Kazys Saja. Šieno nepaviję

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Išklibusiam vežime susėdę komisarai jobsėdami per kelio duobes važiavo susitikti su atsilikusia liaudim. Šiame imperijos užkampy be arklių ir vežimo jie nebūtų galėję taigos gyventojams įrodyti, kad gyvenimas vis dėlto eina pirmyn. Jeigu kas teigia priešingai ir jį tempia atgal, tas privalo būti sunaikintas.

– Matj tvoju za nogu!.. Neberadot geresnės tačankos... – priekaištavo aukštesnio rango komisaras.

– Paprasčiausios Gogolio trojkos... –­ pridūrė kitas, šiek tiek mokyklų sugadintas.

– Trojkai nebeturim vidurinio ark­lio, – atsakė vadeliotojas. – Mūsų Baltis prieš jums atvykstant jau pakratė kojas.

– Su baltaisiais mums nepakeliui!

– Tas tiesa. Bet ir šitiems, kaip matot, pritrūkome šieno. Tik primurdėm rezginę ir pririšom prie grąžulio. Aš dar jiems išaiškinau, blet’, kai pasieksime tikslą, galės tą rezginę sudoroti.

Išbadėję arkliai nebuvo tokie iškalbingi. Nemokėjo nei keiktis, nei melstis, nei verkšlenti.

– Tu taip nesiplėšyk... – Kaštanis patarė Bėriui. – Verčiau žingine ženkim, gal mažiau pavargsim.

– Žinau, kad šieno nepavysim. Bet mažiau kentėsim nuo botago.

– Jie neturi botago. Pametė kažkur.

– Ras kokį pagalį. Negyvai mus užtvatys.

– Kur jie dėsis be mūsų?

– O tu, kur dėsies be jų?

– Aš... Nei tau, nei sau nebeturiu ką pasakyti.

Laimė, kad netrukus kažkuris iš komisarų tarė:

– Sustokim nusimyžti. Pramankštinsime kojas.

Iš debesų danguje išniro du dideli paukščiai. Ne šiaip kokie maitvanagiai, o patys tikrieji grifai.

Kaip kokie aiškiaregiai numanantys, kas ir kur netrukus baigs vargingą žemišką kelionę.

– Pažvelk į anuos du, – jaunesniam Brifui sukranksėjo labiau prityręs Erbas. – Kaip žemai nusvirusios jų galvos...

– Iš šiaudų išėję, šieno nepaviję. Jie dar nužingsniuos ligi kaimo. Arba jie, arba žmonės gaus šio to paėsti. Mums tos arklienos nebeliks.

– Tai ko mes čia atskridom? Dvikojų mes vis tiek nelesim.

– Dvikojų... Aš ir pats esu buvęs žmogumi, – prisipažino Brifas. – Jau nepamenu kuriam gyvenime.

– Esi juos šaudęs?

– Esu. Paskui ir pats buvau nušautas.

– Tu kada nors esi Dangaus paklausęs, kodėl mes buvome šiokie, o dabar anokie?

– Klausiau, bet atsakymo taip ir nesulaukiau. Alkanam jau niekas nerūpėjo.

– Aš bent jau norėčiau žinoti, ko mes čia atskridom. Ir dar prieš vėją. Tegul jis neša mus atgal.

Aš žinau kalnuose Uolą. Prie jos nurimęs Vėjas atsako į daugelį klausimų.

Toji Uola ir Vėjas jau nuo amžių mylėjo vienas kitą, daugybę kartų buvo išsiskyrę, bet susitikę vėl pasijusdavo laimingi. Vėjas niūniuodavo Uolai savo dainas, atšalusi Uolos širdis veikiai atšildavo. Nuo palaimingo graudulio tirpo sniegas ir ledas.

Erbas žinojo vietą, kur jie galėjo saugiai nusileisti, gal net susinešti lizdą. Grifai nutūpę palinksėjo Uolai, padėkojo palankiam savo Vėjui, paskui vieno ir kito paklausė, ar šį mūsų pasaulį dar aplanko Tas, kurs jį sukūrė? Kodėl jis nesunaikina blogio? Gal nepajėgia? Kažko vis delsia, gal dar kažko tikisi iš nenusisekusios žmonių padermės?

– Ooo... – atsiduso Vėjas. – Jis man davė laisvę, ir aš už tai esu dėkingas. Jūs patys suraskite Jį ir paklauskite.

– Dievas, kaip ir aš, – atsiliepė Uola. –­ Jis turi savo pietinę ir šiaurinę pusę.

– O nuo ko tai priklauso? Nuo Saulės?

– Visi – nuo visų, – atsakė Vėjas. –­ Dievas yra ir žmoguje.

– Tai kaip jie ten sutaria? Dievas ir velnias... Kaip du grifai ar kaip tu su Uola?

– Paklausykit... – atsidusus jiems tarė Uola. – Apsidairykit, supraskit. Net jūs turėtumėt žinoti. Yra šviesa ir tamsa, karštis ir šaltis, dangus ir žemė... Gėris ir blogis...

– Tai ir Dievas – ne vienas? – paklausė Erbas.

– Vienišam būna velniškai, velniškai ilgu, – atsakė Uola. – Nebelieka pras­mės nei ką nors kurti, nei griauti. Toliau tegul Vėjas jums aiškina.

– Kai beveik viskas jau buvo sukurta, Dievas tarė pats sau: „Dabar mudu dalinkimės. Vienas valdys visus vandenis, o kitas – sausumą.“

Brifas neiškentęs paklausė:

– O kas tas „vienas“ ir kas tas „kitas“?

– Gal pirmiau paklausk, kam tau dvi akys, dvi kojos arba du sparnai... Aš nežinau, kaip Dievas tada save padalijo. Toji Kūrėjo pusė, kuriai teko tik penktadalis žaliuojančios žemės, vėliau sukūrė tai, ko Vandens dievas sukurti neįstengė. O gal ir nesistengė. Vieni gyvūnai ieškodami laimės ropštėsi iš jūros į sausumą, o kiti atvirkščiai... Ir per tą sumaištį Žemės dievas sukūrė tokį juokingą pusplikį dvikojį su didele galva. Tas padaras įgavęs proto jau galėjo ir pats šį tą susikurti.

– Jūros gelmių Valdovą pradėjo graužti velniškas pavydas, – toliau jiems aiškino Vėjas. – Kai kur dėl to net vanduo užvirė. Mūsų visų Viešpats suprato, kad nuo jo atskilęs brolis stengsis tą išmintingąjį žmogų kaip nors apkvailinti. Bet ką šis dievas daugiau galėjo padaryti? Jis įpūtė žmogui savo dvasią ir plekštelėjo per minkštesnę vietą:

– Atsimink – tau duota galva, kad į antrą galą velnias kokių šiukšlių neprineštų.
Vandenų dievas tol krapštė pakaušį, kol ragai jam išaugo. Galiausiai surado būdą, kaip mūsų žemės gravitaciją sujungti su kita – kvailybės gravitacija.

– Štai jums ir atsakymas, – tarė Žemės amžių turinti Uola.

– Graži Vėjo pasaka... – vyresnis grifas tarė jaunesniam.

– Aukščiau pakilę jūs ir patys galite matyti, – patarė jiems Vėjas.

– Matyti – ką? – paklausė Erbas.

– Kaip žmones veikia kvailybės gravitacija.

– O Dievas? Ar jūs esat Jį matę? –­ paklausė Brifas.

– Esam, – atsakė Vėjas. – Jis šiek tiek panašus į mane.

– O aš maniau, kad į mane... – atsidusus pratarė Uola.

Kai abudu arkliai jau net savo kojų nepavilko, į komisarų vežimą žmonės sukinkė porą karvių. Moterys jas pas­kutinį kartą pamelžė, pakasė tarpuragę ir peržegnojo. Taip, kad komisarai nematytų.