Virgina Šukytė

Močiutė grybaučiutė

Iš keturių gyvybės karalijų – žmonių, gyvūnų, augalų ir grybų – man labiausiai rūpi grybai. Rudeniop, kai gamta lėtai ir spalvingai ruošiasi apmirti, kai visa užaugę, nužydėję ir sunokę, žemė ima juos gausiai gimdyti. Mane pagauna galinga miško trauka, neįstengiu jai atsispirti. Nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje būčiau, kur gyvenčiau, dirbčiau ar keliaučiau, rudenį metu visus darbus ir grįžtu į tėviškės mišką. Galvoje tik viena: ar jau dygsta? Kas rytą lekiu patikrinti. Kepurėlių dar nesimato, bet jos jau negiliai, beveik galima užuosti.

Basomis pėdomis jaučiu, kaip kepurėtieji stumia medžių šaknų išvarpytą velėną, plėšia samanas, braunasi pro sausų spyglių ir sutrešusių lapų šarvą. Kai keičiasi mėnulis, ypač stojus jaunačiai, o tada – priešpilniui, jie dygsta lengvai ir gausiai iki pat pilnaties, nors ir per delčią gausu vėluojančių. Mano močiutė sako, kad tuomet žmonių ir gyvūnų karalijose prasideda grybapjūtės šventė – didieji grybų rinkimai, arba gry­baulia. Tai ji išmokė grybauti – tempė į mišką vos prakutusią. Senelis kartu niekada neidavo, tik mielai vaišindavosi močiutės gardžiai pataisytais grybais, o apie ją sakydavo: „Mano pačiutė – vėl grybaučiutė.“

– Dukraite, eik jau miegot, rytoj anksti kelsim, eisim miškan krembliaut, – sakydavo ji dar iš vakaro.

– Kad dar nedygsta, ko mes ten eisim, – niurzgėdavau.

– Šiandien nedygsta, o rytoj rasim sudygusius, tikrai rasim, sakau tau. Šiąnakt nulijo ir dieną šiltas lietus nupurškė, žemė garuoja kaip banda – tai baravykų lietus. Jei stipri liūtis būtų upeliais nukliokus, toks pagirdymas kazlėkams ir voveraitėms tiktų. Žinok, vienakojai grybų karaliai jau skuba, keliauja iš savo požemio karalystės į šviesą lietučio atsigerti ir su aušra praplėšę miško velėną pūpsos samanų sostuose mūsų laukdami, pamatysi. O mes pirmosios jiems nusilenksime.

Grybaučiutė jausdavo, kada pradės dygti, – niekuomet neapsirikdavo. Mudvi pasieksime šilą vos auštant ir įbridusios į tankumyną ant traškaus baltųjų samanų patalo kaip mažą stebuklą išvysime stang­rius, drėgnus, kvepiančius baravykučius. Prisirinksime pilnas pintines ir pirmosios jų paragausime. Po keleto dienų grybautojų čia knibždės kaip skruzdėlių, bet pirmųjų grybukų užteks visiems.

Pamenu, kaip nuilsdavo mano mažos kojelės minti klampų vieškelio smėlį... O dantyta tamsmėlio šilo juosta horizonte, regis, ne artėdavo, o pamažu toldavo. Jau atrodydavo, kad nebeturiu jėgų nė žingsnio žengti – krisiu po pakelės berželiu ir liksiu sėdėti amžinai.

– Eik viena, daugiau negaliu, – zirzdavau.

– Pasėdėsim, pasiilsėsim, pamažu tolyn klibėsim, – progiesmiu traukdavo žolėje išsitiesusi močiutė, o aš užsiropšdavau ant didžiulio, saulėje įšilusio akmens.

– Mano kojos neklauso, kai grįši, mane čia rasi, – nenusileisdavau, bet močiutė sugebėdavo įkalbėti:

– Dukraite, turi dvi kojas, o grybukai – tik vieną. Gal nori, kad jie pas tave atšokuotų? Jie ir atšokuos, jei pašauksi, atsiskubins, jei pavadinsi net į kiemą, į kambarį, į tavo lovą, bet nebus labai linksma, ar ne?

Vėl kildavome eiti, močiutė skambiu balsu užtraukdavo savo mėgstamiausią žygio dainukę:

– Ainu kelaliu, žydzi žolynai, kukuoja gegulė, net skamba šilai... O tu ko tyli, padėk man...

Nenorom pritardavau močiutei laibu balseliu, ir mano mažos kojelės pradėdavo žygiuot dainos ritmu, o kelias sutrumpėdavo perpus.

– Įžengusi į šilą nepamiršk pasisveikinti, o pirmąjį rastą grybuką pabučiuok ir Dievuliui padėkok, – kasmet vis primindavo močiutė. – Ir niekam nė už ką neišduok, neišpasakok savo grybingų vietų, nieko ten neatsivesk, nes tai tavo dalia, tavo dovana. Jei kam užrodysi savo vietą – grybų ten niekada daugiau nerasi, savo laimę paleisi.

Močiutė grybus tiesiog užuosdavo. Sakydavo:

– Visais plaučiais įtrauk šilo oro ir, jei ten išdygo nors vienas baravykas, jį būtinai užuosi. Joks žolynas, jokia gėlė ir joks kitas grybas taip gardžiai nekvepia.

Svaigiame šilo dvelksme stengdavausi atskirti baravykus, bet jausdavau tik žemuoges, pušis, viržius. Gardžiausiai baravykiukai man kvepėjo lėkštėje, pakepinti ant sviesto. O močiutė pirmuosius valgydavo... žalius.

– Vai, kad pasiilgau šviežienos, net silpna, – sakydavo.

Peiliu nugremždavo žemes ir šapus, plonai susipjaustydavo net neplautus, kad vandens neprigertų ir nepasidarytų prėski, patižę, pasibarstydavo druskele, pipiriukais, palaukdavo, kol įsigers, ir sukirsdavo su namine duona tris keturis vienu kartu.

Grybaučiutė krembliaudavo taip spėriai, jog man atrodydavo, kad baravykai patys sušoka į jos krepšį. O nuo manęs rudagalviai kažkodėl slėpdavosi. Pavargusi jų ieškoti išsitiesdavau tiesiog ant samanų ir šaukdavau:

– Nežaidžiu su jumis slėpynių, išlyskite!

Kartais iš nuovargio net užsnūsdavau, o pabudusi netikėdavau savo akimis: ogi pulkelis storakočių, išlindę iš savo slėptuvės ir sustoję ratu, tik ir laukia, kol į krepšelį sudėsiu. O koks džiaugsmas juos iš samanų sosto iškelti – atsargiai, švelniai, kad kotas nenulūžtų, kad galvelė nesusitrintų, pasigrožėti, pasidžiaugti kiekvienu, nuo kotų peiliuku žemes nuvalyti, paskui patogiai įtaisyti krepšyje šalia kitų ir matyti, kaip jiems ten gera, kaip patinka keliauti su manim namo. Kai grįždavau su močiute iš šilo su sunkiu krepšeliu, jausdavausi gerokai paaugusi.

Augau aš, augo ir mano pintinėlė, o kelias į šilą vis trumpėjo. Pamažu susidraugavau su visais šilo grybais ir pradėjau vis geriau juos pajusti, pamatyti, užuosti. Jau galiu atskirti baravykų, raudonviršių ar rudmėsių aromatą. Vienaip kvepia švieži, antraip – rauginti ir visai kitaip – marinuoti. Bet labiausiai man patinka džiovinti. Kiekvieną rudenį prisiruošiu kelias virtines baravykų. Barščiai be baravykų – ne barščiai, nors džiovinti tinka visur: į miltelius sumalti pabarstukai. Kasmet, kaip ir močiutė, ragauju pirmienos – nekeptų ir nevirtų vasarinių baravykėlių – ir jie man rodosi vis gardesni.

Jei kurį rudenį grybapjūtė nenusiseka, jaučiuosi kaip nesava: liūdna, nepatenkinta, lyg ko trūktų – ir ne tik pilvui... Kai stoja grybaulios metas, o jie nedygsta, spėlioju, ką jiems padariau, kodėl nesirodo? Jaučiuosi atstumta. Bet viską pamirštu, kai pradeda dygti. Tuomet kone apsigyvenu miške, šalia jų. Galiu nuo aušros per dieną klajoti grybų takais, sukarti dešimtis kilometrų ir nepavargstu – kiekvienas į pintinę įkeltas kepurėtasis stumia ieškoti kitų. Pilnėjanti pintinė augina ir mano jėgas: akys vis aiškiau skiria susiliejantį nukritusių lapų, spyglių ir kepurėlių rusvumą, rankos nebejaučia krepšio svorio, o kojos neša vis greičiau. Girdžiu, kaip vienakojai mane kviečia, prašo nepalikti miške sugraužti kirmėlėms ir šliužams, neleisti supūti, o paimti su savimi – įstabiosios požemių pasaulio būtybės, regimieji miško dvasių įsikūnijimai, gimę iš žemės, medžių ir vandens sąjungos.

Visai nenustebau sužinojusi, kad grybai – paslaptingiausia ir atkakliausia kūrinijos dalis: pusiau augalai, pusiau gyvūnai, nes sudaryti iš gyvūninių baltymų ir angliavandenių, tačiau molekulinė jų sandara panaši į augalų. Kiekvieną grybų rūšį miške globoja skirtingi medžiai, o gal atvirkščiai – būtent grybiena teikia peno medžių šaknims.

Truputį nejauku žinant, kad grybai seniausiai nukariavę žmonių, augalų ir gyvūnų karalijas. Neregimas grybienos tinklas, apraizgęs pasaulį, klesti visur: žemėje, vandenyje, ore, kiekvieno gyvo organizmo išorėje ir viduje. Norės – pakenks, susargdins, norės – išgydys. Galinga ši karalija, todėl verčiau jos nerūstinti. Bet rudenį milijonai miško grybų trokšta draugauti, tapti matomi, nes žmogui, žvėriui ir medžiui reikia grybų, o grybams – jų visų.

Įdomu ne tik vienakojus rinkti, bet ir stebėti, fotografuoti. Kartais užsimanau juos piešti. Patys dailiausi ir spalvingiausi – nevalgomi. Šiems ypač patinka, jog žinau jų gražiuosius vardus. Kartais neiškenčiu ir pašaukiu – tylutėliai, beveik pašnibždom:

– Alvyte, Miege, Laibūne, Žiūryti, Ežiuli, Dantūnėli, Klumpiaausi, Klecki, Žvynoke... Krinipeli, Kserule, Krenkle, Slidabude, Didpūsle, Žagari...

Išgirdę lenda iš žemės pulkeliais, ratais ar kupstais tiesiog po kojomis, apsitaisę įdomiausių formų ir spalvų skrybėlėmis kasmetiniam madų paradui... Gėrėkis, fotografuok, piešk! Niekuomet nevadinu jų šungrybiais, nes joks šuo jų neėda.

Numanau, ką išdarinėja grybai, kai nemato žmogaus akis: laksto po mišką, šoka ratelius, prasimano visokių žaidimų. Ypač mėgsta karą – tada žygiuoja kolonomis, ir vis ant vienos kojelės. O svarbiausia – labai greitai auga. Tik šito niekada nepamatysi, nenufilmuosi, nes nuo žmogaus žvilgsnio grybai sustingsta lyg negyvi ir nustoja augti. Jei radę baravykiuką paliksite kitai dienai, kad paaugtų – nieko nebus, jis sunyks neužaugęs. O kad pamatytum šokuojantį, reikia labai mikliai žvilgtelėti per petį kaire akimi. Dažniausiai nesuspėju, tik kaklą nudiegia. Po žeme jie klajoja laisvai ir viršun išlenda, kai patys nori.

Žinau viena: grybai renkasi žmones, ne mes juos. Susirinksite tik tuos, kurie skirti jums. Paskui jus eis kitas grybautojas ir susirinks savo dalį, ne mažesnę nei jūsiškė. Tuščiomis negrįš nei trečias, nei ketvirtas – kai dygsta, tai čia pat, greitai. Kiekvienas kepurėtasis turi savo būdą, elgiasi, kaip užsimano. Jeigu užsispiria, kviesk gražiausiais vardais, nepasirodys. Labai mėgsta paklaidinti, vedžioja po mišką kaip už virvutės ir tyliai sau kikena, kai tarp medžių suku ratus, klydinėju zigzagais ar aštuoniukėmis, nors, atrodo, mišką pažįstu kaip savo kišenę. Supykę gali net į pelkę nuvilioti.

Su žmonėmis baravykai labiausiai mėgsta žaisti slėpynes. Aiškiai matau dvi rudas galvas, du baltus kotus. Lenkiuosi prie pirmojo, išraunu, pasigrožiu, kokį meilų žodį pašnibždu ir – opa! – į krepšį. Dairausi antrojo, bet neberandu – jau pasislėpė. Išgrabalioju, išminkau kiekvieną samanų plotelį – nėra. Nušokavo kur ar į žemę prasmego. Na, nenori su manim eiti, ir nereikia.

Iki šiol nepamiršau močiutės pasakojimo, kaip vienas vaikėzas, nenusiteikęs žaisti, tik kuo daugiau grybų prisirinkti ir parduoti, užsispyrė žūtbūt surasti pasislėpusį gražuolį rudagalvį. Puolė grybų namus griauti: samanas rausti, nagais velėną gremžti, kol neapsikentęs grybas pagaliau jam pasirodė. Griebė, įsimetė krepšin, nešasi namo, bet pamiškėj baravykas tik strykt iš pintinės sakydamas:

– Ate, ačiū, kad panešėjai.

Matyt, ne jam buvo skirtas. Netrukus tam vaikėzui grybai po nagais ėmė veistis.

O kai močiutė man perdavė visas grybų karalijos paslaptis, pamažu ėmė viską pamiršti. Iš jos galvelės išbyrėjo ne tik medžių, žolių, grybų, gyvulių, bet ir žmonių vardai. Grybauti dar tebetraukė, bet sopančiomis kojelėmis jau nebepajėgė įveikti kelio į šilą. Tada jis pats pas močiutę atėjo – sode, šalia obelų ir vyšnių, nesėti, nesodinti pradėjo augti ąžuoliukai, eglaitės ir berželiai. Pievos žolynus pamažu išstūmė šviesiai žalias samanėlių kilimas. Grybaučiutei nebereikia ieškoti grybų – šie jos ieško. Kiekvieną rudenį per samanėles atšokuoja tiesiog į kiemą – išeini su pintine ir prisirenki.

 

Didžiausias laimikis

Negalėčiau žvejoti, jei žuvys žiūrėtų kaip nors kitaip, jei sugautos ašarotų ar rėktų. Ištrauktos jos tik spurda ir žiopčioja, o akys net vandenyje, gimtojoje stichijoje, atrodo lyg aptrauktos stiklu.

Tačiau žuvys man vis tiek labai gražios. Įbridusi į vandenį mėgstu stebėti, kaip jos plauko ir šildosi atokaitoje. Mažylės būriuojasi seklumoje žybsėdamos lyg sidabro peiliukai, baksnoja kojas bandydamos manęs paragauti. Meškerę užmetu nieko nesitikėdama, nes su žuvimis gera tiesiog būti.

Jei kimba, apima neapsakomas azartas. Per tas kelias sekundes, kol užkibusi žuvis, vartydamasi ir blyksėdama, šlapiu kūnu brėžia sidabrinį lanką nuo vandens iki kranto, ji tokia nepaprasta, net didinga. Jei kartais nutrūksta nuo kabliuko ir šlepteli į vandenį, apmaudu nebūna – mintyse su ja atsisveikinu ir palinkiu sėkmės.

Apie žuvis galiu kalbėti daug, tačiau neketinu girtis, ką esu pagavusi. Tik pasakysiu, kad žvejai laimikį matuoja ne kilogramais, o emocijomis. Todėl neteisinga juos vadinti melagiais. Kai spurdančią žuvelę kuo atsargiau nuveriu nuo kabliuko, ji tampa labai brangi – vienintelė, dovanota tik man. Dažniausiai didelė ir graži žuvis, parvežta namo, keliskart sumažėja, o iškepta virsta dviem trimis gabaliukais. Nors kaskart kiekvienos šiek tiek gaila, kad kankinasi, kad skauda plėšiamas žiaunas, gerai, kad ir tuomet jų akys lieka stiklinės.

Yra ir žmonių, turinčių žuvies akis. Jų vyzdžiai žvelgia tarsi iš po plonyčio ledo – net kai šypsosi. „Žuvies akys, saugokis jos“, – sakydavo tėvas apie mano klasės draugę. Jos akys buvo šiek tiek išsprogusios ir visada lyg aptrauktos celofano plėvele. Porą metų sėdėjome viename suole, ji buvo puiki matematikė, leisdavo nusirašyti kontrolinius ir namų darbus, todėl net nemaniau jos saugotis. Ir matematikos egzaminą, galima sakyti, išlaikiau jos dėka. Tiesa, vėliau pasirodė, kad tėvas neklydo – mudvi susipykome visam gyvenimui. Bet čia jau kita istorija.

Vienintelė žuvis, kurios žvilgsnis kitoks, – ungurys. Jų akys gyvos, slėpiningos. Gaudžiau juos tik kartą, kai su tėvu buvome išvažiavę prie Molėtų ežerų. Tada supratau, kad ungurys – daugiau nei žuvis. Tikrų tikriausia vandens gyvatė. Tiksliau, vandens žaltys, juk unguriai nekerta ir nesuleidžia nuodų. Tuokart sugavau net tris.

Žinoma, nė vienam į akis nežiūrėjau – raitėsi, plakėsi bandydami išsprūsti, o aš abiem rankom tvirtai spaudžiau slidų, stangrų jų apvalumą svaigdama iš džiaugsmo ir pasididžiavimo. Tai buvo pirmasis toks didelis laimikis. Nors prieš kelionę mama ir brolis tik juokėsi, kad nieko nesugausiu. Tėvas – kas kita, jis visada tikėjo mano laime, o ir pats tuščiomis niekada negrįždavo.

Tėvo pamokyta ungurius sukišau į dilgėlių pilną drobinį maišelį, užrišau ir įsidėjau į kuprinę. Jie spurdėjo ir skleidė ypatingą, visai nežuvišką jėgą. Maniau, po valandos kitos nudvės. Nustips. Nusigaluos. Užtrokš. Bjaurūs žodžiai, ir nė vienas netinka kalbant apie žuvis. Ypač apie ungurius. Tikras žvejas pasakytų – numirs.

Pakeliui namo keistai jaučiau jų buvimą. Taip man nėra buvę nė su viena žuvimi. Mano unguriai nė nemanė mirti. Atvirkščiai, darėsi vis gyvesni, vis stipriau norėjo gyventi. Iš karto nė nemaniau jų paleisti, raminausi, kad sugavau viso labo tik žuvis. „Atleiskite, gražučiai, kad man pakliuvote, nurimkite, tuoj baigsis jūsų vargai, – sakiau jiems. – Ačiū jums, nes toks jau žuvelių likimas – būti sugautoms ir skaniai suvalgytoms. Pamarinuotoms ir iškeptoms. O gal išrūkytoms. Dievas taip sutvarkė pasaulį, kad mintame vieni kitais. Taip buvo ir bus per amžius.“ Raminau ungurius, o dar labiau – save.

Kuo arčiau namų, tuo stipriau jaučiau nepatogumą, netgi sąžinės graužatį, tarsi myriop pasiuntusi nekaltą. Tai buvo šis tas daugiau nei gailestis gyvam padarui. Jaučiau, kad šįkart kažkas ne taip – tarsi tie unguriai ne mano, lyg būčiau juos pavogusi, todėl negaliu vežtis namo. Tiesiog neturiu teisės jų žudyti. Tas nemalonus jausmas vis stiprėjo užgoždamas pasididžiavimą neeiliniu laimikiu, ir galop paprašiau tėvo sustabdyti automobilį dar nepasiekus miesto. Iki šiol negaliu sau logiškai paaiškinti, kodėl taip padariau... Tėvas tikriausiai pagalvojo, kad man paleido vidurius, ir neklausinėdamas sustojo.

Didelė raudona saulės galva jau sviro horizonto link – taisėsi gulti ant rožinio debesies pagalvės. Abipus autostrados stūksojo tamsi miško siena, prie upelio vedė vos įžiūrimas takelis. Tėvas liko automobilyje, o aš išbridau į pievą, jau skęstančią vaiskiame rūke. Aplinkui žydėjo didelės baltos gėlės, tarsi vaikas būtų išliejęs akvarele. Upelis mane pasitiko muzika. Manau, ją išgirdo ir unguriai, nes pradėjo dar smarkiau spurdėti, net kuprinės šonai kilnojosi.

Šis upelis man buvo žinomas seniai. Atvažiuodavau pas jį kasmet. Kai buvau maža, šiose apylinkėse tėvai turėjo kolektyvinį sodą. Upelyje daugybę metų gyveno ąžuolinis rąstas, kiekvieną pavasarį truputį pajudėdavęs į priekį – taip ilgai ir kantriai keliavo į jūrą. Žavėjausi tokiu atkaklumu. Po rąstu mėgo slėptis žuvys, kurias bandžiau sugauti. Kartais pasisekdavo, o kartais tiesiog pritrūkdavau kantrybės.

Atrišusi maišelį ištraukiau vieną ungurį. Tarsi supratęs, ką ruošiuosi daryti, nustojo raitytis ir paklusniai tįsojo delnuose. Nunešiau prie vandens ir paleidau. Džiugiai mostelėjęs uodega, nuslydo po rąstu. Antrą, smulkesnį, švelniai mestelėjau į upelio vidurį. Trečiasis, stambiausias, pats iššliaužė iš maišelio ir vik­riai nuvingiavęs žole nėrė į vandenį.

Pasilenkusi spoksojau į srovę, norėdama pasekti, kur jie nuplauks, bet unguriai slėptis neskubėjo. Iš po rąsto į mane atidžiai žvelgė trys poros akių. Jų žvilgsniai buvo visai nežuviški – net vandenyje akys neatrodė stiklinės. Žvelgė dėkingai ir švelniai, kiek priekaištingai. Spitrijausi į juos apstulbusi, sužavėta ir apimta gerokai didesnio džiaugsmo nei tada, kai juos sugavau. Dabar unguriai atrodė tokie savi, artimi, tarsi tapę mano pačios dalimi. Iki pat namų važiavau svaigdama iš laimės, tarsi būčiau sugavusi didžiausią laimikį gyvenime.

 

Virgina Šukytė rašo pasakas vaikams, straipsnius laikraščiams, žurnalams apie jai įdomius žmones. Noveles kuria retai, kai labai norisi. Anot Sigito Poškaus, kad ir ką rašytum, visada užrašysi save.