Šeškuose dviratininkai važinėja vėliais vakarais, kai sutemsta. Jiems smagu žibinti šviesas. Jie laksto kaip vilkolakiai. Staiga išnyra iš tamsių užkaborių, švysteli į veidą halogenais ir pralekia vos užkliudydami skvernais. Tik oro šuoras švilpteli iš paskos. Šviesa jų nevilioja. Galbūt šviesoje per mažai įspūdžių. Gal jiems smagu apstulbinti pėstininkus, trumpai pasigėrėti apžilpinto išgąsčio efektu. Šiaip ar taip, dieną pavienių nematyti. Dieną spalvingi ratuoti būriai traukia galaižin kur, ar tik ne į dviratininkų orgijas. Švysčioja ryškiai raudonos kurpės ir ne blausesnės žalios blauzdinės, apie raguotus šalmus sukasi melsvos kibirkštys, rudens spinduliai blyksi atsimušę į prakaituotas nosis. Beje, tamsoje ir mašinos dumia, kaip joms patinka – perėjas skrodžia nestabtelėdamos, posūkiuose žviegia, tik saugokis, kad užšokusios ant šaligatvio nesuknežintų. Dviratininkai knežina lengviau ir grakščiau.

Visi jie iš blogio linkėtojų draugijos. Ne, jie nesirenka slaptame kambarėlyje kaip kadaise, netelkia minčių į nekenčiamą padarą ir nesivaizduoja sunkiai įmanomų dalykų. Jie pėsčią paprastuolį parmuša ant grindinio, apdrebia dergsmais ir nurūksta tolyn. Vėjas šiaušia jų šerius, šauniai plaikstosi uodegos. Nėkart nepasitaikė, kad sustabdytų dviratį ir lipšniai palenkę plėšrius snukučius, pasidomėtų, ar nesulūžo partrenkto pėstininko konstrukcijos, ar įstengia atsikelti. Atseit žinos painiotis. Tedrybso, tesivarto, kol pervažiuos kietesnės, storesnės, dar geriau – spygliuotos padangos, ir kas kam rūp. Jų neapykanta – būtiška, prigimtinė – tokia stipri, kad savaime surikiuoja ir poelgius, ir žodžius ir sutriuškina auką kaip nieką. Iš anksto nusiteikusiems pulti, sėkmė jiems kreivai nusišypso.

Taigi kiti dviratininkai dieną ir naktį smagiai zvimbė į priekį, o pilkaplunksnė dusdama varėsi nežinia kur, tai yra vienu sunkiu, beviltišku reikalu, apie kurį niekam nesakė nieko nereikalingo. Mano dviratis ne kalnų, ne lygumų, o pelkių, mat jis, galvojo pilkaplunksnė, įtraukia ir įklampina taip, kad neištrūksi, neišsimuši, tik klimpsi vis gilyn, kol dumb­las pliaukštelės virš kaktos. Bėgių, pavarų ir stabdžių dviratis neturėjo. Stabdydavo primityviai, senoviniu atbuliniu būdu, ir sustoti ne visada pavykdavo. Rėmas, sutvirtintas šermukšnio lazda, buvo patikimas, nors nederėjo su technikos pažanga.

Jei dabar užvalgysiu, paryčiu galvojo pilkaplunksnė, mintimis vartydama užvakarykštę kriaukšlę, maloniai laukiančią valgytojų, jei dabar užvalgysiu, paskui raitysiuos. Jei nevalgysi, ryžtingai pridūrė, vis tiek raitysies. Skrandžiui reikia duoklės.

Vis dėlto išmynė bemaž nevalgiusi, ir dėl tos klaidos vėliau gailėjosi. Visa kelionė buvo ištisa klaidų virtinė. Ir nevykusios, ir geros mintys išvirto veltu darbu. Kelią į miesto pakraštį šiaip taip įveikė, bet atsidūrė prieš užrakintas duris. Už dulkėtų langų niekas nešmėkščiojo, viduje negirdėti nė garso. Apvažinėjo gretimas palaukes, pamiškes, aplandžiojo Neries pakrantes – ieškomų žmonių nerado. Sutemos ėmė tirštėti, smarkiai atvėso, lietaus šuorai plakė veidą. Pargrįžusi išsivirsiu karštimo, galvojo pilka­plunksnė, ir atlėgs graužatis.

