Ugnės Žilytės piešinys

 

Pirmasis tekstas skaitytas lapkričio pabaigoje Alytuje vykusio trumposios prozos festivalio „Imbiero vakarai“ pagrindinėje programoje, antrasis – festivalio naktiniuose skaitymuose

I

Kai tik ruduo, Šliuris pradeda vaikščioti į ligoninę. Nei jis serga, nei ką. Tiesiog rudenį ten atsidaro rūbinė – štai kaip yra. Įeidamas į vestibiulį jis pirmiausia kruopščiai nusibrūžina batus į daugybės kojų nuzulintą šepetinį demblį, kadaise – juodos ir raudonos spalvų, dabar jau nebe. Švara Šliuriui ne kažin kiek terūpi, jam tik reikia laiko pakreipus galvą – taip, kad gerai matytų žvaira akimi, – pasitikrinti, katra rūbininkė šiandien darbuojasi. Pasitikrinęs ir kaipmat susijaudinęs (čia ne tai, apie ką pagalvojote), tiesiai prie drabužinės barjero neina, paslankioja po vestibiulį, stabteli prie veidrodžio, paskui – prie medikų garbės lentos, sustoja priešais stendą su nemokamomis skrajutėmis: vitamino C nauda; gumulas krūtyje – pirmas vėžio simptomas; kaip savarankiškai atpažinti hemorojų. Jas pavarto. Išeidamas tų apie gumulus bent keletą įsibruks į kišenę. Galų gale nuslinkęs iki rūbinės, Šliuris atkiša rūbininkei savo striukę, naminę, darbinę ir išeiginę vienu kartu – blizgančiomis alkūnėmis, atvipusiomis, šiaip ne taip užsilopytomis kišenėmis, be pakabės. Dvokiančią, ką čia slėpti. Paduoda jis tą daugel regėjusį, bet niekad neprašneksiantį pensinio amžiaus drabužį taip, kad bent pirštų galais prisiliestų rūbininkei prie rankos. O kai pavyksta, kai prisiliečia, tokia keista šiluma užplūsta Šliuriui pusę galvos, du trečdalius krūtinės ir gerą gabalą kažkur ties strėnomis. Linkstančiomis kojomis (panašiai jos linktų laive jūroje, bet to Šliuris nepajėgtų nė įsivaizduoti) jis nusvirduliuoja prie laiptų ir, įsikibdamas iki tviskesio nutrinto turėklo, ima kopti aukštyn. Pilka šoninė siena – gruoblėta, lyg nudrabstyta kadaise šviežiu tinku ir pamiršta, tokio būta architekto sumanymo. Šliuriui patinka protarpiais sustoti vidur laiptų ir atsiremti į sieną delnu, tinko akuotai taip maloniai įsibeda į sudiržusią, nešvarią odą. Užlipęs, šį kartą – į trečią, plautininkų, aukštą, jis sustoja prie didelio lango atsipūsti. Pakreipęs galvą tolumoje mato jau gerokai pamargavusius miestelio sodus, vaistinę, kurios subyrėjusių laiptų vyrai niekaip nesutvarko, tad vaistų pirkėjai vaikšto pro tarnybines patalpas; kitaip pakreipęs galvą Šliuris išvystų prūdą, kuriame aną vasarą nuskendo jo viršininkas, įlėkęs vėlyvą vakarą į vandenį su visu dviračiu. Viršininką galų gale ištraukė, o dviratis su pietų sumuštiniais kabūroje, – jų neprireikė, mat užkandai jie tada turėjo puikiausios silkės, kažkieno išmestos, nė nesibaigus galiojimo laikui, – dviratis taip ir liko atstatęs ragus kėpsoti dugne. Žiūrėti į prūdą Šliuris nenori, tad eina verčiau į skyrių. Nueis iki koridoriaus galo, pastovės prie fikuso, pasižvalgys į laukuose paklydusią savo mokyklą. Pėdindamas banguotu koridoriaus linoleumu, Šliuris nužiūri nuotraukų eiles ant sienų. Medikų ir ligonių kūryba, portretai, šventės, vienas kitas peizažėlis su kažkokiais nušiurusiais krūmynais. Viskas lygiai taip pat, kaip ir kituose skyriuose. Pro praviras poilsio kambarėlio duris sklinda moterų balsai. Daktarės gurkšnoja kavą. Prie posto Šliuris sustoja pašnekinti seselių. Tos nužvelgia jį pašaipiai, į kalbas per daug nesileidžia, bet iš skyriaus nevaro. Fikusas koridoriaus gale nežinia kada gavęs atsigerti, lapai apdulkėję, vazono žemėje blizga saldainio popieriukas. Šliuris pasilenkęs įsižiūri – „Kregždutė“. Už lango tolumoje baltuoja mokykla, kurios jis nebaigė, bet išsinešė iš ten šilčiausią prisiminimą. Vienintelį brangų gyvenime. Tik staiga, besidairant po tą pilkai rusvą laukų monotoniją su kur ne kur išdrėkstais melioracijos grioviais, toks jį suima keistas saldumas, toks jis pasijunta silpnas, gležnas, taip aiškiai susivokia neprigulęs iki rūbinės tikrai nebenueisiąs. Bala nematė, įslenka į artimiausią palatą ir griūna į pirmą pasitaikiusią, priprakaituotą lovą, atitvertą balkšvo audinio širma. Antklodę su išblukusiu ligoninės štampu užsitraukia iki pat smakro. Ir vėl užlieja Šliurį šiluma, irgi keista, tik visai kitaip, tokia gyvenime nė žinote nežinotų jausmų sumaištis apninka: pasidaro jam gaila kažin kokio šunies balta uodega ir nuskelta iltimi, širdį suspaudžia apmaudas dėl nenuskintų obuolių ir neišspaustų sulčių – bus vaikams vargo. Kokiems dar vaikams? Sugnybia širdgėla dėl žmonos. Žmonos? Kas už jo, susmirdėlio, tekėtų! Visos jo žmonos – kairys kumštis. Sykį iš didelio noro net į zakso tualetą patyliukais buvo užsukęs „tuoktis“. Širdgėlą keičia ramybė. Rūkas virš tykaus vandens, nendrės šiurena, saulės blyksnis ant riešo su laikrodžiu. Laikrodžiu?

