Valeria Parella (g. 1974) – italų rašytoja, dramaturgė ir žurnalistė. Gimė ir iki šiol gyvena Neapolyje, Frydricho II universitete baigė antikinės literatūros studijas, vėliau įgijo italų gestų kalbos vertėjo specializaciją, dirba Nacionalinėje kurčiųjų apsaugos ir pagalbos organizacijoje. Autorė yra knygų festivalio „Kita galaktika“ („Un’altra Galassia“) įkūrėja ir organizatorė, priklauso rašytojų grupei, vedančiai seminarus jauniesiems kaliniams Nisidos nepilnamečių įkalinimo įstaigoje.

Romanas „Almarina“ nukelia į salą Viduržemio jūroje, kurioje paaugliai niekada nenueina prie vandens. Nisida, tarsi prišvartuotas laivas, yra vandenyje plūduriuojantis kalėjimas. Jame Elizabeta Majorano įkalintus jaunuolius moko matematikos. Jai – penkiasdešimt, gyvena viena, apsaugininkas kasdien jai atveria kalėjimo vartus, už nugaros uždarydamas Neapolį. Toje mažoje klasėje be grotų ji stengiasi dygsnis po dygsnio siūti ateitį.

Vertėja

 

 

 Thomaso Vimare nuotrauka iš „Unsplash“

 

Mano vardas – Elizabeta Majorano, niekas manęs jo neklausia: aš pati kartoju jį sau mintyse kaskart, kai artėju prie Nisidos vartų (kaip mintyse pasikartoju kortelės kodą, dar eidama link bankomato). Kaskart, patekusi vidun, jaučiuosi kalta. Prie užkardo, kai sustoju, kad mane atpažintų, nudelbiu akis, parodau veidą išties nežiūrėdama į pareigūną, tarsi automobilyje turėčiau prisikrovusi kokaino. Matau, kaip užkardas pakyla milžiniškomis pastangomis, tarsi jį turėčiau kelti aš, tarsi tai būtų mano kaltė, kad Nisida – nepilnamečių kalėjimas, tarsi savo rankomis būčiau išraususi tufo gatves, kuriomis automobilis ropščiasi. Tarsi man darytų paslaugą. 

Vos prisiartinusi prie to užkardo netenku visų civilinių teisių, prarandu visą per laiką įgytą esmę, nebesu niekas, nei universitetą baigusi moteris, nei mokytoja, laimėjusi atrankas, metų metus dirbusi pavaduojančia mokytoja Italijos šiaurėje ir mokanti atžariai leptelėti norintiems užlįsti be eilės. Ta, kuri eina rašyti pareiškimo radusi sudaužytą automobilio veidrodėlį, pradurtas padangas, raktu subraižytas dureles. („Kodėl, ponia, negi žinote, kas tai padarė?“ „Taip, žinau: prie San Paskvalės besisukinėjantis nelegalus parkuotojas, norėjęs pinigų, kuriam atsakiau, jog jų duosiu ne jam, o muzikantui.“ „Įtariu, muzikantas taip pat grojo nelegaliai.“)

Prie Nisidos sargo būdelės kampo leidžiuosi gyva išnarstoma, tačiau pati sau sakau, kad man tik taip atrodo: juk daugybė žmonių rytais užkyla į viršų – pedagogai, mokytojai ir dirbtuvių meistrai, o mano dar ir numeriai užregistruoti, tiesą sakant, jie niekada manęs taip ir nepaklausė – kodėl. O gal jie net nežino, kad kopiame į skaistyklos kalną, ir kai nusileisime žemyn, niekada nebebūsime, kokie buvę, jie juk vieną dieną siunčiami dirbti čia, o kitą mėnesį – nežinia kur.

Elizabeta Majorano. Jau trejus metus visur vaikštau su pasu vietoj asmens tapatybės kortelės, nes pase neįrašyta šeiminė padėtis, o aš tebeturiu asmens tapatybės kortelę, kurioje išspausdinta „ištekėjusi“, bet neturiu jokio noro grįžti į civilinės metrikacijos įstaigą, kad pasikeisčiau įrašą. 