Kad greičiau išsigautų į paplentę, leidosi šalutiniais keliukais. Kur dar pavasarį bėgo takas, dabar riogsojo žvyro krūvos, sutrešusių lentų rietuvės, spygliuotos vielos raizginiai. Skersai tako kilo žmogaus ūgio tvoros. Mėgino apvažiuoti – vienos tvoros baigėsi, stiebėsi kitos. Iš visų pusių skalijo šunys. Priekinis ratas staiga stuktelėjo į dilgėlių kupstą, vairas kryptelėjo, padangos sušvykštė: „Gana, gana jau visko", – ir nė iš vietos. Dviratininkė praskleidė dilgėles – iš žemės kyšojo aprūdijęs armatūros strypas. Kuri dviračio dalis sugedo, niekaip nesuprato. Taigi pilkaplunksnė apžiūrinėjo vairą, o ją pro vienvamzdžio taikiklį apžiūrinėjo beformis žemaūgis, nepastebimai išdygęs triumfo arką vaizduojančioje betoninėje tarpuvartėje. Pilkaplunksnė kilstelėjo sugedėlį ir nutempė patvoriu. Ėjo lėtai, įtampos kaustomu žingsniu. Tvirta ir tolygi eisena – ramios sąžinės ženklas, pamanė šaulys, nors kas ją žino. Dviratis vis tiek įtartinas. Dėl viso pikto palydėjo bastūnę spygsodamas pro taikiklį. Nusprendęs, kad prigąsdino užtektinai, nuturseno atgal į stebėjimo punktą, sumaniai užmaskuotą pažaliavusių hortenzijų krūmais. Greičiau greičiau, dunksėjo pilkaplunksnės pulsas, pasiskubink, ir spėsi į paskutinį autobusą.

Autobusas smagiai klegėjo – sodų ir daržų specialistai narstė kankinamą, niekad nesibaigiančią temą. Dviratį pilkaplunksnė įspraudė tarp neįgaliųjų ir mažų vaikų sėdynių. Plaukų galiukais juto iš visų pusių sklindant karštligišką virpulį.

– Kapus niekšai išrausė, visus takus supureno! Nueinu iš ryto – nė kojos nėr kur pastatyti. Kur žengi – tik smegt smegt į žemę, – purtė palšas, bet itin vešlias garbanas senyva moteriškė.

– Serenčių neaplenkė?

– Kur tau aplenks! Geltonų nesibaido. Oranžiniai piktesni, ir tie tik nuo kurklių. Butelių juk nekasi prie kapo.

– O kodėl ne? Kai toks reikalas –­ nieko bloga, – nuramino guvus seniukas nušiurusia kepure su snipiu.

Ir pažiro naikinimo smulkmenos. Klausytojų ausys, sukempėjusios per kasdieninį pliekimąsi dėl būvio, styrojo stačios ir tartum vis smarkiau krutėjo.

– Niekas nepadeda, – tvirtino seniukas.

Esą iš žibalo, dvokiančių žuvų, tuščių butelių, pakastų gurkliais į vėją, knisiai tik juokiasi, darbščiomis letenėlėmis prisidengę snukučius, kad nepribyrėtų šieno krislų. Tai trumpalaikis nepatogumas. Ir smalkės nugaluoja tik dorus piliečius, o knisiams nekenkia.

– Bet kurumarinas – oho! – pasakė guvusis žinovas.

– Ar kumarinas? Gal zookurkur... –­ kukliai suabejojo iki tol tylėjęs keleivis.

– Tikrai, zookurarė tinka, – kilniai pripažino žinovas. – Dar geriau –­ Ribentropo kokteilis. Garantuotas daiktas, ir pasidaryti lengva. Šliūkšteli salietros į „Kurmio" buteliuką, vandens, suplaki...

– Ar plakant nesprogs? – sunerimo pašnekovės.

– Ne. Kol nešvystelėsi, nieko nebus. Dėl tikrumo perskeli porą pieštukų, suberi sutrintą grafitą. Ir pasitręšia, ir knisių nebėr. Svarbiausia –­ ramybę atgauni.

Juokas, pritariamas šnarpštimas, kosčiojimas. Palšoji kupetaitė nuolankiai linkčioja. Tylusis keleivis mąsliai žvelgia pro langą.

– Jei lieka gyvų – sugaudai, surankioji ir paleidi kelių taisyti... Kad įkarštis neišsivadėtų.

– O dar geriau, – gyvai prisidėjo kitas praktikas tvirtais žandikauliais, –­ kulkosvaidžiu ištratinti. Jau po šitos operacijos – jokio rūpestėlio.

– Tik iš kur jį išpaišyti, tą kulkosvaidį? – parūpo kupetaitei.

– Užtat! Su Ribentropu reikalas paprastesnis. Atsistoji kur atokiau...

Kurmiai painiojosi su kurkliais, kryžminosi su nuožmiais graužikais, lyg dvikojais, lyg keturkojais, o kur dar šaltakraujai, kurie ryja viską iš eilės. Keleiviai besiskeryčiodami taip įkaito, kad iškvėpavo visą deguonį. Pilkaplunksnė pajuto, kad rankos stingsta, krūtinė sunksta, tuoj nugrius. Iš to blogumo negalvojo, kaip pargrįš – kai tik autobusas stabtelėjo, išsibraklino pro duris su visu dviračiu.

Kol atsigavo, visai sutemo. Krito šalta dulksna. Nelėtindami greičio pro šalį praūždavo blizgūs šonai. Per gerą valandą niekas nestabtelėjo. Nenori terliotis su pėsčia dviratininke, svarstė pilkaplunksnė, pavargusi kilnoti rankas prieš važiuotus piliečius. Ir kam išlipau iš autobuso?! Kito gal jau nesulauksiu – per vėlu. Reikėjo perkęsti tas žudynes, kaip nors ištverti oro stygių. Bepigu kartoti „reikėjo", kai nebėra ko nei kęsti, nei tverti.

Atsisėdau šalikelėje ant šlapio kauburio. Nuo miško sklido aštrus puvėsių kvapas. Po kauburiu čežėjo naktiniai vabalai. Spyglių nuklotu taku skubriai nurisnojo sulaukėjęs šuo varnalėšų kibiais apvelta uodega. Mintyse suskaičiavau, kada prieisiu miestą, jei per penkiolika minučių nukaposiu po kilometrą. Ne nukaposiu, o vilkdama nusivilksiu, ir ne per penkiolika, o per trisdešimt. Apyaušriu pasitaikys autobusas. Užteks poilsiauti. Gal pakeliui ką nors sustabdysiu. Jei ne – vis tiek pasistumsiu į priekį.

Stūmiausi pamažu. Iš tolo paplentėje pamačiau tamsias važiuoklės apybrėžas. Blausiai raudonavo užpakalinės šviesos. Tamsoje nematyti, ar viduje kas nors sėdi – nesuprasi, juoduoja žmogaus galva ar kėdės atlošas. Vis dėlto kokia nors gyva dvasia juk turėtų būti. Paskubinau žingsnį, nors abejojau, prašytis ar ne – neaišku, kodėl vėlyvą metą stovi dykynėje, kur nei smuklės, nei nekaltos trobelšės, nei šiaip kokio bent kiek elektrifikuoto ir kanalizuoto statinio. Nemenčinės plente galima prasmegti be pėdsako, supūti užpernykščių lapų duobėje, ir niekas nepasiges. Galbūt kada nors į duobę murktelės atsitiktinis grybautojas, išsikapanos pasibjaurėjęs, susirinks išbarstytus kelmučius ir murkšlinais sportbačiais numins ieškoti derlesnių grybynų. Nustūmiau tą duobę ir sportbačius į omenies pakraštį.

Iš krūmų sagstydamasis išniro neryškus petingas pavidalas. Tegul sagstosi – kas man darbo. Man reikia parsirasti į užunarvę ir, tyliai pridūriau, aš nieko nebijau. Paveš – gerai, nepaveš –­ ir nereikia, kad jiems padangos kur susprogtų. Tiek to, tegul nesprogsta.

Mažumą keista, kad pavidalo nereikėjo įkalbinėti. Atsainiai mostelėjo automobilio link, atseit sėsk. Kai iš drebulių priedangos ištraukiau dviratį, sarkastiškai mestelėjo:

– Sulankstomas? Kokios markės?

– „Trogloditas", – prašvagždėjau už­kimusiu balsu.

Seniai buvau kalbėjusi – ir liežuvis nesisuko, ir priebalsiai kliuvo. Bet tai niekis: nuo Pirmojo pasaulinio užsilikęs pavadinimas ne kitaip ir tartinas, kad girdėtųsi laukinio, švokščiančio gaivalo gyvastis ir netikrumas. Tas raides, kadaise išrėžtas ant priekinio įstrižainio, dar galima nuspėti, nors diakritinius brūkšnius laikas nuzulino. Ir gerai, pasakytų sumanus pilietis, –­ kam tas beprasmis nepatogumas.

Dviratį anas šlykštėdamasis užvertė ant stogo. Brūkštelėjau akimis per bagažinę – numeris priminė Karlo Gocio komedijos personažą, plėšrų pasalūną, skaitmenys nulis nulis vienas. Ar tik nebus pažymėjęs nuosavybės širdžiai mielais simboliais, pamaniau. (Netrukus paaiškėjo, kad numerį įsiminti nėra jokio reikalo.) Automobilio priekyje įžiūrėjau drūtą žmogystą. Įsėdau į užpakalinę keleivio vietą. Vyras įvirto prie vairo. Nužvelgiau priešais kūpsančius apyšviesius kaltūnus ir kietais šeriais apžėlusius sprandus. Dešinysis į mane nedirstelėjo, į pasveikinimą neatsakė. Žiedais kaip kastetu apmaustytos vairuotojo letenos grybštelėjo iš atminties nemalonius vaizdinius. Nieko baisaus, pamaniau sau, juk nežinia, kokios negandos žmones slegia. Ir tikrai slėgė –­ ne kokia kita, o liguistos savimeilės neganda.

– Kokie čia priedai? – kranktelėjo dešinysis sprandas.

Atgrasi tartis pasirodė girdėta, iš jos ir pažinau tuodu – Skrumbį ir Skrumbę, siejamus meilių giminiško verslo ryšių. Abu buvo aptekę kliaudomis, kurias laikė geromis, pranašiomis savybėmis, ir manė, kad jų žvilgsnis pro aptrandijusios uždangos plyšį atstoja pasaulio vaizdą, o centimetrinis supratimas – tiesą. Kažin, ar jie mane pažino. Per ilga žmogus pasikeičia ne tiek, kad iš pusės metro neatskirtum kitados įsidėmėtų bruožų. Nebent trukdo didžiulė regos yda ir ranginė mąstysena. Ji, beje, tokia: rangas aukštyn – bruožai ryškyn, rangas žemyn –­ bruožų mažyn. Nematomas, anot vertėjo roboto, kvailys bruožų neturi, mat jo nėra nei patamsiuose, nei šviesoje.

– A, pavešim iki žiedo, – pasakė Skrumbis. – Būčiau laiku pamatęs, kad su dviračiu, būčiau neėmęs.

Pamaniau, kad jei ne intymaus sagstymosi nejaukumas, iki brėkšmos būtų tekę prašalti šalikelėje. Nusiminusi žiūrėjau, kaip už stiklo liejasi niūrūs spygliuočių šešėliai. Prarečiui pralėkdavo žibintų stulpai, šmėkštelėdavo dulsva prietema ir išnykdavo kaip akių apgaulė siūbuojančioje tamsoje. Tuodu nesivaržydami varė ankstesnę kalbą. Skrumbė, šeštą dešimtį baigianti matrona, kalbėjo taip, lyg ant užpakalinės sėdynės sėdėtų storas rąstas apmirusiais pojūčiais. Skrumbis, perpus jaunesnis subjektas, matyt, repetavo prakalbą: deklamavo sakytum iš sudulkėjusių raštų, ištrauktų iš raštinės šiukšlinių, tarpais nušnekėdavo kaip pareigūnas tiesioginiame radijo eteryje, paskui sulemendavo beprasmių skiemenų ir susimąstydavo. Skrumbė skambiai pliaukštelėdavo jam per šlaunį, valdingai subelsdavo ką nors iš anųjų raštų, ir sužadinti Skrumbio lemenimo centrai vėl įsijungdavo. Jis vis grįžtelėdavo atgal, turbūt kad geriau girdėčiau ir dėčiausi į galvą. Per tą grįžčiojimą beregint tėkšis į pušį, pamaniau, bet tuščias kelias smigo tiesiai, pavojinga sankryža buvo dar toli.

Padrika prakalba mano mintyse sumišo su autobuso šnekomis ir sušoko į neįmantrų vaizdą. Jo viduryje didingai stūksojo Skrumbių figūros, paramstytos visokiausio pasižymėjimo ženklais, pakraščiuose grūdosi minios kenkėjų. Vienus – landžius rašeivas, suniurusius individualistus, neaiškaus žėručio ieškotojus, šiaip smalsuolius –­­ Skrumbiai mielai nutremsią, progai pasitaikius, kuo toliau, kitus priversią daryti, ko tie visai nenori („sėdi mano kišenėj, niekur nesidės"), trečių vien buvimas erzinąs – tuos reikią sudoroti, kad negadintų fono. Nuolankesnius –­ prigniaužti. Vietoj kenkėjų pakraščiuo­se suksis žvaigždutės, mėnuliukai ir kitokie malonūs padangtės kūnai. Saikingos jų spalvos paryškinsiančios vidurinių figūrų švitesį.

– Rausikai, – niršo Skrumbis, – dar auskarų prisivarsto, vieną sykį prisiraus, nutįsėliai be nuovokos, o tas, –­ pasakė pavardę, – tas kas gi toks? Nulis su bambakarais, dergti užsimanė. Tegul dėkingumą jaučia, kad... – čia ėmė vardyti vis dar neatlygintas savo geradarystes.

Labiausiai jį piktino du dalykai: pirma, kad anie (menkystos, suprantama) nežino savo vietos, antra, tie baisingi bambakarai. Vieta, kas be ko, esminė gyvo padaro savybė, tariau sau. O bambakarai be vietos – tikras nesusipratimas, kaip pažliugę kelmučiai be kelmo.

– Toks siutas suima, kai tik pamatau, – vėl dėbtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodį, tartum visi nepadoriai išsipustę beviečiai būtų mano draugai. Tiesą sakant, mano draugai neprisivarstę, bet ne todėl, kad auskarai jiems netinka, o todėl, kad seniai dingo dulkių kamuoliuose.

Galop, pritrūkęs žodžių, Skrumbis griebėsi stipraus poveikio samplaikų.

– Skrumbi, – pasakė matrona, –­ pasitaupyk rytojui. Negadink nervų pirma laiko.

Taigi antpuolis buvo numatytas rytojaus dieną. Skrumbis nutilo, bet tik todėl, kad artėjo Antakalnio žiedas. Subolavo valstybės archyvo šmėkla. Važiuoklė sulėtino greitį.

– Penkiasdešimt litų, – nežiūrėdama į mane pasakė Skrumbė.

– Dviguba taksi kaina?

– Paskaitos kaina, – šeriuotas sprandas sukrutėjo, matrona atsisuko. Tuklus veidas buvo be jokios išraiškos. Ji nejuokavo, nešmaikštavo, nesišaipė. Reikalavo, kad būtų taip, kaip ji nori, –­ kad sumokėčiau, ir nesvarbu už ką –­ už benziną, sudrumstą patogumą ar perlus smulkmei.

– Tiek litų neturiu, – sakau, – imkit dviratį – bus užstatas.

– Lūžena neatsipirksi. Manai, važiuosi išsidrėbusi – ir už dyką? Šitą atiduok, – dūrė man į krūtinę išgaląstais nagais.

