Gino Strada. Žaliosios papūgėlės. Karo chirurgo užrašai

„Afganistanas yra imperijų kapinynas“, – teigė italų chirurgas ir humanitarinės nevyriausybinės organizacijos „Emergency“ įkūrėjas Gino Strada (1948–2021). Afganistane G. Strada praleido 10 metų, ir šis faktas ne šiaip biografinis: tai virto gyvenimo misija ir pirmuoju egzistenciniu sukrėtimu, vienu tų, kurie priverčia radikaliai perkratyti vertybes. Etiopija, Sudanas, Peru, Bosnija, Irakas ir, žinoma, Afganistanas: italų mediko prasidėjus Ruandos genocidui įkurta „Emergency“ steigė ligonines ir skubiosios pagalbos punktus pasaulio periferijose. Vis dėlto Kabulas – skaudžiausia G. Strados patirtis, gal todėl, kad čia pirmąkart operavo ant minos užlipusį vaiką. Nuo tada minų klausimą medikas kėlė kaskart pakviestas viešai kalbėti. 2001 m., įsibėgėjus dar vienam kariniam konfliktui, „Emergency“ buvo vienintelė Kabule veikusi vakariečių nevyriausybinė organizacija; 2021-ųjų rugpjūtį jos medikai toliau lopo žmones talibų užimtoje sostinėje. Nežinia ar ilgam. Iki šiol „Emergency“ suteikė nemokamą gydymą 11 mln. žmonių iš 19 šalių. Simboliška, kad pats G. Strada iškeliavo tądien, kai JAV karinės pajėgos žaibiškai pasitraukė iš Afganistano, užbaigusios savo „civilizacinę misiją“. Kam rūpi, kas laukia afganų civilių. ES Tarybai pirmininkaujantis Slovėnijos premjeras Janezas Janša jau pareiškė nekartosiantis 2015-aisiais padarytos pabėgėlių iš Sirijos „klaidos“ – jokių humanitarinių koridorių, nesvaikite. Tegul pėdina kalnais ir dykumomis, kreipiasi į prekeivius žmonėmis, rizikuoja gyvybe, o atsidūrę priešais mūsų naujutėlę žvilgančią koncertiną ir skalijančius šunis meldžia ant kelių įleidžiami į išsvajotąją Europą. G. Strada nekart kritikavo Europos karo industriją (itališkų minų naudojimą Irake ir Jemene), migracinę politiką, ragino institucijas prisiimti atsakomybę už galios žaidimus ir sprendimų atoveiksmius. Nes „arba žmogaus teisės yra universalios ir taikomos absoliučiai visiems, arba vadinkite jas privilegijomis“.

Toma Gudelytė

 

Gino Strada. Žaliosios papūgėlės. Karo chirurgo užrašai
Chankės pabėgėlių stovykla. Irakas, 2015 m. liepos 25 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotrauka

 

Senyvas afganas atplyšusiais, purvinais sandalais ir išsileidusiu turbanu, kurio vienas galas siekė juosmenį, stovėjo greta šešiamečio sūnaus Kvetos ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje. Berniukas buvo vardu Khalilas, jo veidą ir rankas ar, tiksliau, tai, kas iš jų buvo likę, slėpė savadarbiai tvarsčiai. Berniukas gulėjo nejudėdamas, nuo sprogimo pajuodavusiais marškinėliais. Kažkas buvo nusiplėšęs rankovę, padaręs raištį ir stipriai suveržęs dešinę vaiko ranką, kad nenukraujuotų.

– Jį sužeidė mina-žaisliukas, viena tų, kuriomis rusai apmėto mūsų kaimus, – paaiškino Mubarakas, ligoninės slaugas, taip pat dirbęs vertėju, prieidamas su dubeniu vandens ir kempine.

Nesąmonė, čia propaganda, tada mąsčiau stebėdamas, kaip Mubarakas prakirpo berniuko drabužius, suvilgė krūtinę ir ėmė energingai trinti, it šveistų arklį šepečiu. Berniukas nekrutėjo, nevaitojo. Operacinėje nuėmiau tvarsčius: dešinės rankos nelikę, jos vietoje – kraupi tižena, primenanti prikepusį žiedinį kopūstą. Trys kairės rankos pirštai neatstatomai suknežinti. Turbūt vaikas paėmė miną į ranką, pamaniau. Po trijų dienų ligoninėje sulaukėme analogiško atvejo – dar vienas vaikas. Man išėjus iš operacinės Mubarakas atkišo tamsiai žalios plastmasės gabalą, apsvilusį nuo sprogimo.

