Laiškas, kurį be adreso nusiunčiau į kaimą, pateko mūsų asilui, paliktam ten per visuotinio pasitraukimo sąmyšį. Apsidžiaugęs ir kartu nuliūdęs asilas ilgai bliovė, bet, nesulaukęs atsako, pagaliau nusprendė parašyti ir man ilgą laišką.
Prieš pereidamas prie jo turinio, turiu pasakyti, kaip jau esu ne kartą minėjęs, kad mano ypatinga meilė asilui turi daug priežasčių. Pirmiausia, aš gimiau tą pačią dieną kaip ir mūsų asilo prosenelis. Antra, tik atvėręs akis, kiekvienas naujagimis mūsų kaime pamato motiną, tėvą ir asilą prie durų. Trečia, kai reikia paliūliuoti kūdikį, jis įtaisomas arba ant motinos sprando, arba ant asilo nugaros. Ketvirta, ir tai svarbiausia, žmogus, neturintis asilo, mūsų kaime atrodo tarsi ką tik išėjęs iš kalėjimo...
Savo ypatingą meilę mūsų asilui jau esu aprašęs apsakyme „Baladė apie asilą“, todėl, manau, nebūtina vėl smulkiai apie tai dėstyti ir jus gaišinti. Pereikime tiesiai prie asilo laiško ir pažiūrėkime, ką jis man rašo.
„Gaga, – rašo jis, kreipdamasis, kaip įprasta pas mus kreiptis į šiek tiek vyresnį vyriškį, – nuo tada, kai jūs pasitraukėte, tai yra pabėgote, aš nustojau būti asilu. Manyje nebeliko nieko asiliško. Taip atsitiko dėl viso to, ką man teko patirti per tą laiką, ir jeigu aš tau visko nepapasakosiu, mano širdis nenurims.
Taigi, pabudęs vieną rytą, aš, kaip paprastai, sublioviau vieną kartą, pasirąžiau, pasivarčiau, paskui ėmiau uostyti nuo vakaro likusią žolę, tada atėjo tavo vyresnysis brolis, numetė man sauso šieno glėbį ir, neprivėręs tvoros vartelių, už kurių buvo sukrauta šieno kupeta, nė žodžio netaręs, paglostė man nugarą. Bet gūnia neapklojo. Nurišo man nuo kaklo virvę ir išėjo.
Paprastai, kai man duodavo žolės, aš imdavau spardytis iš džiaugsmo. Bet šį kartą man davė šieno, kai čia pat buvo suversta šviežios žolės. Toks tavo brolio elgesys mane taip nustebino, kad aš pamiršau atlikti savo įprastą ritualą – iš džiaugsmo pasispardyti. Juk, kai man nurišdavo nuo kaklo virvę, pririšdavo ją prie kojos ir vesdavo pasiganyti į ganyklą. Tačiau šį kartą taip nebuvo. Tarsi nujausdamas kažką negera, aš nežymiai ištiesiau kaklą ir pauosčiau šienu kvepiančias tavo brolio rankas. Bet jis neatkreipė į tai jokio dėmesio ir nuėjo.
Valandėlę aš buvau įnikęs į šieną ir nesijudinau iš vietos. Teisybė, aš buvau atrištas, bet apie tai pamiršęs. Aš juk niekada šiaip sau nepririštas nevaikštinėdavau. Aš juk musulmonų asilas.
Taip ir prastovėjau iki pusiaudienio ir tik, kai nusprendęs pasivartyti priguliau ant dešinio šono, pajutau, kad mano galva nepririšta. Vėl nustebau ir ilgai mąsčiau apie tai. Bet tu juk žinai, kad mano galva mąstymui netinka (juokauju), o jei ir tiktų, tai aš tam neturiu kantrybės. Tad išėjau į kiemą, kilstelėjau blakstienų šluoteles ir apsidairiau aplink savo didelėmis akimis. Norėdamas sudrumsti aplink tvyrančią tylą žengiau kelis žingsnius į kiemo vidurį. Teisybę pasakius, ta tyla man įvarė siaubą. Vidury baltos dienos prisiminiau vilką. Sublioviau. Niekas neatsiliepė. Tada pasivoliojau visose labiausiai matomose kiemo vietose, kartą kitą krimstelėjau čia pat augančių šilkmedžių lapų. Bet ir vėl niekas prie manęs nepuolė, nenuvijo. Pauosčiau kieme gėles – irgi nieko. Mane apėmė dar didesnė baimė ir nerimas.
