Autorė, pasirašanti pseudonimu, yra tinklaraštininkė, prozininkė. Karo pabėgėlė.

 

Ištraukos iš dienoraščio

 

Kodėl pradėjau užrašinėti tai, ką norisi pamiršti? Nežinau. Neketinu apeliuoti į žmonių, kurie atėmė iš manęs namus, sudrumstė mano artimųjų gyvenimus, pavertė klajokliais tūkstančius pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, sąžinę. Nepuoselėju vilčių užkirsti tam kelią ateityje. Istorinė patirtis rodo, kad nei viena, nei kita neįmanoma. Rašau, nes tai, kas įvyko, nesutelpa galvoje, o išmesti iš ten nėra jokios galimybės. Juk manojo Krymo istorija yra mano istorija.

Mano mama ir lygiai pusė giminaičių – iš Žemutinio Naugardo. Iki aštuoniolikos metų gyvenau rusakalbiame Mariupolyje, o sulaukusi aštuoniolikos – nė kiek ne mažiau rusakalbiame Sevastopolyje. Ukrainietiškai kalbu labai sunkiai. Taip sunkiai, kad sesuo nuolat traukia mane per dantį. Ir štai sulaukusi trisdešimt penkerių su tuo visu pirmiau aprašytu kraičiu tampu... karšta Ukrainos patriotė. Tai galima paaiškinti paprastai: pasirodo, teisingumo poreikis man svarbesnis už etnines šaknis. „Nežudyk“, „Nevok“ – patys svarbiausi, pamatiniai mano sielos principai ir nesvarbu, kokia kalba jie būtų tariami.

2014 m. įvykiai man – gerokai daugiau nei tik šokas. Pirmieji įtarimai kilo vasario pradžioje. Tada daugeliui ėmė kelti nerimą tai, kad staiga padaugėjo Rusijos karinės technikos, tai, kad ji kovinės parengties, kad Kryme vis dažniau juda automobilių kolonos. O vasario 16 d. dienoraštyje aš jau rašiau štai ką...

 

Vasario 16 d.

Grįždama iš darbo eilinį kartą pastebėjau karinės technikos koloną. Pasta­ruoju metu jie stačiai nenustygsta vietoje. Rusų žiniasklaida pranešė, kad Kryme pradėtos karinės pratybos. Kodėl tuomet man taip neramu?

 

Vasario 18 d.

Ar man tik atrodo, ar mieste iš tiesų kelissyk padaugėjo Rusijos vėliavų? Kažkoks Brazilijos karnavalas! Ar jie ką nors švenčia? O gal kam nors ruošiasi? Ir nedrįskit sakyti, kad man paranoja!
Vakare pas mane užsuko Aliona. Pasidalijom nuogąstavimais gerdamos arbatą. Jų mokomąjį karinį dalinį Nr. А-4068 Jūreivio Koškos gatvėje jau antrą parą blokuoja kažkokia savigyna. Dalinys veikia įprastu režimu, išskyrus vieną smulkmeną: dabar iš karto už jų kontrolės ir patikros posto įsikūrė dar vienas – svetimas postas. Tie žmonės be skiriamųjų ženklų nieko neveikia –­ tiesiog stovi. Atrodo, lyg lauktų signalo. Ir nuo ko jie ten ginasi, norėčiau žinoti, po galais???

 

Vasario 19 d.

Šiandien nė viena iš mano klienčių neatėjo į užsiėmimus. Sutrikusi ėmiau visoms iš eilės skambinti. Visos kaip susitarusios atsakė, kad biudžetininkus, kaip sakoma, priverstinai-savanoriškai išvedė į mitingą.

 

Vasario 23 d.

Ir kur tai matyta: aikštėje susirinkusi minia išrinko liaudies merą?! Cirkas, ir tiek! Nors ne, anoks čia cirkas: cirke juokinga, o čia – norisi verkti!

 

*

Šunsnukiai! Sudegino Ukrainos Vėliavą! Ir nieko??? Nesuprantu! Nejaugi jų niekas nesustabdys? Nejaugi tai normalu? Argi jie nepažeidė įstatymų??? Kur milicija? Kas čia dedasi???

Jie sudegino Ukrainos Vėliavą!!! Iš pradžių ant jos šlapinosi, vėliau sudegino. Kas per viduramžiai? Kas per degradai? Kas dedasi tų žmonių sielose ir galvose? Šlapintis ant savo vėliavos – tas pat, kas spjauti sau į marmūzę. Gal aš neteisi??? Gal tai neturi nieko bend­ra su politika, gal čia grynai moralės dalykas?! Tiksliau tariant, moralės nebuvimo. Ir šitas stuobrys, apmyžęs savo vėliavą, grįš namo, mylėsis su žmona ir augins vaikus??? Tai bent genofondas! SAVO ŠALIES vėliavą gali sudeginti tik visiška padugnė??? O gal ten linksminasi iš kitur atsiųsti kazokėliai? Pagal iš anksto patvirtintą planą? Ir gal tai visai ne jų vėliava? Tada viską galima paaiškinti...

 

Vasario 25 d.

Viena iš klienčių – Nataša – pasiskundė, kad jos vyrą, Rusijos Federacijos karinio jūrų laivyno karininką, išsiuntė prie Čiongaro ir jau kokias penkias dienas niekur neišleidžia. Tai išgirdusios dar dvi merginos patvirtino: kariškius (su šeimomis) perdislokavo už miesto ir jau beveik savaitę laiko uždarę. Niekas nieko neaiškina.

 

Vasario 26 d.

Du mitingai Simferopolyje. Viename mojuoja savo vėliavomis, kitame –­ Rusijos. Kodėl ne Italijos ar, pavyzdžiui, Zimbabvės? Atseit, vienos šalies gyventojai staiga išsitraukė iš spintų kitos šalies vėliavas ir ėmė jomis mojuoti. Temanantysis, jog čia nėra nieko keista, tegu pirmas meta į mane akmenį. Skambino Marina iš Simferopolio. Irgi ištikta šoko. Įdomu: ji įsitikinusi, kad mitingo aktyvistai – ne vietiniai. Ne Krymo gyventojai – pagal visus požymius. Kitaip apsirengę, kitaip kalba, blogai orientuojasi mieste. Vaikšto grupėmis. Į mitingus juos atveža autobusais.

 

Vasario 27 d.

Velniai rautų, negaliu patikėti savo akimis! Maniau – mes broliai! Nuoširdžiai tikėjau! Netelpa galvoje, tačiau kasdien vis akivaizdžiau: Rusija rengia kažką labai rimta. Šiandien neištvėriau ir parašiau į Federalinį biurą: „Žmonės gerieji! Mes neteksime Krymo!“

Norisi kaukti iš skausmo ir įsiūčio, pasipiktinimo ir bejėgiškumo! Ir kai draugai, tūkstantį kartų svečiavęsi pas tave, rašo: „Krymas mūsų! O Ukrainoje seniai reikėjo susprogdinti atominę bombą!“, darosi nepakenčiamai skaudu, tiesiog fiziškai nepakenčiamai.

UŽ KĄ JŪS TAIP, ŽMONĖS, JUK AŠ JUS KADAIS MYLĖJAU??? UŽ KĄ??? Tiek metų srėbėte mano barščius, miegojot ant mano skalbtų paklodžių! Argi jums čia buvo blogai, argi antraip būtumėt kasmet po pusę vasaros svečiavęsi mano namuose. Metai po metų. O dabar šitaip??? Ir kodėl kertate jums ištiestą ranką? O ko jos ir nenukirtus? Ėmei sau ir nukirtai!

 

Kovo 2 d.

Nusprendėme nuvažiuoti į Balaklavą. Visi nepaprastai išvargom nuo tos nuolatinės nervinės įtampos, norėjom prasiblaškyti, pasivaikščioti. Kaip anksčiau. Tačiau kaip anksčiau mums nepavyko.

Važiuodami pro pasienio užkardą prie pasienio kontrolės posto pamatėme 5 moteris. Penkios moterys (!) stovėjo susikibusios rankomis – gynė savo gynėjus! Neišlaikiau, paprašiau vyro sustoti ir nuėjau prie jų, atsistojau greta. Moterys apsidžiaugė ir dėl tokio palaikymo! Stovėjome penkias valandas. Priešais mus – vadinamoji savigyna – kelios dešimtys žmogystų be skiriamųjų ženklų. Juos atvežė penkiais tentais dengtais KAMAZ’ais. Kai kurie priėjo prie mūsų, dalis – liko mašinose, sėdėjo vis iškišdami nosį pasižiūrėti į mus – pamišėles.

Vienas iš jų – senas mano sesers pažįstamas. Iš... Donecko!!! Še tau ir Krymo savigyna. Olia kaip tik lipo iš mašinos, kad prisijungtų prie mūsų. Ir čia kažkas riktelėjo jos vardą. Jis pirmas ją pažino, priėjo. Rodos, net apsidžiaugė. Pasigyrė, kad... jau trys mėnesiai (!) Kryme… Dalyvavo mokymuose. Labai tuo didžiuojasi. Vapėjo kažką apie „Rusų pasaulį“. Vėliau mudvi su Olia svarstėm, kas jį taip traukė už liežuvio? Gal nepakankamai gerai instruktuotas??? O gal taip baisiai magėjo pasigirti? Ak, žinoma, o kaipgi kitaip –­ did­vyris! Trys mėnesiai, – vadinasi, nuo gruodžio pradžios. Tada Maidano dar nė užuominos nebuvo. Ką tuomet jie ruošėsi ginti ir nuo ko? Ir ar tikrai ginti???

Jų vyresnysis, žilagalvis kokių penkiasdešimties metų vyriškis, pareikalavo praleisti jį į pasienio kontrolės postą. Mes paklausėm, kokiu pagrindu, pareikalavom parodyti dokumentus ir gyvenamosios vietos registracijos adresą. Jis prisistatė esąs Krymo savigynos viršininkas, bet paso mums taip ir neparodė. Dar kurį laiką pamindžikavo, paskui davė ženklą kitiems, tie sėdo į mašinas ir išvažiavo. Tik ar ilgam?

Stovėjom penkias valandas. Matėm, kaip pasieniečiai užkūrė didžiulį laužą ant vieno iš pastatų stogo – kažką degino. Dokumentus? Štai tada pirmą kartą pasidarė iš tikrųjų baisu. Aiškiai supratau: čia ne pokštai, ne žaidimas. Pasienio užkarda ruošiasi šturmui. Pasienio užkarda! Tai jau ne mitingas aikštėje ir net ne mokymai.

– Balaklava! Tu išdavikė! – staiga ištarė viena iš penkių moterų žvelgdama miesto link. – Kur tu dabar? Kodėl ne čia?

 

Kovo 3 d.

Šokas. Bandysiu kuo nuosekliau. Šiąnakt gavau iš pažįstamo SMS. Rašė, kad prasidėjo mūsų karinio dalinio šturmas ir prašė atvykti į pagalbą. Pažadinau vyrą ir išskubėjom tenai. Aiškiai žinojau, kad negebėsiu niekuo padėti, bet negalėjau likti namuose. Gal sielos gilumoje tikėjausi stebuklo? O kas jei būsiu kaip ta pelytė, padėjusi išrauti ropę?

Priėjom prie kažkokio posto, bet negalėjome nieko įžiūrėti. Riktelėjau į tamsą:

– Ei! Jūs – mūsiškiai?
– Jūsiškiai! Jūsiškiai! – atsiliepė iš ten, priėjau arčiau. Ir tik tada pamačiau, kas ten.

– Ne, jūs – ne mūsiškiai! – piktai išrėkiau. – Mūsų kariškiai vaikšto su antpečiais ir ševronais, o jūs… Jūs – okupantai!

Tai štai… 2014 m. kovo 1 d. Rusijos Federacijos aukščiausiajai tarybai balsavus už karinių pajėgų panaudojimą nepriklausomos suverenios Ukrainos valstybės teritorijoje, prasidėjo atvira intervencija. Kovo 2 d. Rusijos kariškių grupė, dislokuota Lazarevo kareivinėse, užėmė Ukrainos karinio jūrų laivyno mokymo centrą, esantį Lazarevskajos gatvėje 1.

 

Kovo 9 d.

Šiandien Taraso Ševčenkos gimimo diena. Žmonės susirinko prie pamink­lo. Rinkosi, norėdami padėti gėlių, paskaityti eilių. Staiga išlenda kažkokie žaliūkai ir puola, talžo atėjusiuosius su vėliavomis. Pakartosiu dar kartą ir labai lėtai: ukrainiečius Ukrainoje muša už Ukrainos vėliavas. Tai neįmanoma! Kur tai matyta? Juk Ukrainos ir Rusijos vėliavos mūsų šalyje visad kabėjo greta, mes per amžius gerbėm visų tautų ir visų šalių piliečius. O kas dabar? Lyg mostelėjus kažkokia burtų lazdele atsirado žmonių, nekenčiančių savo šalies ir visko, kas su ja susiję? Ar jie iš po žemių išdygo? Tada kaip? Išsigimė ar nukrito iš dangaus? O gal juos papirko? Ar apgavo? Gal įvežė iš svetur? Jų – tik grupelė, bet jie agresyvūs ir nepaiso jokių ribų. Nebijo nusižengti įstatymams, lyg žinotų: vis tiek pridengs. Jie pasirodo tai šen, tai ten ir užkrečia orą aplink save. O pirmieji šį užkratą platina senoliai, kuriems žadėjo padidinti pensijas ir grįžti į SSRS. Nelaimėliai, jie tuo tiki. Ko norėti – senukų imuninė sistema visada silpna.

 

Kovo 12 d.

Ištikta stabo. Rusijos Federacijos kultūros veikėjai pasirašė laišką, kur sakosi remiantys Putino veiksmus Kryme. Žmonės, kurių kūriniai mane auklėjo, filmų ir dainų, kurias moku atmintinai, autoriai, kūrėjai, kuriuos garbstė ir gerbė visa ukrainiečių tauta, taip paprastai leido, maža to, – pasisakė remiantys nusikalstamus veiksmus prieš ukrainiečių tautą. Taip, suprantu, reikia nepaprastos moralės, kad atsisakytum chaliavos –­ iš biudžeto krintančių gėrybių. Deja, visoje didžiulėje Rusijoje tokių pasirodė pernelyg mažai, nepakankamai, kad duotų atkirtį šiam visos valstybės lygiu daromam nusikaltimui. O šitie... Kultūros veikėjai... Nesugebėjo net kultūringai patylėti. Jie pritaria. Ką gi. Šiandien sugriuvo tai, kuo buvau penima nuo vaikystės.

 

Kovo 14 d.

Su siaubu laukiu kovo 16 dienos. Suprantu, kad ta diena taps tašku, iš kurio kelio atgal nėra. Negalima leisti, kad tai įvyktų. Tačiau kodėl mūsų valdžia nesiima jokių veiksmingų priemonių? Kodėl kariškiams nieks nedavė įsakymo ginti šalį? Kodėl neatsiunčia pastiprinimo iš žemyno? Ir ką iš viso reikia daryti?

Suprantu, kad sunku šaudyti į tuos, kuriuos dar vakar laikei draugais ir maloniais kaimynais. Tačiau kodėl tuomet nesunku jiems, tiems – „maloniems“? Viskas paprasta: kariškiai, jiems taip įsakyta. Prisidengę įsakymu kaip skydu. Tarnyba... Pareiga... Priesaika...

O mūsiškiai? O mūsiškiai ar neprisiekė??? Pasakiau vienam draugui, karininkui:

– Na ir kas, kad nėra įsakymo? Juk yra Statutas! O pagal Statutą nesankcio­nuoto įsiskverbimo atveju – pašaukti, iššauti įspėjamąjį šūvį į orą, o paskui – tiesiai į taikinį!

– Kai prasidėjo mūsų dalinio šturmas, – sako jis man, – išsprogdino tvorą ir ėmė plūsti į teritoriją, šokom gintis. Išlekiu iš pastato atremti priešo, o ten... Ir ką aš matau?! Pirmose gretose –­ mano uošvė ir sūnus! Tu tik pagalvok: aš ją šeriu, šeriu jos dukterį ir anūką, o ta atėjo šturmuoti mano dalinio!

 

Kovo 16 d.

Šiandien mums buvo blogai. Labai blogai. Žiūrėti į už grašius parsidavusius savim patenkintus kostiumuotus draugus, į siautėjančius „Naktinius vilkus“, į skustagalvius, dėl viso pikto besibūriuojančius netoliese, į apgautus pensininkus, per trumparegiškumą paleidusius vėjais savo anūkų tėvynę, žiūrėti į visą tą totalią beprotybę tiesiog nebuvo jėgų. Norėjosi bėgti kur akys mato, išvažiavom pas draugus totorius. Gėrėm, keikėmės ir verkėm.

 

*

Vakare sutinku draugę. Begrįžtanti iš referendumo.

– Ir ką tu ten veikei? – klausiu.

– Balsavau už Ukrainą! – atsako patenkinta.

– Už Ukrainą??? Bet tengi nebuvo tokio varianto!!!

Staiga nušvinta akys! Juk iš tikrųjų, kiek žmonių šito nesuprato, nepastebėjo apgaulės! „Grįžti prie 1991 m. Konstitucijos“ – juk tai tik kitas būdas pasiekti tą patį tikslą. Kita vertus, nesvarbu, kiek jų, suklaidintų ar sąmoningai išdavusių, nueis į rinkimų apygardas. Jie tikrai neturės jokios įtakos rezultatams, kurie bus paskelbti rytoj. Esu įsitikinusi, kad skaičiai seniausiai „nuleisti“ iš Kremliaus. Kokie 98 proc. juos patenkins?

 

Kovo 17 d.

Nenorėjau pabusti.

 

Kovo 18 d.

Negaliu atsikratyti jausmo, kad mane išprievartavo. Arba ištekino už nemylimo. Ir niekas dabar neteikia džiaugsmo. Net grožis, už kurį dar vakar šitaip mylėjau Krymą, šiandien nedžiugina. Gyveno kartą... aš. Gyveno Kryme. Daug metų statė su vyru namą. Puoselėjo rožyną. Paskui atėjo Rusija ir... išlaisvino. Kitaip tariant, pavijo, pagavo ir suteikė malonumą...

Beje! O kur dingo tos vėliavos? Ar jas surinko ir išvežė? Paliko tik ant administracinių pastatų, kitas nuėmė. Lyg būtų gavę nurodymą iš aukščiau. Ar jų jau nebereikia? O gal tiesiog reikia kur nors kitur? Tikriausiai netrukus jos išsiskleis kitame Ukrainos regione?

 

Kovo 21 d.

Vakare buvo užsukusi Aliona. Atėjo atsisveikinti. Jos dalinys laikėsi, kiek galėjo. Negavęs įsakymo šaudyti, laikėsi, kaip sakoma, už šiaudo. Gyvu skydu atremdavo atėjūnus, sunkvežimiu užtvėrė įvažą, tarnavo Ukrainos žmonėms patys būdami Rusijos specnazo taikiniais... Aliona pasakojo detales su ašaromis akyse. Apie pirmąją nesėk­mingą tos, kad ją kur... savigynos ataką. Mūsiškiai tada išsilaikė. O naktį, kai dalinyje tik budėtojai, jį paprasčiausiai atidavė. Dalinio likimą nulėmė trejetas išdavikų. Aliona išvardijo karininkų, įleidusių pašalinius į teritoriją, vardus ir laipsnius. Vadinamųjų karininkų! Karininkai... Valstybės sąžinė ir garbė, kad juos kur... Įdomu, kad beūsiai vaikinukai elgėsi kur kas garbingiau. Aliona pasakojo, kaip vienam kareivukui iš Donecko įsakė atiduoti ginklinės raktus. Jo vadas. Bet kareivėlis kategoriškai atsisakė. Užpuolikai laužė duris, triuškino viską, kas papuolė po ranka, grobė kompiuterius, ginklus ir net asmeninius daiktus. Gintis naktį tiesiog nebuvo kam – tai juk mokomasis dalinys. O užpuolikai, kitaip nei vakarykščiai, akivaizdžiai buvo specialiai parengti kariškiai. Kokia dar ten savigyna. Spec­nazas.

Aliona buvo visiškai išsiderinusi. Kaip nesava. Bandžiau pagirdyti ją arbata, bet ne arbata jai rūpėjo. Blaškėsi po kambarį ir kalbėjo, kad jau pirmoje vasario pusėje prie ginklinių Inkermano kasiniuose pasirodė snaiperių ir žmonių be skiriamųjų ženklų. Mūsiškiai į tai žiūrėjo kaip į savaime suprantamą dalyką. Kariškiai įpratę niekuo nesistebėti ir neabejoti. Manė, kad saviškiai. O kas daugiau, jeigu ne jie? Ir tik dabar suprato, kas per vieni ten buvo.

 

Kovo 20 d.

Išdegino Ukrainos Vėliavą. Jau prieš daug metų Severno mikrorajone buvo nupieštos keturios didžiulės vėliavos: Ukrainos, Rusijos Federacijos, Ukrainos karinio jūrų laivyno ir Andrejaus –­ Rusijos Federacijos karinio jūrų laivyno – vėliava. Na, mes, tokie išauklėti žmonės, gerbėm jų vėliavas. Pažįstami vaikinukai kasmet ryškindavo spalvas. Į tą renginį atvykdavo jaunimo iš visos šalies: iš Kijevo, iš Donbaso, iš Vakarų Ukrainos. Tarp Ukrainos ir Rusijos vėliavų puikavosi žodžiai: „Taika“ ir „Draugystė“. Ir štai, atėjo „taikūs draugai“ ir... Ilgai vargo, niekaip negalėjo atsikratyti mūsų vėliavos. Paskui sumąstė: šliūkštelėjo benzino ir išdegino. Vardan šviesios Rusijos ateities, tikriausiai.

 

*

Kryme atsirado pulkai buriatų, čečėnų. Buriatai – jauni kareivukai, panašu, atliekantys būtinąją karinę tarnybą. O čečėnai – visai kas kita. Čečėnai triukšmingi, įžūlūs, elgiasi agresyviai. Kaip šeimininkai. Kita vertus, šeimininkai pas mus taip nesielgė. Žmonės nemaloniai nustebę, kraipo galvas, lenkia vingiais iš tolo. Tai bent likimo ironija: bijojot banderininkų, o atvažiavo čečėnai.

 

Balandžio 4 d.

Aliona – iš mokomojo dalinio Jūrininko Koškos gatvėje. Jie priėmė sprendimą likti ištikimi priesaikai ir išvykti į žemyną. Aliona pasakojo, kad su ja dvi valandas dirbo Rusijos federalinio saugumo tarnybos agentai. Įkalbinėjo, grasino. Suokė, kaip daug prarasianti, kaip nuostabu tarnauti Rusijos karinėse pajėgose. Kišo po nosim kažkokius popiergalius su skaičiukais, paišė grafikus. Regis, jiems įsakyta žūtbūt kovoti dėl kiekvieno.

 

Balandžio 21 d.

Dieną iš mokyklos paskambino duk­ra, paprašė atvažiuoti. Sako: terorizuoja, pravardžiuoja banderininke. Pasirodo, kažkas pamatė sąsiuvinį su Ukrainos simbolika. Tą sąsiuvinį nešiojasi jau trečius metus. Iki šiol nieko netrikdė. O šiandien dukra – puiki mokinė, pirmūnė, aktyvistė, dar neseniai –­ mokyklos pažiba ir pasididžiavimas –­ staiga tapo fašiste ir banderininke. Plykstelėjau, atsistojau prieš klasę ir pasakiau jiems visiems ir mokytojūkštei, ką apie tai galvoju. Pareikalavau, kad pasiaiškintų klasės auklėtoja. Tačiau ir ta, pasirodo, turi pretenzijų mokinei, kurią dar neseniai taip mylėjo: „Ar žinot, kad dukra atsisakė išmokti Rusijos Federacijos himną!“

– Ir teisingai padarė! – kirtau ir nudrožiau tiesiai į kanceliariją dokumentų. Lemtingą sprendimą priėmiau akimirksniu.

 

Balandžio 23 d.

Išvažiuojam. Per vieną vakarą susirinkom būtiniausius daiktus, susikrovėm į mašiną ir išvykom. Iš namų. Į namus.

Kirsdama Ukrainos sieną su Ukraina kontrolės poste susikirtau su Rusijos pasieniečiu.

– Tai ką – tau nepatinka gyventi Rusijoje?! – klausia.

– O tu manai: pakabinai vėliavą, pastatei tvorą – ir čia jau Rusija?

Žybtelėjo akimis ir... truktelėjo šautuvo spyną. Prieš nosį beginklei moteriai su vaiku. Tai štai koks tu, „Rusų pasauli“?!

Tam, kas niekada nieko panašaus nepatyrė, sunku paaiškinti, ką reiškia netekti namų, kai nežinai, ar kada sugrįši. Neįmanoma aprašyti, ką jauti, palikdamas savo lizdą. Kaip dreba rankos, rakindamos duris, kaip linksta kojos žengiant pro vartelius. Žinau, bus ir tokių, kurie nesupras, galbūt pasmerks, drėbs į akis ar šnypš už nugaros: argi tave kas varė... Užbėgdama tokiems klausimams už akių iš karto sakau: aš taip nusprendžiau pati. Kiti galėjo likti Kryme, atsiimti okupanto šalies pasą, priversti vaiką iškalti jos himną. Aš – ne. Aš nenorėjau. Iš tikrųjų tai buvo labai paprastas pasirinkimas tarp LIKTI NAMUOSE ir LIKTI SAVIMI. Aš pasirinkau antrąjį variantą. Ir nė karto šito nesigailėjau.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė