Vieversevičius

Kai septyniolika metų dėsčiau fortepijoną Vilniaus pedagoginiame institute (o ne marksizmą Konservatorijoj), besimokančiųjų Muzikos katedroje bei fakultete kontingentas būdavo įdomus. Iš visokių Lietuvos vietų, tai ir iš Vilniaus krašto – ir vietinių arba lenkų, kaip kas suprato. Būsimi muzikos mokytojai.

Vienas, lyg ir vyresnis, vadinosi Vieversevičius.

Pats pabrėždavo, kad yra Wiewiersiewicz. Lyg nepatenkintas, kad valdžia ar lietuviai atiminėja tapatybę.

Žiūrėjom į tai su humoru kaip į folklorą.

Tarpusavy vadindavom jį Lakštingalevičium.

Ir štai fortepijono egzaminas, komisijoj sėdim būrelis kolegų pianistų, viena draugiška žydė, Elena Švalbaitė. Skambina studentas Vieversevičius, kapstosi vargingai, ir vis kažką sau panosėj burbteli.

– Ką jis ten sako? – tyliai paklausė mano bičiulis Vytautas Gaidamavičius.

– Ovšem, – atsakiau. Ir komisija truputį sprogo.

Vieversevičius nesuvokė, kas vyksta, nesutriko, toliau kopė į meno aukštumas. Gavo pažymį.

Išties, reikia būti draugiškiems.

Dviratininkai varo per balas, tyčia aptaško žmones, o juk nereikia.

Vieversevičiai – taipgi mūsų broliai. Kažin, ar jautru vaizduoti juos būtinai su konfederatkėmis.

Draugaukim.

 

Žmogžudžiai ir savižudžiai Lietuvos keliuose

Greitis buvo superinis
gatvėmis, keliais tėvynės.
Nė gyvenimo negaila,
o numirti kvaila.

Svaigintis galima ir greičiu, ne tik skysčiu.

O girtas prie vairo, nors dar neužmušė, tai žmogžudys, kuriam nepasisekė.

Galimoms aukoms laikinai pasisekė. Pasikėsintojas, nesvarbu, kad iš kvailumo, yra pasikėsintojas.

Galbūt į jūsų vaiką, grįžtantį iš mokyklos.

Pasikėsinimas užmušti motoru griežtai baustinas. Jei važiavai girtas. Teises atimti visam gyvenimui.

Vairavimas be teisių – izoliacija (trukmė pagal įstatymą). Visuomenė turi gintis nuo puspročių.

Kolonėlės, prekiaujančios mirtimi, telieka be licencijų. Negrįžtamai.

 

Kudirkos mirtis

Kuo prasidėjo sapnas? Kurį vėl reikia užsirašyti, kol nepamiršau.

Aplankėme Vincą Kudirką. Gal aš vienas, gal ne, bet ten jau buvo žmonių. Jo faneriniame namely, jo kambarėly.

Stovėjom, ir laikiau jo rankas. Šiltos, bemaž karštos. Čia kažkur netoliese buvo miręs Vaičaitis, tai pavadinau Kudirką Pranu. Net gėda pasidarė, bet jis nekreipė dėmesio. Šypsojosi.

Galvojau, kad būtinai reikia ką nors kalbėti, sakyti, lyg niekur nieko, kad negalvotume apie tai – laikas visai baigiasi. O nieko negalėjau ištarti, taip stovėjom, ir laikiau jo šiltas rankas.

Veidas buvo patinęs. Galbūt ir rankos. Ar buvau kur girdėjęs, kad prieš mirtį džiovininkai patinsta? Lyg nuo bado. Bet veidas tikrai buvo kitoks negu portretuose, platesnis.

Paskui sėdėjom greta ant jo lovos ir bene laikėmės toliau už rankų. Kažkas pasakė (gal jam negirdint), kad šitame ankštume ten į šoną priemenėj yra nežinotos man plačios durys, lyg ir kluono, kad būsią nesunku išnešti. Tiesiai į gatvelę.

Beje, būčiau pamiršęs. Turėjau atvežęs lauktuvių – saldaus ir stipresnio. Dar neatkimštą butelaitį.

Apsidžiaugė gavęs dovanų. Neragavom.

Tačiau trukdėm jam. Sakė rašąs ir rašąs, dar norįs suspėti ir tą, ir kitą.

Kažkodėl man atrodo, kad kambary buvo daktaras Bobelis. Gal ir tėvas Aliulis.

Kai jau pabudau, prisiminiau tą sąjūdininkų posėdį Kompozitorių sąjungoj, kurio pabaigoj paskambinau Kudirkos mazurką „Sudiev“, ir Justinas apsiašarojo. Bet buvo tai vėliau, prisiminimas jau po sapno. Tiesiog faktas. Mat Kudirka –­ tai ir muzika.