(Kai dariausi asmens tapatybės kortelę, aplinkui sūkuriavo labai daug dulkių, dėl kurių viskas atrodė ironiška: buvo išties neįmanoma patikėti. Negalėjai atskirti tarnautojų nuo piliečių, nors galbūt ne: tarnautojai buvo labiau nusidėvėję, vilkėjo niekada į madą nebesugrįšiančius megztinius. 

„Ar negalima šeiminės padėties ir profesijos vietose įrašyti nenurodyta?“ „Ponia, kai nenorite, kad kas žinotų, jog esate ištekėjusi, naudokite pasą.“

Aš nesusizgribau nei jam atsikirsti, nei nusijuokti. Savo mintis apie man nutinkančius dalykus suvokiu po ilgo laiko, esu labiau pasirengusi veikti nei samprotauti; tik išėjau labai nusivylusi. Paskui, kai tapau našle, patarimas pasirodė esąs naudingas.) 

Kai už nugaros vėl nusileidžia užkardas, pasijuntu laisvesnė. Mane tikrinę žvilgsniai praleido, peržengiau kitaip neperžengiamą ribą ir pirmą kelio atkarpą klausausi palengvėjimo. Tai – palengvėjimas nuo visko. Jeigu žinotumėte, ką reiškia galėti akimirką atsigręžti, minant tiesiąja prieš posūkį. Sustoti kūnui ir toliau judant, perjungiant pavarą, žaidžiant su sankaba, rengiantis sukti vairą prie posūkio, kūnui kylant: atsidurti kitapus užkardo ir dar nebūti privažiavus kalėjimo, apačioje paliekant visą miestą su jo nerimavimais: jie yra ir mano. Jeigu jūs žinotumėte, vaikštinėdami senosiomis decumani gatvėmis, besimelsdami Centro direzionale kvartalo E salos bažnyčioje greta Teisingumo rūmų. Jūs, atostogaujantys, ką tik pabaigę sakyti kalbą konferencijoje: norėčiau visus jus pašaukti vakarų pusėn, priversti jus atsigręžti ir pasakyti, kad ta sielvarto kupina moteris, kylanti į Nisidą, nėra kalinė. Ji – moteris, jai penkiasdešimt metų, ji vėlai ištekėjo. Taip nutiko dėl daugelio priežasčių, tačiau pagrindinė – nes ji važinėjo dirbti pavaduojančia mokytoja. Nusibeldė į Trevizą, išmoko rytais gerti baltą vyną, vairuoti apsnigtais keliais. Išmoko prastumti laiką, šokti tango Frozinonėje, pagalbiniam mokyklos darbuotojui padėjo ištempti paklodę savaitgalį, kad ant jos per projektorių parodytų filmą. O kai grįžo, buvo jau labai vėlu. 

Tačiau esmė net ne tai. Svarbiausia, kad, jeigu atidžiai įsižiūrėsite, pamatysite, jog dar neprivažiavusi kalėjimo ir jau pravažiavusi užkardą ji jaučia keistą palengvėjimą. Galbūt nuolatos keliaujantys žmonės jaučia tą patį, lėktuvui kylant skrydžiui. O čia skrydžiui pakyla vienas kitas kiras ir uola, primenanti smailę toje vietoje, kur gatvė daro posūkį. Tuo metu tvyro tyla. Tyla, kokios niekada negirdėti: toli nuo kelių, nuo bet kokios gatvės, visur aplinkui – nepasiekiama jūra, dešinėje pasibaigianti Vezuvijumi, o kairėje – buvusios plieno gamyklos „Italsider“ teritorija. Tačiau šiandien viskas užgesę: ir ugnikalnis, ir plieno gamykla. 

 