Švaria patalyne nešina slaugė įeina į palatą ir atsidususi atitraukia širmą. Akimirką stovi nustėrusi, paskui lyg ir žengia prie spintelės, drebančia ranka lyg ir siekteli degančios žvakės, čia pat – sumaigyta nosinė, akiniai įskilusiu vienu stiklu, dantų protezas ir prakąsta kriaušė, siekteli, bet persigalvojusi pustekinė išbėga iš palatos klupdama, painiodamasi iš glėbio išslydusioje patalynėje.

II    

Ilgas, žemas stalas buvo apšnerkštas. Staltiesės sulaistytos, sujauktos, kai kur nuslydusios ant parketo, nuorūkos kai kur dar kimštos į pelenines ar tuščias konservų dėžutes, kai kur gesintos tiesiog į pliką stalviršį. Tarp lėkščių su išėdomis ir net nepaliestais valgiais – įdarytas eršketas ar kiaulės koja drebučiuose nieko kažkodėl nesugundė, – tarp taurių, bokalų, stiklinių stovėjo ar gulėjo vos praimti, pusiau nugerti ar jau tušti viskio, degtinės, vyno buteliai, būta čia ir akivaizdžiai brangių gėrimų, ir butelių be etikečių, su laikraščio gniužulu vietoj kamščio. Stalviršiu, klimpdamos skysčio balutėse, ropinėjo paklaikusios iš džiaugsmo musės, šaltienos luiste, matyt, išdribusiame iš lėkštės, pasvirusi styrojo melchiorinė šakutė. Mėtėsi apgraužti kaulai, išsriuobti midijų kiaukutai, juodos, sakytum, lauže keptų bulvių lupenos, suglamžyti cigarečių pakeliai, išsunktų citrinų gniūžtės, stiklainiuose teliūskavo agurkų rasalas. Ant didžiulės tikros odos sofos, tamsiai rudos, įvairiausiomis pozomis gulėjo ar pusiaugula sėdėjo gal vienuolika vaikų. Viena kokių aštuonerių mergytė pamėlusiomis lūpomis buvo tiesiog paskendusi gerokai per didelėje lyg ir vestuvinėje suknioje. Kažkur trinktelėjo durys ir į kambarį prasispraudęs skersvėjis sušiureno, kilstelėjo baltą krepdešiną, pasimatė keistai išsuktas mergaitės kelis. Šalia jos, kojomis į atlošą, atsvarinęs galvą, gulėjo berniukas su aiškiai per dideliu fraku. Baltas vaiko veidas šiurpiai derėjo prie juodo drabužio. Kitam berniukui, gal kokių dešimties, žieminė kepurė buvo užsmukusi beveik iki pat lūpų, milžiniški kailiniai atlapoti, didžiulių galifė kelnių, kažkodėl languotų, tarpkojyje tamsavo dėmė. Dar vienas berniukas su baltais marškiniais ir tamsiai mėlynomis trumpkelnėmis rankoje gniaužė pieštuką. Jis vienintelis buvo apsirengęs tinkamo dydžio drabužiais. Visi kiti atrodė šventę kažkokio makabriško teatro premjerą ar su tėvų rūbais išsmukę pasilinksminti. Žengiau prie sunkių, dvivėrių durų, delnu prisidengęs nosį. Kambario langai buvo su vitražais, ir ant parketo, aptaškyto vynu, kava, krauju, vėmalais, krito įvairiaspalvė, šilta ryto saulės šviesa. Beveik prie pat durų šiek tiek susirietusi gulėjo kokių septynerių mergaitė su chalatu, jau supratote, gerokai per dideliu, drabužio atvarte spindėjo kažkokio viešbučio logotipas. Čia pat aukštielninkas gunksojo rudas pliušinis šuo. Apverčiau jį ir įbrukau mergaitei į glėbį. Jos rankelės buvo šaltos, pastirusios.