O aš dirgli kaip tas nemalonus augalas šleikščios spalvos žiedais, kurs nuplikytas – šiaip sau, dėl tuščio eksperimento – neatsigavo. Todėl nagų dūris prilygo dviejų šimtų dvidešimt vatų trinktelėjimui. Akimirksniu jis sustingdė, o atoveiksmis rankas, kojas ir galvą sugniaužė į kumštį. Kol kas kumštis buvo pasiruošęs tik spaustis į vidų, – ne švaistytis. Kumštis nenorėjo perskeltu pakaušiu atgulti Policijos akademijos prieigose, jis vaizdavosi turįs nebaigtų reikalų. Tuo tarpu Skrumbis šūkčiojo gerkliniu bobišku balsu, mašina slydo į šoną, Skrumbė draskė man kaklą, plėšė, nuplėšė, kumštis sugraibė durų rankeną, išgriuvo ant asfalto, šoktelėjo ir nusirito žemyn nuo šlaito. Ristis, ristis kur toliau ir tamsiau. Anie važiavo nedideliu greičiu, ratai čiūžtelėjo ir sustojo.

Šonu bruoždamas betoną, tuoj pat šalutiniais laiptais nudžeržgė ir dviratis.

Skrumbiai manęs toli neieškojo. Pašliužinėjo šlaito viršuje, pašūkavo persisvėrę per viaduko turėklus ir atvėso. Apsukę ratą pašvitino žibintais į kelkraščius ir nuspaudė į miestą.

Taigi nuplėšė. Pusiaukelėje buvau pamaniusi, kad aniems pakaks tik išdaužti prarūgusius jausmus, bet, pasirodo, apsirikau. Skvarbiu žvilgsniu pastebėjo, įkainojo – ir neatsispyrė įgeidžiui. Kodėl nepasinaudoti proga, jei į rankas lenda? Nelabai reikėjo jiems to žiedo. Labiau knietė pakaitinti ūpą tolesniems žygiams.

Aš per jį buvau pervėrusi siūlą ir pakabinusi ant kaklo, nes ant sukumpusio piršto nelindo, o išmesti nedrįsau. Dirbinys senovinis, per ilga patamsėjęs – susisukęs roplys aptrupėjusia nefrito akimi. Akies trupmena ne apskrita, o smailėjančios elipsės pavidalo. Virš smailumos iškilęs tamsus vylingas vokas. Pasuktas kampu, roplys tingiai merkia nustebusiam žiūrėtojui.

Ilgai naršiau Policijos akademijos (ar tik ne Žandarų valdyba ji nūn vadinasi, naiviai svarsčiau), taigi valdybos krūmokšnius. Lūženą suradau po viaduku, žvirgždėtame šaligatvio pakraštyje. Šermukšnio šaka iškrito, kitos dalys mažumą perkrypo, vairas... vairas grūdinto lantano, atlaikė. Prievartinis šliuožimas per laiptus paveikė kaip laikinas remontas. Pakalsiu – bus dar geras. Juk reikia namo parsigauti.

Vėjai švilpauja mano
tuščioj užunarvėj,
pažeme pusto sniegą.

Pelkių gaivalas pažiūrėti nudrengtas, bet traukia pasišokinėdamas, tiesa, kai kada ne ten, kur noriu, ir kitąkart nesustabdysi.

Tas neapdairiai pasisavintas menkniekis, turiu pasakyti pavėžėjusiems geradariams, yra nelemtas. Jis pritvinkęs blogio ir traukia nelaimes. Žiedą kadaise gavau iš savanaudžio danajo, atseit investicija apsimokės, jei ne – „atsiimsi su kaupu". Iš kur anas buvo jį gavęs, niekad neklausiau. Ir be klausimo aišku, kad meistro dirbinys pergyveno ne vieną mūvėtoją. Pirmykštis instinktas, virtęs nerimu, neleido jo kam nors atiduoti, kad nenukentėtų niekuo dėtas žmogus. Turi jis dar vieną nelabą savybę – išmestas sugrįžta. Galbūt pirmykštis instinktas yra nesąmonė (bemaž tokia pati kaip diakritiniai ženklai) – šiaip ar taip, ištrupėjęs roplys surijo per daug mano pilkynės, kad jį be niekur nieko išmesčiau. Nerimas vertė jį – piktą norą –­ sudilinti. Sudilink į nieką, ir nebus. Kas kita, jeigu jėga atima. Neva kiekvienam savo. Džiaugiuosi atsikračiusi. Nelinkiu nieko.