Turistų pasakos (I). Užrašė Andrius Jakučiūnas

– Šitie bus turistai, jie bus panašūs į žmones ir turės rankas su kojomis, kuriomis galės trypti žemę, ir burnas, jose bus dantų ir styros liežuvis, bet neturės proto, todėl jiems visur reikės gidų. Ir juos teks visur vėžinti, nes jų kojos bus silpnos, – tarė Dievas, ir ten, kur neseniai gulėjo jo senos vaikščiojimo lazdos, atsirado du padaru. Dievas atidžiai juodu apžiūrėjo, palygino su savo paties nuotrauka instagrame ir, kaip pirmiesiems žmonėms buvo davęs Adomo ir Ievos vardus, taip šituodu pavadino Hiltonu ir Ramada.

Moneyboy (Lima, Peru)

Kai tik padarai pabudo ir nusikratė tvėrimo dulkes, pasipurtę kaip šunys, tuojau klausė Viešpaties:

– Ką čia, šiame, atsiprašant, rojuje galėtume pamatyti? Ar pigūs čia viešbučiai? Kur yra Eifelio bokštas? Kaip nueiti iki Šv. Morkaus aikštės?

– Kol dar maži, pažaiskite, – tarė Dievas ir sutvėrė mini Europos parką – tokį patį kaip Briuselyje. Šalia, kad būtų gražiau, pastatė myžantį berniuką.

Turistai linksmai pradėjo laigyti tarp maketų, žaisti berniuko čiurkšlele, bet netrukus jiems atsibodo ir jie atėjo Dievui skųstis, esą rojuje baisiai nuobodu. Kalbėdami jie be atvangos minėjo šalių, kuriose nė pats Dievas nebuvo apsilankęs, pavadinimus, tad šis iškart suprato, kad anie bus prisikirtę obuolių nuo rojaus pakrašty augusio Turizmo Medžio.

– Dieve, mums reikia kuprinių, – įsisprendusi į šoną pareiškė Ramada. – Mes turime įsidėti keletą dalykėlių.

 Ujunio druskos ežere (Bolivija) svarbiausia pramoga – įsiamžinti su žaisliniu dinozauru

Dievas sunkiai atsiduso ir nuėjo tverti kuprinės. Tai buvo sunki užduotis, mat Dievas nenutuokė, ką reiškia nešti ir vežti. Reikėjo, kad tas dalykas būtų ištikimas kaip šuo, tvirtas kaip akmuo ir talpus kaip visata. Bet jis, – prisiminė Viešpats, – turi atitikti „Ryanair“ ir „Wizzair“ bagažo gabenimo nuostatas. („Ot, šūdas“, – pamanė sau Viešpats.)

Kai kuprinės buvo sutvertos, Hiltonas su Ramada jas prisimatavo ir liko labai patenkinti, o tada prašė Dievo sutverti jiems miegmaišius. Tai buvo dar sunkesnė užduotis, ir Dievas pamažu ėmė gailėtis prasidėjęs su turistais, bet tik atsiduso ir nuėjo dirbti. Miegmaišis turėjo būti minkštesnis už žolę, sulankstytas mažesnis už aguonos grūdą, šiltesnis už ugnį, kurią tas neklaužada Prometėjas... Et, ką čia pasakot.
Pagalvojęs, kad kvailiams to gali neužtekti, sukūrė viešbučių ir kaip cukrinius pyragaičius apibarstė juos žvaigždutėmis. Kūrimo būdu įsteigė patogią jų rezervacijos svetainę „Booking.com“.

Paskui dar sukūrė fotoaparatus, nepamiršdamas, kad šie turi būti sunkūs ir spausti kaklus, dezinfekcinį rankų skystį ir imodiumą bei ciprofloxaciną (anksčiau ir vėliau vis tiek apsišiks, – mąstė Dievas), kaulelius laikui užmušti, selfių stikus ir „Lonely Planet“.

 

– Galėsite viską siaubti ir niokoti, nieko po savęs nepalikti, tik tam tikras teritorijas pažymėsiu UNESCO ženklu arba pavadinsiu nacionaliniais parkais, ir jei norėsite ten patekti, mokėsite pinigus, – prigrasė Dievas. – Tačiau neužmirškit, kad net jūsų pinigai jūsų gėdysis ir juos lengvai paims tie, kuriems jų labiau reikia, – pridūrė jis.

– Nuo jūsų keliamo triukšmo ir klegesio bėgs ir slėpsis žmonės, užsirakindami devyniais užraktais, per jus dvės gyvūnai ir nyks gentys, kils kainos, skirsis šiltnamio dujos.

– Jūs sukursite darbo vietas didžiausiose šiknaskylėse, kur nieko nėra ir niekada nebuvo, per jus išsilaikys režimai ir diktatūros, jus mėgdžiodami padorūs žmonės sunkiai uždirbtus pinigus atiduos aviakompanijoms ir aferistams.

– Jei jau pasisuko kalba apie mus, gal duotum šiek tiek pinigų? – sučiulbo nežinia kaip pro rojaus tvorą prasismelkęs egzotiškos išvaizdos tipas.

– Aha, ir visi locals taps įžūlūs ir godūs kaip šitas gyvulys, – susiraukė Dievas. – Hau mač du ju uont, šithed?

Ir nelaukdamas atsakymo paritino snarglių rutulėlį, o tas jį ir nusivijo, klykaudamas: „Hau mač, ma frend, hau mač.“

 

Vos Hiltonas su Ramada išklausė saugumo instrukcijas ir gavo iš Dievo malonės pilną kelionės draudimą, jie susikrovė daiktus į kuprines, ant kaklų pasikabino sunkius fotoaparatus, susigrūdo į kišenes selfių dronus, į rankas čiupo selfių stikus ir išėjo pro rojaus vartus lauk, paspyrę šiuos koja – taip buvo įkyrėjusios namų sienos.

Išsyk juos apspito kelionių agentai ir gidai ir klausė, kur pageidautų vykti:

– Ar pasirengę su penkiais tūkstančiais kitų turistų stebėti vieną liūdną kondorą Kolkos kanjone?

– Tai gal norite kentėti eilėse prie Tadž Mahalo? Išdeginti fotoaparatų blykstėmis Maču Pikču? Pasiburkšti Egipto piramidžių pavėsyje?

– Naudokitės proga ir nukaukite liūtą, kurį jums paslaugiai atves mūsų firmos darbuotojai! Nukirskite šį vertingą tūkstantmetį medį, įrašytą į Raudonąją knygą!

– Norim, kad nereikėtų vaikščioti, nė žingsnio žengti, noriu gulėti po palme, – pasakė Ramada.

– Norim visko, – ryžtingai pasakė Hiltonas. – Ir tik pačios geriausios kokybės.

– Taip ir žinojau, kad reikia juos iškart tremti į Palangą arba kokį Marmarį, – murmėjo nepatenkintas kelionių agentas ir brangiai pardavė jiems bilietus už devynių jūrų ir devynių marių, į šalį, panašią į Indiją ir Tailandą kartu sudėjus.

Dievas atsiduso ir davė kiek­vienam po maišą dolerių.

 Giliausiame Kolkos kanjone (Peru) turistai laukia pasirodant kondoro. Neringos Butnoriūtės nuotraukos

Kitą dieną atvyko Hiltonas su Ramada į oro uostą su visa savo manta, ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus: įskaičiuotas tik vienas registruoto bagažo vienetas – už dolerių maišus reikia mokėt papildomai.

Pasimuistė, pasiraukė Hiltonas su Ramada ir susimokėjo avialinijų darbuotojams, o šie paėmė maišus ir pagarbiai išsinešė, kažkokį kvitą išrašę.

Atskridę pasiėmė tuos maišus ir jau eis, bet Hiltonui kažko neramu pasidarė – per sunkus tas maišas, nors tu ką. Atriša maišą, o ten – grynas šūdas.

– Tai nuo pasikeitusio slėgio sušūdėjo, – dievagojasi personalas. – Sudėtis pakito.

Tuoj pat prisistatė policija:

– Į mūsų šalį negalima vežti šūdo, tik dolars. Very mač dolars. Į areštinę, gaiz. Kur tai matyta – vežti šūdą į šalį, panašią į Indiją ir Tailandą?!

– Sudėtis pasikeitė, – bandė ginčytis Hiltonas ir kišo jiems kvitą, kurį buvo oro uoste gavęs.

Tačiau anieji nesileido į kalbas ir garsiai juokėsi, mat ant kvito jų kalba buvo parašyta: „Apipisom jus, durneliai.“

– Pei pei didelė bauda, – žvangindami antrankiais vapėjo mentai. – Tiek pat mani, kiek daug šit.

Išvertė Hiltonas kišenes ir parodė, kad jose nieko nėra, tik skylė medžiagoj, kurią pats buvo pirštu pramakalavęs.

Išvydę, kad ten tuščia, mentai ėmė dangstytis akis rankomis – šitaip juos žilpino kišenės be pinigų. Netrukus jiems visai pasimaišė protas, ir jie leidosi bėgti, o paskutinis iš jų pastvėrė ir tuodu šūdo maišu ir nusitempė paskui save, rudas šliūžes ant grindų palikdamas.

Tiek juos ir tematė.

 

Vos Hiltonas su Ramada liko vieni, juos apspito kelionių agentai ir rikšos ir vienas per kitą ėmė siūlyti savo paslaugas.

– Jūs tik pamojuokit doleriais, ir mes išdygsime iš žemės, materializuosimės ore, iškilsime burbuliukais jūsų kokakoloje! – šaukė jie.

– Tik patekšnokit savo mėsų ringėmis, ir mes duosim jums ėst... ėėė... nacionalinių patiekalų!

– Tik duokit ženklą, ir mūsų suiręs suiręs automobilis, leisdamas juodus juodus dūmus, nuveš į brangų brangų viešbutį, kur bus nešvari nešvari patalynė ir jokių jokių patogumų!

Visi jie turėjo po šešiolika rankų ir kiekvienoje iš jų buvo po plakatą „Veri čip“ ir „Mei ai help juo“. Hiltonas ir vėl parodė jiems tuščias kišenes, ir anie pabėgo. Liko tik vienas, kuris neturėjo jokio plakato, ir jo išvis prieš tai minioje nesimatė – atrodė iš po žemių išdygęs. Ir jis sutiko nuvežti Hiltoną ir Ramadą į viešbutį fo fri.

 

Tas žmogus turėjo šešiolika rankų, ir kiekviena darė vis kitą darbą:

Viena ranka sukiojo vairą;

Kita ranka kasėsi paslėpsnį;

Trečia ranka jausmingai žaidė Ket­virtosios rankos pirštais;

Penkta ranka šiugždino banknotus kišenėje;

Šešta ranka laikė smilkalą;

Septinta ranka suko šūdo rutulėlį;

Aštunta ranka dažė duoną į kažkokią žalią košę ir kišo burnon;

Devinta ranka spaudė pypsį;

Dešimta ranka žaidė krūtinės gyvaplaukiais;

Vienuolikta ranka krapštėsi nosį;

Dvylikta ranka jausmingai mosavo ore;

Trylikta ranka rodė Hiltonui su Ramada šalies grožybes;

Keturiolikta ranka darėsi su jais selfį;

Penkiolikta ranka virė arbatą;

Na, o šešiolikta ranka buvo sulaužyta, kad atrodytų esąs invalidas ir jam pritiktų gauti išmaldos.

 

Išvežė jis juos iš miesto į baisius lūš­nynus, kur šiukšlių kalnuose raitėsi ir mykė pusiau žmonės pusiau kirminai, ir sako: lipkit čia arba greitai prašykit iš Dievo pinigų, kitaip atiduosiu jus šitiems pabaisoms, ir jie jus iščiulps ir sudraskys, gyvų tikrai nepaliks.

Ką darys Hiltonas su Ramada, parpuolė ant žemės ir prašo Viešpaties, kad duotų dar vieną dolerių maišą. Netrukus atėjo atsakymas: susiraskit „Western Union“, mėtyt iš dangaus maišus per daug rizikinga, kartą jau numušiau lėktuvą.

– Aš pabūsiu „Western Union“, tai aš, aš, – subruzdo daugiarankis. – Tegu greičiau perveda į mano sąskaitą. Įsidėmėkit gerai numerį: STN666.

Perdavė aną Dievui. Ateina atsakymas:

– Įsitikinkit, ar teisinga sąskaita.

Šie dar sykį perklausė ir anas pakartojo.

– Teisinga teisinga, gerasis mūsų vairuotojas ją mums nurodė.

– Nu, žiūrėkit, – tarė Dievas, ir pinigai – bumpt! – įkrito į ano daugiarankio sąskaitą, net automobilio kapotas sudrebėjo.

– Mhm, – mykė šis, – dabar jau būsim atsiskaitę... Geros kelionės, bičiuliai! Malonu jus buvo matyti, – tarė beveik draugiškai.

– O kas mus nuveš į viešbutį? Mums priklauso mūsų brangus brangus viešbutis su nešvaria nešvaria patalyne ir dezinterijos užkratu!

– Dar ko įsigeisit už tokias kapeikas, – mįslingai tarė daugiarankis ir ištirpo ore drauge su visa mašina.

 

Vargais negalais anie pasiekė miestą ir įsiprašė į pirmą pasitaikiusį viešbutį, pažadėję susimokėti kitądien. O tai buvo pats prasčiausias visame mieste viešbutis „Astorija International“, kuriam prilygo nebent greta esantis „Hotel Central“.

Vos tik anie sugulė miegoti į nešvariausius pasaulyje patalus, stebint didžiausiems pasaulyje tarakonams, susiginčijo Hiltono pilve kokakola su žirniene, kurios Hiltonas buvo prisivalgęs namuose rojuje ir nespėjo jos iškakoti, nes ilgame skrydyje užkietėjo viduriai.
Žirnienė pūkšėjo žiūrėdama į kokakolą ir burbėjo:

– Tu, bjauri globaliste, išniekini vertybes, tau nėra tautų nei šalių, nei sienų – vien gerklei atnašauji, skrandžius užterši, protus sujauki. Tai dėl tavęs emigracija ir visokios krizės, tu kalta dėl ištvirkimo, pederastijos ir depopuliacijos, – sakė ji.

Kokakola baisiai širdo, taškydamasi cukriniais burbuliukais ir šnypštė:

Eik tu šikti – ššš

Ššš – ar šupratai?

 

Jiedvi baisiai pykosi, o paskui ir išvis kibo viena kitai į purslus taip, kad Hiltonas pro miegus žagčiojo ir riaugėjo, o gal ir vimčiojo, lyg būtų prigėręs vandens iš čiaupo pačioje Indijoje. O Ramada tupėjo visą naktį tualete, nes tikrai buvo pripuolusi prie čiaupo ir iš jo atsigėrusi, todėl bakterijos jos žarnoje šoko rateliu ir dainavo:

Kur kur kur kur

Padaryti mums pur pur?

Jiems buvo taip negera, kad Dievas net slapčia patikrino, ar jie turi geltonuosius skiepų pasus. Tada, viena ranka užsikimšęs nosį, kita nuėmė negandas ir abudu išsyk pasveiko.

 

Rytą jie pasiėmė kuprines, fotoaparatus ir kitą turistinį inventorių ir patraukė ieškoti, ką čia pamačius ir kuo feisbuke pasigyrus.

– Mani mani mani mani mani mani mani mani, – rėkė spalvinga minia ir tiesė rankas į juos.

– Dolars euro dolars euro dolars dolars euro euro, – apgaubti prieskonių debesų kliedėjo prekijai turguose.

Visa, kas gyva ir kas negyva, tiesė rankas, kanopas, antenas ar žiuželius į Hiltoną su Ramada. Reikšmingai atkišę balkonus nerimavo namai.

– Tai dėl jūsų trypėme šūdą, kad kietai kojas dėtumėt, – klykė ubagai, kai tiedu įėjo į gatvę. – Iš kiekvieno po dvim baksų, ir dar už kiekvieną koją po dešimt.

– Tik dėl jūsų padirbome šiuos pinigus, kad jums iškištume!

– Tik jūsų miklinome liežuvius, kad pilnas ausis niekų pričiauškėtume ir galvas apsuktume!

 

Taip ir panašiai jie visi šūkavo, o Hiltonas su Ramada mykė ir suko akis šalin, nieko jiems duoti nenorėdami. Staiga minia nuščiuvo ir rėkdama metėsi į vieną pusę. Pakelia galvas Hiltonas su Ramada ir negali savo akimis patikėti – link jų artėja didžiulis kuprinėmis ir fotoaparatais apsiginklavęs būrys. O ten būta turistų, tokių pačių kaip ir jiedu. Šieji džiaugsmingai trypė visa, kas pasitaikė pakeliui ir žvangindami turistiniu inventoriumi linksmai dainavo:

Padorūs žmonės bėga nuo mūsų tolyn
Jų nugaros švytruoja toliuose, oi oi
Jie niekada nebegrįš į savo namus
Ir mes viską nušnerkšime, oi oi

Kiekvieną kampelį kiekvieną skylutę,
Kiekvieną daiktelį, kiekvieną lėkštutę.
Kaip gera, kaip gera kas rytą
Sulaužyt po stereotipą!

– Problem, big problem, veri veri big problem, – kinkavo galvą kelionių agentas Swarambunami Padaghubapada, kai Hiltonas su Ramada, nusiaubę su turistais keletą kvartalų, pasijuto pailsę ir pasiteiravo kelio į „Astoria International“, – mūsų mieste trys šimtai keturiasdešimt penki patys prasčiausi viešbučiai pavadinimu „Astoria International“, ir trys šimtai keturiasdešimt penki jiems nenusileidžiantys „Hotel Central“.

Tada jis pažvelgė jiedviem į akis ir tarė:

– Parduosiu jums šiuos naujutėlius trekingo batus. Kai sunešiosit juos, būsit nuėję lygiai trečdalį kelio iki savo „Astoria International“. Ir tai jums atsieis ne daugiau kaip trečdalį dolerių maišo.

Ką darys Hiltonas su Ramada – nusipirko tuos batus, Hiltonas – „Abidas“, Ramada – „Adibas“ ir kiūtina kur akys užmato. Vaikšto, vaikšto, o batams kaip nieko, taip nieko. Sutiko tokį neturtingą žmogų.

– Aš galiu, – sako, – keisti jūsų gerus batus į nutrintus, – ir jums nebereikės eiti, jau būsit nuėję.

Apsidžiaugė baisiai Hiltonas su Ramada ir susimainė. Ir – pyst! – tuoj pat Ramada slystelėjo ir nusisuko koją.

Tuojau ir vėl pasirodė tas pats žmogus, tik jau su asilu.

– Aš nugabensiu jus kur reikia, ir tai jums atsieis trečdalį dolerių maišo, – kalbėjo jisai.

– Io, iooo, – slėpė akis asilas.

 

Skaudama širdim atidavė Hiltonas su Ramada dolerius, ir anas pargabeno juodu ten, kur buvo kalbėję su Swarambunami Padaghubapada. Tačiau nerado ten nei jo, nei jo ofiso, tik karvę, o ši, juos išvydusi, pakėlė akis nuo šūdų, kuriais buvo plūkta gatvė, ir užjaučiamai išmaurojo:

– Šiame mieste yra keturi tūkstančiai septyni šimtai aštuoniasdešimt šeši turizmo ofisai, ir visuose juose sutiksite agentą vardu Swarambunami Padaghubapada. Išvertus iš mūsų kalbos, tai reiškia „eikit, durneliai, šikt, apipisom jus“.

Suprato Hiltonas su Ramada, kad papuolė apgavikui į nagus, ir liūdnai braukia ašarą, ką daryt nežinodami.

Po kiek laiko prie jų priėjo toks žmogus ir sako: taip ir anaip, aš jums padėsiu – imkit už trečdalį maišo dolerių šiuos akinius nuo saulės ir kai juos į mūsų turistinius objektus bedėbsodami sužiūrėsite, kur buvęs, kur nebuvęs išdygs priešais akis jūsų viešbutis.

Hiltonas jau, žiū, betiesiąs ranką link maišo – tuoj mokės. Pagailo Ramadai pinigų, ir ji išvertė priešais tą žmogų savo tuščias kišenes. Anas išblyško ir ėmė drebėti, tada apsisuko ir rėkdamas pasileido bėgti. O aniedu susivokė stovintys priešais savo viešbutį.

Baisiai pradžiugo jiedu ir nuėjo laimingi miegot, kojas antibakteriniais kremais išsitrynę.