– Va, pažiūrėk, minos-žaisliuko atplaiša, rado sprogimo vietoje. Mūsų senoliai vadina jas žaliosiomis papūgėlėmis... – Rankomis ore nubraižė formą: dešimties centimetrų ilgio, du sparnai, centre cilindras. Priminė veikiau drugį nei papūgą. Plastmasės gabalas (minos-paukščio sparnas) dėliojosi į bendrą vaizdinį. – Skriedami pažeme sraigtasparniai paleidžia juos iš oro. Pasiklausk Abdullah, ligoninės vairuotojo, pernai jo sūnėnas sugavo tokią papūgėlę – neteko dviejų pirštų ir prarado regėjimą.

Minos-žaisliukai vaikams luošinti. Buvau priverstas patikėti, nors dar ir šiandien niekaip to nesuvokiu... Po trejų metų atsidūriau Peru. Prieš išvažiuojant iš Ajakučo, kur kelis mėnesius įrenginėjome chirurgijos skyrių, bičiulis Nestoras, perujietis poetas, padovanojo man retabulą: savotišką prakartėlę iš gipso, vaizduojančią smurto ir kovos už teisę į žemę sceną. Kareiviai, prisidengę slidininko kaukėmis, tempia grandinėmis surakintus valstiečius, aplink banguoja auksinis javų laukas. Virš javų nardo loros: žalių papūgėlių kumpais snapais ir plėšriomis akimis pulkas. „Vietos valstiečiams, – paaiškina Nestoras, rodydamas į retabulą, – papūgos simbolizuoja kareivių smurtą: paukščių plunksnos tos pačios spalvos kaip ir kareivių uniformos. Šie užpuola netikėtai, susirenka derlių, išžudo ir traukia toliau.“

Nestoras pasakoja man apie varganą šio Andų regiono gyvenimą, nepriteklių ir žmonių susitaikymą su situacija, apie nuolatinį smurtą. O aš jam pasakoju apie žaliąsias papūgėles, regėtas Afganistane: rusų gamybos sausumos minas PFM-1*,kuriomis sovietai apiberia afganų kaimus it reklaminėmis skrajutėmis, kviečiančiomis į sekmadieninį žirgų cirko pasirodymą. Ir stebiu apstulbusias Nestoro akis, primenančias manąsias, kai pats pirmąkart apie jas išgirdau.

PFM-1 sukonstruota kaip sparnuota mina, kad sprogmuo lengviau skrietų. Kitaip tariant, paleistos iš sraigtasparnio jos nekrenta statmenai, o skrieja tartum skrajutės: pabyra į visas puses aprėpdamos gana didelį plotą. Tokia jų forma sumanyta išimtinai techniniais sumetimais, tvirtina kariškiai, tad netikslu vadinti jas minomis-žaisliukais. Bet man nėkart neteko operuoti žaliosios papūgėlės sužeisto suaugusiojo. Nė vieno suaugusiojo per daugiau kaip dešimt metų – tik vaikus.

Mina nesprogsta akimirksniu, nesuveikia primynus pėda. Jai reikia laiko: kad suveiktų, rašoma ins­t­ruk­cijoje, spaudimas turi augti nuosekliai. Miną būtina pakelti nuo žemės, kiek ilgėliau pavartyti rankose, spustelti jos sparnus. Kitaip tariant, spėji ją parsinešti namo, parodyti kiemo vaikams, galbūt šie perleidžia miną per rankas, žaidžia su ja. O tada – sprogimas. Ir kažkieno laukia Khalilo lemtis: trauminė vienos ar abiejų rankų amputacija, deginanti, krūtinę perliejanti karščio banga, neretai apakimas. Nepakeliamas skausmas. Man pernelyg dažnai teko regėti vaikus, prabundančius po operacijos be kojų ar rankų. Juodos nevilties akimirka, nors vėliau nežinia kaip jie geba atsigauti. Tačiau vaikams nėra nieko baisiau kaip prabusti tamsoje.

Žaliosios papūgėlės amžiams nubloškia tave į juodumą.

Pasakojau šiuos dalykus Nestorui, mudviem sėdint jo dirbtuvėse, užverstose daugybe paveikslų, skulptūrų ir gipsinių figūrėlių. Šnekučiavomės apie karą ir smurtą, represijas ir laisvę, apie žmogaus teises. Kas stumteli žmogaus protą kurti ir užprogramuoti smurtą? Nestorui pasakojant savo šalies tragediją, apie Huan­tos valstiečių žudynes – šie paprasčiausiai svajojo apie mokyklą savo vaikams – jutau bičiulio žodžiuose atavistinį pesimizmą, susipynusį su sunkiai tramdomu pykčiu, maišto būtinybe. Bet tada jo mintys vėl grįžo prie žaliųjų papūgėlių, besileidžiančių iš dangaus tolimajame Afganistane. Nestoras nusvarino galvą, pyktį pakeitė liūdesys, užvaldantis tada, kai nelieka galimybės suprasti protą užtemdančio pamišimo.

Taip mudu ėmėme vaizduotis – suvokdami, kaip nelemtai tai tikroviška, – gabų ir išradingą inžinierių, sėdintį prie rašomojo stalo ir braižantį PFM-1 modelio eskizą. Tada chemiką, sprendžiantį technines sprogstamojo mechanizmo subtilybes, politiką, patvirtinantį projektą, ir fabriko darbininką, gaminantį sprogmenį, tūkstančius sprogmenų kasdien. Anokie čia vaiduokliai, tai realūs žmonės, kaip ir mes, turintys šeimas, auginantys vaikus. Galbūt rytais jie lydi savo vaikus į mokyklą, kirsdami gatvę paima už rankos, moko nekalbėti su nepažįstamaisiais, neimti iš jų saldainių ir žaisliukų... Tada važiuoja į darbą, sąžiningai dirba, tikrina, kad minos veiktų, kaip reikia, kad kitų žmonių vaikai nepastebėtų triuko, kad kuo daugiau vaikų pakeltų miną nuo žemės. Kuo daugiau suluošintų vaikų, geriau – jei apakintų, tuo stipriau priešas kenčia, tampa įbaugintas, pasmerktas slaugyti savo neįgalų vaiką iki gyvenimo pabaigos. Kuo daugiau suluošintų ir apakintų vaikų, tuo labiau priešas palaužiamas, nubaudžiamas, pažeminamas. 

Ir viskas sumanyta mūsų civilizuotame pasaulyje, greta bankų ir dangoraižių. Lyginant su mūsiškėmis minomis, loros, Anduose siaučiančios žalios papūgos, rodosi nebe tokios baisios, net, norėtųsi sakyti, žmogiškesnės.

Jau septynerius metus nieko negirdėjau apie Mubaraką. Dirbdamas įvairiose pasaulio vietose sutikau begalę Khalilų, vienas jų vardu Thassimas. Jis ne afganas, o kurdas, penkiolikmetis, apakęs, nutrauktomis rankomis. Operavau jį prieš dvi savaites, neįprasta operacija, turinti paversti jo rankų dilbius savotiškomis krabo žnyplėmis ar kiniškomis lazdelėmis, kad vaikinas pats galėtų suimti daiktus, valgyti, surūkyti cigaretę. Mokome jį prisijaukinti naują kūną ir geriau išnaudoti tai, kas likę.

Thassimas pakėlė savąją miną, savo nelemtą žaliąją papūgėlę netoli kalnų kaimelio Mavato, supamo ąžuolynų, kurių didingumą paryškina pirmasis lapkričio sniegas. Stebiu, kaip vis dar nesėkmingai bando pakelti šaukštą prie lūpų neišliedamas sriubos. Thassimas pavargęs ir nusivylęs, šiandien nebenori girdėti apie jokius pratimus.

 

/ / /

„Pink Ward“ – tai didžioji palata Kvetos ligoninėje Pakistane: keturiasdešimt lovų, visad užimtų, su salūną primenančiomis, vimdančia rožine spalva nudažytomis durimis.

Tą gruodžio vakarą iš operacinės išeiname apie dešimtą. Su manimi traukia Peteris, puikus anestezio­logas iš Kopenhagos, lieknas ir išstypęs. Mielai sutinka, kaip visad, pasidalinti makaronų lėkšte. Mums, klajokliams italams, makaronai yra neįkainojamas ginklas ir garantuota priemonė socializuotis ir susikalbėti su kitų kultūrų bei tradicijų žmonėmis.

Šiąnakt mums budėti nereikia. Vis dėlto nutariame užsukti į „Pink Ward“ patikrinti, kaip laikosi ryte operuotas pacientas, ar nėra komplikacijų. Į ligoninę vedantis kelias driekiasi iki pat pasienio su Afganistanu, už šimto kilometrų į rytus. Iš ten atvyksta bene visi sužeistieji. Vakarais šiame tamsiame kelyje eismas suintensyvėja ir neretai prasilenki su sunkvežimiu, skriejančiu visu greičiu išjungtomis šviesomis.

Palatoje šviesos taip pat išjungtos, kaip įprasta. Bet kažkas patraukia mūsų dėmesį. Prieiname arčiau. Perregimas galvą juosiantis plastikinis maišelis pūpso pritvinkęs oro, suveržtas ant kaklo lašelinės vamzdeliu. Peteris reaguoja akimirksniu: perplėšia maišelį, atriša mazgą ir iškviečia pagalbą. Pagaliau turime žibintuvėlį.

Berniukas – galva ir akys aprištos tvarsčiais, veidas pamėlęs – be sąmonės, nekvėpuoja. Atskrieja deguonies balionas, Peteris skubiai reanimuoja vaiką, aš vis dar sutrikęs.

Vėl kvėpuoja, Mohammedas Abdullah, kelios minutės, ir vaikas atgauna sąmonę.

Vartau jo ligos istoriją: operavome prieš tris dienas. Shelling injury, daugybė metalo skeveldrų galvoje, krūtinėje, veide – sužeistas bombarduojant jo kaimą Afganistane. Viena akis neatitaisomai pažeista, kitą dar galima išgelbėti. „Iškviesti okulistą“, – įrašyta paciento lape. Apylinkėse turime okulistą, užvažiuojantį į Kvetą kas 5–6 dienas. Tada antibiotikai, prireikus nuskausminamieji, ir viskas.

Na, mes ir bukagalviai! Šis berniukas guli užrištomis akimis jau tris dienas, o niekas iš mūsų nesumojo užsukti jo nuraminti, kad viskas bus gerai, kad jis vėl galės matyti... Gal ši pusiau tiesa sunkiausią akimirką berniukui būtų padėjusi ir atbaidžiusi nuo desperatiško poelgio. Taip, darbo ligoninėje daug, kasdien atvyksta kelios dešimtys sužeistųjų, bet pasiteisinimų nepakanka ir kaltę prisiimti teks mums, tiksliau, man.

Alkis išgaravo. Guluosi anksti, bet negaliu sudėti bluosto, vis mąstau apie Mohammedą. Ką jis galvojo šias tris dienas? Per sprogimą greičiausiai žaidė namų kieme. Nuo tos akimirkos daugiau nematė nieko, atsidūrė kitoje šalyje, vienui vienas tamsoje. Gal mąstė apie laukiančias už naktį juodesnes dienas. Ir nesusitaikė su tuo, pasirinko pasitraukti iš gyvenimo vos dvylikos, kaip ir kiti afganų berniukai, užaugęs skurde ir supamas smurto, įpratęs regėti mirtį ir žaizdas, bombų talžomus kaimus ir namus.

Gal manė, kad taip gyventi neverta. Ir užsitraukė ant galvos maišelį. O jo chirurgui, laikančiam save didžiausiu ekspertu, nė į galvą neatėjo tokios komplikacijos galimybė, gerokai baisesnė už pūliuojančią žaizdą. Kaip Mohammedui pavyko? Iš kur jis gavo plastikinį maišelį? Tokius naudojame rankų nudegimams, kad pacientai galėtų laisvai jas judinti ir atlikti pratimus, apsaugodami nudegimų vietą nuo užkrėtimo. O lašelinės vamzdelis vietoj virvės? Mohammedui nebuvo paskirta lašelinė.

Veikiausiai paprašė kito paciento ar slaugo. Spėju, kažkas jam padėjo... Tada įtarimas virsta košmaru. Sap­nuoju ligoninę, kur dedasi keisti dalykai, kur pacien­tai, užsivilkę gydytojų chalatus, vaizduoja medikus ir žudo kitus pacientus arba padeda šiems išeiti. Sap­nuoju, kad atsidūriau ilgame koridoriuje, lovose tįso ligoniai, visi langai aklinai uždaryti, stinga oro, kvėpavimas tankėja, apsunksta, veidu žliaugia prakaitas...

Po dviejų dienų pasirodo okulistas. „Viena akis turi šiokią tokią galimybę“, – pareiškia po apžiūros, bet matome, jog dvejoja. Netrukus perkeliame Mohammedą į kitą ligoninę akies operacijai. Berniukas iškeliauja; sulysęs, po tvarsčių turbanu paslėptomis garbanomis. Lydimas slaugo prarieda pro mane. Negali manęs matyti, o ir aš vargu ar pakelčiau jo žvilgsnį.

 

/ / /

Kartais televizijoje ar konferencijose rodau minų sužeistų žmonių nuotraukas. Sako, fotografija byloja geriau už tūkstantį žodžių. Su sąlyga, kad atspindėtų tikrovę. Nes ją atspindi toli gražu ne visada.

Tai, kas rodoma, nėra šiaip nuotrauka, o būtent toji nuotrauka, atrinkta iš daugelio. Dėl įvairių priežasčių man niekada nepavyko parodyti publikai autentiškiausių nuotraukų, t. y. tokių, kurios geriausiai perteikia, ką regiu kasdien. Tą aiškinu oportunizmu, komunikacijos strategijomis ir, žinoma, nuogąstavimu, kad nuotrauka padarys priešingą poveikį – žiūrovai nusuks žvilgsnį, atsisakys žiūrėti. Dėl to dažniausiai rodome vien tai, ką galima rodyti, nors gal taip ir teisinga – pernelyg žiaurūs vaizdai trikdo, kursto instinktyvias reakcijas ir galiausiai užkerta kelią suprasti.

Pamenu vieną iš daugelio nemokamų „Emergency“ reklamų, pasirodžiusių spaudoje 1994-aisiais. Vyko Ruandos skerdynės, laužėme galvas, kaip tai įvardyti, kokiais žodžiais perteikti karo siaubą. Galiausiai fotografijos neliko, ją pakeitė didžiulis juodas stačiakampis. Prierašas skelbė: „Emergency“ gydytojai saugo tave nuo to, ką regi jų akys.“ Mintis kilo bičiuliui Danielei Ravennai, dirbusiam reklamos srityje. Vis dar manau, kad idėja buvo puiki: jei dėl tam tikrų priežasčių negali parodyti tikrovės, verčiau jos nešvelninti, neatskiesti, antraip ji virsta apgaule. Geriau tiesiog juodas fonas, kuriame sutelpa viskas, ką kiekvieno iš mūsų vaizduotė pajėgia pakelti.

Todėl pamaniau, kad prasminga aprašyti sprogimų žaizdas jų nerodant, taip bus priimtiniau ir, žinoma, ne taip traumuos dar ir todėl, kad tokio pobūdžio sužalojimai niekad jų nemačiusiam sunkiai įsivaizduojami.

Kas dvidešimt minučių kurioje nors pasaulio dalyje pasikartoja tas pats makabriškas ritualas: sprogsta mina, suluošinamas žmogus, kažkas neišgyvena. Vis kita šalis, vardas, odos spalva, bet šių nelaimėlių istorijos tragiškai vienodos: kažkas ėjo per lauką, kažkas žaidė namų kieme ar ganė ožkas, kažkas dirbo žemę ar rinko derlių. Tada sprogimas.

Abdurahmanas teigia girdėjęs, kaip viduje susprogo žemė. Jabbaras sakosi spėjęs išvysti žolėje mažą smėlio spalvos daikčiuką, bet buvę jau per vėlu. Djamila atmena metalo garsą po kojomis, spragt, ir akimirksniu suvokė, kas vyksta, prieš kairei kojai ištykštant į gabalus. Dauguma, pavyzdžiui, Esfandyaras, neatsimena ničnieko. Vien kurtinantis trenksmas ir tu parbloškiamas ant žemės į lipnų dulkių, kraujo ir svylančios mėsos jovalą.

Pėda paspaudžia guminę plokštę arba koja užkabina metalinę vielelę, skirtingais būdais – mechaniškai, chemiškai ar elektros srove – aktyvuojančią sprogdiklį. Šis paprastai būna didumo sulig tušinuko kamšteliu, pagamintas iš aukštos kokybės sprogstamųjų medžiagų. Užsidegęs susprogdina visą miną. Aktyvavimo mechanizmas, detonatorius, sprogimas. Technikų ir karių akyse viskas taip aseptiška. Jie mėgsta kalbėti apie sprogimo grandinę pamiršdami, kad jos gale į orą išlekia vaikas, toks kaip Esfandyaras.

Sprogimas primena į viršų nukreiptą, apverstą kūgį. Pėda sutrupinama, kaulai virsta skeveldromis, plyšta raumenys, nudega mėsa. Akmenys, grumstai, žolė ir purvas, jei prieš tai palijo, maišosi su batų nuoplėšomis, padų vinimis, kojinių ir kelnių draiskalais – viskas susminga į mėsą siaubinga jėga sprogus penkiasdešimčiai ar šimtui trotilo gramų. Ugnis kyla aukštyn, nugremžia kojos kaulą, šis pajuosta nuo karščio, blauzdos raumenys virsta nuodėguliais. Laimingieji išsaugo vieną koją, kurioje veriasi gilios, purvinos žaizdos, bet koja išlieka. Daugumai didžiulėmis žaizdomis nusėja sėdmenis, genitalijas, išangę.

Tądien Esfandyaro tėvas išgirdo klaikų trenksmą ir suprato. Jis metėsi žemyn nuokalne, drąsiai, o gal aklai ir instinktyviai įlėkė į užminuotą lauką gelbėti sūnaus. Nusitraukęs turbaną suveržė sūnaus šlaunį – nepajėgiu įsivaizduoti jo minčių tą akimirką – ir išnešė leisgyvį, sumaitotą vaiką. Parbėgo į kaimą šaukdamasis pagalbos, prasidėjo beviltiškos transporto priemonės paieškos ir lėkimas ligoninėn. Esfandyarą įsupo į didžiulę baltą paklodę, akimirksniu nusidažiusią raudonai. Ką mąstė tėvas per tą kelių nevilties valandų kelionę jiems sunkiai riedant negrįstais kalnų keliais? Berniukas nesiskundė, pasakojo tėvas, nevaitojo iš skausmo kratant automobiliui, gulėjo tartum pusiausnūda. Tokios būklės ir pasiekė mūsų skubiosios pagalbos skyrių. Dešinė ranka ir koja buvo neatstatomai suknežintos, stipriai pažeista kairioji akis, veidas sudraskytas.

Pirmuosius žodžius ištarė po pusvalandžio, ant operacinio stalo, po ryškiai spiginančia lempos šviesa. Ką galvojo Esfandyaras, aplink regėdamas keistus, deformuotus veidus – žmones su kaukėmis ir žaliomis kepuraitėmis, badančius jį adatomis ir kateteriais, karpančius jo skudurais virtusius drabužius? Vieną akimirką berniukas pabandė atsisėsti ir apsižvalgyti... Laimei, nesuspėjo išvysti savo sumaitoto kūno – susmuko suveikus narkozei.

Esfandyaras prabudo jau kitoks, be rankos ir be kojos, toks jis liks amžinai: neįgalus mažametis šalyje, kuri tokia skurdi, kad negalės juo pasirūpinti. Gatvėje jį šelps, bet vargu ar kas padovanos jam viltį, svajones apie ateitį. Blogiausia jo dar tik laukia – sunkiausia prasideda dabar. O šiam sulysusiam berniukui, klibinkščiuojančiam su ramentais ligoninės kiemelyje, beprotiškai reikalingas tikėjimas ateitimi, kurioje nebūtų kurtinančio minų trenksmo.

 

* PFM-1 (rus. противопехотная фугасная мина; „Лепесток“) – sovietų priešpėstinė fugasinė mina, plačiai naudota Afganistano kare (1979–1989), sukurta pagal Vietnamo kare amerikiečių naudotą BLU-43/B („Dragontooth“). Pagrindinės tokių minų aukos – vaikai. 1997 m. JTO Otavos konvencija uždraudė gaminti, platinti ir naudoti tokio tipo sausumos minas, JAV ir Rusija konvencijos nepasirašė.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

„Pappagalli verdi. Cronache di un chirurgo di guerra“, Feltrinelli, 2000