tvardėsi ir elgėsi pagarbiai, bet kuo toliau, tuo labiau įsidrąsino ir net slapta mėgavosi: šūkavo vienas kitam, auliniais batais ir vyžomis apautomis kojomis trempė grindis, sunkiai šnopavo po nešuliais. Trims vežimams užsipildžius privažiavo daugiau plačių ilgų bričkų, kurias tempė stambūs įmitę arkliai. Jos stovėjo prie visų durų: ne tik prie rūmų, bet ir prie valstiečių būstų. 

Malinowska puldinėjo po tuštėjančias sales, vadovavo tarnams, svaidėsi įsakymais. Pasišaukdama tai vieną, tai antrą, tai visą būrį tarnaičių, lakstė iš vieno kampo į kitą kaip nervų kamuolys. Valdytojo nesimatė, o kaip tyčia dabar jo prisireikė. Dvarininkė žvilgtelėjo vienan kambarin, kitan. „Pan Czerniawski, pan Czerniawski!“ Kur jis per patį įkarštį nusidangino? Nejaugi savo mantą kraunasi? O šeimininkė jau visai neberūpi? Turtą juk jos dėka užsigyveno, o dabar? Ir pačiai nieko liepti neleido, prie lango užspeitė, lyg geriau suprastų, ką daryt. Prasčiokas, netašytas prasčiokas, prakutęs tik jos dėka, o ji, panna Malinowska, iš grynos lenkiškos šlėktos, kilmingos ir garbingos giminės...

Staiga kažkas dužo ir pažiro ant grindų. Dvarininkė atsisuko ir pamatė Vercję su lempa rankoje, prie jos kojų gulėjo suskilęs stiklas. Nudegusi dagtis, pajuodusi plika lemputė be cilindrinio gaubto, tuščios sienos su šviesiomis dėmėmis nuo paveikslų, grindys jau be kilimų, dulkės, popieriaus skiautės, purvas, kurio prinešė valstiečiai, – viskas, viskas aplink slinko link jos ir bylojo apie tikrą, negailestingą vargą; vidury – prasikaltęs Vercjės veidas; ne, ne prasikaltęs – gudrus, įžūlus, kerštingas... „Jie“, prasčiokų ir chamų valdžia, eina... Priešai, žiaurūs priešai artinasi prie jos turto, spindesio, kilmės, jaśnie wielmożnych^* kartų, gyvenimo... Ne! Ji nesileis, ji priešinsis, kovos iš visų jėgų...

Su laukine tūžmastimi įsikibusi Vercjei į plaukus tempė, vilko ją paskui save, o isteriškas klyksmas šaižiai skrodė tuščius kambarius, vis išvirsdamas į kriokimą, tarsi kažkas, kartais vis atleisdamas, ją būtų smaugęs geležiniais pirštais.

 – Stiklą, man dar, chamai, daužysite?.. Turtą, išsigimėliai, plėšite?.. Į kalėjimus sukišiu!.. Liepsiu rykštėmis mirtinai užplakti, mirtinai, mi-i-i-ir-ti-i-i-nai-i-i-i!

Vercjė tylomis gynėsi. Pasilenkusi, susiėmusi už galvos leidosi velkama dvarininkės. Lempa jau seniai voliojosi ant grindų. Nei ji, nei Malinowska to nepastebėjo. Merginos veidas po išsitaršiusiais juodų plaukų kuokštais persikreipė iš skausmo, o kai kankynė tapo nebepakeliama, kietais sudiržusiais pirštais ji įsikibo į panelės rankas. 

– Ką-ą?.. Priešinsies?.. Manai, tavo bolševikų bijau?.. Aš nebijau, ne... aš... nee---bii-jauuuu!

Atbėgo perbalęs ekonomas. Mirtinai išsigandęs dėl paskutinių dvarininkės žodžių, žvitriai apsižvalgė ir pastūmė už savęs duris. Tačiau jos netrinktelėjo. Kažkas iš kitos pusės jas sulaikė ir vėl atidarė. Prie įėjimo akis į akį su Czerniawskiu stovėjo jaunasis Trachimas, spraudėsi apsukrus Piotro veidas, vidun žvelgė daugiau valstiečių. 

