Jurga Gal. Susitikimas su rašytoja

 Jurga Gal. Susitikimas su rašytoja
Grafitis Paryžiuje. Autorės nuotrauka.

 

Nelaimėjome nė viena – diplomą už geriausią prozą gavo labai aukštas dešimtokas, rašęs apie depresiją, šizofreniją, psichiatrinę – visi mes apie tai rašėme, ekspertai. Po kelerių metų prasilenkdavau su juo Sarbievijaus kieme, bet mane pastebėjęs akis nusukdavo į kitą pusę. Užmiršau jį, kaip ir ją, kol neįlindo į ekranus ir puslapius. O tada su bestseleriu po pažastim namo bėgau lyg jau vėluočiau jį skaityti. Veltui tikėjausi, kad knyga bus niekam tikusi. „Ot pỹzda!“ – suskiemenavau ir į šiukšlių dėžę išmečiau neįpusėjusi. Ar taip sakėme prieš penkiolika metų? Nes tą patį galvojau ir tada, kai ji buvo apdovanota už labai gerą prozą, o aš – tik už gerą. Tokia mintis pirmoji šovė ir šiandien, kai ant festivalio bilieto perskaičiau jos pavardę.

Apie tai, kad dalyvauja festivalyje, žinojau, bet su Loreta dėl dalyvavimo jos knygos pristatyme nesitarėme. Tarėmės klausytis skandinavo, nes be kriminalinių ji mažai ką skaito. Nesiginčijau – bilietą Loreta pakišo po pelės kilimėliu ir perspėjo nevėluoti. Paklausiau, kur dingo fjordų karalius, o ji numykė nugriebusi paskutinius bilietus ir atrodė įsižeidusi, kad paklausiau. Dar šiandien prieš grįždama prie ataskaitų patikrinau rašytojos instagramą. Nuotraukoje, kurią įdėjo prieš porą valandų, prie bokšteliu sukrautų bestselerio egzempliorių ir kavos puodelio žibėjo sidabrinis plunksnakotis su prierašu „Tyla prieš audrą“. Skaičiai liejosi akyse ir, nors iš paskutiniųjų bandžiau susikaupti, iki pietų kankinausi dėl to, kad ji turi ką pasirašyti plunksnakočiu, o grįžusi prie stalo spėliojau, kiek jis kainavo, nes atrodė brangus.

Loreta nemelavo – salė buvo sausakimša. Iki savo vietos prasibroviau pro eilę tvirtai suglaustų ir kūno spalvos pėdkelnėmis suspaustų kojų. Kol Loreta skundėsi prasta ventiliacija, dairiausi aplink. Praplikusi priešais sėdėjusio vyro galva kabėjo nunarinta į telefoną, o ploni jo žmonos pirštai barbeno į šildomą ant kelių bestselerį. Megztinių jūroje su plikiu suskaičiavau aštuonis vyrus. Ramybės nedavė mintis, kad rašytojos klausysis tiek ausų, bet dėmesį nukreipė Loreta – ji strikinėjo bandydama grąžinti persisukusį sijoną ir aiškino man apie knygoje aprašytą jautrią mamos ir dukters santykių dramą. Pritarti nespėjau, nes šviesos užgeso ir rašytoja pasirodė scenoje. Nuo plojimų mano smilkiniai pulsavo.

Prisiminiau ją aukštesnę ir ilgesniais plaukais, nors naujausioje fotosesijoje ant marmurinių Rašytojų sąjungos laiptų pozavo apsikirpusi. Pirmą kartą pamačiusi apsigavau: kai pasilenkė pasitaisyti bato, iš aukštos megztinio apykaklės jie išslydo ir nusidriekė žemiau pečių.

Suolai ankštoje sportininkų mokyklos klasėje tada stovėjo sustumti puslankiu – mes turėjome prisistatyti jo centre įsispraudusiai moteriai. Ar ji buvo mokytoja? Renginio vedėja? Paklaustas, kodėl rašo, aukštaūgis susigėdęs užsikosėjo ir krūptelėjo, o perpus mažesnis kolega iš kairės patapšnojo jam per nugarą ir pasigyrė humoreskų prirašęs, kad pasikeltų pažymių vidurkį. Kas ta humoreska, spėjau iš žodžio šaknies ir juokiausi kartu su kitais, o jos lūpos liko sučiauptos. Sulaukusi savo eilės rašytoja nesudvejojusi pasakė tai, ko pati nebūčiau išdrįsusi ir ką visi galvojome – kad nežino. Atsisveikindama mokytoja pasidžiaugė tradiciškai stip­resne už prozą poezijos sekcija ir palinkėjo sėk­mės patekti į kitą etapą. Neskaičius buvo rizikinga kurį nurašyti, nors humoristui nedaviau jokių šansų, o dėl rašytojos neturėjau jokių abejonių.

Į festivalio sceną ji užlipo kartu su vakaro vedėju – garsiu teatro režisieriumi. Lyg nežinočiau, Loreta man šnipštelėjo, kad jis rašytojos bestselerio motyvais statys spektaklį. Priėjusi prie scenos krašto rašytoja atsuko į mus telefoną ir nufilmavo lėtai braukdama iš kairės į dešinę. Plojimams nutilus atsisėdo į juodu gobelenu aptrauktą fotelį aukšta atkalte. Priešais įsitaisęs režisierius pasilenkė jos link ir paspaudę rankas abu patogiai atsilošė. Foteliai buvo pastatyti ant apvalaus trumpo plauko kilimo, tarp jų – siauras medinis staliukas, o už jo – senovinis toršeras. Apšviesti ryškios vieno prožektoriaus šviesos jie atrodė svarbesni už mus visus sėdinčiuosius kartu sudėjus. Rašytoja vilkėjo raudoną šilkinę suknelę, kurios klostė lietė smailią lakuoto aukštakulnio nosį. Kad jie šio pasaulio žmonės, sufleravo tik numindyti režisieriaus sportbačiai ir neplauta galva.

Į finalinį Jaunųjų filologų konkurso renginį dardėjusiame traukinyje Vilnius–Kaišiadorys rašytoja sėdėjo priešais mane ir skaitė „Stiklo karoliukų žaidimą“. Ar patinka, neklausiau, nors puslapius vertė greitai. Mokytoja įsitaisė man iš kairės ir veidu į aukštaūgį. Iš pradžių dar bandė mus kalbinti, paskui praradusi viltį išsitraukė žurnalą. Aukštaūgis kojas laikė pritraukęs prie savęs, o ilgas rankas prispaudęs prie šonų kaip gandras sparnus. Jo džinsų klešnės atrodė dviejų met­rų ilgio – spėliojau, ar po jomis neslepia kojūkų. Likę vilniečiai, tarp jų ir humoristas, sėdėjo kitose kupė, o jų juokas skrodė sienas. Apsimečiau, kad žiūriu pro langą, bet likusį kelią nenuleidau nuo jos akių, o ji savųjų nė karto į mane nepakėlė.

Rašytoją režisierius pristatė kaip jaunąją lietuvių literatūros žvaigždę. Rankose spaudė bestselerį ir juo pamojavęs pasveikino su neseniai gauta Ivanauskaitės premija. Linktelėjusi ji santūriai šyptelėjo. Bijojau, kad neišsiplėstų, nes kai pamačiau jos nuotrauką su drambliuku rankose, skrandis sustojo visai dienai. Laimei, po nejaukios pauzės jis paklausė apie kūrybinio kelio pradžią. Giliai atsidususi ji užsiminė mažosios prozos žanrus išbandžiusi dar mokykloje, bet tikrąja kūrybos pradžia sakė laikanti laimėtą Pirmosios knygos konkursą. Jos novelėje, kurią Kaišiadoryse analizavome kartu su kitais dalyviais ir vertinimo komisijos nariais, pagrindiniai veikėjai buvo spūdinančios ir žirg­liojančios žmogystos. Viena iš komisijos narių paaiškino, kad novelė puikiai atspindi jauno žmogaus saviieškos problemą ir gyrė netikėtus folklorinės kalbos elementus. Aukštaūgio apysakos ištrauką komisijos pirmininkas įvertino kaip brandžios pasaulėvokos pavyzdį ir paprašė perskaityti ją visą, o humoreska apie kivirčą tarp zoologijos sodo gyvūnų buvo palydėta nervingais krizenimais. Rašytoja tada nesijuokė, o aš apsimečiau, kad kažko ieškau kuprinėje.

