Shannon P. Meehan. Pakeliui į tikrų veiksmų zoną

Ištrauka iš memuarų knygos „Svarbiau už pareigą“

Nuotrauka iš autoriaus archyvo

Auksiniai „Makdonaldo" lankai šviečia netgi Kuveite. Buvome dykumoje, toli nuo namų, kažkokioje bazėje, kurios tikslios vietos net nežinojau, tačiau mūsų galvose sukosi prisiminimai apie namus. Kariuomenė iš visų jėgų stengėsi, kad bazė atrodytų saugi ir tiesiogiai nepaliesta karo, tačiau ji priminė kažin kokį amerikietišką realybės spektaklį. Kavinė buvo įrengta priekaboje, bazėje buvo parduodami „Harley-Davidson" motociklai ir gabenami tiesiai į Valstijas, o „Makdonaldo" iškaba buvo parašyta arabiškai, išskyrus, žinoma, milžinišką šviečiančią raidę „M". Toji buvo parašyta angliškai. Labai didelė ir labai ryški angliška raidė.

Skrisdamas į Kuveitą beveik visą laiką buvau su ausinėmis. Ruošdamasis ateityje manęs laukiančioms savaitėms, klausiausi „Green Day" bei „The Boss" ir miegojau, kartkartėmis žvilgtelėdamas į skrydžio metu rodomą filmą. Rodė „Iksmenus: žūtbūtinį mūšį", turbūt pirmą filmą, kuriame kariai vilki naujo modelio maskuojančias sausumos kariuomenės uniformas, vadinamas ACU*. Man visai nerūpėjo, ką pasakys filmo herojus Ernis, taigi žiūrėjau vaizdą, o per ausines klausiausi muzikos. Retkarčiais skrydžio metu ausinuką išjungdavau ir su savo kuopos vadu bei būrininku pakalbėdavom apie mūsų užduotį. Norėjau žinoti, kas laukia artimiausiu metu. Abu vyrai anksčiau jau buvo tarnavę Irake, taigi maniau, kad pasikalbėjęs su jais galėsiu aiškiau įsivaizduoti užduotį. Tačiau paaiškėjo, kad vienintelis pastovus dalykas, kurio galėjai tikėtis, buvo tai, kad visiškai negalėjai įsivaizduoti, kaip toliau plėtosis operacija. Vylimasis kasdien remtis planu garantavo nesėkmę. Netikrumas ir laukimas – tai viskas, ko galėjai tikėtis.

Šiokį tokį supratimą apie tai įgavau jau tada, kai mūsų užduotis staiga pasikeitė, likus dviem savaitėms iki išvykimo į misiją. Iš pradžių turėjome būti veiksmų zonos greitojo reagavimo pajėgomis. Būtume dislokuoti Kuveite, o mūsų, greitojo reagavimo pajėgų, užduotis būtų buvusi teikti skubią pagalbą bet kuriai mūsų regione veikiančiai grupei, kuriai pagalbos prireiktų. Iš esmės, dislokuoti Kuveite būtume gyvenę dirbtinėje Amerikoje, būdami nuolatinėje parengtyje. Tačiau per kelias savaites iki mūsų išvykimo į misiją padėtis Irake pablogėjo, ir mūsų užduotis pasikeitė. Buvo pasakyta, kad esame reikalingi Bakuboje, todėl Kuveitas, užuot tapęs mūsų nuolatiniais namais, mums virto trumpa mokomąja stotele. Iš viso jame išbuvome vos dvylika dienų. Mus pakeitė 20-ojo pulko 5-as batalionas, kuris, prieš mus išskraidinant į Iraką, perėmė veiksmų zonos greitojo reagavimo pajėgų vaidmenį.

Dienas Kuveite stūmėm labai mažai ką teveikdami. Kartu susirinkdavom tik pavalgyti ir kasdien dalyvaudavom vienoje ar dviejose trumpose pamokose, kuriose būdavome supažindinami su Irako problemomis ir pavojais, o ką veikti likusią dienos dalį, turėjome sugalvoti patys. Kartais susirinkdavome kino teatre, kur žiūrėdavome vaizdajuostes apie naujausius priešo naudojamus ginklus ir sukilėlių taktiką. Vaizdajuostėse buvo rodoma, kaip sukilėliai kuria savadarbius sprogmenis, kuriais išbando mūsų gynybos pajėgumus, tada žiūrėdavom, kokią technologiją ar taktiką, kovodami su naujais, sukilėlių keliamais iššūkiais, sukurdavo mūsiškiai. Iš vaizdų buvo aišku, kad karas ir toliau buvo nuolatinės katės ir pelės gaudynės be aiškaus nugalėtojo. Kaskart, kai išsiaiškindavom, kaip kovoja sukilėliai, ir, atsižvelgdami į jų veiksmus, pakeisdavom savo veikimą, jie sugalvodavo naujų būdų, kaip mums padaryti žalos. Buvo aišku, kad susiduriame su priešais, kurie, ko gero, buvo organizuoti geriau, nei vaizdavo mūsų spauda. Filmai neabejotinai rodė, kad jie sugebėjo juntamą žalą padaryti minimaliomis pajėgomis.

Vis dėlto, išskyrus trumpas pamokas ir vaizdajuostes, mūsų dienos buvo be jokios struktūros, todėl, siekdamas prislopinti namų ilgesį ir mokyti vyrus, paprašiau savo būrininką surinkti karius pasikartoti Kariuomenės statutą. Prieš išsiunčiamas į šią užduotį su manimi, būrininkas Stephenas Robertsas kariuomenėje jau buvo ištarnavęs trylika metų. Jis buvo aukštas ir tvirtas, sumanus ir stropus, jo tėvas buvo jūrų pėstininkas, o senelis tarnavo sausumos kariuomenėje. Jis išmanė kariuomenės reikalus ir suprato, kam reikalingi šie mano susirinkimai. Juose aptardavome, kaip per pamokas išmoktus dalykus panaudotume realiose situacijose Irake. Kariai teoriškai buvo pasiruošę, norėjome, kad jie turėtų laiko pasikalbėti apie tai, ką žino. Taip pat norėjome, kad mūsų padrikai leidžiamas laikas įgautų šiokią tokią struktūrą, kad jie galėtų susikaupti.

Žinoma, mano kariai suprato, kad yra verčiami lankyti pamokas, per kurias kartojamos jau seniau įgytos žinios, todėl Robertsas ir aš stengėmės, kad susirinkimai būtų neformalūs ir paprasti. Kariai iškart pastebi nesąmones, taigi nesistengėme, kad mūsų aptariamos temos atrodytų rimtesnės negu jos buvo iš tiesų, siekėme sukurti tokią atmosferą, kurioje vyrai galėtų atvirai diskutuoti ir patarti vieni kitiems. Kai kuriems iš jų jau buvo tekę tarnauti Irake, taigi turėjome iš jų pasimokyti, išklausyti jų pasiūlymų. Apžvelgėme, kaip patruliuoti mašinomis ir pėsčiomis. Kalbėjom, kaip vykdyti lauko sanitaro funkcijas ir kaip reaguoti susidūrus su priešu. Aptardavom tą dieną matytas vaizdajuostes ir stengėmės, kad vyrai išliktų susikaupę. Pastebėjau, kad tarp manęs ir vyrų radosi ryšys. Į mane jie ėmė žiūrėti kaip į vadą ir karį, o šios žinių kartojimo pamokos paklojo pirmąjį abipusio pasitikėjimo pamatą.

Iki tol mano vyrai turėjo pagrindo manimi abejoti. Į dalinį buvau paskirtas likus vos keturioms savaitėms iki išvykimo į misiją, taigi, kol visa kuopa drauge mokėsi per pratybas ir buvo ruošiama karui, mano mokymai vyko kitame padalinyje. Tarpusavio ryšį užmezgusių karių požiūriu buvau tarp jų atsidūręs nežinomasis. Buvau paskirtas jiems vadovauti, tačiau jie apie mane beveik nieko nežinojo. Per likusį iki išvykimo į misiją laiką nebuvo kada su jais daugiau pabendrauti ir parodyti, kad sugebėsiu juos vesti į mūšį. Todėl, kai galiausiai buvome išsiųsti į Kuveitą, žinojau turįs labai pasistengti, kad jie imtų manim pasitikėti. Įsiklausyti į juos – tai esminė pasitikėjimo kūrimo dalis. Supratau tai: kad jie patikėtų manimi, turiu parodyti, kad tikiu jais ir kad galiu iš jų pasimokyti.