Žydros akys skvarbiai smigo į ekonomą, priešais šmėžavo platūs, ryžtingi žandikauliai, – sekundę jis pasijuto lyg sugautas spąstuose. Bet tą patį mirksnį susivokęs atsigręžė į šeimininkę. 

– Panna, nusiraminkite... Panna, – suėmė ją aukščiau alkūnių, – vokiečiai, panna, artinasi kiekvieną minutę, – kalbėjo aiškiai, nugara jausdamas atkaklų Trachimo žvilgsnį. – Jūs susijaudinusi, panna... Vercjė čia nekalta. 

Dvarininkė leidosi nuvedama prie kėdės ir susimąsčiusi atsisėdo. 

– Bet ji man stiklą sudaužė, – šnabždėjo ji, lyg pusantro zloto vertės cilindre būtų viskas, ką ji praranda šiomis istorinėmis dienomis. 

– Sudaužė...

Sunkiai kvėpuodama panna Malinowska susirietė, jos akys įsispoksojo neaiškia kryptimi. 

Praleidęs raudančią tarnaitę, į kambarį įžengė Trachimas. 

– Tai kas ateina, – pažvelgė Czerniawskiui tiesiai į veidą, – vokiečiai ar sovietai? 

Ekonomo akutės neramiai lakstė į šalis ir tarsi taip prikaupusios jėgos netrukus jau galėjo atlaikyti darbininko žvilgsnį. 

– Dieve mano! – gūžtelėjo pečiais. – Kas su jumis darosi?.. Trachimai, dar jaunas, bet jau irgi nervus praradai. 

– Vokiečiai ar sovietai? – ryžtingai pakartojo tas, atrodė, jo kampuoti žandikauliai net trakštelėjo iš atkaklumo. 

– Nori, kad pasakyčiau „sovietai“? Na, gerai, sovietai. Mes su panna išvykstame. Lik, visi likite, bet kai ateis vokiečiai, bus vėlu, vėlu, – kalbėjo ekonomas, o apie jo burną ir akis susimetė pagiežingo šypsnio raukšlės. – Išsiųs į prancūzų frontą, ir būsite suplėšyti kaip benamiai šunys minų laukuose vietoj jų kuilių. Likite, likite, jei norite!

Tarpduryje stovintys valstiečiai įdėmiai klausėsi. Pajutęs, kad darbininkas ima dvejoti, nors įdubusios žydros akys ir toliau gręžė tuo pačiu skvarbumu, Czerniawskis sutvirtėjo. 

– Ko spoksot kaip baidyklės?! – riktelėjo valstiečiams. – Galėsit spoksot, kai granatos į subinę pataikys... Prie darbo! Żiwo, żiwo!

Daugiau nė nežvilgtelėjęs į Trachimą ekonomas nuėjo vadovauti kraustynėms. 

Vidutinio ūgio, plačių pečių, iškilios krūtinės darbininkas sutrikęs liko stovėti vidury kambario, su nepasitikėjimu ir priešiškumu žvelgdamas augalotam valdytojui pavymui. 

 

* * *

Driekėsi pliki, nuo lietaus įmirkę laukai. Kur ne kur dūlavo palikti apvytę purvinai žalsvos spalvos bulvienojai. Pilkas dangus kabėjo žemai, vėjas taškė sunkius lietaus lašus. 

Užlietu keliu traukė ilga vilkstinė pakrautų vežimų. Arkliai, vieni sukinkyti po du ar keturis, kiti pririšti prie gardžių, nuleistomis galvomis ir ant kaklų išpampusiomis gyslomis sunkiai klampojo per purvyną. Varovai, vilkintys verstais kailiniais ar susijuosę sermėgas, niūriai žvelgė priešais save ir tingiai kilnojo rykštes. Plati pannos Malinowskos karieta važiavo priešakyje. Už jos lingavo spyruoklinės bričkos su ypač dužiais indais. Girgždėjo brikos su baldais, patalyne ir drabužiais, vežimai su valstiečių šeimomis ir jų rakandais, o paskiausiai dešimtys valstiečių ginė didelę karvių bandą ir avių šimtinę. 

