Sondra Simana. Netrileris

Gintauto Survilos nuotrauka

Kai kurie filmai apsimeta netrileriais. Iš pradžių jie leidžiasi ramiai, be krūpčiojimų žiūrimi ir tik vėliau, nutaikę ramybės valandą, atsėlina iš pasąmonės koridorių surengti dvigubo siaubo. Todėl filmus labiausiai mėgstu žiūrėti viena. Tuomet žinau, kad jų smurto sukeltų padarinių nereiks aptarinėti su kitais. Pasižiūrėsiu netrilerį ir apsimesiu, kad manyje atsivėrusios smegjausmės, iš kurių sunkiasi tirštas egoizmas, tėra po lietaus sukritusios duobutės: jas užlygins saulė, vėjas ir skruzdžių kojelės.

* * *
Kažkas mane pažadino vidury nakties. Trinktelėjo į šoną, ir aš žvaliai atmerkiau akis lyg tik ką būčiau smarkiai bėgusi. Pasipylė vaizdai iš vakare matyto filmo: į uolas dūžtančių bangų pursluose rangosi jūrų gyvatė Leviatanas, jo akyse atsispindi Aleksandrijos švyturio ugnis ir sudužusių laivų skeveldros, o nugaros keteros smaigaliai taikosi perverti kiekvieną, drįstantį nuo uolos krašto įžūliai spoksoti į audringos jūros įsčias. Pilka metalinė vandens siena pakyla ir tvojasi į stačią uolą. Dugne raitosi Leviatanas, bet mirtis neateina.
Gyvatės kūno serpentinas, apjuostas spindinčių žiedų atšvaitais, leidžiasi gilyn, vis labiau atverdamas mano nerimo sluoksnius.
Vakare su vyru susėdome virtuvėje prie medinio stalo pasižiūrėti filmo. Į rankas pasiėmiau mezginį, dėl visa ko.
Šeima gyvena kažkur Rusijos šiaurėje, valdžia siekia iškraustyti juos iš gimtų namų ir paversti teritoriją ekonomiškai klestinčia, atvažiuoja draugas advokatas iš miesto ginti savo jaunystės bičiulio interesų.
Kartais nueidavau į kitą virtuvės galą, pasidarydavau kavos, grįždavau ir žiūrėdavau toliau, vis laukdama, kada pagaliau prasidės magija, ir aš padėsiu mezginį. Filmas baigėsi, nukandau liemenės siūlą.
– Nesuprantu, kodėl visa Europa jam ploja... Psichologiniai štampai, lengvai atpažįstami simboliai, herojai ne iki galo išsivystę, – nepatenkinta burbėjau vyrui po peržiūros.
Bet štai netikėtai nakties vidury mane pažadinęs vaizdas iš filmo – siau­tėjančio Leviatano agonija – išdygo kaip kietas furunkulas, pritvinkęs sąžinės pūlių ir priekaištų dėl mano pačios neištikimybės. Juk aš kalta, kad mano vyras jau porą mėnesių sunkiai serga. Naktimis jį kankina stiprus kosulys, dusulys smaugia gerklę, o kraujas teka taip lėtai, kad keldamasis iš lovos jis turi prisilaikyti už sienos, kitaip nugrius.
Guliu, prispaudus galvą prie mažos pagalvės, nejudu, jūrų gyvatės seilės varva per skruostus. Leviatano suragėjęs nagas trina į smegenų audinį mano neištikimybę. Taip monotoniškai ir atkakliai kaip taigos peizažas, įsirėžiantis į ekskavatoriaus kylantį ir smūgiuojantį kaušą.
Privalau kažką daryti.
Vyro lovoje nėra. Klausausi, gal išgirsiu krebždesį virtuvėje.
Keliuosi ir einu.
Praveriu tualeto duris. „Atsiprašau, norėčiau užeiti“, – sakau. Jis užleidžia, bet į lovą negrįžta – užsidaro vonioje.
Kodėl nepasakiau, kad norėčiau drauge pasėdėti ant vonios krašto ir pasimelsti?
Nedrįsau.
Vyras tupėjo su maldaknyge rankose ant klozeto dangčio. Ilgas vilnonis megztinis iki pusės blauzdų dengė plaukuotas kojas. Paklusniai nušoko ir žengė. Jo žvilgsnis nepakilo aukščiau, iki mano veido, praslydo ties krūtine. Rodos, jis niurktelėjo kiaurai lyg būčiau iš skysto metalo ir išnėrė anapus. Ir nė vieno žodžio.
Esu kalta, kad jis serga, kalta, kad per naktis meldžiasi, kad dūsta... Kažkada juk turėjo ateiti galas.
Viena grįžau į lovą. Tyliai atsiguliau, kad neišgirstų vaikas. Jis miega šalia lovelėje, iškišęs koją tarp medinių virbų. Balkonas praviras, gaivus nakties oras srūva vidun. Norėčiau užmigti, nes reikia.
Peiliais papuošta Leviatano uodega smūgiuoja ir kerta, vanduo sutvarsto žaizdas, – ta, kuri žvelgia į kitą vyrą, svetimauja. Kuri žvelgia naiviai, ta svetimauja dvigubai, nes apsimeta, kad nepažįsta vyrų širdies.
Kažkas man užėjo vieną vėlų vakarą: kutulys, šėlsmas, romantikos ilgesys, o gal ūmus vienatvystės skausmas. Tuomet ir parašiau jaunystės draugui žinutę: „Panorau tave pasveikinti su praėjusiais metais ir palinkėti kokių nors paprastų dalykų, net nežinau, kas gali būti paprasčiau už panorau tave pasveikinti.“
Nekalta žinutė, išsprūdusi spontaniškai lyg skraistė, aštuonioliktojo amžiaus graviūroje sliuogianti moteriai nuo gležnų pečių, kai ji stovi sustingusi ir ilgesingai žvelgia į ugnį.
Su jaunystės draugu nesimatėme turbūt dešimt metų. Bet jis tuoj pat sureagavo, atsiųsdamas tik ką nufotografuotą vaizdą per savo buto langą iš keturiolikto aukšto: didmiesčio mašinų srautas naktį iš viršaus. Paklausė, ar pamenu, ten dešinėje gatvė, kur Aleksą iš mokyklos gaivinti vežėm... Ar pasiilgsti miesto? Atsakiau, kad mano atmintis kaip kiauras rėtis, kuriame prikimba tik auksinės monetos, ir tai su sąlyga, – jei prieš tai dugną patepiau klijais. Mūsų klasioko Alekso girtuoklystės mokykloje – ne auksinės monetos, kurias saugau kiaurame rėtyje. Tad atsakiau, kad gatvės neprisimenu ir juolab fakto apie Alekso gaivinimą, o miesto pasiilgimo būsena chroniška, todėl nebepastebima. Ir išjungiau paštą. Paskui dažnai susirašydavome, kas ką girdėjome apie draugus, kas naujo mano kaime ir jo mieste. Siųsdavome vienas kitam nuotraukas, padarytas per mūsų langus – jo gatvės, pilnos žmonių ir mašinų, mano – sodo medžiai, katės ir jų vaikai. Bet niekada nesiuntėme savo pačių nuotraukų. Niekada nesitarėme susitikti.
Toji moteris filme sėdi ant žemės prie miegančio meilužio. Apmiręs kūnas išdegusios aistros pelenų spalvos. Kojos begėdiškai išskėstos, kūno estetika nebesvarbi nei miegančiajam, nei jai. Magdalenos ikona. Stingulio farse nėra grožio. Tik artėjanti neišvengiamybė, nes jos širdyje siautėjantis Leviatanas reikalauja kraujo. Sąstingį nutraukia mobilusis telefonas. Skambina moters vyras ir sako, kad jį paleido iš kalėjimo. Meilužiai keliasi ir eina pasitikti žmogaus, kuris jiems neberūpi.
Įtempusi ausis klausausi, gal išgirsiu garsą iš vonios.
Pravirksta vaikas. Įkišu krūtį.
Esu neištikima savo vyrui, nesimeldžiu drauge. Todėl jis dūsta dėl oro trūkumo vandenyje, kuriame mes abu gyvename. Du Leviatanai, kovojantys tarp savęs malda ir stabmeldyste.
„Už ką? – klausia filme išduotas vyras, o paskui apkaltintas žmonos žmogžudyste. – Už ką?“ – jo akys pilnos ašarų ir skausmingo naivumo. Į tą klausimą jam negali atsakyti prokuroras. Už ką žmogus, prieš kelias akimirkas turėjęs viską, turi tik savo gyvybę?
Svarbiausia, kad jis gyvas ir meldžiasi. Už mane ar ne, – kada nors sužinosiu.
Vėl pravirksta mažylis. Jo kojytė įstrigo tarp virbų, kai sukosi į kitą pusę.

