Vainius Bakas. Šventjurgiškių kaimo idilės

Patraukiau į virtuvės sandėliuką išgerti poros taurių vyno –­

geriausi pusryčiai, kai viskas nesiseka.

(V. Nabokovas)


Baltas dūmas

Baltą dūmą išvydę kaimynai
spoksojo ilgai,
vėliau paaiškėjo, kad Jurgis,
malkų pritrūkęs, pradėjo dėt prakurom
knygas.

Gerai, sakė, šildo Žemaitė, Maironis, Vaižgantas,
nuo Binkio kartais žiežirbos eina,
nuo Baltušio, būna, net graužia akis,

aišku, geriausiai kaitina tai Salemutė...

Jurgis sakydavo, kad
gera poezija, kaip ir boba,
turi būti karšta, nes kitaip ji ir žiemą,
ir vasarą molis...

O vyras turi būt tikras kaminas –
Jurgis ir pats, kaip ir visi lietuviški jurginai,
traukė kontrabandines –

ką gi daugiau, juk ir pats Kristus mokėjo
su muitininkais sutarti.

Šventas nešventas Jurgis,
pritrūkęs pinigų, būdavo machorką
suka į šventraščių puslapius,
Dievo žodį dar karštą į plaučius įtraukia
ir artimui savo
išpučia į veidą.

Šventas nešventas Jurgis
kartą išėjo iš tupyklos
visas persikreipęs –

perskaitė kažkokį straipsnelį apie
rūkorius impotentus
ir neregėtus įpročius ranka-burna.

Tris dienas, tris naktis nekalbėjo,
o ketvirtą išlemeno: vis-kas... me-tu...

Užsimojo Jurgis nešpietnas
ir metė –

galvojo, permes per visą miestelį
kaip spindintį diską,
kurį kartais mėto jo stabukas
Virgilijus...

Bet kur tau... Jurgio ranka jau ne ta –
ėmė ir
netyčia pataikė
puspilniu Saint Georgo pakeliu
sugyventinei po akimi.

Ten atsirado toks melsvas žiedas,
kokį Jurgis gerais laikais
pro burną išpūsti mokėjo,
trečią dieną net pažaliavo,

tačiau dar prireikė visos savaitės,
kol visos miestelio moterys suprato moralą –
kad nerūkymas kartais už rūkymą
net žalingesnis.

Divide et impera

Jurgis gerai skaldė
malkas,
žmona meistriškai valdė
liežuvį ir Jurgį.

Pagal moteriškės komandą
kaladę tik perskeli –
Dievą randi.

Perskeli kitą – vėl
Dievą randi.

Gerai paplušėjus,
žiūrėk, priešais pūpso –
krūva malkų – medinė Golgota
ir kalnas Dievo.

Stovi abu ir nežino, kur dėt.

Tik nevaryk atgal medin, –
sako žmona.
Tik nevaryk ant Lietuvos, –
sako Jurgis.

Vienas ima glėbį malkų,
kitas – glėbį apsnigto Dievo
ir neša trobon.

Įmeta krosnin
ir, rodos, šilčiau pasidaro.
Tik neaišku, nuo ko
pareina šita šiluma...

Viena aišku – išeina pro palangių plyšelius
atgal į mišką
ir nesulaikysi.

Tokie jau tie dėsniai gamtos –
kiek ugnį bešertum, vis tiek alkana žiūri
miškan.
Kiek Dievą maitintum,
vis vien negana.

Būna, prisiglaudžia Jurgis prie pačiutės,
kad kirvis kotą atitiktų.

Bet vis jaučia kažką trečią tarp jų –
neaišku, kas tai –
vadinasi, Dievas.

Sykį Jurgis skaldė malkas –
žmona nesuvaldė liežuvio.

Kirvis nusmuko nuo koto –

tik švyst...

Tai nuskilo abiem.

Saint George

Ilgai sėdėjo kaimo vyrai užsidarę
ir degino nepanaudotus
rinkimų biuletenius.

Kraipė galvas kaimynai – vis juodi dūmai
akis graužia ir temdo pavasario
dangų.

Bet štai vieną sykį išvydo
baltą, putotą kaip žydinti slyva dūmelį
iš kaminėlio.

Kai priėjo artyn,
suprato, kad ten Jurgis

rūko kaip kaminas, net neatskirsi,
kuris yra kuris.

Pakvietė vietinį kaminkrėtį,
tas pakratė gerai
Jurgį už apykaklės –

ant žemės išbyrėjo visi
blizgūs
šv. Jurgio kontrabandos
pakeliai.

Grįžo namo nusiminus banda
ir ėmė laukt savo naujo ganytojo.

Draugai