Gaga, juk jei asilas nepririštas, be virvės, be šeimininko – tai jis jau tarsi ir nebe asilas. Jis veikiau panašus į pasiutusį šunį. Alachas sukūrė asilą tam, kad žmogus nuo jo niekada nenuliptų, vis niukintų, koneveiktų, nė sekundės nepaliktų jo ramybėje.
Kad prablaškyčiau apėmusį graudulį, išėjau į kelią. Nuotaika buvo bjauri, kelis kartus pasispyręs šoktelėjau aukštyn ir pasileidau prie tilto, kur sublioviau kartą į vieną kaimo pusę, kartą – į kitą. Nė garso. Tolumoje lyg ir pasigirdo kažkas panašaus į asilo bliovimą, bet tuoj pat ir išnyko.
Tada perėjau geležinkelį ir pabėgiojau po dykynę, kur tu buvai nusivedęs mane ganytis. Pastrikinėju – pabliaunu, pavaikštau – pabliaunu, pastoviu – pabliaunu – niekas neatsiliepia. Aplink nė gyvos dvasios. Nukabinęs ausis, nunarinęs galvą grįžau į savo kiemą. Į išsvajotą žolės kupetą net nežvilgtelėjau. Labai nuliūdęs ir nustebęs ėmiau svarstyti, kas čia vyksta. Toks netikėtas visų dingimas negalėjo lemti nieko gera.
Tėvas man kartą pasakojo, kad kadaise žmonės, klajodami iš lygumų į kalnus ir iš kalnų į lygumas, viską pasiimdavę drauge, taip pat ir asilus. Jis kalbėjo apie tai su pasididžiavimu, tiesiog dainuote dainavo ir kaip įrodymą demonstravo savo nutrintą nugarą ir seną gūnią. Ypač susijaudinęs jis būbavo apie tai, kad žmonės negalėję apsieiti be asilų, kad šitie du padarėliai gyveną drauge nuo pat pasaulio sukūrimo ir net mirdami nesiskirią. Kartą jis su liūdesiu papasakojo, kaip jo pusbrolis paslydęs kalnuose ir nusiritęs nuo uolos drauge su raiteliu, tad abu ir pasimirę... Bet juk dabar negalėjo taip atsitikti, kad jūs visi būtumėte išėję į kalnus, o mane palikę čia. Ilgai mąsčiau apie visa tai ir, gal tu nepatikėsi, bet tą dieną aš negalėjau nei ėsti, nei gerti.
Kai prašvito, apėjau kiemą, pažvelgiau į gulintį prie tvoros sviedinį, kuriuo žaisdavo vaikai. Paspyręs koja išridenau jį iš po tvoros ir apuosčiau.
Sviedinys iki šiol kvepėjo jumis ir jūsų vaikiškais žaidimais. Paskui pro paliktas atlapas duris nedrąsiai įėjau į svirną, kur stovėjo atviri miltų maišai. Sadžas1 buvo atremtas į stulpą. Ugniakuras dar tebebuvo šiltas. Paskui priėjau prie namo ir, atsirėmęs priekinėmis kojomis į verandos pamatus, pažvelgiau vidun: dar nuo jūsų bobutės laikų likęs kilimas tebegulėjo verandos viduryje, bet kambariai buvo tušti. Panašu, kad jūs tikrai būsite išėję į kalnus. Šita mintis man taip uždavė širdį, pajutau net, kaip į ją plūstelėjo kraujas, išėjau į kelio vidurį ir tikėdamasis susirasti kokį nors pašnekovą patraukiau į aukštutinę kaimo dalį. Apžiūrėjau salą. Nenoriai ir abejingai siurbtelėjau vandens iš Simuziaro šaltinio. O juk apie tai visą gyvenimą buvau svajojęs. Apžiūrėjau ganyklas, balas, kur paprastai lepindavosi buivolai. Niekur nieko. Tik varnos, kranksėdamos tolumoje, suko ratus virš dar neišdžiuvusių karvių papločių...