* * *
Ryte atsikėliau anksti, šeima miegojo. Įsijungiau kompiuterį ir ištryniau žinutes, nuotraukas, visas prieigas, kurios anksčiau man buvo svarbios. Pabėgiojau palei tvenkinį, išsimaudžiau ir paruošiau pusryčius. Laukiau pabundant vyro. Dėl visa ko patikrinau paštą. Naujas jo laiškas: „Norėčiau susitikti.“
Išsitraukiau fotoaparatą ir spragtelėjau per langą. Nuotraukoje matosi voljeras, prižėlęs dilgėlių, ir nesuskaičiuojama gausa vynuoginių sraigių.
Parašiau: „Gyvenimas yra čia, tarp sraigių.“ Prikabinau nuotrauką ir paspaudžiau siųsti.
Paskutinis filmo kadras: drakoniškas ekskavatorius milžinišku kaušu sudaužo seną lentinį namą.
Praėjo metai. Susirašinėjimas su jaunystės draugu nutrūko. Gal sutapimas, bet vyras labai greitai pasveiko, pakeitė darbą ir atrado ramybę pro teleskopą stebėdamas žvaigždes. Aš pradėjau melstis, anksčiau to niekada nedariau, –­ už vyrą ir naują verslą – parduodu sraiges prancūziškam restoranui. Jos nešiojasi namus ant kupros. Kai sutraiškai namą, miršta ir sraigė.
Gyvenimo ir mirties glitumas voljere man lengviau pakeliamas nei spindulingoji Jobo kančia.

Ričardas Šileika. „Kuršėnų Daugėlių geležėlė“

Draugai