Iš režisieriaus sąmojų dabar ji irgi nesijuokė. Reikalai pagerėjo, kai jis paklausė apie bestselerį, ir rašytoja užsivedė kalbėti apie feministinio diskurso įtaką naratyvo struktūrai. Eile žemiau sėdėjęs plikis alkūne pabaksnojo žmonai į šoną, o ši jį sudraudusi godžiai nusižiovavo. Loreta laikėsi iš paskutiniųjų, bet kalbai pakrypus apie abstrahuotus atminties fragmentus, suriaumojo ir ji. Nepaisydama publikos kančių rašytoja ir toliau kalbėjosi pati su savimi. Kaip ir tekstuose, pakibau jos žodžių voratinklyje. Paklausta apie kūrybos metodus sakė pastebėjusi, kad paveikumą dažnai kuria paprastumas, tačiau spekuliatyvios abstrakcijos labai svarbios daugiabriaunėms teksto alegorijoms.

Delnu parėmusi smakrą bandžiau prisiminti, kur Kaišiadoryse buvome apnakvyndintos. Kambaryje stovėjo keturios lovos – rašytoja užėmė kraštinę prie lango, o aš gretimą. Į rankinę jai pavyko sugrūsti pižamą, „Karoliukus“ ir jau matytą megztinį aukštu kaklu. Kai nusisukusi į sieną jį apsivilko, plaukai ir vėl perpus sutrumpėjo. Kitas dvi lovas užgulė apie ligotą šunį rašiusi ukmergiškė ir gotė iš Šiaulių. Ilsėjomės neilgai, nes staiga įvirtęs humoristas pakvietė visas į centrą. Katedra buvo raudonų plytų, o ką veikti toliau – neaišku. Oras vėso, cigaretės baigėsi. Sustoję už parduotuvės kampo tarėmės, ką pirksime valgyti, ką gerti. Aš užsisakiau meduolių ir fleškę „Starkos“, rašytoja – plytą juodo šokolado ir butelį raudono vyno. Su kuprine buvau aš, humoristas ir gotė. Maistą pasisiūliau nupirkti, o butelių humoristas norėjo siųsti aukštaūgį, bet tas nepasidavė. Humoristas jį drąsino, įkalbinėjo, o galiausiai pasiuntė šikti ir uždraudė man pirkti vyną, kurio aukštaūgis prašė. Šis nenusiminė ir iš parduotuvės grįžo su pakeliu bulvių traškučių.     

Jis būtų pravertęs ir šioje teatro salėje, kai jaunutė režisieriaus trupės aktorė užlipo į sceną perskaityti bestselerio ištraukos. Tą pačią rašytoja skaitė ir knygų mugėje – klausiausi jos slapstydamasi paskutinėje eilėje. Ištrauką aktorė skaitė lėtai ir ekspresyviai kaip eilėraštį deklamuojanti pirmūnė. Vyliausi, kad tai būsimojo spektaklio dalis, ir smukau gilyn į kėdę. Apie spektaklį režisierius daug neišdavė, tik informavo apie premjerą kitą rudenį, į kurią visus pakvietė. Žiūrovų klausimams liko penkiolika minučių. Į orą pakilo daug rankų. Juodai kaip varna moteriai rūpėjo, ar istorija tikra, ar išgalvota. Rašytoja nuo atsakymo išsisuko akcentavusi tęstinį vaikystės traumos poveikį suaugusio individo pasąmonei. Susirinkusieji jos klausėsi kaip kunigo, o aš pradėjau dairytis ministrantų. Žilagalvė močiutė pasiteiravo, kodėl mes tokie pikti, o garbanė iš pirmos eilės norėjo žinoti, kiek knygų jai reikia perskaityti per mėnesį. Aš rašytojos norėjau paklausti, kodėl gyvena mano gyvenimą, bet aplenkė plikio žmona:

– Kaip suprasti pabaigą?

Mano šypsenos Loreta nesuprato kaip ir gotė, kuriai Kaišiadoryse vietoj alaus siūliau rinktis labiau šildantį gėrimą. Įsikūrėme mūsų kambaryje. Aukštaūgis atsirėmė į palangę ir atsidarė traškučių pakelį. Humoristas įkliuksėjo keikdamasis dėl sunkios kuprinės, savo „Trejas devynerias“ gėrė grynas, o pralinksmėjęs užsiėmė ukmergiške. Neatidarytą vyno butelį rašytoja pastatė ant staliuko prie savo lovos, atsigulė ir atsivertė knygą. Tuščią fleškę paslėpiau galiniame kuprinės skyriuje ir pasidomėjau, kodėl negeria. Kai paklausė, ar turiu atidarytuvą, nestabdžiau: „Nevaidink!“ – paraginau pirštu bedusi į ją ir aukštaūgį, o nesulaukusi atsako įjungiau ketvirtą pavarą – paaiškinau, kad žmonės nėra žmogystos ir jie ne spūdina, o eina. Neprieštaraudama ji išklausė mano raginimų neišsidirbinėti ir rašyti taip, kaip reikia. „Kur tavo personažai?“ – klausiau artėdama prie jos lovos. Pavargusi atsisėdau šalia atsikvėpti ir ketinau pasakoti, kad pati „Karoliukų“ neįveikiau, bet ji atsiprašė į tualetą ir dingo pro duris. Apkabinęs per pečius humoristas pavaišino mane „Trejom“ ir bandė guosti: „Čia tie patys, kurie nesimokę dešimt gauna, – mes ne čia pataikėm.“

Radęs progą įsiterpti, režisierius padėkojo už klausimus ir susitikimą sakė norįs baigti paprastai ir aiškiai – taip, kaip autorė rašo. Kurgi ne, – pagalvojau ir su Loretos prašymu paimti autografą, nes ją spaudžia į tualetą, sutikau, bestselerį iš jos rankų pati ištraukiau. Kol nusileidau prie scenos, eilė nusidriekė iki pat išėjimo, bet sparčiai trumpėjo. Priartėjusi prie jos sosto skarelę nuo kaklo nusirišau ir įgrūdau į švarko kišenę. Plikio žmona gavusi autografą pro mane praėjo lyg priėmusi Komuniją. Į ištiestas rašytojos rankas įdaviau knygą ir paprašiau, kad dedikaciją skirtų ne man – Loretai, o kai įsižiūrėjo į mane kaip pirmą kartą pamačius, nesutrikau:

– Filologų konkurse kartu dalyvavom, negi neprisimeni?

– Kuriais metais?

– Aš tik vienais buvau, Kaišiadoryse.

– Kai batus pavogė?

– Kieno batus?

– Pauliaus, laimėtojo.

– Tiksliai, bet juk galiausiai rado.

– Prieš pat apdovanojimus! Praustis su kojinėm ėjo.

– Medžiaga kūrybai, ne?

– Kaip čia pasakius.

Prie rašytojos priėjusi paauglė storais akinių rėmeliais paprašė kartu nusifotografuoti ir ji pasisukusi profiliu mįslingai pažvelgė į ekraną. Žmonių salėje nebeliko – aš buvau paskutinė. Nusišypsojusi rašytoja padrąsino mane:

– Kas turi laiko tokius dalỹkus prisiminti?

– Ne, tai aišku.

– Nesupyk, dėmesys išvargino.

– Įsivaizduoju.

Pagyriau taiklius bestselerio skyrių epigrafus, bet atsakyti ji nespėjo – režisierius priėjęs paprašė greičiau ateiti į teatro kavinę. Jos rankose atpažinau sidab­rinį plunksnakotį:

– Paulių aš kartais pagūglinu, jis eiliuoti bando.

Pasirašiusi atidavė man knygą ir atsistojo:

– O kaip tu? Ką tu?

 

Draugai