Praėjo dvi dienos, nežinau, vakaras jau buvo ar dar vidurdienis. Jūs juk tikrindavote laikrodžius pagal mano bliovimą, taip ir aš dienos laiką nustatydavau pagal tai, kada siųsdavote mane pargabenti žolės. Diena buvo saulėta, tik staiga kad sugriaudėjo, sužaibavo, dangus skilo, į mūsų kiemą nukrito kažkoks didelis daiktas ir sprogo. Kiemas sudrebėjo. Tamašos šuo, pasirodo, buvo palindęs po namu ir dabar inkšdamas išpuolė iš ten, nulėkė prie aryko ir staiga, apvirtęs ant šono, įkrito į vandenį. Negalėdamas nieko suprasti stovėjau ir spoksojau. Bet tai, kas nukrito iš dangaus, nebuvo nei kruša, nei kas kita, tai buvo kažkoks milžiniškas daiktas, išrausęs žemėje gilią duobę.
Vėliau vienaausis Gulamelio asilas iš Karchulu kaimo pasakojo, kad tas kažkas, netikėtai nudribęs iš debesų, buvo Alacho bausmė, atsiųsta žmonėms už jų beprotybes.
Paskui į kaimą atėjo žmonės, kalbantys ne jūsų kalba. Jie apžiūrėjo mane iš visų pusių, net po uodega nosį kyštelėjo ir vienas po kito sėdosi man ant nugaros. Pagaliau, įspyrę man į užpakalį, pasitraukė. Ir daugiau nebeatėjo. Išsigandęs aš jau buvau pasiryžęs palaikyti juos šeimininkais. Nes toks jau mūsų likimas: norėdamas būti asilu turi turėti šeimininką. Kad ir kaip tau būtų skaudu, turiu pasakyti, kad mūsų patriotizmą lemia šeimininkas. Vis vien dabar niekas mūsų asilais nelaiko. Net vilkai artyn neina. Ir tu, mane pamatęs, nebepažintum. Visai nuvertėjome...
Kartais nuobodžiaudami mes su vienaausiu Gulamelio asilu, apie kurį tau minėjau (pasirodo, jis neatsiliepė į mano bliovimą, nes yra kurčias), pasikalbame apie šį bei tą, prisimename praeitį. Skaudulius. Su ašaromis akyse pašnekame, kaip vaikai, susėdę mums ant nugarų, džiaugdavosi jodami skabyti žolės. Juk taip malonu suteikti džiaugsmo vaikui. Kaip sakiau, Gulamelio asilas buvo kurčias nuo gimimo. Sakau nuo gimimo, nes jis niekada negirdėjęs savo paties bliovimo ir tik nuspėjąs, kaip mes bliauname. Bet kai pats užbliauna, visa, kas gyva, išsilaksto į šalis. Nors ir kurčias, jis labai protingas ir išmintingas asilas. Pasakojo, kad nuo vaikystės buvo taip įnikęs į laikraščius, tiek daug jų perskaitęs, kad galų gale jo šeimininkas Gulamelis nukirtęs jam ausį. Bet jam jos ir nereikėję. Kam kurčiam ausis, priešingai – tik kliudė, kai reikėdavę užeiti į sodą ar kur kitur...
Kiekvieną dieną klausausi ir negaliu atsiklausyti Gulamelio asilo pasakojimų apie praeitį ir svarstymų apie ateitį. Tu juk žinai, kaip aš mėgstu pasakas ir tuo esu panašus į savo prosenelį. „Pavasaris ateis, dobilai sužydės“, – šita išmintinga patarlė skirta mums, bet ir jūs retkarčiais ja naudojatės. Ir į sveikatą! Kuo mes geresni už jus... Iš to paties šaltinio vandenį geriame. Parašiau „šaltinis“ ir prisiminiau, kad Simuziaro šaltinis išdžiūvo, prieš kelias dienas išspaudęs paskutinę ašarą. Bet nenoriu tau užduoti širdies tokiomis liūdnomis naujienomis.
Gulamelio asilas, mano brolis ir draugas, pasakoja labai įdomių dalykų. Anot jo, mudviejų proseneliai draugavę kone nuo pat pasaulio sukūrimo. Tavo mintis, kad „viskas priklauso nuo likimo“, dažnai ateina man į galvą, ir aš dėkoju likimui, kad dviejų senų draugų vaikai pagaliau surado vienas kitą. Nevarginsiu tavęs šnekomis apie mūsų draugystę ir santarvę. Bet kartais Gulamelio asilas pažeria tokių išvedžiojimų, kad sunku patikėti.
