Iš pokalbių redakcijoje: „Grafomanai, grafomanai, grafomanai... Pasauly yra išvis mažai poezijos."
„Kodėl gi tu eini prieš vėją / Kedena vėtra tau gaurus", – rašė Salomėja Nėris. Tiesa, ji turėjo omeny Bethoveną, bet man dingojasi egzistencinio lapkričio vėjo sustingdyta rašytojo povyza. Panaši į „Ledynmečio" voverę, įšalusią lede ir per plauką nepačiupusią geidžiamos gilės.
Tai, be abejo, galutinė dvasingumo pakopa – penktoji. Pirmoji – dantų skausmas. Visi dori rašytojai, tardami žodžius „kūrybinė kančia", skausmingai perkreipia žandikaulius. Iš to atpažinsite sąžiningą plunksnos darbininką. Jeigu netyčia išvystumėte besikvatojantį, būkite atsargūs – tai veikiausiai iškrypėlis arba maniakas. Su tokiu geriau neturėti reikalų, o jo knygų neskaityti. Nekalbu jau apie autografus.
Antroji pakopa susijusi su būdingomis sąvokomis. Viena iš jų – „aukštesnis gyvenimas", kuri reiškia ne ką kita, o tai, kad kiemsargis, sugrėbęs lapus, leidžiasi savo pusrūsin ir tik kojas šmėžuojant pro langelį beregi, ogi visi rašytojai kyla liftais į viršutinius aukštus ir nebemato net viršugalvių. Viena įkūni rašytoja, matyt, bus pamiršusi paspausti aukšto mygtuką, tai nulėkė bene iki žvaigždžių. Nė kiek tuo nesistebiu – ji visada girdavosi, kad jos šaknys ne Lietuvoj, o Kentauro Alfoj.
Trečioji pakopa – sielotis dėl to, kas nuo rašytojo nepriklauso. Pavyzdžiui, bėgantis laikas – o kodėl jis bėga, užuot stovėjęs vietoje. Juk visi dvasingi dalykai – nepajudinami kaip bazaltas.
Pavyzdžiui, medžiai. Retėjantys miškai – akivaizdus girininkų ir urėdijų dvasingumo trūkumas, o baldų pramonė – šėtono pramanas. Kam sėdėti ant kėdės, jei gali ant kelmo. O ir knygų gali būti išleidžiama mažiau, išskyrus tas, kuriose rašoma apie retėjančius medžius. Pats geriausias dalykas būtų, jei knygos vėl pavirstų medžiais. Štai išlekia visos, plasnodamos gelsvais sparnais ir barstydamos iš puslapių džiovintas šunramunes, į tamsią gaivalingą naktį, ir mes grįžtame į didingą ir šlovingą istorijos laikotarpį, ir visai nesvarbu, kad vėl esam neraštingi.
O kaip kitaip galima interpretuoti rašytojo raudą dėl nykstančių miškų, jei ne XIII amžiaus ilgesiu, kur miškai tankūs kaip valkatos kaltūnas. Pasak Daukanto, tik su šunų kinkiniu pro brūzgus prasibrausi, bet ir tai vargiai. Tokie miškai – tikras išsigelbėjimas nuo globalizacijos, kryžiuočiai juose įstrigtų kaip utėlės šukose, visi žemės ir požemio turtai būtų apsaugoti nuo hidraulinio išdraskymo, gentis laiminga kūrentų lauželius, o rašytojas būtų krivių krivaitis arba vaidila, apdainuojantis šviesią lietuvių pagonybę. O gal net vietinis dievas, tapęs medžiu arba, dar geriau, apsamanojusiu kelmu, ant kurio klesteltų sena laumė ir savo užpakaliu, panašiu į pečiadangtę, išduobtų ant rašytojo priešistorinį įspaudą, kuriam lenktųsi ateities kartos.