Dvarininkė su ekonomu sėdėjo karietoje. Retkarčiais iš po užtraukto dangčio išlįsdavo išdžiūvusi Czerniawskio galvelė, ir mažos, neramiai lakstančios akutės nužvelgdavo visą vilkstinę. Trachimo nesimatė. Bet valdytojui labai rūpėjo, ar jis yra. Jau keletą sykių rengėsi šūktelėti kam nors iš valstiečių ir paklausti, bet baiminosi išsiduoti ir vis susilaikydavo. Už padūmavusio horizonto dusliai aidėjo tolimi pavieniai sprogimai. Kas žino, kas ten vyksta. Ar pavyks išsigelbėti? Iki Lietuvos sienos dar geri septyniasdešimt kilometrų. Tokiais keliais nusigauti su visa procesija užtruks ne mažiau kaip tris valandas, – kam dar prireikė varytis tą bandą galvijų?

Susijaudinęs Czerniawskis paskutinį klausimą sušnabždėjo balsu ir pajutęs norą užsirūkyti pasiūlė dvarininkei papirosą. Neatsisukusi ji paėmė ir nepadėkojo. Įsisiautusi į plačius kelioninius kailinius su gobtuvu sėdėjo kitame karietos kampe skyrium, žvelgė pro aprasojusius akinių stiklus priešais save ir taip pat pašnibždomis ryžtingai atsiliepė:

– Nieko jiems nepaliksiu... Turėjome ir dvarą padegti. 

– Bet juk negalime dėl galvijų aukoti gyvybės!

– Jūs bailys, pan Czerniawski. 

Ekonomas pažvelgė į ją su pasidygėjimu, riktelėjo vadeliotojui sustoti ir išlipo iš karietos. Prie pirmos bričkos šono risnojo pabalnotas arklys. Atrišęs užsėdo ant jo ir pasileido joti aplink vilkstinę. Temo. Kairėje kelio pusėje driekėsi medžiais apaugusi kalva. Rudeninės lapų spalvos jau maišėsi su stingiu pilkumu. Tik virš šakų viršūnių ryškėjo šviesi vaiskaus dangaus juosta. 

Jodamas atgal palei vežimus, Czerniawskis žvilgčiojo į vadeliotojų ir krūvomis susispietusių šeimynykščių veidus. Visi sėdėjo ar gulėjo apsitūloję kaip mumijos. Tik vienišas kūdikio verksmas kėlė įtampą ir gailia bejėgyste aštrino slegiančią tylą. 

Trachimo nebuvo. Czerniawskį vėl nuo galvos iki kelių nutvilkė silpnumas. Jis nervingai ginė arklį, apjojo aplink vilkstinę iš galo, o tada prisigretino prie visų. Klausti nenorėjo. Riktelėjo vienam kitam valstiečiui, pasakė kažką apie sieną, liepė paraginti arklius. 

– Kad kelias, pone valdytojau, patižęs.

– Galvijai greičiau nepaeina. 

– Velniop galvijus! – susijaudino Czerniawskis. – Varykit, sakau!

Vienur kitur kilstelėjo rykštė. Arkliai trumpam paspartino žingsnį ir vėl grįžo prie ankstesnio tempo. 

„Susimokė, gyvuliai!“

Czerniawskis čiuptelėjo kišenėje revolverį, ir nuo baisios minties jį išmušė karštis. Prijojęs prie karietos suturėjo arklį. Ką sakyti dvarininkei? Ką ta supranta? Tuščiai pasipūtęs mėsos gabalas. Naktimis, jausdamas šlykštų jos kaulingumą, girdėdamas seilingą šnopavimą nejučia mintyse palygindavo ją su kumele. Tokia jam iškilo mintyse ir dabar. Kokia kvaila arogancija, kaip bjauriai ji su juo žaidžia!

„Jūs bailys, pan Czerniawski.“

Ko ji tikisi? Girdėjo, kitos dvarininkės tam laiko šunis... Šuo jai visada buvo ir liko po šiai dienai. 

Šiurptelėjęs bedė arkliui kulnu. Bėgti, gelbėtis, palikti tą seną išnarą velniui. Suspurdęs arklys trūktelėjo pirmyn. Tuoj pasigailėjęs raitelis suspaudė kumštyje vadeles ir piktai suturėjo gyvulį. 

Jo, ekonomo, mantos – du pilni vežimai. O išties, kam dvarininkei tremtyje turtas? Juk vergiška tarnystė turi būti atlyginta? – viliojančia šiluma vėl įsižiebė minteliūkštės apie uždarbį, kiaurą dieną besisukusios galvoje. Parduos, turės visą inventorių ir kitką parduoti. Ar ekonomas nevertas bent pusės šio gėrio? Bažnyčiai laisvai užteks iki kapo duobės; o jo, Czerniawskio, dar laukia gyvenimas, tikras žmoniškas gyvenimas: jauna žmonelė, vaikučiai, nuosavas ūkis, – ak, pan Czerniawski, pan Czerniawski!

Įsijautęs į visą ateities saldybę, išsitarė kone balsu. Bet žodžiai taip dirbtinai sušiuženo ausyse, kad baiminga konvulsija sutraukė kūną. 

Tamsa tirštėjo. Klampodami purvu arkliai sunkiai šnopavo. Už nugaros minkštai trepsėjo šimtai pasagų. Horizonte raudonavo gaisro atšvaistė.

Kur Trachimas?

Jam šovė mintis: grįžęs atgal pradėjo skaičiuoti arklius. Jų buvo daug. Neįkinkytieji ėjo būriais iš šonų ar už vežimų. Suklysti buvo nevalia. Skaičiavo įsitempęs, kartkartėmis stabtelėdavo, o priartėjęs prie vilkstinės galo pajuto, kaip apykaklė staiga užsiveržė ir pradėjo dusinti. 

Trūksta ir arklio!..

Užkišęs pirštus už apykaklės pamėgino ją atlaisvinti, bet dusulys kilo iš vidaus ir kaip švino gurvolis įstrigo gerklėje. Žvilgsniu ėmė klaidžioti po pilką apylinkę – nesimatė nė gyvos dvasios. Bet ten, kairėje besidriekiančiomis miškingomis kalvomis, galėjo lėkti raudonarmiečių eskadronas su Trachimu priešakyje; iš tamsos galėjo išdygti automobilis, tankas ar net užskristi aeroplanas... Daugiabalsis vežimų girgždesys ėmė kelti tūkstančius gąsdinančių vaizdinių. Jam girdėjosi tai variklio ūžesys, tai įsakymus duodantys tolimi balsai, tai įtartinas krebždesys tarp medžių. 

– Greičiau!.. Greičiau, Piotrai! Greičiau, Ivanai! Greičiau, šunpalaikiai!!!

Riktelėjo iš visų jėgų, rykšte čaižydamas arklių nugaras, šonus, grasino vadeliotojams. Tik vieną kilometrą... Ana iki to miško, kertančio kelią! Tarsi apsėstas šios minties Czerniawskis ginė arklį išilgai vilkstinės. Tik vieną kilometrą. Ir pavojus praeis, jis bus apsaugotas, išgelbėtas...

Ratai girgždėjo, arkliams iš po kojų tiško purvas, pliekdami rykštėmis rėkavo vežikai. Staiga viena pirmųjų bričkų kryptelėjo į šoną ir, traškant krentantiems baldams, apsivertė. Nakties apgaubtame lauke šūkavo varovai, grįžę atgal sulaikyti pakrikusių arklių.

Kupinas įtūžio atskriejo ekonomas. Jis riaumojo, keikėsi, kone sprogo iš pykčio. Purve prie apvirtusio vežimo nejudėdamas tįsojo Piotras. Subėgę valstiečiai tarsi negirdėjo siautėjančio šeimininko ir susispietė prie gulinčio draugo. 

– Negyvas.

– Negyvas...

Tyla.

Nedrįsdamas toliau rėkauti nuščiuvo ir Czerniawskis. Pašėlusiai siusdamas kramtė lūpas, sunkiai šnopavo ir nevalingai žvilgčiojo į juoduojančią netolimo miško dėmę. 

– Broliai, – tyliai pradėjo kone verkdamas iš nusivylimo, – paguldykite jį į vežimą, paimkite baldus ir važiuojam... Gaila kiekvienos minutės... Broliai...

