Neseniai spausdinome S. Dovlatovo radijo laidų vedėjo užrašus (kovo 28 d.). Dabar siūlome ištraukas iš jo „Prižiūrėtojo užrašų“ – rašytojas tarnavo įvairiose Komijos pataisos darbų kolonijose. „Jis grįžo iš ten kaip Tolstojus iš Krymo –­ su apsakymų ritinėliu ir nuostaba žvilgsnyje“ (J. Brodskis). Jau vėliau, emigravęs į JAV, po gabaliuką sudėliojo tuos tarnybos armijoje prisiminimus.

„Aš pamačiau laisvę už grotų. Žiaurumą, tokį pat beprasmišką, kaip ir poezija.“

---

 

Jūs žinote, kad Šalamovas lagerio patirtį laiko visiškai negatyvia...

Aš truputį pažinojau Varlamą Tichonovičių per Geną Aigi. Tai buvo pritrenkiantis žmogus. Vis dėlto aš nesutinku su juo.

Šalamovas nekentė kalėjimo. Manau, šito yra maža. Toks jausmas dar nėra meilė laisvei. Ir netgi – neapykanta tironijai.

Tarybinis kalėjimas – viena iš nesuskaičiuojamų tironijos rūšių. Viena iš totalios, viską apimančios priespaudos formų.

Tačiau ir lagerio gyvenime yra grožio. Ir vien tik juodos spalvos čia neužteks.

Mano galva, viena iš jos nepaprastų puošmenų – kalba.

Kalbotyros dėsniai lagerio kasdienybėje – netaikytini. Kadangi lagerio kalba nėra bendravimo būdas. Ji – nefunkcionali.

Lagerio kalba praktiškam bendravimui tinka mažiausiai. Ir apskritai ji yra tikslas, o ne priemonė.
Bendraujant su žmonėmis lagerio kalba vartojama minimaliai.

„Tave kviečia brigadininkas..." –­ „Pats jo ieškau..." Atrodo, kad zekai¹ taupo buitinę žodinę medžiagą.

O iš esmės lagerio kalba – reiškinys kūrybinis, itin estetiškas, meniškai betiks­lis.

Vimdantis lagerio gyvenimas kalbai suteikia ypatingo išraiškingumo preferenciją.

Lagerio kalba – įmantri, vaizdžiai tapybiška, ornamentiška ir dabitiška. Ji artima Remizovo² mokyklos garsiaraščiui.

Lagerio monologas – patrauklus žodinis nuotykis. Tai tam tikra drama su intriguojančia užuomazga, gražia kulminacija ir audringu finalu. Arba oratorija – su daugiareikšmėmis pau­zėmis, netikėta tempo kaita, turtingais garsiniais niuansais ir sielą draskančiomis balsinėmis fioritūromis.

Lagerio monologas – tai užbaigtas teatrinis spektaklis. Tai – balaganas, ryški, provokuojanti ir laisva kūrybinė akcija.

Patyrusiam kaliniui šneka atstoja visus įprastus piliečio blizgučius. O būtent šukuoseną, užsieninį kostiumą, batus, kaklaraištį ir akinius. Maža to, pinigus, padėtį visuomenėje, apdovanojimus ir regalijas.

Gerai sustyguota kalba dažnai yra vienintelis lagerio senbuvio ginklas. Vienintelis jo visuomeninės įtakos svertas. Nesugriaunamas ir nepajudinamas jo reputacijos fundamentas.

Užtikrinta lagerio šneka sukelia pagarbą meistrui. Darbo pasiekimai lageryje nekotiruojami. Greičiau – atvirkščiai. Nuopelnai laisvėje užmirštami. Lieka – žodis.

Subtili kalba lageryje tampa tokio pat dydžio privalumu, kaip ir fizinė jėga.

Geras pasakotojas miško kirtavietėje reiškia kur kas daugiau nei geras rašytojas Maskvoje.

Galima kopijuoti Babelį, Platonovą ir Zoščenką. Šituo reikalu sėkmingai užsiima dešimtys jaunų rašytojų.

Lagerio kalbos neįmanoma padaryti. Nes pagrindinė jos sąlyga – organiškumas.

Leiskite atkurti ne visai cenzūrinį užrašą iš mano armijos bloknoto.

„Atsiuntė mums iš Maskvos seržantą. Inteligentišką jaunuolį, rašytojo sūnų. Norėdamas pasirodyti kietas, jis be galo keikėsi.

Vienąkart jis riktelėjo zekui:

– Tu ką, jobnUlsia?³ (Būtent taip kirčiuodamas).

Zekas reagavo ypač stipriai:

– Pilieti seržante, jūs neteisus. Galima pasakyti – jObnulsia, jebanUlsia, najebnUlsia. O jobnUlsia – tokio žodžio rusų literatūrinėje kalboje, jūs jau atleiskite, nėra..."

Frajeris⁴, apsimetantis vagimi, –­ tai juokingas ir nepadorus vaizdelis. Apie tokį sakoma: „Šeškė vagim dedasi."

Lagerio kalbos menas grindžiamas seniai susiklosčiusiomis tradicijomis. Čia egzistuoja tvirti kanonai, geležiniai štampai ir nesuskaičiuojami reglamentai. Plius – kūrybinių paieškų būtinybė. Kaip ir literatūroje. Tikras menininkas, remdamasis tradicija, vysto asmeninės raiškos bruožus...

Kad ir kaip būtų keista, lagerio kalboj nedaug keiksmažodžių. Tikras nusikaltėlis keiksmus retai sau leidžia. Jis niekina nešvankią greitakalbę. Brangina savo kalbą ir žino jos kainą.

Tikras nusikaltėlis vertina kokybę, o ne decibelus. Renkasi tikslumą, o ne perteklių.

Niekinantis „Tavo vieta išvietėje" atstoja dešimtį rinktinių keiksmų. Piktas „Ko gi tu, kalės vaike, nusipiginai?" užmuša negyvai. Nuolaidus „Va tai frajeris – nei pavogti, nei pasaugoti" dezavuoja žmogų absoliučiai.

Lageryje dar gyva žodinės dvikovos forma. Aš dažnai stebėdavau tokius mūšius – su apšilimu, apsimestine apatija ir netikėtais žudančios gražbylystės fejerverkais. Su nudrožtom Krylovo ir La Fontaine'o lygio formuluotėm.

„Vilkas ir žymėtuosius ima..."

Artimaisiais lageryje neprisiekiama. Čia neišgirsi dievažijimosi ir daugiažodžių rytietiškų įtikinėjimų. Čia sako:

– Prisiekiu laisve!..

(...) Prisimenu įvykį prie Joserio.

Už dviejų kilometrų nuo lagerio buvo mokykla. Mokykloje dirbo mokytoja, liesa moteris su geležiniais dantimis ir balta akimi.

Iš zonos matėsi mokyklos prieangis.

Šitoje zonoje kalėjo „beribis" Makejevas. Tai buvo etapuose nusivalkiojęs 60-metis vyras.

Taigi zekas pamilo mokytoją. Pamatyti jos veido bruožų jis negalėjo. Dar daugiau, jis ir jos amžiaus nežinojo. Buvo aišku, kad tai – moteris, ir viskas. Kažin kas senamadiška suknele.

Jos vardas buvo Izolda Ščiukina. Nors Makejevas ir šito nežinojo.

Tiesą sakant, jis jos netgi nematė. Jis suvokė, kad tai moteris ir skyrė jos suknelių spalvas. Suknelės buvo dvi –­ žalioji ir rudoji.

Anksti ryte Makejevas lipdavo ant barako stogo. Po tam tikro laiko garsiai pranešdavo:

- Ruda!..

Tai reiškė, kad Izolda nuėjo į išvietę.

Aš neatsimenu, kad kaliniai būtų šaipęsi iš Makejevo. Atvirkščiai, jo jausmai visus labai domino.

Makejevas ant barako sienos nupaišė ramunę. Garvežio rato dydžio. Kiekvieną vakarą jis skuduru nutrindavo vieną iš lapelių...

Ar Izolda visa tai nujautė – neaišku. Greičiausiai – nujautė. Jinai ilgokai stovėdavo prieangyje ir dažnai vaikščiojo į išvietę.

Jųdviejų susitikimas įvyko tik kartą. Makejevas dirbo gamybinėje zonoje. Vienąsyk išvedė jį į atskirą tašką. Izolda ėjo per kaimą. Jųdviejų maršrutai prie vandens bokšto susikirto.

Visa kolona sulėtino žingsnį. Sargyba lyg ir sunerimo, bet zekai paaiškino, koks čia reikalas.

Izolda ėjo išilgai sustirusios kolonos. Jos metaliniai dantys blizgėjo. Fetriniai botai grimzdo į purvą.