Ramybė trunka tiek, kiek trunka posūkis, paskui priešais išdygsta keramikos dirbtuvių pastatai. Šiapus užkardo, bet dar ne kalėjime, šį šaltą rytą – žvarbus oras, aš ir bagažinė, prigrūsta sunkaus gyvenimo: matau, kaip alėjos pakraščiuose rūko paaugliai, užsisklendę savo kapišonuose, įsisupę į striukes. Neprisimenu jų veidų, neatpažįstu nė vieno, jie su manimi pasisveikina: automobilis, mokytojas, šuo, tai visuomet – svečias, su kuriuo reikia pasisveikinti. Atpažįstu juos pagal funkcijas: šitie – „21-as straipsnis“, turintys dalinę laisvę, sugrįžtantys tik miegoti. Tame pačiame kalėjime egzistuoja skirtingos grupės, ir kalinių priklausymas joms toks ryškus, kad jie net pradedami vienodai vadinti. Tos grupės susidaro be niekieno įsikišimo, jos priklauso nuo įkalinimo pobūdžio, bausmės ilgio, kiek laiko jie jau kali, bausmės atlikimo būdo. „Ketvirtas skyrius“, − sakoma apie tuos, kurie gali valgyti kameroje nenusileidę į valgyklą. Priklausantieji 21-am straipsniui žiūri į mane pro priekinį stiklą, ir aš turiu paisyti jų žvilgsnių. Neturiu leisti varikliui užgesti, turiu iškart rasti vietą, kur pastatyti automobilį, gerai atlikti manevrą. Turiu būti kompetentinga, nes jie į mane žiūri, ir jų vertinimas mane vargina.

Pasirenku žemutinę stovėjimo aikštelę, tą tolimesnę, ji tikrai bus tuščia. Štai ir vėl atilsis: jį atneša Posilipo iškyšulio šešėlis, užgulantis Vezuvijų ir paslepiantis vieną jo kuprą. Kitapus to vandens matomas Kapris. Kapris – vieta, kur žmonėms gera, turistai pakyla funikulieriumi, sustoja piacetoje. Saloje yra apskritus metus gyvenančių užsieniečių, klasikiniame licėjuje girdėti anglų, rusų ir senovės graikų kalbos, keturi kepsniai – 150 eurų. Kapris žiemą parodo savo geriausią pusę: iš čia tai akivaizdžiai matyti. O aš netrukus turėsiu palikti mobilųjį, ir tai nebus mano kaltė. 

Eidama link neperšaunamų langų girdžiu, jaučiu, kad pagaliau atsišvartuoju nuo man tekusio sekinančio gyvenimo. Tokia tvarka, aš – niekuo dėta: ateinančias penkias valandas atsakinga būsiu ne aš: kaip ir visi, įžengiantys į Nisidą, aš – vėl laisva, aš – vėl vaikas. 

Apsaugininkas paklausia mano vardo ir pavardės, jis piktas, nesišypso, jo elgesys jokiu būdu nėra malonus. Kitais kartais, kitomis dienomis, pasitaiko geresnių apsaugininkų, daugiau šypsenų. 

Aš vardu Elizabeta Majorano, manau, kad kažkur mano praeityje būta monarchų ambicijų. Kita vertus, vienintelis mano paveldėtas dalykas – batų dėžė, pilna sidabrinių stalo įrankių. Rengiausi atrankai, didesnę laiko dalį leidau su pižama, tolygiais tarpais nupėdindavau per skulptūrų kiemą ir išlįsdavau prie universiteto bibliotekos. Kol dariau kažkokias fotokopijas avėdama suvarstomais nei vyriškais, nei moteriškais aulinukais bukomis nosimis, kol Medzokanonės gatvėje lijo, vagys įsėlino į mano studentišką būstą, ir ta dėžė buvo vienintelis daiktas, kurio neišsinešė. 

(„Čigonų darbas: čigonai negali pakęsti sidabro“, – užtikrintai pareiškė kaimynė.

O policininkas: „Kodėl gi tu gyveni viena?“ 

„O kodėl jūs į mane kreipiatės tu?“)

Man paduoda raktą nuo mažos spintelės. Savo rankinę paverčiu maišu, ją suglamžau, suspaudžiu, sugrūdu, vieną kartą pasuku raktą ir nueinu. Viduje palieku vienturtės dukters vienatvę, dėl egzantemos skaudančią ausį, popietėmis mane terorizuojantį šešėlį, nutįsusį ant vaikiško kambario sienos. Tą netikusį atsakymą, dėl kurio motina su manimi kelias dienas nekalbėjo. Rankas, laikančias tave apkabintą, kuomet iš tiesų nenori, jog tos rankos tave laikytų, norą, kad tos rankos tave apkabintų labiau, bet nemokėjimą to paprašyti. Pirmąjį panikos priepuolį vieną naktį Paryžiaus viešbutyje po brandos egzaminų. Ir atostogas su vyresniu vyru, per kurias kasdien verkiau. 