Ketvirtajai dvasingumo pakopai priklauso ir sielvartingi raudojimai dėl nykstančios kalbos. Na, bet kodėl tuo reikėtų stebėtis, jeigu retėja miškai, nyksta krūmai, traukiasi pilkųjų meškučių populiacija ir rudmėsių jau beveik nepasitaiko?.. Žodžiams, matyt, irgi atėjo laikas. Kam reikalinga kalba, jeigu žmogus suvartoja daugybę žodžių, o nieko nepasako?.. Politikai prieštaraus – jie šauks, kad žodžiai reikalingi žmogiškumui pabrėžti, bet kas gi jais patikės, jie jau seniai gyvena kitose planetose ir su žmonėmis nieko bendro nebeturi.
O penktoji pakopa jau tiesiogiai susijusi su kosmosu kaip daugiapakopė raketa. Prieš kelis šimtmečius, ištarus rūstų žodį „misija", iškart būdavo aišku, kad reiks važiuoti į Afriką arba į Indiją laukinių šviesti. Dabar gi misijų tikslas kur kas kilnesnis – misionierių laukia Marsas ir Mėnulis. Ir nors laukinių ten nematyti, bet ką žinai, gal po nežemišku gruntu, kurį laboratorijose švytėdami krapšto profesoriai, yra ne tik neprotingų bakterijų, bet ir kitų gyvybės formų, kurios nenori būti apšviestos?
Gal jos, tos formos, tyčia slepiasi, gal nė apie socialistinį realizmą ir agrarinę lietuvių literatūrą nėra girdėjusios? Jokio joms pasigailėjimo – jos turi tai sužinoti. Tai šventa rašytojo misija.
Bet kaip sužinos, jei į Marsą pasisiūlė skristi tik nuteistas už finansines machinacijas Petrikas?.. O rašytojai kur? Vėl tyli? Vėl neatsiliepia į laikmečio iššūkius? Kam tos pakopos reikalingos, jeigu šitaip?
Gal mažiau dvasingos moterys išgelbėtų misijos vardą? Pavyzdžiui, ponia, kurios šaknys Kentauro Alfoje?.. Gal ji surizikuotų? Vargu bau. Kiekvienas nuovokus žmogus, radęs savo šaknis, skuba su jomis atsisveikinti. Baisu juk žiūrėti į grunto gelmes ir žinoti, kad kažkada išaugai iš jų kaip šakniavaisis. Tamsta tai gal ir pamiršai, o štai šaknys atsimena. Ir laukia, kada galės tai priminti – kantrios, galingos, panašios į aštuonkojo čiuptuvus. Kosmoso pabaisos.
Ir kai matau žmogų, kuris sako, kad įaugo čionykštėn dirvon kaip medis, liūdnai linguoju galvą. Štai jums šaknų auka, patys matote. Nė kosmoso nereikia. Bet juk taip ir turi būti, nes visų mūsų broliai – medžiai, tėvai – laukai platieji, herojinis epas – kriminalinė kronika, kurią prie dūmijančio laužo seka sena laumė, užpakaliu prispaudusi knygą, ogi rašytojas kaip žvaigždė, ne, veikiau kaip kosminis palydovas skrieja aplink žemę įšalusiais į ledą gaurais.
Kažką retransliuoja, bet sunku supaisyti, ką. Panašu ir į likimo simfoniją, ir į naują Tele2 pasiūlymą.
Kai esi medis, tai ir nesvarbu. Svarbu žinoti, kad skrieja. Ir šiek tiek šviečia – kad įžiūrėtumei savo rankose tauro ragą, kuriame kaip pirmykštė pelkė kliuksi vyrų alus. Netgi pasididžiavimas apima – matai, koks narsus tas rašytojas, nenorėjo būti kelmu po laumės sėdyne, visgi iššovė į dvasingumo erdves kaip raketa. Ir teisingai pasielgė. Tose erdvėse išlieka visi – vakuumas ir kosminis šaltis padaro savo.