Viola Ardone. Didi nuostaba

Rasos Di Pasquale nuotr.

 

Italų rašytoja Viola Ardone (g. 1974 m. Neapolyje) žinoma visame pasaulyje. Jos romanai „Vaikų traukinys“ („Il treno dei bambini“, 2019), pagal kurį „Netflix“ sukūrė filmą, ir „Oliva Denaro“ (2021), pagal kurį pastatytas spektaklis, išversti į daugybę kalbų, sulaukė palankaus vertinimo ir laimėjo ne vieną literatūros premiją. „Vaikų traukinį“ lietuviškai prakalbino Pranas Bieliauskas, o romaną „Oliva Denaro“ – šių eilučių autorė. 2023-ųjų rugsėjį Italijoje išleistame romane „Didi nuostaba“ („Grande meraviglia“) rašytoja, pasakodama beprotnamyje gimusios Elbės, kurios motina iš Vokietijos atvyko į Neapolį, ir jos gydytojo istorijas, atverčia dar vieną skaudų Italijos istorijos puslapį. Knygos kalba poetiška ir ironiška, kūrinyje gausu išgalvotų žodžių, pravardžių, tarkim, Elbė beprotnamį vadina puspasauliu ir jį lygina su jūra, mat jame yra ir Audringųjų, ir Ramiųjų, o seną gydytoją pramina Lapiauodegiu. Pagauliu stiliumi talentingai parašytas romanas ir prajuokina, ir sugraudina.

Vertėja

      

III dalis

1988–1989

 

Galiausiai išaušta diena, kai grįžta kalaitė Nykštukaitė.

Jos kailis nebe toks tankus, o ji pati liesesnė ir lėtesnė nei tada, kai Lapiauodegis pavogė iš jos šunyčius. Ima mane uostyti, mėgindama atgaivinti prisiminimus, ir išties juos atgaivina. Ji viena iš būtybių, niekada neužmirštančių jokios kančios. Čia aš, Elbė, apsimetėlė pamišėlė, kuri vėliau iš tikrųjų tapo pamišėle. Bepročiams lemta anksčiau ar vėliau būti teisiems.

Nuo pastarojo karto, kai mačiau Nykštukaitę, praėjo šešeri metai, bet ji išsyk mane atpažįsta, nors jau nebesu sniege pasiklydusi penkiolikmetė mergaičiukė. Atsitūpusi panardinu pirštus į kalaitės kaklo kailį, jis retesnis, šiurkštus ir pražilęs. Kas žino, kur taip ilgai buvai ir kodėl nusprendei vėl pasirodyti kaip tik šią dieną. Galbūt tu tik vizija, vaizduotės vaisius, ši retsykiais įveikia realybę ir sukuria neegzistuojantį pasaulį visai kaip tada, kai buvau maža.

Pažiūrėk, mano kailis irgi pabalo, ir mosteliu į žilą sruogą ant kairiojo smilkinio. Laikas nelyginant sniegas: šis krisdamas užkloja viską, nedaro jokių išimčių. Matai, Nykštukaite, tariu jai, mums priklauso tos vietos, kurios sukėlė daugiausia skausmo. Galbūt dėl to tu vėl čia pasirodei, galbūt dėl to ir aš čia tebesu.

Su metais, remiantis naujais įstatymais, pacientai buvo išleisti arba perkelti kitur. Aš panorau likti šalia Mutti. Ji nežino, kad esu jos dukra, bet aš toliau ja rūpinuosi, nes žinau, kad ji mano motina.

Vaikštau po koridorius, kuriuose nebeaidi riksmai, einu per kone tuščius skyrius, sutinku atvykstančių ir išvykstančių keliautojų, žiūrint kokia būna jūra. Panorėję jie gali iš čia iškeliauti. O aš galiu čia likti: tai mano laisvė. Kita vertus, nenumanau, ką su ja daryti. Žinai, čia pasikeitė daugybė dalykų, delnu patrinu jai nugarą, vietos priklauso laikui. Ant durų ir langų nebekabo grandinės, puspasaulis kiekvieną dieną vis labiau panašėja į visą pasaulį, tačiau grotos tarsi minčių siena, o laisvė tarytum raktas galvoje, kurio dar neįstengiu pasukti.

Lyžtelėjusi man ranką kalaitė išsitiesia ant pievos tikėdamasi, kad ją glostysiu. Matei, Nykštukaite? Milžiniškas kruizinis laivas pasiekė uostą, Mutti buvo teisi. Tačiau ji liko laive su kitomis, vis dar nerandančiomis vietos pasaulyje. Keliautojai vienas po kito išsiskirstė nešini kančios suvenyrais. Jie nulipo kalėjimo laiptais: vieni laimingi, kiti liūdni, treti labai nenoriai. Mazgotėlė grįžo pas šeimą, bet vyras jos atsisakė, tad ją priėmė į vieną globos centrą, kartkartėmis ji susitinka su savo vaikais, tik šie motina vadina ne ją, o kitą, padorią kekšę. Nuncijata vėl dirba parfumerijos parduotuvėje, retsykiais, kai tamsa ją kėsinasi pasiglemžti, grįžta keletui dienų mūsų aplankyti. Apie Aldiną nebežinome nieko. Vieną popietę prieš penkerius metus jos tėvas prisistatė su apsaugininkais norėdamas parsivežti ją atgal į Romą, kur užsiima politika. Įžengęs vidun nepasisveikino su niekuo, netgi su dukra. Su niekuo neatsisveikino ir ją išsiveždamas. O kai Močiutė Nuotakutė buvo perkelta kitur, visame puspasaulyje pasigirdo raudos. Juk negali per dieną ištrinti keturiasdešimt metų trukusios povestuvinės kelionės su liga.

Aš likau čia, nes namai ten, kur motina.

Žinai, Nykštukaite, kapitonas Lapiauodegis taip pat pradingo iš horizonto. Tai nutiko vieną rytą prieš dvejus metus. Pamačiau, kaip atėjo vilkėdamas pilku kardiganu, be chalato. Jis staigiai suseno, o kailis pasidarė retesnis ir žilesnis, visai kaip tavo. Man jo pagailo, supranti, ir ką tada galėjau jam pasakyti? Kad melavo, kad slėpė nuo manęs Mutti, kad su Lempute prapuldė jos prisiminimus? Slapčiomis žiūrėjau, kaip į rudą dėžę krauna viso gyvenimo daiktus. Atsigręžęs ir išvydęs mane, porą kartų patraukė pypkę, paskui lipniąja juosta užklijavo dėžę. Pareiškė, kad, kai visi ligoniai bus išleisti ir našta teks vien šeimoms, suprasime viską. Susidarė įspūdis, kad kalba priešais teisėją, nors buvau tik aš. Pasakė, kad problemų neišspręsime apsimesdami, jog jų nėra, ir kad bepročius reikia laikyti atskirtus nuo sveikųjų – tiek vienų, tiek kitų labui. Kad turi būti tvarka ir taisyklės. Prišnekėjo galybę dalykų, bet buvo išblyškęs, sutrikęs, sulysęs. Atrodė taip, lyg ko bijotų, ir man jo pagailo, nes, šiaip ar taip, jį ir Mutti pažinojau ilgiau nei kitus. Ir niekada neišsiaiškinau, kas mano tėvas. Taigi, norėdama jį padrąsinti, priminiau, kad jis jau atliko bausmę: visus tuos metus praleido beprotnamyje ir nepasveiko. Lapiauodegis nenusijuokė, aš irgi ne. Atsakė, kad atėjus dienai, kai bepročiai diagnozuos ligas gydytojams, teks sprukti. Pasileisk tekinomis jau dabar, pasakiau tada, daktariukas nori, kad eksternu išlaikiusi egzaminus stočiau į psichologiją. Lapiauodegis papurtė galvą, netikėjo, kad taip gali nutikti, iš esmės nė aš netikėjau. Tačiau tai įvyko: daktariukui pavyko įkalbėti mane praėjusią vasarą baigti mokyklą.

Dabar jis dirba vietoj Lapiauodegio. Nuo sienos už rašomojo stalo nuėmęs kryžių, pakabino ilgaplaukio gydytojo nuotrauką. Kai pasmalsavau, ar tai jo draugas, atsakė, kad taip, abu dirbo Goricijoje, puspasaulyje, kuris vėliau buvo uždarytas.

– Ar čia tas, sukūręs mums įstatymą? – paklausiau.

– Visiems, ne tik mums, – patikslino.

– Ir nepamišėliams?

– Geras įstatymas yra tarsi visus apsaugantis skėtis. Ne tik tuos, kurie eina lietui lyjant, bet ir tuos, kurie pasislepia po stogo atbraila ir nedrįsta išlįsti, kad nesušlaptų.

– Ar tu jį gerai pažįsti?

– Pažinojau, bet jis mirė.

– O jo įstatymas?

– Ne, jis galioja.

Į dabar jam priklausantį Lapiauodegio kabinetą liepė atnešti nedidelį suolą ir man, tarytum mokyčiausi mokykloje. Bet aš lyg mokytoja, pasakė. Patyrusi pacientė: toks tikslus mano apibūdinimas. Tai reiškia, jog esu pamišusi jau taip ilgai, kad galiu to mokyti ir kitus. Pasitinku atvykusius ligonius, paaiškinu taisykles, kaip darydavau kiekvieną kartą su visomis naujokėmis, prisimeni, Nykštukaite? Daktariukas pareiškė, kad dėl visų dalykų, kuriuos žinau, aš jau tarsi esu gydytoja, todėl mane įrašė į universitetą, nors pati norėjau likti paprasta, o ne profesionalia pami­šėle. Tačiau kai galvoju apie baltais naktiniais marškiniais vilkinčią, ant jų užsimetusią gėlėtą chalatą Mutti, tebevaikštančią tarp šių sienų ir nebežinančią, kas ji, man atrodo, kad galiausiai pusdaktarė reikalingesnė už pusprotę, nors esu ir viena, ir kita.

Matai, Nykštukaite, laikas mus ir vėl apveja nelyginant siūlų ritė: viskas pasikeitė ir niekas nepakito. Čia vis dar mano namai, prisiminimai rodo kryptį it kompaso šiaurės rodyklė. Turėčiau išeiti laukan ir išnykti pasaulyje, bet, po teisybei, nenoriu žengti pro vartus ir pasinerti į gyvenimą. Jau taip seniai pripratau nieko neveikti, kad kiekvienas dalykas reikalauja pastangų. Tinginystė įsismelkė į kraują.

Abi sėdime ant pievos, už ausies užsikišu ant kaktos nukritusią žilų plaukų sruogą, Nykštukaitė vizgindama uodegą apibidzena apie mane, tada pradingsta tarp medžių. Netrukus grįžta į dantis įsikandusi sukiužusį kamuolį, paleidžia man prie kojų ir susirango šalia: čia tas pats kamuolys, kuriuo taip ir nebuvo spirtas baudinys. Nykštukaitė yra viena iš būtybių, kurios nepalieka nebaigtų dalykų. Tad atsistojusi nusipurtau nuo sijono dulkes. Pažvelgiu į kamuolį, paskui į kalaitę: erdvėje tarp dviejų medžių priešais mane – įsivaizduojami vartai. Žengusi keletą žingsnių atgal, giliai įkvepiu.

Galbūt tu teisi, Nykštukaite, laikas baigti šias rungtynes.

Iš visų jėgų spiriu į sukiužusį kamuolį, šis praskrieja tarp aukštai susiraizgiusių šakų. Iškeliu rankas rodydama, kad laimėjau.

– Eime, Nykštukaite, mūsų laukia.

     

Iš italų kalbos vertė Rasa Di Pasquale

Viola Ardone. „Grande meraviglia“, Torino: „Einaudi“, 2023