 

Tačiau šiandien apsirengusi, nugalėjusi namų vėsą, brūkštelėjusi maskuokliu paslėpiau paakius, palenkusi galvą žemyn šepečiu pašukavau plaukus. Padariau tai tam, kad mokiniai mane nužiūrinėtų, kad mergos galėtų manyje pamatyti kai ką pažįstamo, ką dailina kamerose. Kad bernai galėtų atpažinti moters, kurią gerbia, atvaizdą. Tačiau juk taip atrodo man, kas žino, iš kur ateina pagarba: kalbu ne apie juos, aš apie juos nežinau nieko. Kalbu apie save. Apie tai, kaip stengiuosi būti stipri, kad nesprogčiau. Kai pažvelgiau į save veidrodyje, pamačiau pavargusią moterį. Pavargusią pagiriotą senę, kurios blakstienų tušas laikosi ne per ilgiausiai, nes verkti jai – natūraliau negu dažytis. Senė: nemaniau su savimi atsivilkusi visą vaikystę, kurią reikia sugrūsti į spintelę.  

Prie įėjimo stovinčių apsaugininkų neįmanoma permatyti, kaip neįmanoma įžvelgti jų patalpos vidaus. Jie niekada nebuvo nemandagūs, tik burbtelėdavo „labas rytas“. Jų akims būdingi sovietiniai bruožai, kažkas, kas juos saugo nuo manęs ir nuo Uralo vėjo. Kartais paprašo parodyti dokumentą. Kitais kartais patikrina vardą sąraše: ELIZABETA MAJORANO. Kas aš? Kodėl čia einu? Ar esu pavojinga kalėjime laikomiems nepilnamečiams? Ar esu pavojinga pati sau? Ką ketinu daryti, kur manausi einanti? Kitais kartais: „Spintelės užimtos.“ Tuomet reikia grįžti į automobilį ir viską palikti dėtuvėje. 

Norint įeiti pro didžiuosius vartus reikia paskambinti prie durų, skambutis yra maždaug už dešimties žingsnių nuo apsaugininko, patikrinusio mano dokumentus. Tačiau toks protokolas: prieinu prie vartų, įrengtų už dešimties žingsnelių, ir turiu paskambinti, tarsi būčiau ką tik atėjusi. Tas pats apsaugininkas, prieš dešimt žingsnių patikrinęs mano dokumentus, paspaudęs mygtuką atidaro vartus. 

Per tą procedūrą, einant nuo apsaugininkų būdelės iki šitų vartų, pasikeičia atmosfera, tarsi oras būtų išretėjęs. Ji tokia pati kaip viešųjų įstaigų laukiamuosiuose, kaip ta, kurią sukuria monitoriai, apdorojantys tavo rezultatus, kol tau atliekama mamografija. Atmosfera, kuri skverbiasi pro skolų išieškojimo bendrovės laiško voką, priverčianti tavo širdį plakti greičiau, kai dedi parašą banke. Gravitacinė jėga sustiprėja, kojos apsunksta, imi žiopčioti anglies dvideginio pritvinkusiame ore. Karaliene, karalaite, kiek žingsnių man žengti, kad pasiekčiau tavo pilaitę?*

Geležiniai vartai nuslenka bėgiu ir atveria šviesą: net tuomet, kai lyja, kitapus visuomet daugiau šviesos nei ten, iš kur ateinu. Nebeturiu nieko, esu tik apsirengusi, ir jeigu galiu ką nors prarasti ar pastatyti ant kortos, tai jau turi būti su manimi – chromosomose, žodžiuose, kuriuos pasakysiu, kuriuos jau žinau, judesyje, kaip pakelsiu akis ir į ką mokėsiu pažvelgti. Nemenką atkarpą reikia įveikti pėsčiomis, praeiti palei tinklinio aikštę, paskui – pro kairėje išsirikiavusias merginų kameras, palei laiptų šonus, prie kurių įrengtos gėlių klombos, jos gerai prižiūrimos. Gėlių klombos ir gėlės, ne gėlių klombos ir cigarečių nuorūkos. Paskui – ilgas geltonas grafitis. Kol einu šią atkarpą, esu laisva, šiapus sienų, įėjusi pro vartus, bet dar nepasiekusi kalinių, ištuštintomis kišenėmis. Esu aš, ir niekas nieko negali padaryti. Vyre, kursai mirei, tu nieko negali padaryti, miẽste, tu nieko negali padaryti, ir netgi jūs, svainės, dulkių siurbliais siurbiančios palovius. 

Anksti, kiemuose tuščia, tik žąsys gagena gyvūnų terapijos aptvare. Dar yra šie jauni tamsiai apsirengę vyrai. Džinsais apgaubtos ilgos šlaunys, ištreniruotos kojos: aukšti jaunuoliai, man primenantys geresnius laikus, kuomet nemokėjau žiūrėti. Laikus, kuomet buvome jauni ir stiprūs, o aš šito taip aiškiai neįžvelgiau. Jų amžiaus būčiau nežinojusi, ką daryti atsidūrus priešais tokius kūnus. Dabar – šiek tiek geriau, šiek tiek kitaip, tačiau tai jų nuopelnas: jie į mane žiūri, o kas žiūri, visada įsitraukia į žaidimą. Tuomet ištiesini pečius, atstatai krūtinę, pati žvelgi tiesiai, šypteli lūpų kampučiais. Ir vėl prižiūrėtojai. Jiems apie trisdešimt, rankoje laiko po radijo stotelę, raktai metaliniu žiedu prisegti prie džinsų diržo kilpos, o žingsnių tempas valiūkiškas. Pasisveikina su manimi be didelių ceremonijų, kiekvieno asmeniškai nepažįstu, o jie galbūt žino, kas aš, jiems tik tiek ir rūpi: jeigu ten esu, vadinasi, man suteiktas leidimas. Aš pati persimainau, eidama pro juos žiūriu, ar jie rūko, ir tikiuosi anksčiau ar vėliau išvysti moterį. Manyje pačioje glūdi mintis, kad apsaugininkai yra mentai, kad mentai – blogi, kad esi kaltas, nes vos sutikus vieną jų tavo kišenėje sukruta akmuo. Kaip galime šįryt mudu abu būti Nisidoje, jeigu aš pasirinkau būti mokytoja, o tu – kalėjimo prižiūrėtoju? Jeigu tu tiki prievarta, kodėl aš siekiu tavo pritarimo? Tu manęs net nepaklausi, kur einu, o aš pasuku dirbtuvių pusėn. 

− Profesore Majorano, − link manęs greitu, spyruokliuojančiu žingsniu pajuda vyras labai tamsiomis akimis. – Profesore, vis dėlto turiu būtinai paklausti: ar kas nors iš jūsų šeimos dėstė Della Portos institute? 

− Žinoma, mano senelis Luidžis dėstė italų kalbą. 

− O jūs kaip du vandens lašai į jį panaši, lygiai kaip jūsų senelis garbiniuotais plaukais. Ar jis dar gyvas?

− Ak, ne, mirė dešimtajame dešimtmetyje... Buvote jo mokinys? 

− Kad jį kur kipšas, profesore, ir kaip būtų galima jį pamiršti, jūsų senelis mums kaip reikiant prispausdavo uodegas, buvo karabinierius.  

− Buvo griežtas? 

− Dėl dievo meilės, nepaprastai pasikaustęs, bet jo mokymo metodai mums... Buvo kiti laikai, suprantate? 

− Ką norite pasakyti? 

− Kaip čia pasakius, ar galiu būti tiesmukas? Jūsų senelis buvo tikras fašistas, mes užimdavome institutą, kartą net sumalėme jo automobilio priekinį stiklą. Jis buvo mūsų priešas, būdami vaikai taip galvojome. Gurkštelėkite kavos, aš jos dar neliečiau... 

− Ne, pirma gerkite jūs, aš pasidažiusi lūpas, ačiū. 

− Ir kuklinatės? Nagi... neįtikėtina: jūsų senelio veidas su garbanomis... 

 

Šiandien pamokoje dalyvauja nauja mergina. 

„Laimei, teisėjas ją atsiuntė čia“, − tvirtina humanitarinius mokslus dėstanti kolegė. 

Sako, kad jai šešiolika, kad ji – rumunė (arba tai, kas iš jos liko po to, kai tėvas ją išprievartavo ir prikūlė). 

− Kuo tu vardu? 

