„Prieš kameras visi blizga...“
            Grimuotoja iš gatvės

Netikėtai gavome premiją – Nobelio, Taikos. Visa Europos Sąjunga –­ in corpore – gavome. Vadinasi, gavo ir K., ir G., ir N., ir V. Veikiausiai ir aš – gavau, gavau. Gavo mūsų gynybos ministrė, generolai, kariai ir jų mylimosios gavo. Ir mano kaimynas kaime – talentingas bedarbis, genialus gėrėjas, aistringas blevyzga –­ gavo. Ir mano truputį pažįstamas miestelyje, tas kur neseniai gavo į kaulus, o prieš tai davė į galvas, į galvas  –­ gavo. Premija yra Nobelio. Taikos. Ir policininkai, kurie aną visą naktį skersai išilgai po miestelį vaikėsi – gavo, gavo. Ir kiti gavo. Taikūs žmonės, pasirodo, esame. O kas galėjo pagalvoti. Premiją –­ Nobelio – nuo Gibraltaro iki Estijos salų, nuo Sicilijos iki Smiltynės, gavo filosofai ir siuvėjos, būgnininkai ir šokėjos, laisvieji ir nuteistieji, senjorai ir vaikai, krepšininkai ir širdininkai, gydytojai ir duobkasiai, buhalteriai ir STT, žvalgai ir Saugumas, miškų savininkai ir medkirčiai, darbo biržų darbuotojai, astronomai, direktoriai, korektoriai, sodininkai, istorikai ir elektrikai, žvejai, žentai su uošvėm, marčios irgi anytos. Vasiliauskas gavo, Burbaitė, Padegimas, ugniagesiai. Gavo ir mano miestelio klebonas, kuris neturi gaspadinės, bet gavo ir tie, kurie turi gaspadinę, visi visi –­­ gavo. Kaip rašė rusų poetė Marina Cvetajeva „Venec sniat – vse spiat“. Gavo ir mano kaimo skulptorius Vytautas Karibaila, tačiau jis to dar nesuvokė. Tebekala, rupkė, iš ąžuolo susirūpinusį rūpintojėlį. O kai suvoks – eis gerti, gerti. Vandens, vandens. Ko žmogui bereikia – vandens, duonos, kruopų, druskos, trobelės su durelėmis, kantrios moters, truputį vaikų. Ir aišku –­ taikos, taikos. Su savimi pirmiausia. Paskui –­ jau su moterimi. Vėliau jau – su kitais, su kitais. Nuoseklumas turi būti. O štai kitas mano pažįstamas iškart suvokė, kad gavo truputį Nobelio, nes tuojau užsipirko vandens, dar kažko ir kad davė, tai davė... Į šnobelius, į šnobelius. Šerifui vėl teko iš miegų keltis, lėkti, gaudyti nobelistą... Tikras lietuvis? Jotvingis, jotvingis... O štai atsargus atsargos majoras, buvęs tankų bataliono vadas Pranas Raišutis reagavo ramiai. Kilmingai perėjo miestą, iškilmingai įžengė į „Širdelės“ kavinę, su premija pasveikino Virgį Padegimą, nusišypsojo Raselei, užsisakė, atsisėdo ir... Ilgi ilgai tylėjo. Mąstė. Juk Nobelis iš pradžių išrado dinamitą, o Taikos premija atsirado jau po to. O štai dabar mes visi – žemaičiai ir lietuviai, lenkai ir čekai, dzūkai ir ispanai – visi visi,  kurie gyvename Europos Sąjungoj – gavome Nobelio premiją. Taikos. Truputį. Tapome Nobelio laureatais. Bet kodėl nieks mūsų nepasveikina? Ir pinigėlių neperveda, neperveda... Ot, blin! – pasakytų V. U., jeigu susivoktų tapęs nobelistu.