Esu Tautvydas, aštuoniolikmetis iš Šiaulių. Gimiau ir augu mieste, bet įlipti į medį moku. Tik kad tų medžių mano aplinkoj vis mažiau. Kai užaugsiu, kieme pasodinsiu medį, užsidėsiu beretę ir užsiropštęs krykausiu. Labai tikiuosi, kad kas nors pasijuoks. O kol kas reikia baigti mokyklą.

Apie pusę septynių ryto mano kūnas neberodė gyvybės ženklų. Pas­ku­tinį kartą atsidusau apytiksliai po šešių dvidešimt keturios. Jei laikai būtų kiti, gal neriogsočiau čia, musėm aplipusiu veidu, o keliaučiau į artimiausią ligoninę greitosios pagalbos automobiliu. Važiuodamas netekčiau sąmonės –­ gal nuo morfijaus, o gal nuo skubančio automobilio supimo. Turbūt vyktų ikiteisminis tyrimas, tačiau proceso nesulaukčiau. Likčiau toks pat nebylys, kaip ir tu, broli. Mano burną užsiūtų tanatopraktikas.

Bet nieko panašaus nenutiko. Gulėjau plyname lauke kruvinu pakaušiu. Turėjau dar tris minutes. Tokiais gyvenimo momentais laiko niekas neplanuoja, – aš buvau išimtis. Šešiasdešimt dvi sekundes mąsčiau apie Kainą, savo brolį. Gailėjausi jo – nuolankios kiaulės, vedamos skersti. Per aštuonias sekundes paskutinįsyk apverkiau dvi legendines scenas: Mufasos graudulingą susipažinimą su traukos dėsniu ir Džeko glamones su Atlanto vandenynu. Įsijungiau internetą ir parašiau: „Ant tos lentos abu būtų puikiai tilpę, o, Leo, kodėl tu visad miršti.“ Liko minutė ir keturiasdešimt sekundžių. Privalau papasakoti tiesą.

*

Tai prasidėjo, kai mano tėvus išvarė iš Edeno sodo. Nesvetingoje žemėje pirmieji žmonės klajojo nerasdami užuo­vėjos. Kaitra svilino odą, kojos linko iš nuovargio, bet prigulti, pailsėti nebuvo kur. Stiprus vėjas dulkėmis čaižė jų nuogus kūnus, balti pilvai gurgė iš alkio. Jie nudobė pirmą pasitaikiusį gyvį – Avį – taip Adomas pavadino šią gyvybės formą, kurdamas vardus Rojaus gyvūnams ir augalams. Dabar, praėjus keliems mėnesiams, jis krimto to gyvio liežuvį. Adomas davė maisto savo žmonai, ir ji taip pat valgė.

Patenkinę vieną iš kūno geidulių, tuoj ėmėsi kito. Maždaug po devynių mėnesių nuo tos dienos jiems gimė pirmagimis sūnus, kurį pavadino Kainu, nes naktį, kai jis buvo pradėtas, žmogus pirmą kartą atėmė gyvybę. Adomas ir Ieva akyse nebuvo matę jokio vaiko ir nežinojo kūdikio raidos normatyvų; sulaukęs devynerių metų Kainas vis dar neištarė nė žodžio. Tėvams rodės, kad tai normalu. Bet vaikas tapo vyru, ant jo krūtinės jau žėlė plaukai, išryškėjo raumenys, žvilgsnis tapo mąslus, o Kainas vis dar nepravėrė burnos, tarsi būtų priėmęs tylos įžadus.

Po Kaino gimiau aš – šeimos atavizmas. Tėvai manęs nemėgo, nes daug meldžiausi ir klaidžiojau po kraštą – vadindavo mane bastūnu, netinkamu jokiam darbui. Vardas „Abelis“ veik tapo keiksmažodžiu.

Žinoma, jausmas – abipusis. Mačiau, kad visus jų sprendimus valdo geismas. Jie pagimdė tiek sūnų ir dukterų, kad per kelis šimtmečius dykvietė virto ištvirkusiu miestu. Žmonės ėmė savo seseris į žmonas ir sūnėnus į vyrus, našlės motinos tekėdavo už pusbrolių ir tokios šeimos susilaukdavo vaikų. Pasitaikydavo poliginijos, net poliandrijos atvejų.

Adomas ir Ieva niekam nesakė savo paslapties. Nenumanėm nei aš, nei Kainas, nei joks artimesnis kaimynas. Jie pasakojo, kad pasaulis atsirado per atsitiktinumą, o žmogus – tam tikros rūšies beždžionė, niekuo nesiskirianti nuo gyvūno. Adomas ir Ieva bijojo ir gėdijosi. Tačiau aš atradau Tai. Per atsitiktinumą.

*

Kartą paklydau miške, netoli namų. Nuobodu nebuvo: kalbėjausi su medžiais ir krūmokšniais, šlamėjau lyg būčiau vienas jų, šokinėjau per skruzdėlynus ir pūvančius, vėjo nulaužtus rąstus, kurie tingiai drybsojo vidury kelio. Bet tolumoj įsižiebusi vieniša spingsulė išblaškė jaukias mintis. Mažytis žibintas sužadino smalsumą. Visai pamiršęs, kaip garsiai žmogus gali šnopuoti, prisliūkinau arčiau ir pasislėpiau už kažkokio krūmo. Pabandžiau įžiūrėti šviesos šaltinį. Miško spalvos išsiliejo į vientisą akinančią sriubą, kurioje – pilkas greitkelis. Šviesos kamuolys pūsdamasis bandė mane susiurbti, o aš priešinausi. Oda ištįso, kaulai lūžo ir kūnas susitraukė į sausą raziną. Ugninis kalavijas blykstelėjo ir nutėškė mano mintis į juodą grublėtą sieną. Ir išvydau.

*

Man išsivystė priklausomybė. Tikra priklausomybė. Grokite mano svajonėms rekviem, kerubai, persiplėškite drabužius, serafai, nes aš – senasis aš –­­ nykstu. Bėgdavau ten kiekvieną vakarą ir grįždavau tik paryčiais. Beveik nustojau miegojęs. Visą dieną galvodavau tik apie tai, ką šįvakar pamatysiu, o dalykai, kuriuos išvysdavau, nustelbdavo bet kokį tikesį. Kas vakarą iš naujo stingdavo mano kūnas ir menkdavo jėgos, bet tokia auka – būtina. Laiko kryptis Ten prarado prasmę, skaičiavimai ir dėsniai, teorijos ir spėlionės Toje Vietoje neturėjo reikšmės. Aš buvau Kenedis ir Osvaldas, Kanada ir Osvencimas, Oskaras ir auksinė palmės šakelė, osana kančioms ir osana kantatoms, nes niekas toje vietoje neturėjo formos. Tik tėvo žvilgsnis kas vakarą rūstėjo. Adomui nepatiko Stenlio Kubriko filmai. Jo vyzdžiai siaurėjo, stiklakūnis džiūvo. Kasdien vis labiau. Dabar suprantu, kad jis įtarė, kur einu. Dabar matau, kad jis, suvokė, kiek galiu sužinoti. Bet tada aš nebuvau toks įžvalgus. Taigi panirau į sodą dar kartą.

Miško spalvos išsiliejo į vientisą akinančią sriubą, kurioje – pilkas greitkelis. Šviesos kamuolys pūsdamasis bandė mane susiurbti, o aš mėgavausi. Oda ištįso, kaulai lūžo, kūnas susitraukė į sausą raziną. Ugninis kalavijas blykstelėjo ir palydėjo mano mintis prie juodos glotnios sienos. Išvydau savo motiną. Ieva stovėjo sode, kur vienintelis trūkumas – tas šliužas. Šlykštus susirangėlis, apsivijęs medį, kažką tyliai čiulbantis. Lyg gabus prekybos agentas žvitriai besišypsantis, uodega glostantis medžio šaką. Ir moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Mačiau, kaip vaisius virto milžinišku akmeniu, tvirtu, nepajudinamu, o miškas tapo dykuma. Neliko nieko, ničnieko, tik žiaudrus tėvo žvilgsnis. Jis žinojo –­ aš niekam nepasakosiu. Bet ar Dievą nužudęs vyras gali rizikuoti? Adomas – pirmasis žmogus, kuriam skirta ilgai gyventi, o gal net susitaikyti su mylimu sodu ir gyventi amžinai. Jis žinojo savo gyvasties vertę.

Tėvas apsiašarojo. Pirmą kartą mačiau jį verkiantį.

– Moteris davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau... – blaškėsi sutrikęs lyg psichiškai nestabilus šuva. Veidas keitėsi, maišėsi su aplinka, džiūvo ir vėl tino, kol priminė jau ne gailų šunelį, o veikiau aršų buldogą.

Neatpažįstu tavęs. Tu mano tėvas ar dviveidis parušimas? Kas svarbiau: sūnaus gyvybė ar tavo status quo?

Atsakymą žinojau. Vyliausi, kad akmuo neįtrins pūslių ant Adomo rankų. Jis smogė ir
            nukrito vaisius Edene ir įsitaisė jaukiai
            prie tuščio kūno

*

Maždaug pusę septynių ryto kraujas išsinešė mano sąmonę. Žinojau, kad tėvas paskelbs Kainą kaltu ir, mano krauju padažęs jam kaktą, išvarys. Žinojau, kad Kainas nesipriešins ir priims bausmę. Tiesą sakant, visa tai parodė vyras su ugniniu kalaviju rankoje, ir aš žinojau, nuo pat pradžių žinojau. „Abeli, tu greitai mirsi“, – kartą meiliai tarė jis man. Aš nuolankiai sutikau. Taip turėjo būti, tokia buvo tėkmė.

*

Liko dar apie devynias sekundes. Dėl jų neabejoju – išnaudojau tinkamai. Gulėjau ir grožėjausi milžinišku akmeniu, ant kurio bandė užlipti žmogus. Veido neatpažinau – turėjo ir mano, ir Kaino bruožų, tačiau jis – jau nebe vienas iš Adomo vaikų. Neįprastai apsirengęs, barzdotas. Rankose laikė žibintą, kurį liesdamas nenusidegindavai rankų, ant kojų švytėjo aštrūs metalai. Pirmąją savaitės dieną Marija Magdalietė anksti, dar su tamsa, atėjo prie kapo ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuritintas.

*

Po velnių, tėve,
nebuvo būtina manęs užmušti.