Niekas neatsiliepė. Iš tylinčios minios prasiveržė moters rauda. Priėjęs Czerniawskis pamatė virš kūno palinkusią Vercję. Akimirką ekonomo veidu nuriedėjo vienui vienintelė sunki ašara, o aštrus rudens vėjas nukrėtė taip, lyg balne būtų sėdėjęs nuogas.

Valstiečiai vos krutėjo. Piotro perkėlimas į vežimą ir baldų rinkimas nuo kelio vyko taip lėtai, kad Czerniawskis netverdamas pats nušoko nuo arklio ir puolė į pagalbą. 

– Į šalį, į šalį! – rėkė iš visų jėgų įsiremdamas į didelį ąžuolinį bufetą. – Meskite į šalį ir tegu eina po velnių!

– Kaip po velnių? – tuojau pasigirdo pannos Malinowskos balsas. – Užkelkite į vežimą!

Su ilgais, iki purvo siekiančiais kelioniniais kailiniais, užsigobusi kapišoną dvarininkė stovėjo prie griovio nerangi kaip meška. Czerniawskis apsidairė, o jo pyktis užvirė taip, kad vos nesprogo galva. Netardamas nė žodžio vėl įsikibo į bufetą ir ėmė stumti nuo kelio žemyn. 

– Padėkit! – kimiai iškošė valstiečiams pro sukąstus dantis. – Šunys, padėkit!

– Nemesti! – isteriškai suklykė dvarininkė. – Nemesti, sakau!

Kaip milžiniškas vėžlys ji įsikeberiojo purvan ir nustvėrė bufetą tiesiai prieš ekonomą. Virš dumblino baldo abiejų žvilgsniai susikryžiavo nelyg priešų kalavijai. Pajutusi indaują virstant ant jos, panna įsirėmė su dar didesne jėga. Ir vienas, ir kitas šaukėsi valstiečius pagalbon. Tie trypčiojo vietoje, o didelis baldas sukosi ant patižusio kelio, tarsi rodydamas darbininkų miniai paskutinį dvarišką spektaklį. Tie, kurie stovėjo prie krašto, per pačią maišatį pastebėjo raitelį, šuoliais išnirusį iš tamsos. Dar prieš jam prisiartinant iš suplazdėjusių širdžių prasiveržė: 

– Trachimas!

– Trachimas!

Paleidęs bufetą Czerniawskis čiupo revolverį. Tą patį mirksnį kažkas, atsiplėšęs nuo gretimo vežimo, šoko ant jo. Nuo išgąsčio apmiręs ekonomas virš savęs pamatė Piotrą ir kaip molio gabalas griuvo purvan. 

– Prakeikta kumelė, – šnipštelėjo sustingusiu liežuviu. 

 

* * *

Dvarininkei palydon iki sienos įdavė nedidelį vežimaitį, arklį ir Juzefą. Kasydamasis sprandą anas burbtelėjo, kad jau gana ponų prisivežiojo. O kadangi daugiau savanorių tarp valstiečių neatsirado, panna Malinowska pati stvėrė vadeles ir su tuščiu vežimaičiu pranyko šlapioje tamsoje. 

Surištą Czerniawskį paguldė į Piotro vietą. Vercjė žaismingai taikėsi revolveriu. Apvirtę ratai, rodės, net šoktelėjo ant gausybės rankų. Sudėtinga buvo tik apsigręžti. Vežimų šonuose žmonės uždegė žibintus, pašvietė kelią, padėjo arkliams, kol vilkstinė apsisuko link dvaro. 

Tamsa ėjo tirštyn. Rudens vėjas draikė retus, sunkius lašus. Lietus čaižė įkaitusius valstiečių veidus. Apimti pakilaus jausmo jie ginė arklius ir iš visų jėgų dainavo, balsais drebindami apylinkes apgaubusias sutemas. Daina pynėsi su vėju, atkakliai grūmėsi, ištrūko ir vėl puolė į kovą. Per nakties juodynę nusidriekusioje ilgoje eilėje kaip pasiektos pergalės kibirkštys plaikstėsi ir mirguliavo žibintų liepsnelės. 

 

* Jų šviesybių (lenk.; vert. past.).

 

Iš jidiš kalbos vertė Goda Volbikė

 

Vertimą finansuoja