Gediminas Pašvenskas. „Karo žirgas“, bronza, granitas, 2014

Mane supo vyrai, kurių daugelis jau buvo spėję pabuvoti veiksmų zonoje. Daugiau nei pusė vykusiųjų su manimi jau buvo tarnavę Irake ir į kariuomenės įgeidžius žiūrėjo su tam tikra rezignacija, kuria žavėjausi ir kurios pavydėjau, nepaisant to, kad kartais ji varė mane į neviltį. Juos buvo lengva atpažinti iš jų laikysenos ir uniformų. Kariuomenė pasirūpino, kad apie jų ankstesniąją tarnybą aiškiai bylotų skiriamasis ženklas. Irake tarnavusieji kariai 1-osios kavalerijos divizijos emblemą turėjo ant abiejų rankovių. Visi kiti tokią emblemą nešiojome tik ant kairės. Emblema yra skydo formos, joje pavaizduota juodo žirgo galva. Iš kairės į dešinę emblemą įstrižai kerta juoda juostelė. Žirgo galva yra viršuje, dešinėje skydo pusėje. Ji buvo panaši į daugelį kitų karinių emblemų, visi žinojome jos istoriją ir reikšmę. Žirgo galva reiškė seną Amerikos kavalerijos tradiciją, o juostelė reiškė šarvo tvirtumą.

Anksčiau Irake tarnavę kariai turėjo su savo emblemomis susijusį posakį. Susidūrę su rimtu pasipriešinimu ar tiesiog tada, kai būdavo sunku, jie sakydavo: „Apsikabink žirgus." Tai jiems padėdavo ištverti sunkias akimirkas. Posakis bylojo, kad jie jau buvo ištvėrę didelius sunkumus ir šitokiu būdu pelnę teisę ant abiejų pečių turėti po žirgą, kuris juos saugotų. Jis bylojo apie vyrų gebėjimą išgyventi ir įveikti įvairias kliūtis. Norėjau įgyti šios patirties ir privalėjau išmokti su jais bendrauti ir jų klausytis. Reikėjo atsižvelgti į tai, kad daugelis turėjo du juos saugančius žirgus.

Vienas šių vyrų buvo seržantas Brandonas Duvalis. Jis buvo kilęs iš Kalifornijos ir jau matęs kovinių veiksmų per savo ankstesnę misiją Faludžoje ir Nadžafe, dviejuose smurtingiausiuose Irako miestuose. Jis tarnavo kuopoje, kuri buvo priešakinėje veiksmų linijoje tuos miestus atsiimant, ir mūšių prisižiūrėjo daugiau nei pakankamai. Jis nebambėjo ir nesiskundė. Atvirkščiai, savo patirtimi jis dalijosi su jaunesniais kariais ir su manimi. Misijai užsitęsus, jis tapo mūsų būrio siela, ir aš anksti supratau, jog jo patirtis gali labai praversti užtikrinant sklandžią viso mūsų būrio veiklą. Jis noriai dalijosi patirtimi, o aš noriai klausiausi.

Duvalis dirbo kartu su seržantu Robertsu mano būrio „Bravo" skyriuje. Robertsu pasiklioviau tiek dėl jo išmanymo apie tankus iš ankstesnės kovinės patirties Irake, tiek dėl to, kaip nešališkai jis man perteikdavo būrio pulsą. Robertsas būriui vadovavo iki man atvykstant. Kurį laiką būrys neturėjo savo karininko, taigi Robertsas jam vadovavo, kol bus surastas ką tik iškeptas naujas leitenantas. Jis buvo jau beveik trisdešimt dvejų. Man buvo dvidešimt ketveri. Jis turėjo patirties iš ankstesnės misijos Irake per pirmąją invaziją. Aš buvau baigęs karininkų rengimo kursus. Mano atžvilgiu jis būtų galėjęs būti kandus, piktas ar tiesiog skeptiškai nusiteikęs, tačiau toks nebuvo. Jis palankiai priėmė mano atėjimą į būrį ir suprato, kad bus geriau mane integruoti ir man pagelbėti, o ne menkinti mano –­ jauno, naujo karininko – autoritetą. Taigi būrio akivaizdoje jis buvo pagarbus ir atidus, kad ir visi kiti laikytųsi įsakymų bei subordinacijos. Likę dviese, dažniausiai vakare, aptardavome karo eigą, taip pat mūsų grupės emocinę būseną, ir jis su manim atvirai kalbėdavo, atvirai dalijosi savo nuomone apie tai, kaip mums sekėsi vykdyti užduotis. Jis suteikė man informacijos, reikalingos sprendimams priimti, ir padėjo man, ypač pradžioje, suvokti mano sprendimų silpnąsias vietas. Kaip būrininkas, Robertsas turėjo užtikrinti sklandų kasdienį būrio funkcionavimą, tačiau, kaip mano dešinioji ranka, jis darė daug daugiau. Jis tapo nepakeičiamu patarėju.

Kuveite nuoširdžiai įsiklausydamas į tokius vyrus kaip Duvalis ir Robertsas stengiausi, kad būrį vienytų pasitikėjimas vienas kitu. Lankiausi savo karių kareivinėse, kalbėjomės apie futbolą, savo mylimąsias ir karą. Lyginom mūsų apgyvendinimo sąlygų skirtumus ir traukėme vieni kitus per dantį dėl man, karininkui, tenkančių privilegijų. Pavyzdžiui, aš gyvenau kambaryje su dar dviem karininkais. Jie gyveno penkių arba šešių gultų kambariuose. Šie skirtumai suteikė progų lengvoms pašaipoms. Man greit pavyko suvienyti savo vyrus. Pokalbiai tapo mūsų kasdieniu ritualu, ir taip mezgėme bičiulystę, stereotipinę brolybę, kurią mėgsta perdėtai vaizduoti Holivudas, tačiau kuri iš tiesų yra kai kas tikro ir svarbaus. Gerai suvokiau, kad šis ilgo laukimo ir pamokų kartojimo metas Kuveite buvo svarbus laikas tarpusavio pasitikėjimui sukurti. Tai buvo laikas pasirengti karui. Ir laikas pamąstyti.

Nepaisant mokymų, pamokų ir kasdienio bendravimo su eiliniais, kasdien valandų valandas praleisdavau faktiškai nieko neveikdamas. Ir ne vien aš. Tas nieko neveikimas Kuveite buvo sunkiai pakeliamas. Bazėje sukurta iliuzinė aplinka su amerikietiškomis paslaugomis ir patogumais daugelį mūsų tik dar labiau vertė ilgėtis namų. Apie tai pasikalbėdavau su kitų dviejų būrių vadais, gyvenančiais tame pačiame kambaryje. Vakarais eidavome į bazės kavinę „Green Beens Coffee Company" ir sustūmę fotelius šnekėdavomės apie ateitį ir apie tai, kaip įveikti šį pereinamąjį laikotarpį Kuveite. Daugelis mūsų vyrų darėsi neramūs, daugelį ėmė kamuoti namų ilgesys. Ilgi nieko neveikimo laikotarpiai visiems mums suteikė per daug progų galvoti apie namus ir artimuosius. Su mylimais žmonėmis išsiskyrėme vos prieš keletą dienų, o Kuveito bazėje tvyranti atmosfera šį išsiskyrimo jausmą tik aštrino. Iš bazės galėjome skambinti namo, internetu bendrauti su draugais ir šeimomis, buvo gera išgirsti jų balsus, bet tai priminė faktą, kad savo misiją dar tik pradedame ir jau greitai neturėsime galimybės su jais reguliariau susisiekti.

Daug tų ilgų valandų praleidau galvodamas apie savo žmoną AJ. Su ja susipažinau, kai iš studijų Virdžinijos kariniame institute 2003-iųjų spalį parvykau namo į Filadelfiją trumpų atostogų. Ji gyveno maždaug už valandos kelio nuo mano gimtojo miestelio. Prieš pasipiršdamas draugavau su ja apie dvejus metus. 2005 metais, tik baigęs mokslus ir priimtas į kariuomenę, nuvykau į dienos priežiūros centrą, kuriame ji dirbo, ir koridoriuje į eilę sustačiau krepšius, kuriuos pažymėjau tam tikromis užuominomis, reiškiančiomis vietas, kur galbūt turėtume išsikraustyti, jei ji sutiktų už manęs tekėti ir drauge su manim vyktų į mano tarnybos vietas. Viename krepšyje buvo ananasai, reiškiantys Havajus, kitame – persikai, reiškiantys Džordžiją, dar kitame –­ obuoliai, reiškiantys Vašingtoną... Kai AJ atvyko į darbą, paklausiau, ar ji sektų mane visur, kur tik man tektų vykti. Ji sutiko, ir aš paprašiau tekėti už manęs. Ji pasakė „taip".

Gediminas Pašvenskas. „Tuščias“, bronza, geležis, granitas, 2014

Vos po šešių mėnesių, mūsų tuoktuvių dieną, svajonės apie tarnybą Havajuose buvo jau dingusios. Visi žinojo, kad netrukus vyksiu į Iraką. Oficialaus paskyrimo dar neturėjau, tačiau buvau tikras, kad pateksiu į 1-ą kavalerijos diviziją, ir žinojau, kad ši divizija į misiją Irake išvyksta 2006-ųjų spalį. Taigi santuokinį gyvenimą pradėjome žinodami, kad netrukus išvykstu į karą, ir, pradėjęs tam rengtis Valstijose, nerimavau, kaip jai seksis vienai, be manęs. Žinojau, kad ji yra stipri ir labai savarankiška moteris, tačiau baiminausi, ką ji turės išgyventi, kol būsiu misijoje. Kuveite ėmiau nerimauti, kas jai nutiktų, jeigu negrįžčiau.

Per keletą dienų po mano išvykimo ji spėjo susidurti su karo realybe, ir tai ją sukrėtė. Vieną popietę į dienos priežiūros centrą, kuriame dirbo AJ, pasiimti savo vaiko užsuko jauna moteris. Moteriai įėjus į kambarį, kuriame žaidė jos vaikas, AJ pajuto, kad kažkas ne taip. AJ bendradarbės pasiteiravo apie jaunąją mamą ir sužinojo, kad prieš kelias dienas jos vyras ir vaiko tėvas žuvo Irake. AJ palūžo. Ši istorija jai galiausiai atskleidė tikruosius mano misijos pavojus ir aš jaudinausi dėl to, ką verčiu ją išgyventi, pasirinkęs kariškio gyvenimą.

Mano tarnyba Irake dar tik turėjo prasidėti, o ji jau suvokė, kas iš tiesų galėjo nutikti misijoje. Spalio 19 d., truputėlį po vidurnakčio, sėdėjau didžiuliame „Green Beans Coffee Company" fotelyje ir rašiau paskutines dienoraščio pastabas iš Kuveito. Kitą dieną turėjome išskristi į Iraką, negalėjau galvoti apie nieką, išskyrus AJ. Bandžiau save įtikinti, kad jai viskas bus gerai, prisiminiau, kodėl buvau čia ir kodėl pasirinkau tokį gyvenimą. Mąsčiau apie tai, koks buvau jai dėkingas, kaip stipriai ją mylėjau, apie mūsų santuoką, ir dienoraščio viduryje įrašiau trumpą žinutę jai: „Greitai grįšiu namo, – parašiau, – pažadu." Mane užplūdo daugiau minčių apie namus, visiškai nustelbdamos mintis apie karą, ir aš rašiau apie rudenį Pensilvanijoje, mėgindamas prikelti jos kraštovaizdį Kuveito dykumos vidury: „Nepamatysiu rudens. Man jis labai patiko. Aukštutinio Darbio futbolo varžybos ir draugai, vakarėliai atvirame ore prie namų, iškylos ir kolegų lankymas, manęs aplankyti atvykstanti AJ." Atrodė, kad visi šie prisiminimai tiesiog užplūsta mane.

Stengdamasis vėl grįžti prie minčių apie užduotį, o mintis apie namus nustumti ten, kur joms derėjo būti, dienoraštyje įrašiau paskutinę eilutę. Ji buvo tikslinga ir staigi, nes ja stengiausi namus palikti praeityje. Užrašiau: „Išeinu į karą." Užverčiau dienoraštį, kurį laiką atsilošęs pasėdėjau kavinės fotelyje ir baigiau gerti kavą. Tada atsistojau ir išėjau iš pastato. Lauke, kitoje gatvės pusėje, kabojo „Makdonaldo" iškaba. Ji ramiai švietė ir lydimas jos geltono švytėjimo sugrįžau į savo kambarį tebegalvodamas apie AJ.

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas

Iš: Shannon P. Meehan with Roger Thompson. „Beyond duty". – Malden, MA: „Polity", 2009.

* Angl. Army Combat Uniform – naujo modelio maskuojanti uniforma, 2005 m. pakeitusi iki tol daugiau nei du dešimtmečius kariuomenėje naudotą maskuojančios uniformos modelį BDU (Battle Dress Uniform).

Draugai