Gūtenmorgenas: ateina arklys, arba Lietuviškasis Alzheimeris

Sausio 19-ąją Gūtenmorgenas savo kalendoriuje paženklino. Tądien jo vaizduotę perskrodė galingas lietuviškos tematikos impulsas. Šis Baltijos Asamblėjos literatūros premijos laureato Mario Bėrzinio įamžintas herojus sutiko trumpai pasidalyti šios dienos įžvalgomis.

 

Kokį katarsį Jūs, kaip kūrybinga asmenybė, patyrėte išvydęs Lietuvos kultūrinės spaudos redaktorius su kastuvais, o ne su rašikliais ar kompiuteriais rankose prie „Tautiškos giesmės“ autoriaus V. Kudirkos paminklo?

Mane perskrodė emocinė įtampa ir ryžtingi judesiai. Visų dalyvių akyse spindėjo vieni nuliai. Ši būsena man priminė netolimą gimtosios Latvijos praeitį. Po tokio mūsiškių redaktorių fiziologinio žvilgsnio link valdžios rūmų – prie Dauguvos nebeliko nė vieno literatūrinio mėnraščio ir kultūros savaitraščio. Dabar mėginama taisyti kai kurias klaidas, bet gana nesėkmingai. Žvelgdamas į šiuos jaunus talentingus veidus Vilniaus centre tramdžiau abejones: broliukai, nejaugi ir pas jus atklydo šis mūsiškis aukštosios kultūros stumimo į paraštes virusas.

 

Jei ne ši kūrėjų akcija, sakyčiau, bičiuli Gūtenmorgenai... Jau buvai šiek tiek primiršęs ir Lietuvą, ir anksčiau deklaruotus aktualius kūrybinius projektus. Dabar toks netikėtas Tamstos atvykimas kolegiškai nudžiugino.

Kai viename interneto tinklalapyje perskaičiau šią mane pašiurpinusią informaciją, nedvejojau – į kelionę! Skubėjau. Esu laimingas, kad man iš Rygos pasisekė aplenkti jūsų kultūros ministrą. Tad buvo puiki proga savo ausimis išgirsti jo dievagojimąsi kultūros žmonėms, plušantiems ne redakcijose: skubiai ištaisysiu tų lėtapėdžių valdininkų darbą, bus tie du nuo praėjusio rudens nesuraityti parašai.
Iš tiesų, savita ta jūsų Lietuva. Matyt, meteorologinės sąlygos susuko kabinetuose sėdintiesiems galvas: už lango jiems vis dar ruduo vaidenosi, nors jau žiema baigiasi.

Šis jūsų kultūrininkų žygis savo įspūdžiu kol kas nusileidžia latviškajam, kai buvusiam kultūros ministrui Raimondui Paului per vieną renginį menininkai ant scenos atnešė vinių dėžę ir paprašė maestro sutvirtinti kultūrą. Bet paskui susivienijo dėl tokio akibrokšto įsižeidę valdininkai –­ ėmė ir užkalė tomis vinimis kai kurių redakcijų duris...

 

Ši menininkų akcija buvo trumpa ir efektinga, tad likusį laiką iki autobuso išvykimo paskirkime aptarti kitiems jūsų kol kas nepaviešintiems sumanymams. Gal aš, kaip vietinis, galėčiau kuo nors patalkinti?

Ši akcija netikėtai pakoregavo manojo projekto „Lietuviškasis Alzheimerio sindromas“ įžanginę dalį. Šiuo aspektu ji turi labai turiningą probleminį aspektą, kodėl valdžiažmogiams sunku laiku brūkštelėti parašą, leidžiantį visiems kultūringiems žmonėms darbą pradėti nuo Naujųjų metų, o ne nuo balandžio pirmosios. Šios akcijos turinį noriu pakylėti iki tarptautinio lygmens. Su kolegomis rengiu programą į Lietuvą atvyksiantiems keliems Nobelio literatūros premijos laureatams ir garsiajam žmogienos mėgėjui Hanibalui Lekteriui, turinčiam lietuviškų šaknų. Jau modeliuoju pradinius maršruto objektus. Pradėsime nuo M. Mažvydo bibliotekos. Žvalgydamiesi kartu padiskutuosime, kaip galima tokį pastatą remontuoti ilgiau nei dešimtmetį, kai senovės romėnai plikomis rankomis sugebėjo per aštuonerius metus pastatyti Koliziejų (laimingi žmonės buvo, nes jiems nereikėjo rengti viešųjų pirkimų šou, pasitikėjo sveiku meistrų protu). Svečiams priminsiu analogiją, kaip mes, latviai, Nacionalinę biblioteką „Šviesos rūmus“ pastatėme per penkerius metus.

Vadovaudamiesi Seimo nutarimu, aplankysime 2015 me­tais pastatytą Visagino atominę elektrinę. Grįždami į Vilnių, sustosime prie 1987 metais pradėto statyti Nacionalinio stadiono. Tai jau Hanibalo Lekterio pageidavimas, nes jis, žvelgdamas į gelžbetoninius griaučius, norės nustatyti politikų, kai kurių profesorių pastarųjų dešimtmečių veiklos koordinates, identifikuoti jų liežuvio, mokančio posėdžiuose žaisti futbolą, įtaką sporto vystymui Vilniuje. Pasiūlysime, žinoma, kas panorės, praeiti pro Nacionaline premija įvertintą vamzdį Neries krantinėje. Po visų tų pasižvalgymų surengsime apskritą stalą, skirtą artėjantiems jūsiškio Seimo rinkimams „Lietuviškasis Alzheimeris – partinės tapatybės pasididžiavimas“.

Vos nepamiršau, paprašysiu šiokios tokios pagalbos –­ noriu gauti mane dominančios statistikos, kai ką patikslinti, nes nesuradau atviros prieigos prie šios informacijos. Kultūros leidiniams Vyriausybė skiria 450 tūkst. eurų, o štai Seimas savo narių parlamentinei veiklai pasiskyrė 1 mln. 115 tūkst. eurų, didžioji dalis šios sumos išleidžiama automobilių nuomai ir benzinui. Vadinasi, 140 narių pasivažinėjimui iki Seimo, „Maximų“, uošvijų, Auksinių svogūnų salės ir vieno kito susitikimo su rinkėjais skirta daugiau nei visos šalies kultūros leidiniams.

Atsisveikindamas valdininkų/politikų intelekto koeficien­tui įvertinti palieku šią dramatiškai trapią it paukštelis sentenciją (metonimiją „arklys“ skaityti šiuolaikiškai – „automobilis“), kurią šių dienų Lietuvai prieš du šimtmečius toliaregiškai paskyrė japonų haiku meistras Kobajaši:

Ei žvirbli!
Šalin iš kelio
ateina arklys.

Užrašė Arvydas Valionis