Pavyzdžiui, jis sako, kad anksčiau mes, asilai, galėjome plaukioti ir skraidyti padebesiais. Nežinau, ar tai tiesa, ar ne. Jis kasdien kartoja, kad, jei panorėtume, galėtume skraidyti ir dabar. Sykį rodydamas į Molalio kalną pranešė, kad jau seniai treniruojasi ir, atėjus laikui, iš ten pakils į orą. Jeigu kūnas temptų jį žemyn, į dausas pakiltų jo dvasia. Jei tu būtum šalia, pasiklausčiau tavęs, ar jis šneka teisybę. Dar įdomu, kad Gulamelio asilas neturi vardo. Teisybė, asilams vardų neduoda. Bet aš, pasinaudodamas proga, kad čia nėra žmonių, pavadinau jį Taigulagu – Vienaausiu. Ir jis neįsižeidė, nes negirdi. Vadinasi, vargšas Taigulagas negirdėjo ir Alacho siųstos bausmės. O jo šeimininkas Gulamelis net neatrišo jo išeidamas. Kai aš tai išgirdau, man taip jo pagailo, taip sugėlė širdį. Tu juk žinai, kad aš nuo mažens buvau labai gailestingas.
Vargšelis, bijodamas vilkų, tylėjo tris dienas ir tris naktis, kol pagaliau pasirodė Gulamelio šuo, pragraužė virvę ir paleido jį į laisvę. Jis, kaip ir aš, ilgai klajojo ieškodamas gyvos dvasios, kol atsitiktinai susitiko mane. Prisiekiu, gaga, jei nebūčiau jo susitikęs, dabar jau ir pats savo asilišką bliovimą būčiau pamiršęs. Juk mes bliauname iš džiaugsmo sutikę kits kitą, nes bijome vienatvės. Bet žinodami, kad niekas neišgirs, nebenorim ir bliauti. Dar mūsų padermė bliauna tam, kad įtikintų ir save, ir kitus, kad yra šiame pasaulyje.
Gaga, prisiekiu tavo dvasia, aš pamiršau visas savo skriaudas. Kad tik jūs sugrįžtumėte. Be jūsų šitie kraštai prarado savo dvasią. Erzindamiesi jūs amžinai vadindavote mane Murtuzo kraičiu, taip ir prilipo man vardas Džehizlikas – Kraitis... Prisimeni, kai vyresniajam gagai gimė vaikas, Murtuzas padovanojo mane savo vaikaičiui, ir jūs visi šaipėtės iš manęs. Aš tada tik tik buvau pradėjęs vežioti nešulius, bet žingsniuodavau išdidžiai, nė necypteldavau, stengiausi neparodyti, kaip man sunku, kai vaikai visi kartu užsiropšdavo ant manęs ar įkinkydavo į vežimaitį. Pykdavau, kad jūs taip menkai mane vertinate. Patikėk, dabar aš nebepykstu. Ką jau ten...
Apie jus aš saugau tik gerus prisiminimus. Prisimeni, kartą, veždami su vaikinais šieną, jūs sumanėte palenktyniauti. Man tada skaudėjo koją, aš negalėjau bėgti kaip reikiant, o tau, nutrūktgalvi, tas nepatiko. Tu visada norėjai būti pirmas ir trenkei man pjautuvu per galvą. Man aptemo akyse, pakirto kojas ir aš neištvėręs pargriuvau. Tada tu iš karto ėmei atgailauti, bematant nušokai nuo mano nugaros, atkabinai vežimaitį, pakėlei mane, pastatei ant kojų ir apkabinai mano galvą. Šito tavo rūpestingumo aš niekada nepamiršiu. Tada aš tave taip pamilau... Kai pagalvoju apie anas dienas, mane apima baisus liūdesys. O kartą, prisimeni, tu taip varei mane, kad vežimo ienos staiga iššoko į priekį, ir tu, perskridęs per mano galvą, griuvai ant žemės. Aš vos susivaldžiau nesijuokęs, bet tuoj pat sustojau, kad vežimas nesuvažinėtų tavęs... Ech, puikios buvo dienelės.
Gaga, aš labai jūsų ilgiuosi. Vaikštinėju po kaimą iš vieno galo į kitą, dairausi. Iki valios spardausi, bliūvauju, vartausi kiek tinkamas nuo šono ant šono, žodžiu, darau visa, ką man skyrė Alachas. Ir ėdalo turiu per akis. Aš net pastorėjau. Snukis suapvalėjo. Dabar aš panašus į jūsų veislinę karvę, kuriai visada pavydėdavau. Ką daryti, tai nuo manęs nepriklauso. Prisiėsdamas čia ir storėdamas aš tarsi išduodu jus, surydamas jūsų dalį. Žodžiu, turiu ką parašyti ir papasakoti tau...
O Gulamelio asilo svajonė išsipildė. Kad ir kaip jo prašiau, jis manęs nepaklausė. Sakiau jam, neskrisk, jei skrisi, kas liks žemėje. Su kuo aš šnekėsiuosi? Nepaklausė ir nušoko nuo uolos. Trūkčiojo kojom kaip įmanydamas, bet skristi nepajėgė ir su trenksmu tėškėsi žemėn. Atsimerkęs nusišypsojo ir tarė: „Gerai juk skridau, ar ne? Dvasia išskrido iš kūno lauk. Einu ieškoti saviškių. Prisimink mane žiūrėdamas į dangų, ieškok tarp žvaigždžių.“ Taip taręs užmerkė akis. Sakau, gal pasirodė jūsų kraštuose?.. Jei kas bus matęs ar girdėjęs, tegul praneša čionai...
Dabar likau vienas. Rytais žiūriu, kaip teka saulė, vakarais – kaip leidžiasi. Naktimis žaidžiu su mėnuliu. Nenuleidžiu akių nuo vartų. Kai tik pasigirsta koks garsas, iškart pastatau ausis. Liūdėdamas vis laukiu jūsų...
Neseniai buvau nuvykęs į Jalo vienkiemį. Pakeliui skabydamas žolytę, apėjau Gurbanalio sodą ir atsidūriau prie Vienišojo šilkmedžio. Pameni, vesdavaisi mane ten ganytis. Mėgaudamasis tankia lapija pagulėjau jo pavėsyje, kartą kitą krimstelėjau. Dalijausi su juo savo liūdesiu. Pasakojau apie tavo pokštus... Vienišasis šilkmedis tave labai myli. Tu juk vaikystėje dažnai miegodavai po juo. Tavo mama rinkdavo medvilnę, o tu saldžiai šnopuodavai po jo laja. Prisimeni?.. Dabar tas išdidusis medis, anksčiau savo šešėliu svetingai apglėbdavęs visus, stovi panarinęs galvą. Paseno, išbluko. Tarytum gėdytųsi savo išvaizdos. Senas Vienišasis šilkmedis. Tu tikriausiai žinai jo istoriją. Viską galėjai suprasti iš jo lapų šlamėjimo: kaip krūtinę atstatęs gynėsi nuo priešų, kaip slėpė savo drevėje Gačaką2 Garą...
Paminėjau Gačaką ir man staiga toptelėjo... Pasakysiu tau, kas man šovė į galvą, net jei įsižeistum. Pas mus sakoma, kad drąsa susideda iš dešimties dalių: devynios iš jų gaubiamos gražių apdarų, o dešimtoji – pabėgimas. Mūsiškiai, regis, pasirinko dešimtąjį variantą. Bet dabar ne laikas smerkti...
Vargšas Vienišasis šilkmedis. Norėjau pravirkti, bet jis neleido. Ko, sako, verki, juk aš nenumiriau. Vargšas senas Vienišasis šilkmedis, visai suseno, pavargo ir pamažėl ėmė gelsti ir vysti. Kam reikalingas medis, jei niekam nebereikia jo šešėlio...
Išdžiūvo ir malūno arykas, kur jūs maudydavotės vaikystėje, ir žuvys jame išmirė iš širdgėlos. Ko vertas vanduo be žuvies, arykas be vandens...
Ir takelis, kuriuo mes vaikščiodavom žolės parnešti, užžėlė. Kam reikalingas takelis, jei juo niekas nevaikšto...
Ir paukščiai išskrido iš čia su visam. Tarsi nebūtų čia nei pavasario, nei rudens. Medžiai nežydi. O dėl ko jiems žydėti?.. Vienam asilui, ar ką?.. Kas jo paisys...
Gaga, rašau ne tam, kad tave sugraudinčiau, o tiesiog, kad praneščiau, kokie reikalai kaime...
Atsakymo iš tavęs nesitikiu. Žinau, kad paprastai tu būni labai užsiėmęs. Bet viena paprašyčiau. Baigęs laišką, aš kelis kartus sublioviau į jūsų pusę. Jei galėsi, šūktelk mums ir tu...“
1999 m. vasaris
1 Sadžas – metalinis diskas, ant kurio kepami ploni duonos papločiai.
2 Gačakas – bėglys, kovojęs prieš engėjus Azerbaidžane XIX a. pab.–XX a. pradžioje.
Iš azerbaidžaniečių kalbos vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas