Virginia Woolf (1882–1941) – viena žinomiausių moderniosios anglų prozos kūrėjų. Išplėtojo sąmonės srauto techniką, padedančią atskleisti vidinį kūrinio veikėjų pasaulį. Jos pirmųjų dviejų romanų forma buvo realistinė, bet trečiasis („Džeikobo kambarys“) atkreipė dėmesį netiesioginiu pasakojimu ir poetišku impresionizmu. Svarbiausiuose romanuose – „Ponia Delovėj“, „Į švyturį“, „Bangos“, „Orlandas“ – eksperimentuojama su veiksmo laiku ir erdve, apmąstomos gyvenimo, mirties, karo, meilės ir ištikimybės temos. V. Woolf kūryba smarkiai paveikė visą XX a. romano raidą. Šis apsakymas – pirmasis šio žanro V. Woolf kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

 

Virginia Woolf 1927 m. Nuotrauka iš Harvardo universiteto Hiutono bibliotekos Harvardo teatro kolekcijos.

 

„Sisei Miler“. Gilbertas Klendonas paėmė perlinę sagę, gulėjusią tarp kitų žiedų ir sagių ant nedidelio staliuko jo žmonos svetainėje, ir perskaitė įrašą: „Sisei Miler su meile.“

Tai būdinga Andželai – prisiminti netgi Sisę Miler, savo sekretorę. Bet kaip keista, dar kartą pamanė Gilbertas Klendonas, kad ji paliko viską taip tvarkingai – po nedidelę dovanėlę visiems savo draugams. Tarytum būtų nuspėjusi savo mirtį. Vis dėlto ji buvo visiškai sveika, kai išėjo iš namų tą rytą, prieš šešias savaites, kai žengė nuo šaligatvio Pikadilio gatvėje ir žuvo po mašina.

Jis laukė Sisės Miler. Buvo paprašęs ją užeiti; jautė, kad po tiek metų darbo jiems buvo skolingas šį dėkingumo ženklą. Taip, mąstė jis, sėdėdamas ir laukdamas, tikrai keista, kad Andžela paliko viską taip tvarkingai. Kiekvienas draugas gavo kokią nors mažytę atminimo dovanėlę. Prie kiekvieno žiedo, kiek­vieno vėrinio, kiekvienos kinietiškos dėžutės – ji turėjo silpnybę mažom dėžutėm – buvo užrašytas koks nors vardas. Ir kiekvienas niekutis priminė ką nors ir jam. Štai šitą jis buvo jai dovanojęs, o šitą – emaliuotą delfiną su rubino akim – ji aptiko vienoje Venecijos pakraščių gatvelėje. Prisiminė, kaip džiugiai ji šūktelėjo. Jam, žinoma, nepaliko nieko ypatingo, gal tik savo dienoraštį. Penkiolika nedidelių tomų, įrištų į žalios odos viršelius, stovėjo jam už nugaros ant jos rašomojo stalo. Ji rašė dienoraštį nuo tada, kai jie susituokė. Dėl to dienoraščio kartais tarp jų kildavo, ne, ne kivirčų, o tik nepiktų apsižodžiavimų. Kai ateidavo ir rasdavo ją rašančią, ji visada užversdavo dienoraštį arba padėdavo ranką ant jo. „Ne, ne, ne, – sakydavo. – Kai numirsiu, gal tuomet.“ Tad ji paskyrė dienoraštį jam kaip palikimą. Tai buvo vienintelis daiktas, kuriuo jie nesidalijo, kai ji buvo gyva. Bet jis nėmaž neabejojo, kad ji pragyvens jį. Jeigu tik būtų akimirkai stabtelėjusi ir pagalvojusi, ką daro, būtų dabar gyva. Bet nuo šaligatvio žengė staiga, sakė per tyrimą automobilio vairuotojas. Nedavė jokios galimybės stabdyti... Čia jo mintis pertraukė balsai hole.

– Panelė Miler, sere, – pranešė kambarinė.

Ji įėjo. Jis niekad gyvenime nebuvo matęs jos vienos, juo labiau ašarojančios. Buvo baisiai susikrimtusi, ir nenuostabu. Andžela jai buvo daugiau nei darbdavė. Buvo draugė. Jam, pagalvojo jis, stumdamas kėdę prie jos ir prašydamas sėstis, ji beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų panašių į ją moterų. Tokių sisių miler buvo tūkstančiai – juodai vilkinčių vienodų moteriškaičių su lagaminėliais raštams. Bet Andžela, sklidina visiems užuojautos, įžvelgė visokių Sisės Miler dorybių. Ji esą neregėtai taktiška, tyli ir patikima, jai gali sakyti viską ir taip toliau.

Iš pradžių panelė Miler neįstengė prabilti. Sėdėjo šluostydama akis nosinaite. Paskui susitvardė.

– Atleiskite, pone Klendonai, – pasakė.

Jis sumurmėjo. Žinoma, jis supranta. Tai savaime aišku. Žino, ką žmona reiškė jai.

– Buvau čia tokia laiminga, – tęsė ji, žvalgydamasi aplinkui. Akys stabtelėjo ties rašomuoju stalu jam už nugaros. Ten jos dirbdavo – ji ir Andžela. Nes Andžela turėjo prisiimti dalį pareigų, kurios tenka žinomo politiko žmonai. Per jo karjerą buvo didžiausia pagalbininkė. Dažnai matydavo ją ir Sisę, sėdinčias prie to stalo, – Sisė prie rašomosios mašinėlės spausdina jos diktuojamus laiškus. Be abejo, panelė Miler prisiminė ir tai. Dabar tereikėjo perduoti tą sagę, kurią žmona jai paliko. Ne kažin kokia dovana, regis. Geriau būtų palikusi kiek pinigų ar netgi rašomąją mašinėlę. Bet yra, kaip yra: „Sisei Miler su meile.“ Paėmė sagę, įteikė, pasakęs iš anksto paruoštą nedidelę kalbelę. Sakė žinojęs, kad ji vertins tą sagę. Žmona dažnai ją nešiodavo... Ji atsiliepė imdama sagę tarytum ir pati būtų parengusi kalbą, kad visada brangins šią dovaną... Jis pamanė, kad gal ji turi kitų drabužių, prie kurių perlinė sagė geriau derės. Ji dėvėjo nedidelį juodą švarkelį ir sijoną, lyg ir jos profesijos uniformą. Tada prisiminė – juk ji irgi gedi. Ją taip pat ištiko tragedija – brolis, kurį taip mylėjo, mirė tik savaite ar dviem anksčiau nei Andžela. Ar per avariją? Neprisiminė, apie tai pasakė Andžela. Kupina užuojautos visiems Andžela baisiai sielvartavo. Tuo tarpu Sisė Miler pakilo ir movėsi pirštines. Matyt, nenorėjo trukdyti. Bet jis negalėjo paleisti nepasiteiravęs apie ateitį. Kokie jos planai? Ar galėtų kaip nors padėti?

Ji žiūrėjo į tą stalą, prie kurio sėdėdavo ir spausdindavo ir ant kurio gulėjo dienoraštis. Panirusi į atsiminimus apie Andželą ne iš karto atsiliepė į siūlymą. Regis, valandėlę nesusigaudė. Tad jis pakartojo:

– Kokie jūsų planai, panele Miler?

– Mano planai? O, viskas gerai, pone Klendonai, – šūktelėjo ji. – Prašom nesirūpinti dėl manęs.

Iš jos žodžių suprato, kad finansinės paramos nereikia. Pamanė, kad šitokį siūlymą geriau pateikti laišku. Spausdamas jai ranką, tegalėjo tik tiek pasakyti: „Atsiminkite, panele Miler, jeigu kuo nors galėčiau padėti, man būtų malonu...“ Tada atidarė duris. Ant slenksčio ji akimirkai sustojo, lyg būtų dingtelėjusi kokia mintis.

– Pone Klendonai, – pasakė pirmąkart žvelgdama tiesiai į jį, ir pirmąkart nustebino jos akių išraiška – užjaučianti ir tiriama. – Jeigu kada nors, – tęsė, – galėčiau padėti, žinokite, dėl jūsų žmonos padarysiu tai su malonumu.

Sulig tais </p><p>s išėjo. Ir tie </p><p>, ir jos žvilgsnis buvo netikėti. Bemaž atrodė, kad manė ar tikėjosi, kad jam prireiks jos. Kai sugrįžo į svetainę, į galvą atėjo keista, kone fantastiška mintis. Ar gali būti, kad visus tuos metus, kai ją vos pastebėdavo, ji, kaip byloja rašytojai, puoselėjo aistrą jam? Praeidamas pro veidrodį žvilgtelėjo į savo atspindį. Jau peržengęs penkiasdešimt, tačiau negalėjo nepasidžiaugti, kad, kaip rodė veidrodis, vis dar buvo labai išvaizdus vyras.

– Vargšė Sisė Miler, – pasakė pusiau juokais. Kaip būtų gera pasidalyti tuo pokštu su žmona! Nesąmoningai atsigręžė į jos dienoraštį. „Gilbertas, – perskaitė atvertęs iš akies, – taip nuostabiai atrodė...“ Tarsi atsakė į jo klausimą. Žinoma, turėjo galvoje, kad jis labai patrauklus moterims. Žinoma, tai jautė ir Sisė Miler. Jis skaitė toliau. „Kaip didžiuojuosi būdama jo žmona!“ O jis visada didžiavosi būdamas jos vyras. Kaip dažnai, kai kur nors vakarieniaudavo, pažvelgdavo į ją skersai stalo ir sakydavo sau: „Ji pati žavingiausia moteris iš visų čia esančių!“ Dar paskaitė. Tai buvo pirmi metai, kai jis balotiravosi į parlamentą. Jie važinėjo po jo rinkimų apygardą. „Kai Gilbertas atsisėdo, nugriaudėjo plojimai. Visi atsistojo ir uždainavo: „Nes jis tikrai puikus vyras.“* Aš taip susijaudinau.“ Prisiminė ir tai. Ji sėdėjo ant pakylos greta jo. Jis vis dar regėjo į save mestą žvilgsnį ir ašaras jos akyse. O paskui? Pervertė keletą puslapių. Jie nuvažiavo į Veneciją. Prisiminė tas laimingas atostogas po rinkimų. „Valgėme ledų Floriano kavinėje.“ Nusišypsojo – ji dar buvo tokia vaikiška, mėgo ledus. „Gilbertas man papasakojo labai įdomią Venecijos istoriją, sakė, kad dožai...“ Užrašė visa tai mokiniška rašysena. Keliauti su Andžela buvo malonu vien dėl to, kad ji troško mokytis. Sakydavo esanti tokia neišmanėlė, nors tai buvo viena jos žavių savybių. O paskui – jis atvertė kitą tomą – jie sugrįžo į Londoną. „Aš taip stengiausi padaryti gerą įspūdį. Apsivilkau vestuvinę suknelę.“ Mintyse dabar regėjo ją, atsisėdusią šalia senojo sero Edvardo ir sėkmingai nuginklavusią tą grėsmingą senyvą vyrą, jo viršininką. Skaitė greitai, atgamindamas iš jos padrikų užrašų įvykį po įvykio. „Pietavome Bendruomenių rūmuose... Einame į vakarėlį pas Lavgrovus. Ledi L. pasiteiravo, ar aš suprantu, kokia atsakomybė būti Gilberto žmona?“ Tada, bėgant metams, – paėmė dar vieną tomą nuo rašomojo stalo – jis vis labiau įnikdavo į savo darbus. O ji, žinoma, vis dažniau likdavo viena... Matyt, labai sielojosi, kad jie neturi vaikų. „Kaip norėčiau, – rašė ji, – kad Gilbertas turėtų sūnų!“

Kad ir keista, pats dėl to labai neapgailestavo. Gyvenimas ir taip buvo toks įdomus, toks turiningas. Tais metais jis gavo ne itin aukštą postą vyriausybėje. Ne itin aukštą, bet ji šitaip pakomentavo: „Dabar nėmaž neabejoju, kad jis taps premjeru!“ Na, jeigu reikalai būtų susiklostę kitaip, gal ir būtų tapęs. Čia jis pasvarstė, kas būtų buvę. Politika, pamąstė, rizikingas lošimas, bet dar nesibaigęs. Ypač kai tau tik penkiasdešimt. Greitai permetė akimis dar keletą puslapių, kupinų smulkių niekučių, nereikšmingų, laimingų kasdienių niekučių, iš kurių susidėjo jos gyvenimas.

Jis paėmė dar vieną tomą ir atvertė kur pakliuvo. „Kokia aš bailė! Ir vėl praleidau progą. Bet trukdyti jį savo reikalais atrodė taip egoistiška, kai jis turi kvaršinti galvą dėl tiek dalykų. O mes taip retai leidžiame vakarus vieni.“ Ką tai reiškia? A, štai paaiškinimas – turėjo galvoje savo darbą Ist Ende. „Sukaupiau visą drąsą ir pagaliau pasikalbėjau su Gilbertu. Jis buvo toks malonus, toks geras. Nė kiek neprieštaravo.“ Prisiminė tą pokalbį. Ji pasakė, kad jaučiasi tokia dykūnė, tokia tinginė. Norėjo dirbti kokį savo darbą. Norėjo ką nors veikti – ji taip gražiai nuraudo, prisiminė jis, kai pasakė tai sėdėdama ant tos pačios kėdės, norėjo padėti kitiems. Jis geraširdiškai ją paerzino. Argi nepakanka rūpintis juo ir namais? Bet jeigu jai patinka, jis nieko prieš. Koks tai darbas? Koks nors rajonas? Ar komitetas? Tik turinti pažadėti, kad nepervargs. Taigi ji, rodos, kas trečiadienį vykdavo į Vaitčepelį. Prisiminė, kaip jam nepatiko drabužiai, kuriais rengdavosi, kai ten važiuodavo. Bet ji, regis, ėmėsi to darbo labai rimtai. Dienoraštis buvo pilnas tokių įrašų: „Aplankiau ponią Džons... Turi dešimt vaikų... Vyras per avariją neteko rankos... Pasistengiau rasti Lilei darbą.“ Jis pervertė dar kelis puslapius. Jo paties vardas pasitaikydavo rečiau, tad dėmesys sumenko. Kai kurie įrašai nieko nesakė. Pavyzdžiui, „su B. M. karštai ginčijomės dėl socializmo“. Kas tas B. M.? Tų inicialų neatpažino; gal kokia moteris, pamanė, kurią sutiko viename iš savo komitetų. „B. M. aršiai užsipuolė aukštuomenę... Po susirinkimo ėjau su B. M. ir bandžiau jį įtikinti. Bet jis toks siauraprotis.“ Vadinas, B. M. buvo vyras – be abejo, vienas iš tų „intelektualų“, kaip jie save vadina, tokių smurtingų, anot Andželos, ir tokių siaurapročių. Ji, regis, kvietė jį užeiti ir susitikti. „B. M. atėjo vakarienės. Jis paspaudė ranką Minei!“ Tas šauktukas papildė įsivaizduojamą paveikslą. B. M., rodos, nežinojo, kaip elgtis su kambarinėmis; jis paspaudė ranką Minei. Turbūt vienas iš tų prijaukintų darbininkų, dėstančių savo pažiūras moterų svetainėse. Gilbertas pažinojo tą tipą ir nesimpatizavo šiam konkrečiam jo atstovui, kad ir koks tas B. M. būtų. Štai jis vėl. „Nuėjau su B. M. į Londono Tauerį... Jis pasakė, kad kils revoliucija... Pasakė, kad gyvename kvailių rojuje.“ Kaip tik tokių kalbų galėjai laukti iš B. M. – Gilbertas girdėjo jį kaip gyvą. Ir matė labai aiškiai – neaukštas kresnas vyrukas su šeriuota barzda, raudonu kaklaraiščiu, vilkintis, kaip visi jie, tvido eilute, per gyvenimą nedirbęs nė vieno dienos. Andželai turbūt pakako proto jį permatyti. Skaitė toliau. „B. M. pasakė keletą nemalonių dalykų apie...“ Vardas buvo rūpestingai išskustas. „Pasakiau jam, kad daugiau nepakęsiu jo patyčių iš...“ Vėl vardas ištrintas. Ar tai jo paties vardas? Gal todėl Andžela taip skubiai uždengė tą puslapį, kai jis įėjo? Ši mintis dar labiau sustiprino nepalankumo B. M. jausmą. Nestokojo įžūlumo apkalbėti jį šitame pat kambaryje. Kodėl Andžela niekad nieko jam nesakė? Jai nebuvo būdinga ką nors slėpti, ji buvo atvirumo įsikūnijimas. Vertė puslapius, skaitydamas kiekvieną įrašą su B. M. „B. M. papasakojo man apie savo vaikystę. Jo motina dirbo valytoja... Kai pamąstau apie tai, neįsivaizduoju, kaip galėsiu toliau gyventi tokioje prabangoje... Trys ginėjos už skrybėlę!“ O kad ji būtų pasikalbėjusi apie tą reikalą su juo, užuot sukusi savo vargšę galvelę dėl dalykų, kuriuos jai buvo pernelyg sunku suprasti! Jis skolino jai knygas. „Karlas Marksas“, „Būsimoji revoliucija“. Inicialai B. M., B. M., B. M. mirgėjo vienas po kito. Bet kodėl niekur nėra viso vardo? Inicialai reiškė familiarumą, intymumą, visai nebūdingą Andželai. Argi kreipdamasi į jį, vadino jį B. M.? Skaitė toliau. „B. M. netikėtai atėjo po vakarienės. Laimei, buvau viena.“ Tai buvo tik prieš metus. „Laimei – kodėl laimei? – buvau viena.“ O kur buvo jis tą vakarą? Jis atsivertė savo užrašų knygelę ir pažiūrėjo tą datą. Tai buvo vakarienė Londono lordo mero rezidencijoje. B. M. ir Andžela praleido tą vakarą vieni! Jis pabandė prisiminti tą vakarą. Ar laukė, kai jis sugrįžo? Ar kambarys atrodė kaip visada? Ar ant stalo stovėjo taurių? Ar kėdės buvo sustumtos viena prie kitos? Neįstengė prisiminti nieko – ničnieko, išskyrus savo paties kalbą per mero vakarienę. Tas reikalas jam darėsi vis labiau nesuprantamas; žmona priiminėjo nepažįstamą vyrą viena. Gal viską paaiškins kitas tomas? Jis skubiai siektelėjo paskutinio dienoraščio, to, kurį paliko nebaigtą, kai mirė. Ten, pačiame pirmajame puslapyje, vėl tas prakeiktas žmogėnas. „Pavakarieniavome vieni du su B. M... Jis labai įsikarščiavo. Pasakė, kad laikas pasitikrinti savo jausmus... Bandžiau prikalbėti jį paklausyti manęs. Bet jis neklausė. Pagrasino, kad jeigu aš ne...“ Likusi puslapio dalis buvo išbraukyta. Visame puslapyje ji prirašė „Egiptas, Egiptas, Egiptas“. Negalėjo įskaityti nė vieno žodžio, tačiau nebuvo jokios abejonės: niekšas pasiūlė jai tapti jo meiluže. Vieni du jo kambaryje! Kraujas jam mušė į galvą. Jis greitai vertė puslapius. Koks buvo jos atsakymas? Inicialai pradingo. Dabar tai buvo tiesiog „jis“. „Jis vėl atėjo. Pasakiau, kad negaliu apsispręsti... Meldžiau jį išeiti.“ Jis jėga spaudė ją sutikti šiuose namuose. Bet kodėl jam nieko nesakė? Kaip galėjo suabejoti bent akimirką? Paskui: „Parašiau jam laišką.“ Tada keli puslapiai liko tušti, o toliau įrašyta: „Neatsako į mano laišką.“ Dar keli švarūs puslapiai, o paskui: „Padarė tai, ką buvo grasinęs.“ O paskui – kas gi paskui? Jis vertė puslapius vieną po kito. Visi tušti. Bet štai dieną prieš jos mirtį toks įrašas: „Ar turėsiu drąsos taip pat pasielgti?“ Tai buvo pabaiga.

Knyga išslydo Gilbertui Klendonui iš rankų ir nukrito ant grindų. Regėjo ją priešais save. Ji stovėjo ant šaligatvio Pikadilyje. Žvilgsnis įdėmus, kumščiai sugniaužti. Štai atvažiuoja ta mašina...

Jis nepajėgė to ištverti. Privalo sužinoti teisybę. Nuėjo prie telefono.

– Panele Miler! – stojo tyla. Tada jis išgirdo kažką judant kambaryje.

– Čia Sisė Miler, – pagaliau atsiliepė jos balsas.

– Kas, – sugriaudėjo jis, – yra B. M.?

Jis išgirdo jos pigų laikrodį tiksint ant židinio atbrailos ir ilgą atodūsį. Galiausiai ji atsakė:

– Jis buvo mano brolis.

Jis buvo jos brolis, jos nusižudęs brolis.

– Ar galėčiau, – išgirdo Sisę Miler sakant, – ką nors paaiškinti?

– Nieko! – sušuko jis. – Nieko!

Jis gavo savo palikimą. Ji pasakė teisybę. Žengė nuo šaligatvio, kad susijungtų su savo mylimuoju. Žengė nuo šaligatvio, kad pabėgtų nuo jo.

 

^* „For He’s a Jolly Good Fellow“ – populiari anglų daina, dainuojama per gimtadienius, metines, vestuves ir kitas šventes.

 

Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis