Prieš 119 metų balandžio 22 d. gimė Vladimiras Nabokovas (1899–1977), rusų rašytojas, didžiąją gyvenimo dalį nugyvenęs JAV. Iš pradžių eilėraščius ir romanus rašė rusų kalba, vėliau – ir anglų. Apsakymas „Simboliai ir ženklai“ pirmą kartą išspausdintas 1948 m. žurnale „The New Yorker“. Tai pasakojimas apie senyvą porą, susiruošusią aplankyti sūnaus, gulinčio psichiatrijos ligoninėje, ir įteikti jam gimtadienio dovanos. Perskaičius apsakymą natūraliai kyla klausimas: „O kas iš tiesų čia įvyko?“ Į mano rankas šis apsakymas pateko dar studijų metais, per grožinės literatūros vertimo paskaitas. Jį versti buvo gana sunku: nors atrodo, kad apsakymas parašytas paprasta kalba.

Vertėja

 

Jau ketvirtą kartą per tiek pat metų jie susidūrė su galvosūkiu, ką padovanoti nepagydomai išprotėjusiam jaunuoliui. Jis netroško nieko. Žmogaus padarytus daiktus jis laikė arba tik jam vienam suvokiamu pagiežingai kunkuliuojančiu blogio šaltiniu, arba bjauriais patogumais, iš kurių jo uždarame pasaulėlyje nebuvo jokios naudos. Atmetę keletą daiktų, kurie galėtų jį įžeisti ar išgąsdinti (pavyzdžiui, bet kokie prietaisai buvo tabu), jo tėvai išrinko skanų ir nekaltą mažmožį – pintinėlę su dešimčia stiklainėlių skirtingos rūšies vaisių želės.

Kai jis gimė, jiedu buvo jau seniai susituokę; pra­ėjo dvidešimt metų ir dabar jie buvo gana pagyvenę. Jos nušiurę žili plaukai buvo nerūpestingai susegti, o dėvėjo ji pigias juodas sukneles. Kitaip nei kitos jos amžiaus moterys (tokios, kaip jų kaimynė panelė Sol nuo dažų rausvai violetiniu veidu ir su skrybėlaite, išpuošta snapučių puokštėmis), ji neslėpė veido nuo priekabios pavasario šviesos. Jos vyras, tėvynėje buvęs klestintis verslininkas, čia, Niujorke, visiškai priklausė nuo savo brolio Izaoko, kuris jau keturiasdešimt metų buvo tikras amerikietis. Izaoką jie matydavo retai ir praminė Princu.

Tą penktadienį, per jų sūnaus gimimo dieną, viskas klostėsi blogai. Pakeliui į kitą stotelę, metro traukinys neteko gyvasties ir penkiolika minučių jie negirdėjo nieko kito, tik klusnų širdžių plakimą ir laikraščių čežėjimą. Autobusas, kuriuo turėjo važiuoti toliau, vėlavo, tad teko ilgai lūkuriuoti ties gatvės kampu. O kai jis pagaliau atvažiavo, buvo sausakimšas plepių moksleivių. Jiems einant rusvu keliuku, vedančiu į slaugos ligoninę, pradėjo lyti. Ten vėl teko laukti, o vietoj jų sūnaus, atšliurinančio į palatą nelaimingu, niūriu, suglumusiu, prastai nuskustu ir spuoguotu veidu, kaip jis dažniausiai atrodydavo, pasirodė pažįstama jiems visai nerūpėjusi seselė ir guviai paaiškino, kad jis ir vėl bandė pasikėsinti į savo gyvybę. Berniukui viskas gerai, paaiškino ji, bet tėvų apsilankymas gali sutrikdyti. Įstaigoje dirbo apgailėtinai mažai personalo, daiktai lengvai susimaišydavo ir pasimesdavo, tad jie nusprendė dovanos ligoninėje nepalikti, o įteikti ją kitą kartą.

Išėjusi iš ligoninės ji palaukė, kol vyras išskleis skėtį, ir tada įsikibo jam į parankę. Jis vis krenkščiojo – taip darydavo visada, kai būdavo nusiminęs. Pasiekus kitoje gatvės pusėje esančią autobusų stotelę, jis suskleidė skėtį. Už kelių žingsnių po linguojančiu ir lašančiu medžiu mažas, dar neapsiplunksnavęs paukštelis bejėgiškai trūkčiojo baloje.

Per visą ilgą kelionę į metro stotį jiedu vienas kitam neištarė nė žodžio ir kaskart pažvelgusi į susenusias vyro rankas, trūkčiojančias ir gniaužiančias skėčio rankeną, ir pamačiusi jų išpurtusias kraujagysles bei senatvinėmis dėmėmis išmargintą odą, moteris pajusdavo pratrūksianti raudoti. Bandydama nukreipti mintis kitur, ji kibo dairytis aplinkui ir buvo švelniai sukrėsta, gailestis susipynė su nuostaba, kai pastebėjo vieną keleivę – tamsiaplaukę merginą nešvariais raudonai lakuotais kojų nagais – verkiančią ant senyvos moters peties. Į ką ši moteris tokia panaši? Ji priminė Rebeką Borisovną, kurios dukra prieš daugelį metų Minske ištekėjo už vieno iš Soloveičikų.

Paskutinį sykį vaikinui bandant tai padaryti, jo pasirinktas būdas, kaip sakė gydytojas, buvo tikras išradingumo šedevras; jam būtų pavykę, jei ne vienas pavydus pacientas, pamanęs, kad vaikinas nusprendė išmokti skraidyti, ir laiku jį sustabdęs. O iš tiesų jis tenorėjo išplėšti skylę savo pasaulyje ir pasprukti.

Apie vaikino kliedesius buvo parašyta išsamiame mokslinio žurnalo straipsnyje, kurį gydytojas ligoninėje jiems davė paskaityti. Bet dar prieš tai jiedu patys jau buvo viską išsiaiškinę. Straipsnyje liga buvo pavadinta referencine manija. Tais retais atvejais pacientas įsivaizduoja, kad viskas, kas vyksta aplink jį, yra slaptai susiję su jo asmenybe ir būtimi. Jis nemano, kad žmonės prieš jį susimokę, nes laiko save daug protingesniu už kitus. Visur, kur tik eitų, jį seka nepaprasti gamtos reiškiniai. Debesys spoksančiame danguje lėtai ženklais vienas kitam perduoda neįtikėtinai išsamią informaciją apie jį. Niūriai gestikuliuodami, naudodami ženklų kalbą medžiai temstant aptarinėja jo slapčiausias mintis. Žvirgždas, dėmelės arba saulės atspindžiai kuria raštus, kurie tam tikru siaubingu būdu ženklina pranešimus, kuriuos jis turi suprasti. Viskas yra šifras ir jis yra visko tema. Jį supa šnipai. Kai kurie jų yra nešališki stebėtojai, tarkim, stiklo paviršiai ar ramios balos, o kiti – pavyzdžiui, paltai parduotuvių vitrinose – prietaringi liudytojai, pasiruošę nuteisti linčiuotojai, dar kiti vėlgi (tekantis vanduo, audros) yra isteriški iki beprotybės, susidarę apie jį iškreiptą nuomonę ir grotestiškai klaidingai suprantantys jo veiksmus. Jis privalo išlikti budrus ir kiekvieną savo gyvenimo minutę, kiekvieną akimirką skirti stebėjimui, kaip viskas keičiasi. Kiekvienas jo kvėptelėjimas archyvuojamas ir saugomas. O, jeigu jis keltų tik savo artimiausios aplinkos susidomėjimą, bet, deja, taip nėra! Tolstant sumaišties srautai vis garsėja ir tampa plepesni. Milijoną kartų padidėjusių jo kraujo kūnelių siluetai šmėsčioja lygumų platybėse, o dar toliau didžiuliai, nepakenčiamai vientisi ir aukšti kalnai granitu ir girgždančiomis eglėmis susumuoja galutinę jo būties tiesą.

Jiems išėjus iš dundančio, užterštame ore skendinčio metro, paskutinės dienos drumzlės buvo susimaišiusios su gatvės šviesomis. Ji norėjo nupirkti žuvies vakarienei, tad įdavė vyrui pintinėlę su želės stiklainiukais ir liepė eiti namo. Jis sugrįžo į daugia­butį, užlipo į ketvirtą aukštą ir tada prisiminė, kad tądien savo raktus padavė žmonai.

Jis tyliai prisėdo ant laiptų ir tyliai pakilo, kai po maždaug dešimties minučių ji grįžo sunkiai laiptais vilkdama kojas, blausiai šypsodamasi ir purtydama galvą dėl savo žioplumo. Jiems įžengus į dviejų kambarių butą, vyras iš karto patraukė prie veidrodžio. Nykščiais ištempęs lūpų kampučius į baisią, kaukę primenančią grimasą, jis išsiėmė naujus, beviltiškai nepatogius protezus. Kol ji dengė stalą, jis skaitė rusišką laikraštį. Vis dar skaitydamas vyras valgė beskonį maistą, kurio nereikėjo kramtyti. Ji jau buvo pratusi prie vyro nuotaikų, tad irgi tylėjo.

Jam nuėjus miegoti, ji liko svetainėje su nučiupinėtų kortų kalade ir senais nuotraukų albumais. Kitoje siauro kiemo pusėje, kur tamsoje į skardinę šiukšliadėžę barbeno lietus, blausiai švietė langai ir viename jų matėsi vyras juodomis kelnėmis, rankas susinėręs už galvos, į viršų pakeltomis alkūnėmis, išsitiesęs ant sujauktos lovos. Ji užtraukė užuolaidas ir pradėjo apžiūrinėti nuotraukas. Kūdikystėje berniukas atrodė daug labiau nustebęs nei dauguma vaikų. Iš albumo iškrito vokietės tarnaitės, kuri pas juos dirbo, kai šie dar gyveno Leipcige, ir jos riebiaveidžio sužadėtinio nuotrauka. Ji vertė lapus toliau: Minskas, revoliucija, Leipcigas, Berlynas, vėl Leipcigas, visai nesufokusuotas pakrypęs namo fasadas. O štai ir keturmetis berniukas parke – drovus, suraukęs kaktą, nusisukęs nuo nekantraujančios voverės, kaip būtų nusisukęs ir nuo bet kokio nepažįstamojo. O čia teta Roza – nervinga, prakauli ponia paklaikusiu žvilgsniu, kuri gyveno blogų žinių, bankrotų, traukinių katast­rofų ir vėžinių auglių krečiamame pasaulyje tol, kol vokiečiai jos nenumarino kaip ir visų kitų, dėl kurių ji nerimavo. Ir vėl berniukas, dabar jau šešerių – anuomet jis piešdavo nuostabius paukščius su žmogaus rankomis ir kojomis, ir jį kamuodavo tokia nemiga, kaip ir suaugusį žmogų. O štai jo pusbrolis, dabar žinomas šachmatininkas. Ir vėl berniukas, maždaug aštuonerių, jį jau darosi sunku suprasti: bijo koridoriaus tapetų, vieno knygos paveiksliuko, kuriame paprasčiausiai pavaizduotas idiliškas kraštovaizdis su uolėtu šlaitu ir senu vežimo ratu, kabančiu ant pliko medžio šakos. O čia jam dešimt, tais metais jie išvyko iš Europos. Ji nepamiršo tos gėdos, gailesčio, žeminančių kelionės sunkumų ir bjaurių, žiaurių, atsilikusių vaikų, su kuriais berniukas lankė specialią mokyk­lą jiems atvykus į Ameriką. Ir tada jo gyvenime atėjo laikas, sutapęs su ilgu sveikimu po plaučių uždegimo, kai tos menkos fobijos, kurias tėvai atkakliai laikė apdovanoto vaiko keistenybėmis, pradėjo stiprėti ir virto sunkiai suprantamu logiškai sąveikaujančių iliuzijų, nesuvokiamų normaliam protui, raizginiu.

Su visu tuo ir dar daugiau ji jau buvo susitaikiusi, nes gyventi, šiaip ar taip, ir reiškia vieną po kitos priimti džiaugsmo netektis – jos gyvenime net ne džiaugsmo, o tik vilties, kad reikalai pasitaisys. Ji mąstė apie vis pasikartojančias skausmo bangas, kurias su vyru kažkodėl turėjo iškęsti; apie nematomus milžinus, kažin kokiu neįsivaizduojamu būdu skriaudžiančius jos berniuką, apie neišmatuojamą švelnumą pasaulyje, apie šio švelnumo likimą – sutraiškytą arba iššvaistytą, arba pavirtusį beprotybe, apie apleistus vaikus, švilpaujančius purvinose pakampėse, apie gražiąsias piktžoles, negalinčias pasislėpti nuo ūkininko.

Buvo jau beveik vidurnaktis, kai iš miegamojo ji išgirdo vyro dejonę ir šis bemat įsvirduliavo į kambarį, ant naktinių marškinių apsivilkęs seną paltą su karakulio apykakle – jį mėgo daug labiau nei gražų mėlynąjį chalatą.

– Negaliu užmigti! – sušuko jis.

– Kodėl negali užmigti? – paklausė ji. – Juk buvai toks pavargęs.

– Negaliu užmigti, nes mirštu, – tarė ir atsigulė ant sofos.

– Ir vėl skrandis? Nori, kad paskambinčiau gydytojui Solovui?

– Jokių gydytojų, jokių gydytojų, – suaimanavo. – Velniop tuos gydytojus! Turim jį iš ten ištraukti, ir skubiai. Kitaip mes būsime kalti... kalti! – jis staigiai atsisėdo, abi pėdas nuleisdamas ant grindų ir sugniaužtu kumščiu daužydamas sau į kaktą.

– Gerai, – tarė ji tyliai. – Rytoj iš ryto parsivešime jį.

– Norėčiau arbatos, – pasakė vyras ir nuėjo į vonią.

Sunkiai lenkdamasi, ji pakėlė kelias kortas ir porą nuotraukų, nuslydusių ant grindų: širdžių valetą, pikų devynetą, pikų tūzą, kambarinę Elzą ir jos žvėriškąjį kavalierių. Vyras išėjo iš vonios puikiai nusiteikęs garsiai sakydamas:

– Sugalvojau. Užleisime jam miegamąjį. Kiekvienas pusę nakties budėsime prie jo, o kitą – miegosime ant šios sofos. Bent du kartus per savaitę jį apžiūrės gydytojas. Nesvarbu, ką pasakys Princas. Jis vis tiek neturės ką pasakyti, nes taip bus pigiau.

Suskambo telefonas. Buvo neįprasta, kad tokią valandą kas nors skambintų. Pėda graibydamas nukritusios šlepetės, jis stovėjo vidury kambario ir žiopsojo į žmoną pravėręs vaikišką, bedantę burną. Ji visada atsiliepdavo telefonu, nes geriau mokėjo angliškai.

– Ar galite pakviesti Čarlį? – tarė mergina prislopintu tyliu balsu.

– Kokiu numeriu skambinate?.. Ne. Blogai surinkote numerį.

Ji švelniai padėjo ragelį ir ranka susiėmė už širdies:

– Kaip išgąsdino, – pasakė.

Vyras šyptelėjo ir toliau susijaudinęs kalbėjo. Vos išaušus rytui, jie jį pasiims. Kad berniukui būtų saugiau, visus peilius laikys užrakintame stalčiuje. Net ir blogiausios būklės, aplinkiniams jis nekėlė jokio pavojaus.
Telefonas suskambo antrą kartą.

Tas pats duslus, nerimastingas jaunas balsas teiravosi Čarlio.

– Blogai renkate numerį. Pasakysiu jums, ką ne taip darote: vietoje nulio, jūs susukate raidę „o“, – ji vėl padėjo ragelį.

Jie susėdo gerti netikėtos, šventinės vidurnakčio arbatėlės. Jis garsiai siurbčiojo; jo veidas buvo įraudęs, kartkartėmis vis pakeldavo stiklinę ir pateliūš­kuodavo, kad cukrus visiškai ištirptų. Vienoje jo beplaukės galvos pusėje pulsavo pastebimai išsišovusi vena, o ant smakro jau matėsi sidabriniai šeriai. Ant stalo stovėjo gimtadienio dovana. Žmonai pilant dar vieną stiklinę arbatos, jis užsidėjo akinius ir dar kartą su malonumu peržiūrėjo šviečiančius geltonus, žalius ir raudonus stiklainiukus. Nerangiomis, drėgnomis lūpomis išskiemenavo iškalbingas etiketes: abrikosų, vynuogių, slyvų, svarainių. Buvo pačiupęs rojaus obuoliukų, kai ir vėl suskambo telefonas.

Iš anglų kalbos vertė Ieva Leonavičiūtė