Antanukas labiausiai myli savo senelę. Nei savo motutės, nei tėvelio, nei ko kito jisai tiek nemyli, kiek savo seną seną senelę. Ir kur nemylėsi! Motutė dažnai Antanuką subara, kai kada net kumštelėja supykusi, o senelė niekuomet jo nenuskriaudžia. Joje Antanukas randa tik meilę, ji didžiausia ir uoliausia jo užtarytoja ir apgynėja.

Vincas Krėvė „Antanuko rytas“

---

Pirmas paveikslas

Senelės lovoje prabunda Antanukas. Pasirąžo ir, nejausdamas šalia savęs senelės, ištiesia rankutes ir čiuopia aplinkui. Pro langą šviečia ryški saulė.

ANTANUKAS. Senele, senele!
SENELĖ (užtraukdama užuolaidas). Užmik, užmik dar. Matai, dar visai tamsu...

Antanukas ištiesia rankutes ir, sugriebęs prie jo palinkusios senelės kaklą, apkabina ją ir pabučiuoja. Paskui pasiverčia ant kito šono ir apsimeta, kad jau miegąs. Senelė ištraukia iš palovio medžiagos gabalėlį ir buteliuką su chloroformu, juo suvilgo medžiagą ir spaudžia Antanukui prie veido. Šis sekundę kitą paspurda ir užmiega.

SENELĖ. Nors kurį laiką ramybė bus.Dienai įpusėjus Antanukas pabunda ir mato, kad pirkios vidury stovi kažkas, panašus į arklį, ir linguoja galvą.
ANTANUKAS. Senele, senele!
SENELĖ (priėjusi prie anūko). Kas yra?
ANTANUKAS (rodydamas į vidury kambario stovintį ir galvą linguojantį arklį). Senele, žiūrėk! Pa... Pa... Pabaisa!
SENELĖ. Kišk galvą po patalais, kol ten būsi, tol tos savo pabaisos nematysi, ir ji tau nieko nedarys.

Antanukas palenda po pūkine antklode. Senelė su pabaisa išeina į kitą kambarį.

SENELĖ. Litro užteks?
KAIMYNAS (nusiimdamas arklio kaukę). Užteks užteks, tik duok greičiau.Senelė paduoda Kaimynui butelį arielkos.
KAIMYNAS. Nesuprantu, ko tą Antanuką taip gąsdint reikėjo?
SENELĖ. Kai turėsi anūkų, ir pats suprasi.Kaimynas išeina.

Antras paveikslas

Senelė sėdi savo įprastoje vietoj – ant kulbelės šalia krosnies ir, seilindama pirštus, verpia plonai plonai geriausius linelius. Prie jos prieina Antanukas, apsikabina Senelę.

SENELĖ. Ko taip anksti atsikėlei?
ANTANUKAS (pirštu rodydamas pro langą). Kad, senele, jau ir temsta...

Senelė užsuka verpstoką ant ratelio, kad tasai nenusvirtų, atsikelia, paima Antanuką už rankutės ir nusiveda į suolelį po lentyna. Ten stovi du kibirai šalto šalto, ką tik iš šulinio pasemto vandens. Pasisėmusi pilną kaušelį – belčių – vandens, senelė prausia Antanukui pirmiausia rankutes, paskui veidą.

ANTANUKAS. Senele, labai jau šaltas tas vanduo.
SENELĖ (tyliai). Ir pats ne auksinis...

Nupraususi kaip ėriuką, senelė veda Antanuką į skobnis ir nutrauktu nuo duonos kepalo rankšluosčiu ima šluostyti pirmiausia burną, veidus, paskui rankutes. Rankšluostis storas, šiurkštus, Antanukui veidą skauda, žandai dega, norėtųsi bėgti ar bent verkti, bet jis tik žiūri senelei į akis, o pastaroji dar drūčiau trina rankšluosčiu jam veidus.

ANTANUKAS. Bobule, man skauda!
SENELĖ. Baltesnis būsi, dievulis geriau mylės.Senelė Antanuką pasodina prie stalo, kur padėta lėkštė su mėsa.
ANTANUKAS (valgydamas). Bobule, o kur dabar kiškutis gyvena?
SENELĖ. Žiūrint, kuris...
ANTANUKAS. Kaip tai?
SENELĖ. Vienas kiškutis gyvena miške, kitas jau nebe...
ANTANUKAS (šypsosi). Vis tiek, senele, nesuprantu.
SENELĖ. Mažiau žinosi, daugiau suvalgysi...Antanukas baigia valgyti, bet nuo kėdės nepakyla.
ANTANUKAS. Bobule, kodėl dūmai eina per kaminą, o ne pirkion?
SENELĖ. Todėl, kad kamine yra skylė.

Antanukas stryktėli nuo kėdės, pribėga prie nekūrenamos krosnies ir įkiša galvą.

SENELĖ (traukdama jį toliau nuo krosnies). Nelįsk kaminan, nežiūrėk į viršų!
ANTANUKAS (ištraukęs galvą, pabalęs). Bo... Bobule... O ten kažkas pakabintas... Drabužiai kaip motutės...
SENELĖ. Miegoti tau laikas, jau naktis už lango!

Senelė nuveda Antanuką į lovą ir paguldo.

Trečias paveikslas

Kitos dienos rytas. Pasigirsta beldimas į lauko duris. Senelė atidaro, o ten – Žvairių Petriukas ir Juknių Mikas.

ŽVAIRIŲ PETRIUKAS. Gerą rytą.
JUKNIŲ MIKAS. Gal Antanukas laisvas? Norime drauge pasikviesti.
ŽVAIRIŲ PETRIUKAS (didžiuodamasis). Mums darbo pasiūlė!
SENELĖ. Kas pasiūlė, kokio darbo?
JUKNIŲ MIKAS. Dėdė Vincas iš Baku grįžo...
ŽVAIRIŲ PETRIUKAS. Sakė, jeigu į Kalpoko Žvinę akmenuką mesim, tai...
JUKNIŲ MIKAS. Tai atlygį gausim.
SENELĖ (baisiai persigandusi). Vincas? Jau grįžo? Vaje, ateis ir pas mus!

Senelė trenkia durimis ir greitai nubėga pas miegantį Antanuką, atsisėda šalia ir glosto jo galvą. Atsiveria durys, į trobą įeina Vincas. Prieina prie Antanuko ir Senelės.

VINCAS (pašnibždomis). Na, tai dar miega?
SENELĖ (klostydama Antanuką antklode). Miega mano anūkėlis, dar miega...Antanukas praplėšia akis, pasiraivo, tiesia rankutes ir ima aplinkui grobstyti.
VINCAS (Senelei). Nagi, sakyk.
SENELĖ. Užmik, užmik dar, mano mažas anūkėli! Matai, dar visai tamsu...
VINCAS. Kol kas gerai, taip ir toliau. Na, man reikia eiti – įdomu, kaip su Kalpokų kiaule tiems vaikigaliams sekasi...

Vincas išeina.

Ketvirtas paveikslas

Kambarys, prie stalo sėdi autorius ir rašo šį kūrinį. Šalia, su bizūnu rankoje, stovi Ostrauskas.

OSTRAUSKAS. Gerai, šitaip ir užbaik.