Makejevas iš savo eilės metė jai nedidelį popierinį paketą. Izolda pakėlė jį, atvyniojo. Ten gulėjo savadarbis plastikinis mundštukas.

Moteris ryžtingai žengė link sargybos viršininko. Ji nusiėmė trumpą megztą šaliką ir ištiesė jį jefreitoriui Boiko. Tasai perdavė vienam iš zekų. Ugninga skiautė keliavo per eiles – tokia ryški sunešiotų lagerio skudurų fone. Kol Makejevas neapsivyniojo ja savo lieso kaklo.

Kaliniai pajudėjo. Kažkas pradėjo:

...Kur tu, maita, savo meilę suki,
Papirosą su kuo daliniesi...

Tačiau jį nutraukė. Tokiu momentu reikėjo patylėti.

Makejevas iki pat zonos vis gręžėsi atgal ir mojo šaliku. Sėdėti jam teliko keturiolika metų.

(...) Aš nutariau atsisakyti pačių siaubingiausių lagerio gyvenimo epizodų. Manau, jie būtų spekuliatyvūs. Efektingu taptų ne meninis audinys, o tiesiog medžiaga.

Aš rašau ne fiziologines apybraižas. Aš apskritai rašau ne apie kalėjimą ir zekus. Norėčiau parašyti apie gyvenimą ir žmones. Ne į kunstkamerą aš kviečiu savo skaitytojus.

Be abejo, galėčiau juos užversti dievai žino kuo. Pažinojau žmogų, kuris ant kaktos išsitatuiravo „MVD vergas". Paskui du kalėjimo daktarai jį tiesiog nuskalpavo. Aš mačiau masines lesbiečių orgijas ant barako stogo. Mačiau, kaip prievartavo ožką. Dalyvavau lagerio pederastų vestuvėse ir net šūktelėjau: „Kartu!"

Darsyk kartoju, mane domina gyvenimas, o ne kalėjimas. Žmonės, o ne monstrai.

Ir manęs visai netraukia šiuolaikinio Vergilijaus laurai. (Nors ir labai gerbiu Šalamovą.) Užtenka jau, kad dirbau gidu Puškino draustinyje.

Neseniai šaipūnas Genis⁵ man pasakė:

– Tu vis bijai, kad neišeitų kaip pas Šalamovą. Nebijok, neišeis...

Suprantu, kad tai, na, tokia subtili draugiška ironija. Ir vis dėlto kam perrašinėti Šalamovą? Ar net Tolstojų drauge su Puškinu, Lermontovu, Rževskiu⁶?.. Kam persiuvinėti Alexandre'ą Dumas, kaip tai padarė Fitzgeraldas? „Didysis Getsbis" –­ puiki knyga. Ir vis dėlto aš renkuosi „Grafą Montekristą"...

Visada svajojau tapti nuosavų idėjų mokiniu. Gal ir tapsiu senatvėje.

Taigi skaitytojui nesiūliau efektingų vaizdų. Norėjau pastatyti jį prieš veidrodį.

Yra ir kita kraštutinybė. Nugrimzti ir užsimiršti estetikoje. Užmiršti, kad lageris – šlykštus. Ir tapyti jį pagal ornamentines pietvakarių mokyklos tradicijas.

Taigi dvi kraštutinybės. Galėjau papasakoti apie žmogų, kuris užsisiuvo akį. Ir apie žmogų, kuris miško kirtavietėje išmaitino sužeistą dagiliuką. Apie Jakovlevą, prikalusį savo mašnelę prie gulto. Ir apie plikį Burkovą, raudojusį grambuolio laidotuvėse...

Trumpai tariant, jeigu jums pasirodys, kad bjaurasčių per maža – pridėsim. O jeigu atvirkščiai, vėlgi – viskas pataisoma...

 

1982, gegužė–birželis. Prinstonas, Niujorkas

¹ З/К – Заключенный – kalinys, pirmąsyk atsirado Belomoro kanalo kasėjų dokumentuose apie 1932 m.
² A. Remizovas (1877–1957) – vienas ryškiausių rusų rašytojų stilistų.
³ Ты что, ебнУся?
⁴ Frajeris – kiekvienas, kuris nepriklauso kriminaliniam pasauliui.
⁵ A. Genis –­ rusų rašytojas ir kritikas, dirba radijuje „Svoboda".
⁶ Išgalvotas literatūrinis, folklorinis personažas.

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Сергей Довлатов. „Малое собрание