− Almarina. 

Tėvas jai sulaužė keletą kaulų, nežinau kuriuos: jie galėtų būti svarbūs, dalis stuburo, šonkauliai, kelio girnelė. 

Viename galvos užkaboryje pačios siaubingiausios mintys, tos, kurių paprastai neįsileidi, ne tik prasiskverbia, bet išsirikiuoja virtine. Man žiūrint į mergaitę, virtinėje išsirikiavusios mintys sako: suprantu, kad galima taip nekęsti savo vaiko, kad jį nužudytum, nesuprantu, kaip galima jį išprievartauti. (Ar tikrai tai suprantu? Šitokia prasme?) Naujosios mokinės ranka, kuria ji laiko tušinuką, pastirusi, dėl to ji tampa panaši į artrozės paveiktą senę, rūkančią cigaretę. Aš turiu įsitaisyti priešais ją ir pasistengti suprasti, ar ji moka atlikti matematikos veiksmus. Kitaip tariant, turiu atsisėsti priešais ir laukti, kol ta ranka lape nubrėš brūkšnį, atskirs dauginamus skaičius nuo gaunamo rezultato. 

− Kalbi itališkai? 

− Taip. 

Vadinasi, šiame lape – vyras, kuris ją išprievartauja, o paskui sulaužo jai šonkaulius, jos tėvas. Ir brolis. Brolis, kuriam buvo šešeri, kai ji atsivežė jį kartu į Italiją. 

− Pabandykime sudauginti. Gerai? 35 x 68. Ne, sukeisk juos vietomis, žiūrėk: didesnį visada rašyk viršuje. 

Mano smiliaus nagas, nulakuotas vakar OVS parduotuvėje prie kasos nusipirktu nagų laku, atsiduria taip arti jos tušinuko paliktos žymės, jos deformuotos rankos, kad paliečia sunkvežimio priekabą, kurioje ji keliavo drauge su broliu. Už kelionę susimokėjo ten pat sunkvežimyje, visiems, kaskart, kai to užsimanydavo. Palauk, 5 x 8 = 40, perkelk šį skaičių, užrašyk apačioje, kitaip susipainiosi. Vadinasi, kažkur yra brolis. Brolis, atkeliavęs su ja. Juos randa ties Fanu, išskiria: jis atiduodamas į šeimyną, ji – į bendruomenę. Kai brolis buvo nuvežtas į saugią vietą, ji, matyt, pasijuto didelė. Turbūt tikėjosi, kad jis bus įvaikintas, turbūt galvojo tą patį, ką galvodavo motinos, Apreiškimo bažnyčioje įtaisyto rato langelyje naktį paguldydamos savo vaikus. 

Dabar reikia sudėti. Sudėtis, pliuso ženklas. 

Ji neprisimena matematikos veiksmų: bendruomenėje visai nelankė mokyklos. Kaip tai įmanoma? Neklausinėju. („Elizabeta, ką tau galiu pasakyti? Geriausią nusikaltimą ji padarė tada, kai pavogė telefoną.“ „Taip manai?“ „Šitaip teisėjas bent jau ją atsiuntė čia.“) 

Tokiais atvejais žengiama atgal, kol prieinamas taškas, kur viskas prasidėjo, pažįstamas momentas: juk turi būti akimirka, namai, diena, šilta lova – kažkur juk turi būti. Sudėtis. Sudėti ji moka, vadinasi, pradėsime nuo dėmenų ir sumos, nuo to, kad, sukeitus dėmenis vietomis, suma nesikeičia. 

Pamokos trunka trumpai, pareigūnai ateina pašaukti mergaičių, kai ji atsistoja, atrodo ne ką aukštesnė nei tuomet, kai sėdėjo. Mazgelis, kamuoliukas, beždžionėlė, vilkinti beformiu kombinezonu iš acetatinio pluošto, – ji išeina. 

 

* Itališkas žaidimas, kai vaikai kreipiasi į „karalienę“, stovinčią tam tikru atstumu, ir klausia, kiek žingsnių jie turi žengti, kad pasiektų jos auksinę pilį. „Karalienė“ nurodo, kiek ir kokio gyvūno žingsnių vaikas turi žengti (dramblio, gervės, kiškio, kengūros ir pan.).

 

Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė